Autorius: Voruta Data: 2019-01-14 , 15:34 Spausdinti

Antanas Arlauskis. 1939 m. Arlauskių šeimos archyvo nuotraukos

Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

Buvome šiek tiek   girdėję apie žuvusius pievėniškius brolius Arlauskius.

2009  metų rudenį   Mažeikių muziejaus darbuotojas Algimantas Muturas, Mažeikių rajono  savivaldybės  vyriausioji specialistė  Rūta Končiutė   ir Politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas Albertas Ruginis nuvykome į Pievėnų miestelį.

     Pievėnų bažnyčios klebonas Saulius Styra maloniai leido pažvelgti į bažnytinę laidojimų  įrašų knygą. Joje radome 1944 m. gruodžio 15 d. tuometinio bažnyčios klebono J. Šlevo  įrašą:

     1944 m. spalio 9 d. Žemalėje nušauti Pievėnų gyventojai broliai Arlauskiai: Antanas, 28 metų amžiaus, šaltkalvis, liko žmona Zuzana ir sūnus Antanas.

Jonas, 27 metų amžiaus, vedęs, krautuvininkas.

Petras, 24 metų amžiaus, vedęs, ūkininkas.

Jų tėvai yra Anastazija ir Povilas Arlauskiai.

Pašarvoti ir palaidoti tą pačią dieną Pievėnų kapinėse.

     Arlauskių kapą suradome tik su kapinių prižiūrėtojos Sofijos Butkuvienės pagalba, nes žuvusieji buvo palaidoti į seną giminės kapą,   antkapyje jų vardų  neįrašyta.

Kaune gyvenantis  pievėniškis, Vietinės rinktinės karių sąjungos vadas Bronius Girdvainis prisimena, jog broliai Antanas ir Jonas buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje. Dalyvavę  Lietuvos laisvės armijos (LLA) Žemaičių legiono kariniuose mokymuose Platelių miškuose. Priklausė  Pievėnų savigynos būriui.

     Sudomino jų žūties data 1944 m. spalio 9 d. Kaip žuvo broliai Arlauskiai ?

Gauja

     1941 m. prasidėjus Vokietijos – TSRS karui į vokiečių nelaisvę pateko daug rusų kareivių. Jie buvo uždaryti  į belaisvių stovyklas. Vėliau dalis belaisvių buvo išskirstyti po ūkius,  kad padėtų  ūkininkams dirbti žemės ūkio darbus.

     Vėliau belaisviai buvo surenkami atgal į belaisvių stovyklas. Bet  jie  nenorėjo  ten grįžti.  Dalis pabėgo, susibūrė į gaujas ir bastėsi po miškus apiplėšinėdami gyventojus.

     Viekšnių valsčiaus   Savarinos, Bobulinos ir Degimų kaimuose nuo seno gyveno sentikiai  rusai. 1940 metais atėjus sovietams,  dalis jų tapo naujosios  valdžios aktyvistais. Prasidėjus karui ne visi suspėjo pasitraukti į Rusiją. Pasilikusieji  ėmė  slapstytis ir greit susitiko su valkataujančiais belaisviais ir susivienijo.

     Stalinui paskelbus, jog visi pasidavusieji į nelaisvę bus teisiami, belaisviai nutarė prisidėti prie kovos prieš vokiečius. 1942 m. spalio mėn. prie Laižuvos jie  išardė geležinkelio ruožo dalį. Ir, kaip patys vėliau skelbė, sutrikdė traukinių eismą visai dienai.

     Pranas Gaudiešius  iš Miciškių kaimo už kriminalinius nusikaltimus policijos buvo paieškomas, tad   ir jis   prisidėjo prie belaisvių. Gaujos vadas Ivanas Nesterovas paliepė Mykolui Sagaidakui išbandyti naujoką.

     Mykolas Sagaidakas  ir Pranas Gaudiešius pasaloje patykojo iš Tryškių  į Papilę dviračiais važiuojančius Tryškių policininkus Antaną Meinorių ir Antaną Dargį. Juos nušovė ir paėmė jų ginklus.

     Policininkai buvo iškilmingai Tryškiuose palaidoti, o vokiečių valdžia ėmėsi atsakomųjų priemonių. 1943 05 19 sutelktomis vokiečių, Lietuvos policijos ir vlasovininkų (Vlasovas sovietų generolas, perėjęs vokiečių pusėn) jėgomis Savarinos, Bobulinos ir Degimų kaimai buvo„ išvalyti“. Keletas vietinių gyventojų  nušauta, dalis išvežta darbams į Vokietiją. Gaujų dalyviai spėjo pabėgti į Balėnų mišką,  ten pasivadino „Raudonaisiais Žemaitijos partizanais“. Prie jų prisijungė dar keliolika belaisvių, pabėgusių iš Mažeikių.

     1944 m. gegužės mėn. Telšių komendantūra organizavo Balėnų miško valymą, keletas gaujos dalyvių buvo nušauta, keletas sužeistų suimta. Apie tai žurnale ,,Policija“ rašė tuometinis Nevarėnų policijos viršininkas Brencius. Dalis gaujos dalyvių bandė prasigauti fronto link, bet pakeliui buvo vokiečių apsupti ir sunaikinti.

     1944 m. rudenį, artėjant frontui,  Mykolas Sagaidakas ir Aleksandras Pozdniakas Plėnakių kaime nušovė Tryškių viršaitį Feliksą Misiulį.

     Gauja, vedama Sagaidako,  iš Tučių kaimo išsivedė į Birbiliškės mišką mokytoją, buvusį šaulį, Praną Kučinska. Vėliau rastas subadytas  jo  lavonas.  Prano Kučinsko šeima 1941 metais ištremta į Sibirą.  P. Kučinskui tada pavyko pabėgti.

Lemtingas susitikimas

     1944 m. spalio 7 d., sovietams puolant Sedą, Pievėnus užplūdo rusų kareiviai. Broliai Arlauskiai iš Pievėnų  ir Pievėnų bažnyčios patarnautojas, ištremtosios mokytojos Kučinskienės brolis iš Tučių kaimo Vytautas Šakys, skubiai traukėsi link vakarų, matyt tikėjosi   patekti į Liepoją. Tačiau kelyje iš Tirkšlių į Žemalę susitiko sovietinius kareivius. Juos į Tirkšlius vedė Balėnų gaujos dalyviai Pozdniakovas, Aleksandras Bružas ir Miša mažasis. Susitikimas buvo lemtingas. Broliai Arlauskiai buvo nušauti, Antaną Arlauskį kulka pasivijo jau toli nubėgusį…, o Vytautą Šakį paleido gyvą.

     Vėliau Bružas, jau būdamas sovietiniu valdininku Tirkšliuose, kalbėjo, esą Arlauskius   nušovę kareiviai.

     Kitą dieną, kaip mena Bronius Girdvainis, Geidžių kaimo gyventojas Tenys žuvusiųjų kūnus pakasė Lėlaičių koplyčios šventoriaus kapeliuose. Gavę žinią, vėliau  juos parsivežė giminės ir slapčia palaidojo Pievėnų kapinėse.

     Vilniuje gyvenantis žuvusiojo Antano vaikaitis, irgi Antanas Arlauskis, prisimena močiutės pasakojimą, jog koplyčios šventoriuje žuvusiųjų kapas buvęs apkrautas žolėmis ir šakomis. Močiutė klausinėjusi  gyvą išlikusį Vytautą Šakį apie žudynes, bet jis bijojęs net kalbėti.

     2017  metais   naujai  pastatytame  šeimos kapo  antkapyje   įrašytos ir  žuvusiųjų   brolių  Arlauskių  pavardės.

Rezistencija Albertas Ruginis, broliai Arlauskiai, Pievėnai