Autorius: Voruta Data: 2019-07-19 , 11:11 Spausdinti

Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

Šių metų liepos mėnesio pradžioje Vilniuje iš Lukiškių kalėjimo išvežti paskutiniai kaliniai, ir kalėjimas uždarytas.
Atmintyje iškilo tolimi jaunystės prisiminimai …

1949 m. birželio 26 d. buvau suimtas MGB (sovietinio saugumo). Pradžioje laikė Mažeikiuose, vėliau Šiaulių kalėjime, o tų pačių metų lapkričio mėnesį buvau atgabentas į Vilnių, kaliniams vežti pritaikytu „Stolypino“ vagonu. Iš stoties kaliniai buvo vežami dengtu sunkvežimiu ,,Juodoji varna“. Čia atsivėrė metaliniai vartai.
Buvome suklupdyti ant grindų, vėliau mūsų laukė ilgi patikrinimai, kratos. Galiausiai buvo suteikta ir kaliniams pritaikytų higieninių paslaugų – šaltą dušą ir „prožarkose“ iškaitintus rūbus.

Mūsų laukė visiška nežinia.
Man, provincijos berneliui, be Mažeikių daugiau nieko nemačiusiam, stori kalėjimo mūrai, metaliniai tinklai darė slegiantį įspūdį.
Po visų procedūrų skambančiais metaliniais laiptais nuvarė į trečią aukštą. Patekau į mažą, siaurą kamerą Nr. 384. Kameros gale grotuotas ir iš lauko uždengtas langas, prie jo stalelis, šonuose po vieną dviaukštį gultą. Prie durų išmatų indas – ,,paraša“. Caro laikais statytame kalėjime tokiose vienutėse kalėdavo po vieną kalinį.
Dabar buvome keturiese. Pasakojo, jog prieš keletą metų sutalpindavo ir po daugiau kalinių.

Kameroje mane pasitinka Kėdainių gimnazijos direktorius ir du solidūs kunigai. Pavardžių jau neprisimenu. Čia ramu, į tardymus nebevarinėja, ir naktimis galiu ramiai miegoti. Bet man liūdna. Į jų intelektualius pokalbius su savo žemaitiška tarme įsijungti nesugebu.
Rytais paeiliui atliekame ruošą. Ateina ruošos eilė direktoriui. Gerbdamas direktorių pasisiūliau grindis išplauti ir ,,parašą“ išnešti. Kitą rytą klebono eilė. Man nepatogu, kad kunigas neš ,,parašą“. Vėl pasisiūlau aš. Taip tapau nuolatiniu kameros valytoju. Vėliau vieną kunigą išvežė. Į jo vietą atkėlė kaimietį dzūkelį, partizanų rėmėją iš anksčiau lenkų okupuotos Lietuvos dalies. Susikalbėdavome: vienas dzūkiškai kitas žemaitiškai.

Kartą atsidarė durų langelis ir prižiūrėtojas paklausė:
„ Kas čia kalba žemaitiškai? “ Kai pasakiau, jog esu iš Mažeikių, tai ir pavardės, ir net kurioje gatvėje gyvenau, paklausė. Gal prižiūrėtojas buvo irgi mažeikiškis?.. Tada daug buvusių 16-tosios lietuviškos divizijos demobilizuotų karių buvo paskirti dirbti kalėjimo prižiūrėtojais.

1949 m. gruodžio 16 d. nuvedė mane į kalėjimo raštinę, liepė atsisėsti ir perskaitė Ypatingojo pasitarimo Maskvoje nutarimą, jog man skiriami 7 metai ypatingojo lagerio (Prokuroras buvo siūlęs 10 metų lagerio). Liepė man pasirašyti, ir viskas. Po viso teismo. Nei advokatų, nei liudininkų, nei paties teisiamojo teisėjai nematė. Dar prieš teismo nuosprendį gydytojų komisija nustatė, jog esu tinkamas fiziniam darbui.

Paskui pervedė mane į nuteistųjų kamerą Nr. 418. Kamera didelė, žmonių daug. Visi politiniai kaliniai, bet tokios bendros dvasios, kokia tvyrojo Šiaulių kalėjime, kur kiekvieną vakarą giedojome t Lietuvos himną, čia nebuvo. Keletas kalinių skyrėsi savo išvaizda, rūbais ir visiškai pilkais sunykusiais veidais. Tai buvo iš lagerių parvežti pertardymui arba perteisimui seni lagerininkai. Nejaugi ir mes tokie palaužti tapsime?..

Prieš išvežant į lagerį, gavau pasimatymą su tėvu. Buvo praėjęs tik pusmetis po mano suėmimo, bet tėvų išgyventa skausmo daug. Tėvas atrodė suvargęs ir susenęs. Tos keliolika minučių pasimatymo taip ir praėjo nieko doro nepasišnekėjus. Tik pasižiūrėjom vienas į kitą per dvejus metalinius tinklus, tarp kurių vaikščiojo akylas prižiūrėtojas, sekdamas mūsų pokalbį.

Prieš išvežamas į lagerį 1950 m. sausio mėnesio gale (gal atsisveikinimo su Lukiškių kalėjimu proga?) buvau nuvestas į kalėjimo požemį, gal mirtininkų kamerą ar karcerį. Tuščioje mažoje patalpoje cementinėmis grindimis ir plikomis sienomis buvo tik blausi elektros lemputė, viduryje patalpos pastatytas medinis į karstą panašus lovys apverstas dugnu į viršų. Ant jo pasėdinėjau ir pagulinėjau visą naktį. Kitą dieną vasario 1 išvedė į buvusią koplyčią. Ten jau buvo suvaryta daug kalinių, klūpėjome ilgas valandas, kol visus suvedžiojo, sutikrino, surūšiavo.

Kelionei gavome ,,sausą davinį“ po keletą duonos džiūvėsių ir po vieną sūrią džiovintą žuvį.
Sudie, Lukiškės, Vilniau ir Lietuva!..
Dabar, po 70 metų, labai būtų įdomu pasižiūrėti, ar beatpažinčiau kameras, kuriose kalėjau, ar tebėra tos pačios, beje, gražių plytelių grindys, ant kurių klūpėjau…

Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai Albertas Ruginis, Lukiškių kalėjimas