Aktualūs laiškai į praeitį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Apie Jūros Marijos Baužytės knygą „Pavėlavę lieka stotyje“
 
Kandoka knygos dedikacija: „Skiriu žurnalistams, žiniasklaidos gerbėjams ir nekentėjams.“ Laiškai tariamam žurnalistikos kolegai Vytui. Beveik šešių dešimtmečių Lietuvos gyvenimo atspindys su atodairomis į tolimesnę praeitį, perleistas per savąją prizmę, kur sutelktas, sutirštintas, o kur vos blyksniu atšviestas.
 
Rimta knyga. Solidi ne tik puslapių skaičiumi (jų apie keturis šimtus). Anot autorės, tai „žurnalistika gyvenime ir gyvenimas žurnalistikoje“. Pridėčiau: publicistika su beletristikos apvalkalu.
 
Lyg neišsiųstų laiškų rinkinys. Pasakojimo forma laiškų pavidalu žinoma jau nuo antikos laikų. Tačiau publicistikoje ji ne tokia dažna. O tai J. M. Baužytės knygai suteikia originalumo.
 
Knygoje gana daug nutikimų iš autorės ir kitų „plunksnagraužių“ darbo praktikos. Vienur tie nutikimai juokingi, kitur komiškai tragiški. Verčia šypsotis autorės nuklydimas į Stalino kolūkį Baltarusijoje, kai jai reikėjo tokio paties kolūkio prie Eišiškių. Liūdnai humoristinis vaizdelis apie autoavariją Raseinių rajone ties kelio rodykle: Kolūkis „Į laimę“. Tiesiog malonu paskaityti nuotykį apie susitikimą su briedžiu naktį Valkininkų miške, apie Augustiną iš Aukštaitijos paežerės su jo didžiąja meile… Arba susitikimas su išeiviu iš Varnių, žydu Abe Galonu netoli Zambijos sostinės Lusakos ir kt.
 
Gal ir naivuolė buvo mokytoja Ona Sukackienė, žuvusi per tai, kad tikėjo, jog bolševikų valdžia užtikrins visiems lygybę ir gerovę. Kitur – susitikimai su senųjų aristokratų Grothusų ir Ševaljė palikuonimis, pasakojimas apie „žmogų mąstytojo galva“ – patriotą Kazimierą Skebėrą iš Širvintų rajono, Bagaslaviškio. Vertingi puslapiai apie tarpukario Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėją Konstantiną Šakenį, apie Milių geležinkelio stotelės pavadinimą ir kt. Dešimtys kitų patrauklių istorijų.
 
Atskleista nemaža faktų, apie kurių tikrąjį turinį kartais net autorės amžininkai ne ką nutuokė (pvz., p. 21–23 – Radviliškio rajono „Draugo“ kolūkio pirmininko Algirdo Malinausko nežmoniškas elgesys). Daug kur parodytas oficialiosios tikrovės idiotizmas.
 
Yra ir asmeninių dalykų, gal ne tiek aktualių daugeliui skaitytojų, pvz., kai „akmeniu ant kaklo pakibo paveldėta žemė“ (p. 195). Prie tokių dalykų priskirtini privatūs įspūdžiai ir jausmai, autorės patirti per keliones po užsienius, nors mažos Lietuvos didieji atgarsiai kitose žemėse nori nenori priverčia stabtelėti. Eilutės apie vieną kitą giminaitį ar artimą žmogų savaip įdomios kaip autorės intymesnės aplinkos atšvaitai.
 
Autorė su kartėliu pastebi dabartinės mūsų spaudos ar televizijos neprincipingumą, „geležinio aktyvo“ vyravimą. Tuo tarpu „protingam ir darbščiam žmogui vietelės ten atsirastų nebent aukštiems valdininkams ar turtingiems verslininkams užtariant“ (p. 59). Žiniasklaidos pamušalas banknotais siūtas.
 
Netrūksta vietos, ir pagrįstai, dabartinių jaunų žurnalistų rašymo manieros kritikai. Į raštus skverbiasi gatvės ir turgaus žargonas. Spaudos laisvė su visokiomis vulgarybėmis ir nešvankybėmis. „Šlykščiausių puošmenų pilnos ir modernių rašytojų knygos“ (p. 85). Toks romantiškas jų vidinis pasaulis. Tuo tarpu Baužytės knygoje apstu gražių, nenuvalkiotų pasakymų: „Diena trumpa tarytum žiovulys“ ir pan.
„Tai, ką kažkada vadindavome paleistuvyste, nūnai įvardijama gyvenimo būdu“ (p. 64). Skaitytojams, žiūrovams ir klausytojams be atodairos brukamas seksas. Per radiją ir spaudoje merginos kviečiamos būti vienos nakties mylimosiomis.
 
„…Nebėra jokių užtūrų politiniame ar visuomeniniame gyvenime, orumo, savigarbos šeimoje.“ Visur reikalaujama pikantiškų detalių apie moteris namuose, apie jų santykius su vyrais, bendradarbiais, reikalaujama miegamųjų istorijų. „Panelės“ žurnalo redakciją sužavėjęs keturiolikmetės laiškas apie tai, kaip ji, apžiūrima ginekologo, pagadinusi orą. Pykdina žmones vadinamojo elito meilės nuotykiai, vedybos ir skyrybos, kuriose vargu ar yra tikro jausmo. Šeimos nariais tapo šunys ir katės.
 
Dar ne taip seniai piktinomės, savam krašte ne visur galėdami susikalbėti lietuviškai. Dabar gi viešoji lietuvių kalba kimšte prikimšta „vakarietiškų“ svetimybių. Tylime, kai valstybinė kalba išgujama, ir mielai įsileidžiame visokius užjūrio papročius, kad „kas nors nepalaikytų mūsų provincialais“ (p. 83). Nebėra krautuvių, dirbtuvių, kultūros ir kitokių įstaigų, tik visokiausi centrai. Sostinės Gedimino prospektu einame lyg per kokį Vakarų Afrikos miestą – iškabos velniaižin kokiomis kalbomis, tik ne lietuviškos. „Vienas mūsų provincialumo požymių vis beždžionauti, lankstytis ir pataikauti svetimiesiems. <…> Tik kas paisys, jei patys neturime savigarbos?!“ (p. 178). Trūksta Simonų Daukantų. Prancūzija sugeba ginti savo valstybinę kalbą, Lietuva – ne.
 
Taisyklingas kalbėjimas ir rašymas lietuviškai virsta vos ne retenybe. Dažnai seimūnai ir ministrai per televiziją net skaitvardžio nesugeba taisyklingai ištarti – sako „du tūkstantis“, kur tinka ir netinka begalės visokių „pakankamai“, „imidžų“, „situacijų“ ir t. t., ir t. t. Daugeliui kalbėtojų visai nepažįstama turtinga lietuvių kalbos sinonimika.
 
J. M. Baužytė primena ne vieną mūsų dabarties skaudulį ir žaizdą (V skyrius). Tai ir iškrypėliškai žvėriškas tėvų elgesys su vaikais, ir besaikis girtuokliavimas, ir agresyvumas keliuose kaip viena bendros antikultūros dalių. „Demokratija įvairaus plauko pažeidėjams kaip upė be krantų“ (p. 243). Žmogžudžiui valstybė samdo advokatą, o nukentėjusiajam – ne. Ar kas teiraujasi, kaip gyvena smurtą patyrę žmonės?
 
Tūlam knygos skaitytojui gali atrodyti, kad J. M. Baužytė yra besaikė moralistė, kurios jaunystėje net žvyras buvo geresnis. Taip, moralizavimo netrūksta, tačiau jis pagrįstas ne tiek žodžiais, kiek aibe konkrečių pavyzdžių. Antai tautos blaivintojo Motiejaus Valančiaus 200 metų gimimo sukaktį mūsų išrinktieji pažymėjo įstatymu, leidžiančiu prekiauti svaigalais ištisą parą. Tiesa, vyskupo blaivintojo veikla dažnai nušviečiama kai ką nutylint. Juk Valančiui pradėjus dvasininko gyvenimą, paprastai šalia bažnyčios dar būdavo jai priklausiusi smuklė, tik žydui išnuomota; blaivybės dvasininkas ėmėsi bene po 1842 metų, kai rusų valdžia nusavino Lietuvos katalikų bažnyčios turtus ir įvedė valstybinį degtinės monopolį. Tačiau gero darbo vis tiek nevalia suniekinti.
 
„Pagarba Tėvynės praeičiai, jos himnui, vėliavai, tautiniams drabužiams daliai mūsų jaunimo sukelia vien žiovulį, panieką. Šito daugiausiai pasiekėme atkūrus nepriklausomybę“ (p. 342). Į įvairius patriotinius renginius dažnai renkasi vieni žilagalviai. Ką besakyti, kai sistemingas Lietuvos istorijos kursas vidurinėse mokyklose nedėstomas, o apsiribojama atskirų „gabalų“ pateikimu. Vasario 16-oji praeina tik kaip poilsio diena, o iš išliaupsintų Vakarų atklydusiai „meilės“ dienai – vasario 14-ajai – mokytojų vadovaujami paaugliai rengiasi bent dvi savaites. Apskritai prieš Valentino dieną spaudą, televiziją, radiją apima visuotinė isterija. Prekeiviai stengiasi ištraukti iš to sau naudos.
 
Kai kam iš pažįstamų, žinoma, nepatiks J. M. Baužytės priminimas apie jų praeitį, nors kai ko autorė ne tik pavardėmis, bet ir vardais neįvardijusi. Be to, tikrieji vardai kai kur pakeisti.
 
Autorė primena faktus, kurie turėtų versti raudonuoti iš gėdos mūsų kultūros šulus. Kai Vilniaus Rasose buvo atidengiamas paminklas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvusiems savanoriams, prie balto marmuro Pietos panegirikos skirtos tik miesto savivaldybei ir nė ačiū nepasakyta šalia stovėjusiai paminklo autorei skulptorei Nijolei Gaigalaitei. Rašydama apie pažintį su smuikininko virtuozo Vilhelmo Čepinskio šeima, žurnalistė pastebi: „Puikaus atžalyno esama. <…> Tik mes dažnokai dairomės į užsienius, kur neva gyvena tikrieji menininkai, mokslininkai. O nematome, gal ir nenorime matyti, kas yra šalia mūsų, kad, gink Dieve, jiems ugdyti nereikėtų pakrapštyti savų piniginių“ (p. 226).
 
Einame ne į koncertą, spektaklį, parodą, o į projektą. Tik, sakysime, teatre vietoj dekoracijų – gelžgalių, lentgalių, skudurų raizgalynė. Scenoje nuaidi triaukščiai keiksmažodžiai. Nusirenginėjimai ir pasturgalių demonstravimas. Atseit, modernu. Ir skundžiamasi, kad žmonės nenori spektaklių žiūrėti. Nepelnytai primirštą lietuvių dramaturgiją iš naujo atkasa mėgėjų teatrai, o profesionalai jos vengia. Kai teatrai ne taurina žiūrovą, o atspindi gyvenimo mėšlinąją pusę, tai ir žiūrovų apranga į tai panaši. Arba „Poezijos pavasarių“ pabaigtuvės Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme. Poezijos mėgėjai į iškilmes ateina šventiškai apsirengę, o dažnas poetas lipa ant pakylos vilkįs taip, tarsi būtų susiruošęs grybauti ar karvių ginti.
 
Modernizmo šydu pridengiamas ir kitoks minties bei dvasios skurdumas. Tą puikiai parodė Lietuvos vardo paminėjimo 1 000-mečio ir Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės kai kurie projektai. Užtenka tik žvilgterėti į dešiniojoje Neries krantinėje Vilniuje tarp Žaliojo ir Mindaugo tiltų riogsantį aprūdijusį vamzdį, irgi „meno“ kūrinį, kuriam nepagailėta tūkstančių, kai tuo tarpu paminklas Vincui Kudirkai pastatytas už tautos laisvės šauklio gerbėjų suaukotus pinigus.
 
Anksčiau dainininkui reikėjo turėti balsą, o dabar dažnai užtenka vien drąsaus akiplėšiškumo. Pažiūrėkime Nacionalinės televizijos laidą „Duokim garo!“: Šeduvos bernai ar Marcinkonių moterys stovi ir traukia dainą, o, atsiprašant, „žvaigždės“ tik mikrofono pagalį apžiojusios įstengia savo meną parodyti.
 
Kai kurios J. M. Baužytės paliestos temos skatina platesniems pamąstymams. Pavyzdžiui, kodėl žydai negvildena priežasčių, dėl ko didžiausi jų priešai ir žudikai nuo senovės yra patys žydai ir pusžydžiai, dažnai tik kailį išvertę? Antai Europoje gerai žinomas perkrikštas didysis inkvizitorius Tomas Torkvemada. Kodėl vakariečiu dėjęsis rabino anūkas Karlas Marksas niekino Rytų Europos žydus, nors kaip ir jis, socialistus? Žydės sūnus Vladimiras Leninas nepripažino žydams net teisės į kultūrinę autonomiją tarp vyraujančios nacijos žmonių. O kur Vokietijos nacių vadovybės žydai?!
 
Išverstakailiai Lietuvai šunybių irgi tiek ir tiek yra pridarę. Prisiminkime Vilniaus ir Šalčininkų rajonų autonomininkus atsikuriančios Lietuvos metais. Toks Anicetas Brodavskis yra moters nuo Eišiškių ir Lietuvos pasienio policininko Bradausko, po II pasaulinio karo greitai žuvusio partizano, sūnus. Į jį panašius lenkų patriotus papiktino net popiežiaus pamokslas Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje, kai Jonas Paulius II į susirinkusiuosius kreipėsi kaip į lietuvių kilmės lenkus.
 
J. M. Baužytė primena jedinstvenininkų ir kitų kolaborantų „streiką“ 1991 m. sausio 10–12 d. – neleisti traukinių iš Vilniaus stoties. Deja, ta byla apie diversiją geležinkeliuose nugrimzdo į nebūtį. Prisiminta katastrofa Žaslių geležinkelio stotyje 1976 m. vasarą.
 
Metraštininkės knygoje šio to pasigedau. Nutylėtas mėginimas užkarti „stiprų“ prezidentą konstitucijos dar neturėjusiai Lietuvai: juk 1992-ųjų vasarą rūpintojėliu pavaizduotas Jėzus Kristus net parduotuvių languose išstatytuose plakatuose kruvinomis ašaromis raudojo, o ir Panelė Švenčiausioji buvo apsiverkusi, kad Lietuva neturi prezidento. Pro pastabiosios laikraštininkės akis praslydęs žurnalistų atsijojimas į kai kurias spaudos konferencijas: neduokdie, dar užduos veikėjui neparankų klausimą!
 
„Minties“ leidyklos redaktorė Nijolė Voveraitienė, rengdama spaudai knygą, tikriausiai ją tik pasklaidė ir į metriką save įsirašė. Antraip būtų pastebėjusi, kad įsismaginusi žurnalistė vietomis pamiršta apdairumą ir istoriškumą. Juk 1930 metais buvo minima Vytauto Didžiojo 500 metų mirties, o ne gimimo sukaktis. Argi galėjo būti, kad pirmoji Lietuvos chirurgė Ona Giedraitytė-Šakenienė, triūsusi žymaus chirurgo Vlado Kuzmos klinikoje ir iškentusi Sibiro tremtį, „vėliau, ne be Kuzmos pagalbos, gavo darbo pagal specialybę“ (p. 133)? Betgi V. Kuzma 1942 m. mirė. Ogi autorė, 8-metė mergiūkštė, jau buvusi tokia supratinga, kad net suvokė sarkazmo priegaidę artisto Broniaus Babkausko balse! Pasitaiko ir laiko požiūriu mažesnių netikslumų.
 
Knygos apžvalgoje probėgšmais paliečiau tik mažumą J. M. Baužytės užkabintų temų. Rašinį baigsiu autorės žodžiais: „Joks šios žemės gyventojas nežino, kurioje stotelėje traukinys sušvilps jam paskutinį kartą. <…> Svarbu, kad laikas neužkluptų mūsų tuščiomis rankomis…“ (p. 364).

Nuotraukoje: J. M. Baužytės knygos viršelis

Voruta. – 2010, gruod. 11, nr. 23 (713), p. 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra