Aktorius Davidas Suchet apie Erkiulį Puaro: „Ilgėsiuos jo visą likusį gyvenimą“

Autorius: Data: 2014-12-27, 09:05 Spausdinti

Davidas Suchet – garsus Jungtinės Karalystės aktorius, kurio protėviai litvakai kilę iš Žemaitijos. Per keturiasdešimt karjeros metų D. Suchet vaidino daugybėje teatro spektaklių. 2011 metais už nuopelnus dramos menui jis apdovanotas Britanijos imperijos antrojo laipsnio ordinu.

Tačiau labiausiai aktorių išgarsino Agathos Christie personažo Erkiulio Puaro vaidmuo, kurį jis vaidino net 24 metus. Apie tai Davidas Suchet pasakoja savo knygoje „Puaro ir aš“ (iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius, išleido „Tyto alba“, 2014). Knyga netikėta, netgi intymi. Tai unikali galimybė pažvelgti ne tik į filmavimo aikštelės užkulisius, bet ir į tikro aktoriaus sielą.

Tik keli detektyviniai serialai nusipelnė tokios žiūrovų meilės kaip „Puaro“. Kai po 25-erių metų buvo parodyta paskutinė serija, niekas nejautė didesnio liūdesio nei Davidas Suchet.

Apie vaidmenį, tapusį jo vizitine kortele, aktorius papasakojo britų žurnalistei Emmai John.

Davidui Suchet gyvenimas primena voratinklį. „Suprantate, voras audžia tinklą užpakalinėmis kojomis ir nemato savo kūrinio. Pamatyti, ką sukūręs, jis gali tik apsisukęs, – mąsliai sako D. Suchet. – Toks ir mūsų gyvenimas. Mes nežinome, ką audžiame, prie ko prisiliečiame, ką darome, kol neatsigręžiame…“

Prieš 25-erius metus Davidui Suchet buvo pasiūlyta vaidinti Agathos Christie seklį Erkiulį Puaro ITV draminiame seriale, kurio veiksmas turėjo vykti ketvirto dešimtmečio pabaigoje. D. Suchet brolis Johnas, ITV žinių vedėjas, tada jį perspėjo: „Tavo vietoje nesiimčiau šio vaidmens už jokius pinigus. Jis tiesiog tau netinka.“ O ir pats D. Suchet iki tol nebuvo skaitęs nė vienos knygos apie garsųjį seklį. Vis dėlto jis sutiko. Mažąjį belgą, galiausiai tapusį jo vizitine kortele ir – ką čia slėpti – mėgstamiausiu personažu per visą karjerą, aktorius vaidino net kelis dešimtmečius – iki pat 2013-ųjų, kai teko su juo atsisveikinti visam laikui.

Puaro išnarpliojo „ABC žmogudystes“ (ABS Murders), „Mįslingą nutikimas Stailse“ (Mysterious Affair at Styles), tapo „Mirties prie Nilo“ (Death on the Nile) liudininku – galima vardyti ir vardyti. Paskutinėse serijose matome jau pasenusį Puaro tipiško jo epochos interjero detalių apsuptyje. Visi jaučia, kad liko dar viena mirtis, kurios jam nepavyks išvengti. „Aš dar neapraudojau jo kaip reikiant. Manau, tikrasis liūdesys atsėlins vėliau. Ilgėsiuos jo visą likusį gyvenimą. Ką padarysi – nieko nėra amžino. Atėjo laikas ir jam mus palikti.“

Net ir be prašmatnių ūsiukų ir skrybėlės aktoriuje nesunku įžvelgti Puaro. Žinoma, D. Suchet lieknesnis už savo herojų – 50 procentų garsiojo silueto sudaro kamšalas, o ir jo balsas yra gerokai žemesnis. Be to, nekyla abejonių, kad išgirdęs užkrečiamą, nevaržomai besiliejantį aktoriaus juoką, jo televizinis alter ego tuoj pat nepritariamai surauktų antakius.

Vos keletui aktorių pavyko taip įtaigiai įkūnyti literatūrinius detektyvus: Johnas Thaw suvaidino inspektorių Morsą, Raymondas Burras – Perį Meisoną, Jeremy Brettas – Šerloką Holmsą. Joan Hickson mis Marpl taip pat turi gausų gerbėjų būrį ir yra manančių, kad aktorė taip puikiai įkūnijo mieląją senučiukę, kad po jos mirties naujos mis Marpl nevertėjo net ieškoti. Vis dėlto nė vienam iš jų nepavyko pranokti ilgaamžiškumu Davido Suchet Puaro. „Inspektorius Morsas“, kuris, rodės, tęsis be galo, iš tikrųjų yra 33-jų serijų. Sulig paskutine „Puaro“ serija į ekraną perkeltas visas Puaro „kanonas“ – 70 romanų ir apsakymų. Žinoma, priekabesni A. Christie gerbėjai paslaugiai primins, kad liko neekranizuoti du jos detektyvai apie Puaro – apsakymas „Lemeziurjė palikimas“ (Lemesurier Inheritance) ir po rašytojos mirties pasirodęs „Cerberio sutramdymas“ (Capture of Cerberus).

Pasak D. Suchet, jis neatsipalaiduodavęs net per filmavimo pertraukėles, siekdamas kuo įtaigiau suvaidinti savo herojų. Savo knygoje „Puaro ir aš“ aktorius pripažįsta, kad kartais jam būdavo sunku suprasti, kur baigiasi ūsuotasis detektyvas, o kur prasideda jis pats. Nors Puaro labiausiai išgarsėjo savo dedukciniu talentu ir nepriekaištinga pilkųjų ląstelių veikla, ne mažiau dėmesio sulaukė ir jo keistenybės. Gal kokie nors mažojo belgo bruožai yra būdingi ir Davidui Suchet?

„Aš irgi esu pedantiškas. Mėgstu tvarką ir simetriją. Susinervinu, kai pamatau kreivai pakabintą paveikslą. Vis dėlto, tikiuosi, kad nesu taip apsėstas tvarkos kaip jis. Niekam ne paslaptis, kad Puaro atsisako valgyti virtus kiaušinius, jeigu jie nėra to paties dydžio. Manau, dabar toks ekscentriškas elgesys būtų palaikytas obsesinio kompulsinio sutrikimo simptomu…“

Aktoriai, vaidinę su D. Suchet, vienbalsiai tvirtina, kad jis yra be galo kruopštus ir skrupulingas. Kolegos žavisi jo gebėjimu įsiminti dešimties minučių trukmės monologus, kuriuose Puaro sudėlioja visas detales ir išaiškina, kas yra žudikas. Nuostabą kelia tai, kad jiems suvaidinti aktoriui užtenka vieno dublio. Pats D. Suchet knygoje prasitaria, kad kolegoms ne visada lengva su juo dirbti – kaip tik dėl jo atsidavimo darbui, perfekcionizmo ir dėmesio detalėms. Apie Suchet sklando begalė istorijų: kad jis atsisakydavo dėvėti kai kuriuos kostiumus – esą Puaro tokių nė už ką nesirengtų, užsispirdavo dėl to, kaip Puaro turėtų sėdėti ant suolelio ir t.t.

„Bijau, kad kai tekdavo ginčytis dėl vaidmens, kaip suvaidinti vieną ar kitą epizodą, dirbti su manimi išties būdavo nelengva. Nemėgstu, kai režisieriai man nurodinėja, kaip vaidinti. Ir taip buvo visada.“

Vėlesniuose sezonuose D. Suchet prisijungė prie prodiuserių komandos ir jo žodis sprendžiant kūrybinius klausimus tapo svaresnis. Išties, D. Suchet nepanašus į žmogų, su kuriuo būtų lengva derėtis. „Nenorėjau nieko įžeisti ar nuskriausti, bet, mano manymu, kai kuriems vėliau prisidėjusiems režisieriams buvo gana sunku su manimi sutarti. Dabar norėčiau jų visų atsiprašyti.“

Bet pripažinkime, aktoriaus pastangos pasiteisino – buvo verta kovoti dėl kiekvienos detalės. Detektyviniai serialai laikomi kone svarbiausiu televizijos išradimu – šeimos pietus neretai lydi šiurpūs riksmai, išsprūstantys kokiam nelaimėliui aptikus krūmuose lavoną. „Puaro“ visada garsėjo aukšta kokybe ir puikiais aktoriais. Koks dar detektyvinis serialas gali pasigirti tokiais atradimais kaip Damianas Lewisas, Russelas Tovey ir Christopheris Ecclestonas – o juk jie seriale „Puaro“ vaidino dar tada, kai buvo nežinomi. Ir jau tikrai neišvysite „Midsomerio žmogžudystėse“ aktoriaus Michaelo Fassbenderio, nustebinusio visus jautria vaidyba 2005-ųjų sezono serijoje „Po laidotuvių“…

Žinoma, šiais laikais Agathos Christie siužetai, kur auką mirtis ištinka kaimo šventėje arba paveldėtojai praranda šeimos brangenybes, gali pasirodyti absurdiškai keisti žiūrovams, įpratusiems prie madingos skandinaviškų detektyvų dietos ar nesibaigiančio amerikiečių teismo ekspertizės srauto. Vis dėlto nerimo kamuojamų ir moraliai susikompromitavusių kriminalistų pasaulyje ryškus Erkiulio Puaro egotizmas ir jo moralinė tvirtybė veikia raminamai.

„Puaro – didis humanistas, ir aš norėjau tai atskleisti. Jis myli žmones ir nori, kad teisingumas triumfuotų. Jis niekada nepasielgs netinkamai, jei manys, kad tai yra blogai, ir žiūrovams tai patinka.“ Geriausias įrodymas – gerbėjų laiškai, kuriuos D. Suchet iki šiol gauna maišais. Beje, jis skrupulingai atsako į kiekvieną laišką. 1991 m., kai D. Suchet vaidino pjesėje „Timonas Atėnietis“ jam parašė laišką viena gerbėja. Laiške ji papasakojo, kad turi dvi dukteris, dievinančias Puaro, ir kad ketina nusivesti jas į spektaklį, nes mergaitės norinčios pamatyti aktorių scenoje – net jei jos ne viską supras… D. Suchet atsakė į laišką, netgi pakvietė jas išgerti arbatos ir pasišnekučiuoti prieš spektaklį. „Iki šiol prisimenu, kaip mudvi su seseria susijaudinusios sėdėjome teatro kavinėje – juk tai buvo mūsų pirmas susitikimas su garsenybe! – o jis tuo tarpu kantriai bandė ištraukti iš mūsų bent žodelį… Po to pokalbio supratome, kad mūsų herojų įkūnijantis žmogus yra toks pats charizmatiškas, galantiškas ir šviesus, kaip ir jo vaidinamas personažas“ – vėliau rašė viena iš dukterų.

Galbūt D. Suchet taip puikiai supranta savo herojų todėl, kad jis, kaip ir Puaro, visada jautėsi svetimas – juk Anglijoje jie abu yra svetimšaliai. „Pažiūrėkite į mane! Visada žinojau, kad nesu panašus į tipišką britą – ypač turint galvoje mano ryškius bruožus.“ Suchet tėvo šeima kilusi iš Lietuvos, anuomet įėjusios į Rusijos imperijos sudėtį. Jie pabėgo nuo pogromų į Pietų Afriką. Aktoriaus tėvas Jackas baigęs medicinos mokslus atvyko į Britaniją. Ilgą laiką dirbo Alexanderio Flemingo laborantu ir talkininkavo jam atrandant peniciliną. Vėliau Jackas Suchet tapo vienu gerbiamiausių Harlio gatvės akušerių ir priėmė Anthony Horowitzą, kuriam buvo lemta tapti serialo „Puaro“ scenaristu ir gerokai prisidėti prie Davido Suchet šlovės…

Davidas kartu su broliais Johnu ir Peteriu mokėsi Grenhamo pensione. Jam gerai sekėsi regbis, kriketas, tenisas ir kitos aikštės sporto šakos. Mokykloje Davidas Suchet buvo grėsmingas trijų ketvirčių linijos žaidėjas – dėl regbio jo šlaunys buvo tokios raumeningos, kad jis net negalėjo dėvėti džinsų… Beje, keturiolikos Davidas Suchet žaidė Wimbledono jaunių teniso finale.

„Tiesa, anuomet tai nebuvo toks didingas renginys. Tik neįkalbinėkite manęs demonstruoti savo įgūdžių!“

Kaip ir buvo galima tikėtis, Davido Suchet sprendimas rinktis aktorinio meistriškumo studijas, o ne mediciną, nesulaukė tėvo pritarimo. „Jo manymu, turėti sūnų aktorių buvo didelė gėda… Užtat motina (Joan Patricia Jarché, 1916–1992) karštai palaikė mano pasirinkimą. Jos motina dainavo miuzikhole, o ir ji pati kadaise siekė sceninės karjeros. Deja, motinos istorija tragiška. Ji norėjo gauti nedidelį vaidmenį spektaklyje „Antonijus ir Kleopatra“, bet jos kandidatūra buvo atmesta. Jai tai buvo didelis smūgis ir galiausiai ji pasidavė.“

O Davido Suchet karjera teatre susiklostė daugiau nei sėkmingai: Karališkajame Shakespeareʼo teatre jis vaidino Jagą šalia Beno Kingsley Otelo. Jo vaidyba Davido Mameto „Oleanoje“ (Oleanna, rež. Haroldas Pinteris) šiai pjesei ilgam užtikrino vietą modernaus teatro repertuare. Kiekvienas, matęs Davidą Suchet Vest Endo spektaklyje „Ilgos dienos kelionė į naktį“ (Long Dayʼs Journey into Night, rež. Anthony Page), patyrė, kaip stipriai veikia jo charizma. Tiesa, aktorius tvirtina, kad jei ne „Puaro“ ir jo žmona Sheila, jis nebūtų padaręs tokios karjeros. Jiedu sutiko 1972-aisiais Koventryje, Belgrado teatre, ir jis įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio. Norėdama padėti vyrui siekti karjeros, Sheila atsisakė savosios ir rūpinosi jųdviejų vaikais.

Filmuojant „Puaro“, Sheila keldavosi 04.30 ryto ir padėdavo vyrui mokytis tekstą, repetuodavo su juo. Kai jam reikėjo suvaidinti itin sudėtingą finalinę sceną serijoje „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (Murder on the Orient Express), ji sėdėjo netoliese – tame pačiame vagone. „Turbūt esu sunkiausiai sugyvenamas žmogus, kokį jai teko sutikti, o jai prisieina dar ir gyventi su manimi. Ir mes vis dar kartu! Bet mes puikiai žinome, kaip greitai bėga laikas, ir stengiamės viską daryti kartu.“

Net ir „Puaro“ pasibaigus, Davidas Suchet neturi laiko ilsėtis. Baigęs darbą keliuose dokumentiniuose filmuose aktorius iškeliaus į gastroles po Kanadą, JAV ir Australiją su Jonathano Churcheʼo režisuotu spektakliu „Paskutinė išpažintis“ (The Last Confession). 2015-aisais jo laukia vaidmuo naujoje, specialiai jam parašytoje pjesėje. 2014-aisiais pasirodė asmeninis Davido Suchet projektas – Biblijos audio knyga, nesutrumpinta versija. Biblijai įgarsinti prireikė net dvejų metų, nors aktorius skubėdavo į įrašų studiją vos ištaikęs pertraukėlę tarp filmavimų ir spektaklių. Suprantama, Davidui Suchet neužteko tiesiog raiškiai perskaityti tekstą – jis nuosekliai gilindavosi į kiekvieną Senojo ir Naujojo Testamento epizodą. Nuo 1986-ųjų, kai viešbučio kambaryje paskaitė Gideono draugijos išleistą Bibliją, D. Suchet yra praktikuojantis anglikonas ir tikisi, kad jo įgarsinta audio knyga paskatins žmones įsiklausyti į Biblijos žodžius. „Galų gale tai perkamiausia visų laikų knyga – ji vienintelė pralenkusi Agathą Christie ir Williamą Shakespeare‘ą. Paradoksalu, bet žmonės iš tikrųjų skaito Agathos Christie knygas, o Bibliją kažkodėl pamiršta atsiversti…“

Pasak Davido Suchet, jis sutiktų vėl įkūnyti Puaro, jei atsirastų lėšų kino versijai – tiesa, nenorėtų filmuotis „namie“. „Iš mažojo belgo šį tą paveldėjau – dabar, kai nutinka kas nors netikėta, reaguoju taip, kaip ir jis: „Oh là là!“ Vis dėlto, net jei jam netektų pasižvalgyti po garsiausias ir žaviausias vietas – Paryžių, Egiptą, Tunisą, jis tikrai nepamirš kamšalo – savo ilgamečio „kompaniono“, padėjusio jam įkūnyti Puaro. O kaip dėl kruizo Nilu su Puaro? „Neįmanoma! Tai visiškai neįmanoma!“ – atkerta Davidas Suchet grūmodamas pirštu, visai kaip mažasis belgas…

Davidas Suchet galantiškai palydi mane iki durų. „Esu senamadiškas. Man atrodo, kad gimiau ne tame šimtmetyje.“ Atsisveikindamas stabteli ir nusišypso, primindamas apie voratinklį. Voratinklis. Skamba kaip Agathos Christie detektyvo pavadinimas. Patikrinus paaiškėja: ji tikrai 1954-aisiais parašė pjesę tokiu pavadinimu. Įdomu, ar D. Suchet tai žino?

Parengė Jūratė Dzermeikaitė

Bernardinai.lt

 Jimmy James / Bauer Griffin nuotr.

Europa , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra