Alantos valsčiaus gyventojų skundai Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui apie Lenkijos okupacinės valdžios savivalę 1919-1920 metais

Autorius: Data: 2019-11-06 , 10:30 Spausdinti

Alantos valsčiaus gyventojų skundai Laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui apie Lenkijos okupacinės valdžios savivalę 1919-1920 metais

Lenkijos okupacinės kariuomenės dalinys Alantoje 1919 m. pab. Nuotr. iš asmeninio G. Šeikio archyvo.

Gintautas ŠEIKIS, www.voruta.lt

1919 m. balandžio 22 d., netrukus po to, kai lenkai užėmė Vilnių, buvo įkurtas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas (LVLK) – organizacija, atstovavusi Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto lietuviams ir jų organizacijoms. LVLK sudarė pirmininkas, vicepirmininkas, kasininkas, sekretorius ir keletas narių. LVLK būstinė buvo Vilniuje. LVLK galutinai buvo likviduotas 1940 m. rugsėjo 9 d. sovietų valdžios Vilniaus miesto ir apskrities viršininko įsakymu.

1919 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto komisaras Jonas Pilsudskis (Juzefo Pilsudskio brolis) užregistravo LVLK ir patvirtino LVLK būstinę Šv. Jurgio pr. 19. LVKL įsteigė: Danielius Alseika, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Bronislava Biržiškienė, Sofija Čiurlionienė, Augustinas Janulaitis, Ignas Jonynas, Vincas Matulaitis, Pranas Mašiotas, Ona Mašiotienė, Jonas Šepetys, Juozas Tumas, Jonas Vabalas-Gudaitis. Pirmuoju LVLK pirmininku išrinktas Mykolas Biržiška, sekretoriumi – Ignas Jonynas, kasininku – Jonas Šepetys.

LVLK gaudavo iš viso Vilniaus krašto daug prašymų, skundų, pranešimų dėl lenkų valdžios daromų  skriaudų vietos gyventojams. Gavęs skundų, LVLK kreipdavosi į lenkų valdžios institucijas, siųsdavo savo delegatus į Varšuvą, kurie vyriausybės atstovams dėstydavo lietuvių skriaudas, siusdavo savo advokatą ginti bylą, šelpdavo nuteistuosius, patekusius į kalėjimą, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės vardu rašydavo Lenkijos vyriausybei protestus ir kt.

1919–1920 m. tarp pirmųjų LVLK dokumentų, saugomų Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriuje, 254 fonde, buvo gauti iš lenkų okupuoto Alantos krašto arba iš paribio teritorijų, kurių žmonėms didelę žalą darė Lenkijos okupacinė kariuomenė.

1919 m. vasarą lenkų daliniams veržiantis toliau į Lietuvos teritoriją, prasidėjo lietuvių ir lenkų susirėmimai. Juos pavyko laikinai sustabdyti tik įsikišus Vakarų valstybėms, buvo nubrėžta Fošo linija, tačiau lenkai jos nepaisė ir stengėsi užimti kuo didesnę Lietuvos teritoriją, į kurią pateko ir didžioji dalis Alantos valsčiaus. Rytų Aukštaitijoje vienas pagrindinių lenkų tikslų buvo kontroliuoti Ukmergės bei Utenos kelią ir užimti Uteną. Lenkų užimtoje Alantoje ir jos valsčiaus sodžiuose prasidėjo vietos gyventojų plėšimai, areštai ir vagystės. Alantos krašto gyventojai lenkų okupantams priešinosi įvairiomis priemonėmis ir būdais. Jau 1919 m. rudenį iš Alantos šaulių susibūrė partizanų būrys, kuris nuolat rengdavo išpuolius prieš lenkų legionierius (išsamiau 2017 m. vasario 25 d. „Vorutos“ Nr. 2 (832) ir 2017 m. kovo 25 d. „Vorutos“ Nr. 3 (833).

Alantos krašto gyventojus teisinėmis priemonėmis ginti ėmėsi alantiškis Jonas Maželis, tuo metu dirbęs Alantos kooperatyvo pirmininku. Jis važinėdavo po kaimus, pats rašydavo arba padėdavo parašyti skundus LVLK dėl lenkų valdžios padarytų skriaudų.

 

Jonas Maželis gimė 1887 m. gruodžio 13 d. Alantos kaime mažažemių valstiečių šeimoje, 1903 m. išvyko į Maskvą, kur tuo metu gyveno tėvo Antano Maželio brolis. Ten baigė gimnaziją ir dirbo inžinieriaus Luščenskio kontoroje, gilinosi į teisės studijas. 1908 m. už dalyvavimą pogrindinėje kairuoliškos krypties organizacijoje ,,Jaunimo lyga“ buvo areštuotas, tardomas, turėjo palikti Maskvą ir grįžti į Alantą. 1911–1914 m. dirbo Andrioniškio valsčiaus raštininku, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją, gyveno Voroneže, vėliau tarnavo carinės armijos 5-ajame kazokų pulke.   1918 m. grįžo į Lietuvą ir dirbo bolševikinės V. Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujamos Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybėje. 1918 m. gegužės mėnesį Vilnių užėmus lenkams, J. Maželis grižo į Alantą ir ten dirbo Alantos kooperatyvo pirmininku, nuo 1920 m. liepos mėnesio iki 1924 m. buvo pirmasis Utenos policijos nuovados viršininkas. Nuo 1924 m. kovo 1 d. jis buvo pirmasis Anykščių taikos teisėjas, šias pareigas ėjęs ketverius metus. J. Maželis aktyviai dalyvavo Anykščių inteligentų kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje, artimai bendravo su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku, buvo vienas iš Anykščių šaulių klubo steigėjų, Tautininkų sąjungos skyriaus valdybos narys. 1937–1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 15 d. sovietų valdžios buvo suimtas, tardomas ir iki 1941 m. birželio mėnesio kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, nuteistas 5 metams tremties, tačiau etapuojant Kaune jam pavyko pabėgti. 1941–1944 m. gyveno Utenoje ir užsiėmė privačia notaro veikla. Pasibaigus karui, stengdamasis nepakliūti į sovietinių represinių institucijų akiratį, nuolat keitė darbo vietas, 1974 m. žuvo avarijoje.

1920 m. liepos viduryje lenkams užėmus Alantos miestelį ir dalį Alantos valsčiaus, jau pirmosiomis dienomis pasireiškė brutalus elgesys su vietos gyventojais. Skunde Komitetui Jonas Maželis rašė, kad „žmonės buvo plėšiami (rabavojami), mušami, o kas ateidavo pas komendantą būdavo apsiskųsti ant apiplėšimo iš kareivių pusės, tai turėjo bijotis pakliūti už tai į šaltąją. <…> Kiek atėmė prievarta (be rekvizicijos) lašinių, kiaušinių, sviesto ir kitų valgomų produktų – sunku ir suskaityti“. Rugsėjo pabaigoje, kai į Alantą buvo atsiųsta papildoma kuopa lenkų karių, plėšimai aprimo, tarp legionierių nusistovėjo geresnė disciplina. Alantoje lenkai mėgino oficialiai įtvirtinti savo valdžią ir bandė kurti savo savivaldą. Į Alantą lenkai iš Giedraičių atvežė lenką Kazį Radžiūną ir vietos gyventojams pareiškė, kad jis skiriamas Alantos viršaičiu (mianowany wojtem gminy Owanckiej). Taip pat pareiškė, kad čia bus organizuota ,,demokratiškoji“ valdžia. Kartu buvo paskirtas atvykęs raštininkas. Sušauktiems ūkininkams pasiūlyta išrinkti Radžiūną vaitu ir ,,prisispręsti prie Lenkijos. Bet iš viso valsčiaus neužsigirdo nei vieno balso už Radžiūną, nei už Lenkiją, tik girdėjos iš visų pusių didžiausis pasipiktinimas šia komedija ir reikalavimas, kad ponas „mianiowanas vaitas“ išsinešdintų iš akių. Ir kasgi, ponas vaitas visai nenusiminė: užvedė „zarzad gminy Owanckiej, <…> o iš padirbtų antspaudų žmonės sužinojo, kad jie jau prijungti prie „okręgo ir powiato Wilensko“ ir turi laimę gyventi šventoje Lenkijoje, tik nelaimė, kad jie esą tokie tamsūs chamai, – rašė skunde Jonas Maželis. Vladui Sabaliauskui iš Alantos „gmina ir pasą davė priskirdama jį prie lenkų kilmės, tik jam užprotestavus ir atsisakius priimti tokį „pasą“, gmina teikėsi palikti jį prie lietuvių kilmės. Taip pas mus daroma Lenkija“, – baigia savo skundą, skirtą LVLK, J. Maželis.

Jokūbas Liškauskas iš Alantos valsčiaus Gilužių kaimo, padedamas J. Maželio, rašo LVLK, kad jo sūnus Jokūbas Liškauskas, 18 metų vaikinas savanoris, tarnavo Lietuvos kariuomenės 8-ojoje kuopoje, dalyvavo mūšiuose prieš bolševikus, bet susirgęs atvyko dviem savaitėms, o paliko savo šautuvą saugoti pas vietinę miliciją Alantoje. Tačiau po kažkurio laiko, 1919 m. rugsėjo pradžioje, lenkams užpuolus Alantą, milicija buvo nuginkluota, o savanoris Jokūbas Liškauskas atėjęs į Alantą ir paprašęs, kad jam sugrąžintų šautuvą, rugsėjo 20 d. buvo lenkų legionierių areštuotas ir išvežtas į Vilnių. Kur yra sūnus, tėvas nežino ir kreipiasi į LVLK pagalbos.

Iš J. Maželio rašytos informacijos matyti, kad lenkai nesilaikė 1919 m. liepos mėnesio Lietuvos Utenos komendanto ir lenkų parubežinio komendanto, kurio būstinė buvo Liliškių dvare, lenkų okupuoto Alantos valsčiaus dalyje, susitarimo, kuriuo remiantis sulaikyti asmenys turi būti perduoti kitai šaliai. 1919 m. gruodžio 14 d. laiške Jonas Maželis rašo LVLK skundą dėl lenkų pagrobtų, neteisėtai suimtų ir atiduotų lenkų karo teismui Alantos milicininkų Vincento Žigelio ir Antano Audenio. Minėti milicininkai vyko į Alantą, gavę informaciją apie plėšimus, nuvykę sulaikė plėšikus, kurie, pasirodė, buvo lenkų legionieriai, sulaikyti su įrodymais. Keturi lenkų kareiviai plėšikai buvo Utenos komendanto nurodymu paleisti, o „milicininkai Audenis ir Žigelis ne tik nebuvo sugrąžinti Lietuvon, bet dar liko atiduoti lauko teismui lenkų kariuomenės“ ir legionierių išvežti į Vilnių. J. Maželis rašo, kad jo brolėnas Vincentas Žigelis ir valstietis Antanas Audenis, tarnaudami Lietuvos milicijoje, Alantos nuovadoje, liepos mėnesio pradžioje „buvo pasiųsti su pašaukimais Taikos Teisėjo Utenos apskrities po valsčių ir Parvinčių sodžiuje tapo suimti lenkų legionierių 2 kuopos Poznanės skyriaus, Lietuvos-Baltarusių divizijos <…> ir atiduoti lauko teismui šios divizijos su apkaltinimu platinime priešlenkiškų lietuvių atsišaukimų. Buvo jie užlaikomi kalėjime Vilniuje ant Lukiškių po bylą Nr. 1778, iš ten paimti lauko teismo; kur jie dabar yra ir koks jų likimas sužinoti negalėjau“. Visa suimtųjų Žigelio ir Audenio kaltė yra „tik tame, kad jie užsistojo, bet be vartojimo ginklo, už gyventojus, kuriuos atvykę iš Liliškių dvaro legioninkai plėšė, ieškodami piningų, drabužių, valgomų daiktų ir šaudydami žąsis ir kiaules“.

Audenis ir Žigelis būdami milicininkais priklausė civilinei žinybai, todėl negalėjo būti teisiami karo teismo, „todėl meldžiu komitetą veikti šioje byloje ir siekti paliuosavimą nuo atsakomybės ir arešto milicininkų Vincento Žigelio ir Antano Audenio ir grąžinimą jų prie pildymo tiesioginių pareigų.“

Komitetas, remdamasis prašymu, kreipėsi į lenkų karo vadovybę ir prašė suimtuosius paleisti, tačiau nėra informacijos, kaip lenkų valdžia sureagavo į šį prašymą.

1919 m. gruodžio 12 d. LVLK gavo Rozalijos Ylanienės, gyvenančio Alantos valsčiuje, Laičių sodžiuje, parašytą prašymą dėl jos vyro ir sūnaus neteisėto suėmimo. Skunde rašoma, kad spalio 19 d. lenkų I pėstininkų pulko 3 kuopos legionieriai suėmė tėvą Antaną Ylanį ir sūnų Joną Ylanį ir uždarė Vilniaus Antakalnio kariškame kalėjime. R. Ylanienė nurodė, legionieriai atvyko į Laičių kaimą kaip pabaudą rinkti 5 kailinių už tai, kad lauke, esančiame arti Laičių sodžiaus dvaro, buvo pertrūkusi lauko telefono viela. Kareiviai nelaukė, kol šeimininkas atneš raktą, ėmė plėšti svirno duris kirviais, įsiveržė į vidų, paėmė mėsą, 4 kailinius, iš jų trejus, apmuštus mileliu, kailinių kišenėse rastus 800 rublių. Tai matė kaimynai: Rozalija Audenienė, Stanislovas Kairys, Pranciškus Katinas, Kazimieras Pivoras, Antanas Žygelis Ir Vincentas Laurynavičius. Laiške tvirtinama, kad ‚,už telefono vielos nutraukimą Laičių kaimo bausti neturėjo teisės, nes Laičiai yra į šiaurės vakarus nuo vieškelio iš Balninkų į Alantą, tą vietą patys lenkai laiko demarkacine linija ir todėl Laičiai priklauso ne lenkų, bet lietuvių valdžiai. Telefono linija buvo pertraukta slėnyje į pietus nuo nurodyto vieškelio, netoli nuo Duobynių vienkiemio, kuriame gyvena Svetlikauskas, t. y. kitoje demarkacijos linijos pusėje, ir nuo Laičių apie 2 kilometrus.“ Laičiai buvo kalti tik tuo, kad legionieriams buvo reikalingi kailiniai. ,,Kai dėl mano vyro ir sūnaus atidavimo karo lauko teismui, tai reikia patėminti, kad karo teismui gali būti atiduoti civiliai tose vietose, kuriose buvo paskelbtas karo stovis, o lenkai Laičių kaime karo stovio niekuomet nebuvo paskelbę. Todėl suimtieji negali būti teisiami, nes teritorija priklauso ne lenkams, o viela nutraukta lenkų pusėje. Vyras ir sūnus suimti tik dėl to, kad vienas nenorėjo duoti kapoti svirno durų, o kitas pavėlavo atnešti svirno raktus.“

 

Rozalijos Ylanienės 1919 m. gruodžio 15 d. skundas skundas LVLK. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankrasčių skyrius, f.254.

 

Jonas Maželis padeda laiške suformuluoti neteisėto suėmimo teisinius argumentus: „Kas link atidavimo mūsų vyro ir sūnaus į lauko karo tai dar reikia patėmyti, kad pagal 1311 įstatų Karo teismų (knyga XXIV свода военных постановлений 1869 года) karo teismui gali būti atiduodami tik civiliški asmenys vietose, paskelbtose esančiomis karo stovyje, ir gyventojai priešo sričių (apygardų), armijos užemamų, o pagal paragrafus 42–56 Hagos konvencijos 18 rugsėjo 1907 metų gali būti okupuotos arba užimtos žemės prigulinčios priešui su kuriuo eina karas, bet: 1. sodžius Laičių yra už demarkacinės linijos Lietuvos, o ne Lenkijos valdžios žinyboje, todėl lenkai niekada tame sodžiuje karo stovio nepaskelbė ir negalėjo to atlikti ir tokiu būdu ne tik karo lauko teismo, bet ir abelviai jokio Lenkijos valdžios teismo suimtieji mano vyras ir sūnus teisiami negali būti, 2. kadangi Lenkija ir Lietuva jokio karo neveda turi nustatyta ir pripažinta per Entantą laikiną demarkacijos liniją užimdama dalį Lietuvos žemės, apgyventos grynaisiais lietuviais, todėl ir lenkų legionščikai uždėti kokią nors pabaudą ant mūsų sodžiaus, įsiveržti į jį, prievartą imti, pabaudą ir ką nors iminėti, neturėjo teisės nei pamato, o savo atliktu darbu papildė tik tarptautišką ir kriminalinį prasižengimą. Net okupuotose vietose ir tai pabaudos pagal virš nurodytą Hagos konvenciją gali būti uždedami tik ant asmenų papildžiusių prasižengimą ir negali būti uždedami atsakomybės už svetimus prasižengimus ir neleistiną prisisavinimą okupantų privatiškas turtas.“

R. Ylanienė prašo Komiteto imtis visų įmanomų teisinių priemonių, kad jos vyras ir sūnus būtų paleisti iš arešto. Nenustatyta, ar LVKL pagelbėjo Ylaniams.

Legionieriai, verždamiesi į Lietuvos gilumą, stengėsi jį pateisinti, ieškojo pritarimo kuriamiems lenkiškiems valsčiams (gminoms), stengėsi ,,aprūpinti“ vietinius gyventojus dokumentais su ,,lenkiška kilme“, agitavo gyventojus, kad jie sutiktų derėtis jungtis ,,prie Varšuvos“. Tai patvirtina J. Maželio ir jam padedant siųsti dokumentai iš Alantos valsčiaus. 1920 m. vasario 12 d. skunde LVLK Jonas Maželis rašo: ,,1919-07-15 Alantą ir dalį Alantos valsčiaus užėmė lenkų kariuomenė. Lenkų kareiviai plėšė vietinius gyventojus ir mušė, o kai ateidavo skųstis pas komendantą, tai neretai sodindavo į ,,šaltąją“ ir pralaikydavo ilgesnį laiką. Alantos miestelyje kareiviai atėmė kailinius Barysui, Liobei, Jakučioniui ir kitiems. Lašinių ieškojo šiaudinėse palėpėse užsidegę balaną. Kiek atėmė iš žmonių lašinių, kiaušinių, sviesto ir kitų produktų, sunku suskaičiuoti. Svobiškio kaime 4 lenkų kareiviai rugpjūčio mėnesį norėjo atimti iš Aleksandro Žigelio batus, bet susirinkę vyrai nedavė. Kitą dieną į tą sodžių atėjo 20 kareivių ir apiplėšė visą sodžių, paėmė drabužių ir kitokio turto, privertė ūkininkus pakinkyti 3 vežimus ir jais viską išvežė. Nuo galo rugsėjo mėnesio, kada į Alantą tapo atsiųsta kuopa kariuomenės su karininkais, plėšimai lenkiškoje pusėje demarkacinės linijos iš pusės kareivių pranyko, nes kareivių tarpe pasirodė daugiau tvarkingumo ir disciplinos.“

1920 m. vasario 10 d. į LVLK kreipėsi Alantos miestelio gyventojas Antanas Tamašiūnas. Jis nurodė, kad 1920 m. sausio 14 d. ,,esant man namuose Aluntos miestely į mano butą įsiveržė lenkiškosios kariumenės kareiviai, išlaužė šėpos duris ir iš jos pasiėmę išsinešė paskutinius mano šventadieninius kailinius (fritrą) apmuštus apižalsvu pirktiniu (ne namų darbo) mileliu, verties 2500 markių, o išlaužimu šėpos durų padare dar nuostolio ant 40 markių. Sugrįžęs į namus, pamačiau, kad mano išplėštais kailiniais Aluntoje viešai vilki seržantas II kuopos 28 pulko Kaniovo šaulių Trzasko, ir tojos kreipiaus pas vadą šios kuopos kapitono Rimšos (kapitan Rymszo) prašydamas grąžinti man kailinius, bet kapitonas Rimša, išklausęs manęs, paklausė: ,,wszystko?“ ir gavęs atsakymą, kad visa, liepė man tojos išsinešdinti iš jo akių, o minėtasai Trzasko mano kailiniais vilki ir iki šiai dienai“.

,,Nužemintai meldžiu Komitetą išreikalauti iš lenkų vyriausybės grąžinti mano kailinius ir atlyginimą padarytų nuostolių“, – užbaigia savo skundą A. Tamašiūnas, o už jį, beraštį, pasirašo Jonas Maželis.

Kitame 1920 m. sausio 27 d. laiške, skirtame LVLK, Jonas Maželis rašo, kad Skudutiškyje lenkai areštavo Joną Karalių ir jo beprotį brolį, apkaltino bolševizmu ir išvežė į Vilnių ar Švenčionis: ,,J. Karaliaus namuose po jo areštavimo pasiliko didžiausiame varge jo maži vaikai – našlaičiai, neturintys nė motinos“.

J. Maželis savo laiško pabaigoje meldžia „Komitetą apginti Joną Karalių ir jo beprotį (visai pamišėlį) brolį ir išreikalauti nuo lenkų, kad juos greičiaus paliuosuoti, nes juos, ir be to vargstančius iš beturtes priežasties, tolimesnis laukimas po areštu galutinai skandina į bedugnę neišbrendamo vargo, nes ir tas menkas inventorius, kurį Jonas Karalius turi, be jo turės galutinai išnykti, o tuom laiku dabar nėr kam prižiūri ir mažų vaikų“.

Lenkų okupacinė valdžia ėmėsi represijų ir prieš Alantos krašto mokytojus. Kaip rašo Jonas Maželis skunde, skirtame LVLK, buvo suimta ir išvežta Mackėnų sodžiaus liaudies mokytoja Konstancija Kisielytė, kuriai buvo tik 16 metų. 1920 m. sausio 20 d. Skudutiškio miestelyje ,,ant vestuvių piliečio Petrausko per vadą 12 kuopos 28 pulko Kaniovo šaulių (12 kompanja 28 polka Strzelcow Koniowskich) <….> tapo suimta <…> viešai ant vestuvių, kur jinai viešėjo, kaipo viešnia. Su ja suimti buvo ir net tie vaikinai, kurie tą dieną su ja turėjo nelaimę šokti. Ant rytojaus po suėmimo jinai ir vienas iš suimtųjų vaikinų buvo išvesti ant pleciaus Skudutiškio miestely ir jie buvo priversti ant pleciaus viešai šokti, kuomis tyčiojosi lenkų minėtosios kuopos kareiviai, o gal ir karininkai“. Ją kaltino už prolenkišką agitaciją lietuvių naudai: „Tikra kaltybė gi jos yra tame, kad jos patėvis Jonas Karalius, nuomuodamas pas Skudutiškio dvarininką Kosovskį žemę, su juomi susipyko, tapo apskųstas šio dvarininko bolševizme, o jo dvi podukros mokytojos Kisielytės priešlenkiškoje agitacijoje.“ Jos sesuo Filomena Kisielytė pasislėpė. Savo pranešimo, skirto LVLK, pabaigoje J. Maželis nurodo, kad taip pat buvo areštuoti Kaniukų liaudies mokyklos mokytojas Stasys Telksnys, Margarita Kemešytė, tarnaujanti Alantos vartotojų bendrovėje, ir kiti asmenys, „kuriuos teikėsi nurodyti vietiniai lenkai dvarininkai“.

J. Maželis kitu raštu skundžiasi dėl lenkų neteisėtai 1920 m. vasario 10 d. suimtu Žibėčių kaimo gyventoju Antano Kurkiu. Jis kaltinamas už dalyvavimą buvusioje prie bolševikų Alantos valsčiaus tarybos veikloje. ,,Tačiau rinktas jis buvo ne kaipo į speciališką bolševikų organą, o kaipo į vietines savivaldos veikusį organą. Jis žmogus bepartinis, bolševiku nebuvo ir nėra. Kur jis dabar, niekas nežino… Apie tai turiu garbės komitetui pranešti“, – rašo Jonas Maželis.

Neapsikentę lenkų kariuomenės elgesio, Mockėnų kaimo gyventojai rašo (jiems padeda Jonas Maželis) skundą lenkų kalba (Do Pana Komisrza Generalnego Ziem Wschodnich): nurodo apie mokytojos Konstancijos Kisielytės areštą ir prašo, kad duotų nurodymą ištirti neteisėtą jos sulaikymą (dac tym moznosc daliej nezyc się naszym dzieciom i wydac rozporządzienie o wykowanie sledztwa sądowego factu znęcania się przy areszcie niepelwolietniej p. Kisieliowny).

Laišką pasirašo Mackėnų kaimo gyventojai: P. Titenis, M. Kazlauskas, K. Rakauskas, J. Gaižutis, S. Ligionis, A. Karalius, J. Karalius, Z. Rakowski, M. Šeikis, J. Pradkūnas, S. Biguzas, J. Steiblys, E. Vaitkevičius, B. Rėza, M. Telksnis, J. Biguzas, M. Petkevičius, J. Raišis, A. Mačionis, L. Raišytė.

1920 m. liepos 9 d. Lietuvos kariuomenės II pėstininkų pulkas be mūšių išstūmė lenkus iš Alantos, Skudutiškio ir kitų gretimų teritorijų. Lygiai metus trukusi Alantos krašto okupacija baigėsi. Dar vykstant kovoms su lenkais, Alantoje atsikūrė vietos valdžios struktūros, pradėjo veikti valsčiaus valdyba, kuriai reikėjo spręsti neatidėliotinus reikalus, pradėta rūpintis ir viešosios tvarkos palaikymu, organizuoti sodžių įgaliotinių susirinkimai, kurie buvo Alantos valsčiaus tarybos užuomazgos.

Alantos valsčiaus gyventojų pranešimai ir skundai, skirti LVLK, yra svarbus istorinis šaltinis, iliustruojantis Lenkijos okupacinės valdžios elgesį su vietos gyventojais ir jų patirtas skriaudas.

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:

  1. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 254.
  2. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyrius, f. 17.
  3. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. P-12575 LI.
  4. Lenkai Aluntoje 1919–1920 metais. Alantos partizanų prisiminimai, užrašyti S. Šulskaus 1975 m., mašinraštis, Alanta.
  5. V. Martinkėnas. Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas. Lietuvos istorijos metraštis. 1999 m., Vilnius, 2000.

 

 

Istorija Vilniaus krašto okupacija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra