Pagrindinis puslapis Istorija Rezistencija Albertas Ruginis. Žemalės krašto partizanai

Albertas Ruginis. Žemalės krašto partizanai

Atminimo ženklas partizanams Jonaičių miške (Tirkšlių sen.), prie kelio Tirkšliai–Užlieknė. www.mazeikiai.lt nuotr.

Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

Nuo Žemalės miestelio iki Sedos tęsiasi didelė Sedos giria. Viena jos dalis vadinasi Žemalės miškas. Dar tebegriaudėjant Antrojo pasaulinio karo paskutiniams akordams, minėtoje girioje ėmė burtis prieš naują sovietinį okupantą nusiteikę vyrai, tos valdžios paieškomi, taip   pat  vengiantys tarnauti sovietinėje kariuomenėje.

     Su sovietų valdžia kovoti išėjo Pranas ir Algirdas Čeplinskai, Jonas Ulskis, Zigmas Gurauskas, Feliksas Gerulskis, Pranas ir Zigmas Krakauskai, Zigmas Klemenis, Jonas Riauka, Kazys Visockas ir kiti.

Alberto Jasmonto ir   Prano Čeplinsko vadovaujami, Sedos girioje  laikėsi   būrys iki 60 žmonių. 1945 m. miško vyrai apšaudė karinį Tirkšlių aerodromą.

     Dalis žemališkių, vengdami patekti į karo mėsmalę šturmuojant Rytprūsius ir Berlyną, įstojo į ,,liaudies gynėjų“, žmonių vadinamais stribais, gretas ir, vadovaujami NKVD-MGB čekistų,  atsuko ginklus prieš savo brolius.

     Žemalėje į stribus įstojo Edvardas Saltonas, Pranas Jerutis, žuvęs 1947 m., Izidorius Tiškus, Antanas Steponavičius, Juozas Vainutis, Simonas Šviesa, Kazys Žilinskas.

     1946 m. žiemą kelyje Mažeikiai-Tirkšliai, ties taip tuomet vadinta Doubos   pakalne, priešais Mažeikių kapines, buvo nukautas stribas Edvardas Saltonas ir sužeistas saugumo leitenantas.   Jis nugabentas į ligoninę,  o prie žuvusio Saltono stovėjo  stribai,    kad   pro šalį važiuojantys  nesustotų  ir nežiūrėtų.

     1948 m. vasario 14 d. vakare 15-20 ginkluotų vyrų būrys  užpuolė Žemalės miestelį. Nusiaubė paštą, nutraukė telefono ryšį,  sugadino  telefono aparatą.  Jie nukovė apylinkės pirmininką,  deputatą  Antaną Riauką, paėmė jo ir sūnaus komjaunuolio ginklus. Rekvizavo dalį jų turto. Taip pat rekvizavo maistą iš saugumo agentų ,,Šarkino“ ir ,,Bijūnaitės“, sekusių partizano Felikso Gerulskio tėvus.

Iš ryto atvykę Mažeikių MGB – istai išsiaiškino, jog vienas iš  tų  ginkluotų vyrų buvo Feliksas Gerulskis, gim. 1923 m.   Bet užpuolikų jau ir pėdos buvo atšalę.

     Montvydžių kaimo ūkininkas, Tirkšlių bažnyčios statybos   rėmėjas Leonas Čeplinskas užaugino tris sūnus ir dukterį. Sūnus Pranas buvo suimtas. Pabėgęs iš kalėjimo, kartu  su broliu Algirdu patraukė į mišką. Žemalės gyventojas A. G. prisimena, kaip sykį  į jo namus užėjo  Pranas Čeplinskas    su būriu vyrų. J                                            ie  pasiėmė savo  paliktą akordeoną ir grodami patraukė girion.

     Senąjį Leoną Čeplinską sovietai ištrėmė į Komiją, ten jis ir mirė. Ūkyje apsigyveno giminaičiai Pociai. Jie augino partizano Prano Čeplinsko sūnų Vytautą.

     1945 06 25 Montvydžių kaime, prie Lazdausko sodybos, susišaudymo metu žuvo Algirdas Čeplinskas, gim. 1928 m. Jį užkasė Sedos girios pakraštyje. Vėliau palaidotas Renavo kapinėse šalia motinos.

     Pranas Čeplinskas, gim. 1912 m., patekęs rusams į nelaisvę,  išvežtas į lagerį ir ten žuvo 1953 m. Jo likę sūnūs Vytautas gyveno Švenčionyse, o jaunesnysis  Algirdas  –   Šerkšnėnuose, Mažeikių r.

     Žemališkis miškininkas  Pranas Krakauskas – Beržas,    gim. 1925 m.,   1944 m. įstojo  į Tėvynės apsaugos rinktinę.  Po Sedos mūšio pateko į filtracijos lagerį Rusijoje. Po 6 mėnesių paleistas, įstojo į  P. Čeplinsko būrį.  Suimtas su  P. Čeplinsku. Jie kartu pabėgo iš Mažeikių NKVD.  Lyg   buvęs   saugumo užverbuotas, tačiau    jiems nedirbo, vėl išėjo į mišką. Vėliau suimtas, nuteistas 15 m.  1953 m. Intos lageryje mirė. Taip pat suimti ir nuteisti jo broliai Zigmas ir Alfonsas.

   Juozas Ulskis-Daktaras, gim. 1923 m. Račių kaime,  baigęs gimnazijos tris klases, vokietmečiu tarnavo pagalbinėje policijoje. Saugojo sandėlius ir patruliavo Žemalės miestelyje.

     1945 m. sovietai išvežė Juozą į filtracijos lagerį . Iš ten Juozas pabėgo, o grįžęs papildė   Alkos rinktinės partizanų gretas,  buvo  paskirtas propagandos skyriaus vadu. Vaikščiojo apsirengęs NKVD jaunesniojo leitenanto uniformą, nešiojo   juodai arba raudonai dažytą  barzdą . Buvo ginkluotas PPŠ automatu ir pistoletu ,,Parabelum“.

     1947 m. rugpjūčio 16 d., kariuomenei ir stribams apsupus Gedučio sodybą Vadagių kaime, kautynių metu žuvo Alkos štabo vado pavaduotojas Bronius  Gricius, o Juozas Ulskis buvo paimtas nelaisvėn. Juozą varinėjo po Židikų miestelį basomis kojomis su po kaklu parištais batais.

     Nuteistas 25 m, kalėjo Permės lageriuose, vėliau Kazachstane, ten lageryje ir žuvo (nuskendo?..).

     Juozo tėvas Jonas Ulskis, motina Vincenta Ulskienė, brolis Jonas ir sesuo Morta, Alkos štabo ryšininkė – Čigoniukė ,– visi  buvo suimti ir nuteisti. Juozo tėvas Jonas Ulskis mirė Taišeto neįgaliųjų namuose. Taip buvo sunaikinta dar viena graži Žemalės krašto ūkininko šeima.

     Kazys Visockas, gim. 1900 m. Bukončių kaime, tarpukaryje tarnavo Lietuvos policijoje. Vedė žemališkę Šakytę. Žemalėje turėjo parduotuvę. 1941 m. Birželio sukilimo metu vadovavo Žemalės sukilėlių būriui.

     Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai,  Kazys Visockas, apsiginklavęs    automatu ir revolveriu,  išėjo pas partizanus. Saugumo ministrui Bartašiūnui paskelbus pirmąją amnestiją,  1945 m., K. Visockas NKVD pridavė seną šautuvą ir prisiregistravo. Saugumas pradėjo jį verbuoti,  ir Kazys, netekęs kantrybės, vėl pasitraukė į mišką.

     1947 balandžio 12 d. pagal agento ,,Miškas“ (Grūstės kaimo malūne gyvenusio Strikaičio) pranešimą, prie Grūstės malūno užtvankos MGB 5-tos šaulių kuopos kareiviai surengė pasalą. Naktį ant malūno užtvankos pasirodė partizanai Kazys Visockas ir Martynas Kemtys. Kareiviai raketa apšvietė užtvanką ir pradėjo šaudyti. M. Kemtys  šoko į vandenį,  ir jam pavyko pasitraukti. K. Visockas atsišaudė, pramušė kareivio automato diską, bet  pats buvo nukautas. Rastas išaušus rytui už 100 metrų upės vagoje. Buvo ginkluotas 14-kos šūvių pistoletu.

   K.Visocko lavonas buvo numestas ant Sedos miestelio grindinio. Buvo atvežtas jo brolis atpažinti. K. Visocko kūnas užkastas nežinomoje vietoje. Brolis ištremtas į Sibirą.   Kazio Visocko sūnus gyveno Mažeikiuose, duktė –Pavilnyje.

     Kazio Visocko atminimas įamžintas Atminimo ženklu, pastatytu Vadagių kaime.

     Jonas Riauka gimė 1915 m. Račių kaime. Atėjus sovietams,  pasitraukė į mišką. Apie 1948 metus prisiglaudė Račių kaime, atokioje Krakienės sodyboje. Kartą užėjęs pas Krakienę sovietinis aktyvistas, mokesčių rinkėjas Šablinskas išgirdo ant aukšto virš lubų kažką kalant. Palipo kopėčiomis pažiūrėti, kas ten kala,  ir  pajuto įremtą revolverį į tarpuakį. Šablinskas pamatė savo buvusį pažįstamą Joną Riauką. Prisiekęs, jog Riaukos neišduos, Šablinskas buvo paleistas.

     Tačiau kitą dieną neišlaikiusi  įtampos sodybos šeimininkė  pati  nuėjo į Tirkšlių stribyną,  pas jų vyresnįjį Kažukalovą,  ir jam įskundė   Riauką.

     Tuoj atvykusi kariuomenė apsupo Krakienės sodybą ir liepė partizanui   pasiduoti, bet Jonas Riauka pasirinko žūtį – sau šūviu į galvą. Partizanas buvo nuvežtas pas brolį Antaną Riauką atpažinti. Antanas savo brolį nuprausė ir pripažino.

     Jonas Riauka buvo numestas prie Tirkšlių stribyno. Manoma, jog užkastas Tirkšlių žvyrduobėje. Jono Riaukos atminimas įamžintas Atminimo ženklu Sedos girioje.

     1951 metais Sedos girioje smogikų ,,Varėno“ ir ,,Pelėdos“ buvo nušauti partizanai Adomas Akavickas-Šoferis,  taip pat  Liseckas ir Žilinskas.

     Paskutinė Žemalės partizanė buvo Sofija Klemenienė, žuvusi 1954 m. Spurganų kaime,  prie Kupliausko sodybos.

Naujienos iš interneto