Akmuo aistrų katile

Autorius: Data: 2011-07-11 , 11:00 Spausdinti

Akmuo aistrų katile

Tautvydas KONTRIMAVIČIUS

Buvo tik akmuo – bus paminklas

Milžinas, bet silpnas. Bevalis, likimo blaškomas. Saugomas, gelbėjamas ir pamažu nykstantis.

Visa tai – apie Puntuką, 265 tonas sveriantį riedulį, maždaug prieš 15 tūkstančių metų įstrigusį Šventosios upės vagoje. Atstumtą iš Suomijos ir čia pasilikusį dar tada, kai Anykščiais jos pakrantėje nė nekvepėjo, o galinga upė plukdė į jūras vandenynus paskutinio Lietuvą atšaldžiusio ledynmečio tirpsmo vandenis.

Nuo senų senovės iki 1956 metų, kol melioratoriai iš po žemių išplėšė švediško gymio Barstyčių riedulį, Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvoje užsilikusiu akmeniu. Šimtmečius jis niekam nekliuvo – pirmiausia dėl to, jog buvo toks didelis ir nepajudinamas, kad net nekilo ūpas kam nors su juo galynėtis, nebent koks velnias būtų jį bandęs nešioti. Net ant akmens uždegta ugnis neįstengdavo tiek įkaitinti milžino, kad imtų jis ir perskiltų, tad bandymai atsignybti akmens ar iš jo kokią naudą gauti taip ir užgesdavo…

Tik XIX a. baigiantis Puntukui pirmąkart iškilo reali grėsmė būti suskaldytam ir panaudotam kelių ar gatvių grindiniams grįsti. Bene pirmasis, garsiai pareiškęs, kad net savo vardą turintį akmenį verta ir būtina saugoti, buvo Šlavėnų dvaro šviesuolis Gustavas Brazauskas (1841–1906), pasipriešinęs idėjai Puntuką grindinio akmenimis paversti. O kaip kitaip jį apsaugosi – tik imdamas ir nusipirkdamas žemės gabalą prie Šventosios su visu Puntuku kaip nekilnojamąja vertybe!

XX a. pradžioje jauna Nepriklausoma Lietuvos valstybė stojo ginti Puntuką kaip paminklinį ir unikalų objektą, nors privati nuosavybė – žemės sklypas su jame užsilikusiu akmeniu – ir tuo laikotarpiu buvo neginčijamas dalykas. Tačiau XX a., ypač 4-ajam dešimtmečiui baigiantis, kai Anykščiai ėmė garsėti kaip naujas Lietuvos kurortas, Puntukas tapo žinomas, lankomas, fotografuojamas ir vis labiau mylimas.

Atsekti, kas pirmasis ėmė ir ištarė mintį, kad Puntukas kaip žaliava gali būti panaudotas paminklui kurti, gal ir pavyktų, – tikriausiai ši mintis išliko apie 1941 m. pabaigą posėdžiavusio Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimo įamžinimo komiteto protokoluose. Tačiau dabar labiau svarbu, kad šios visuomeninės institucijos – grupės aktyvių Lietuvos inteligentų – bendra nuomonė buvo vienareikšmė: geriausia vieta paminklui „Lituanicos“ skrydžio 10-mečio proga bus Puntuko akmuo.

Kai tik ši žinia pasklido už komiteto sienų, ji iškart nesulaukė vienareikšmio pritarimo – veikiau priešingai. „Ūkininko patarėjas“ 1942 m. rugsėjo 11-ąją rašė: „Mūsų paminklų statytojai, ilgus metus neradę Dariaus ir Girėno paminklui vietos, sumanė juos įamžinti Puntuko akmenyje, iškaldami tų didvyrių milžiniškus portretus su plačiu jų žygio aprašymu. Tačiau pamirštama, kad tuo būdu bus pakeista ne tik šio akmens forma, bet ir visa jo ikšiolinė tradicija, vardas, padavimai ir visa kita senovė. Reikia tikėtis, kad šis nevykęs sumanymas mūsų tautos didvyriams pagerbti nebus vykdomas.

Tačiau tuo metu traukinys jau buvo pajudėjęs – Kultūros paminklų apsaugos įstaiga leido panaudoti akmenį paminklui kurti.

Žmogus, pakeitęs Puntuko istoriją

Tas lemtingasis Puntuko virsmas paminklu lakūnams vyko ypatingu Lietuvai laikotarpiu: vos prieš porą metų nepriklausoma valstybė buvo okupuota iš Rytų, vos prieš metus – iš Vakarų, tad tikėtis stabilios, įtakingos ir pasitikėjimą turinčios vietinės valdžios nėra jokios vilties. Įprasta, kad tokiu metu atsakomybės dėl savo sumanymų gali imtis tiek nutrūktgalviai avantiūristai, tiek drąsūs, savo tiesa visiškai įsitikinę ir rizikuoti linkę entuziastai.

Istorijos šaltiniai liudija: visos Puntuko permainos – vieno žmogaus dėka arba dėl jo kaltės, kas kaip jo iniciatyvą įvertintų.

Pagrindinis Puntuko virsmo paminklu S. Dariui ir S. Girėnui organizatorius buvo garsus prieškario aviacijos entuziastas, Lietuvos sportinės aviacijos pradininkas Tomas Zauka (1899–1970), nuo 1940 m. vadovavęs S. Dariaus ir S. Girėno atminimo įamžinimo komitetui.

Kai prie Puntuko prasidėjo darbai, T. Zauka atsisakė valstybinės algos ir tarnybos – pasitraukė iš Vilniaus miesto savivaldybės Technikos ir tiekimo direkcijos vedėjo pareigų, apgailestaudamas, kad negalįs jų eiti dėl labai svarbių visuomeninių įpareigojimų. Kad galėtų išlaikyti šeimą ir kartu rūpintis Puntuko kalimo reikalais, jis net išpardavė dalį asmeninių daiktų. 1942–1943 m. žiemą jis kiekvieną savaitę atvažiuodavo prie Puntuko, rinko aukas, rūpinosi akmentašiais, juos drąsino.

Ne tiek dėl Puntuko, kiek dėl kitų patriotinių iniciatyvų T. Zauka vėliau pateko į vokiečių gestapo nemalonę, 1944 m. jo namuose buvo daroma krata, jis pats vos išvengė suėmimo, pakeitęs išvaizdą. Tačiau tai buvo tik pradžia – 1945 m. rudenį jį suėmė jau sovietiniai okupantai ir iki 1952 m. kalino, kol paleido iš kalėjimų suluošintą… Senatvėje jis net ir pensijos negaudavo – dėl to, kad jaunystėje buvo „smetoninės Lietuvos“ Mokesčių departamento valdininkas. Uždarbiaudavo statybose, o kai jėgos išseko – ėmė derinti muzikos instrumentus…

Senatvėje, 1967 m., T. Zauka buvo atvykęs į Anykščius derinti muzikos mokyklos pianinų ir tąkart papasakojo, kaipgi buvo kalamas Puntukas. Anykščiuose, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fonduose, išliko užrašytas jo pasakojimas, kuriame minima, jog jo pasiūlytai idėjai paversti Puntuką paminklu Lietuvos didvyriams iškart pritaręs rašytojas Antanas Vienuolis, o jai pasipriešinęs Anykščių klebonas Juozapas Čepėnas, kuris, pasak T. Zaukos, „buvęs tos nuomonės, kad Puntuke reikėtų iškalti kokio nors vyskupo bareljefą“ – matyt, A. Baranauską turėdamas omeny… Tad šio sumanymo organizatoriai verčiau sutarę Anykščių klebonui į akis nelįsti…

T. Zauka pasakojo: „1942 metais lapkričio 18 dieną skulptorius Bronius Pundzius nubraižė pirmas orientacines linijas ant Puntuko akmens, paslėpto nuo žmonių akių po laikinai sukalta daržine. Pradėjo kalti akmenį trys vietiniai meistrai: Šiaučiulis, Meškauskas ir Laumelis. Bet jie greitai šio darbo atsisakė. Sunkiai pasidavė kaltams „arkliadančiu“ vadinamas akmuo. Reikėjo patyrusių meistrų… Važinėjau po Lietuvą, ieškojau akmentašių, patyrusių meistrų. Prikalbinau panevėžiečius Šlepakovą ir Stasį Miškinį… Šlepakovas dirbo tik mėnesį, o Miškinis darbavosi iki galo. Stropus, išmanantis savo darbą meistras. Jis kalė lakūnų testamento žodžius, talkininkavo skulptoriui prie bareljefų. Po 180 dienų paminklas buvo užbaigtas…

Šiame pasakojime yra keli netikslumai, mat meistrų, tašiusių Puntuko kaktą, pavardes tuo metu jau buvo išblukinęs laikas.

Iš tiesų 1942 m. rudenį, Br. Pundziui prižiūrint, Puntuką pradėjo kalti Vytautas Giraitis (1911-apie 2000), į Anykščius atvykęs iš Marijampolės, ir vietinis Šiaučiulis, mieste žinomas kaip nagingas girnų kalėjas. Mečislovas Laumelis (1919–1956), į Anykščius per karą su šeima iš Kauno persikėlęs suvalkietis, buvo tiekėjas ir organizatorius: aprūpindavo medžiagomis, stengėsi, kad meistrai sotūs būtų. Kai Šiaučiulis pasitraukė, vėlų rudenį T. Zauka Panevėžyje surado Jurgį Šlepakovą ir S. Miškinį. Galiausiai 1943 m. su Br. Pundziumi ir M. Laumeliu liko du akmentašiai, baigę šį darbą, – V. Giraitis ir S. Miškinis.

Matyt, tik tokias pavardes turintiems meistrams užteko kantrybės pusę metų dirbti Anykščių šilelyje pastatytame belangiame klojime, į kurį šviesa patekdavo tik pro stoge įstiklintą angą. Kita vertus, abu jie – ne Anykščių bendruomenės nariai, miestiečių nuomonė apie tai, gerai ar blogai su Puntuku jie elgiasi, abiem jiems nieko nereiškė…

Klebonas – prieš Perkūną ir Neptūną

Inžinierius ir diplomatas dr. Jonas Voronavičius, kukliu leidinėliu 1997 m. pristatydamas XX a. pabaigos visuomenei į užmarštį jau grimztantį lakūną Tomą Zauką, apie sprendimą „imtis Puntuko“ pasakojo taip: „Artėjant „Lituanicos“ skrydžio 10-mečiui, Dariaus-Girėno komitetas nutarė Puntuke iškalti lakūnų bareljefus. Pagrindinė organizacinio darbo našta gulė ant T. Zaukos pečių: surasti autorių, parengti projektą, parinkti patikimus vykdytojus. Atsirado pasipriešinusių tokiai idėjai. Jausdamas moralinę atsakomybę, T. Zauka nuvyko į Anykščius pas Antaną Vienuolį-Žukauską. Rašytojas pritarė sakydamas: „Puntukas ir lakūnai vienas kito verti milžinai.

Rašytojas Jonas Dovydaitis 1967 m. išleistose „Aerodromo apysakose“ publikavo apysaką „Juodi debesys“, kurioje pasiruošimą kalti Puntuką bei akmens veidą pakeitusius darbus aprašė vaizdžiai ir tiksliai, nors ir literatūrine kalba. Beveik nekyla abejonių, kad apie tai, kaip klostėsi įvykiai 1942 m. vasarą Anykščiuose, jam bus papasakojęs tiesioginis jų dalyvis ir liudininkas Tomas Zauka, kūrinyje vadinamas Tomu Liepa. Jo pavardė kūrinyje pakeista, nors kiti šios istorijos dalyviai pristatomi tikraisiais vardais.

Vis dėlto dar du to meto anykštėnus, matyt, labiausiai lėmusius Anykščių visuomenės požiūrį į Puntuko permainas, J. Dovydaitis nusprendė pavadinti tik nuspėjamai: Anykščių klebonas Juozapas Čepėnas įvardijamas kaip „Anykščių pralotas“ – taip anuomet būdavo vadinami prelatai, nors tokio titulo J. Čepėnas niekada neturėjo, o vietinis darbų organizatorius Mečislovas Laumelis tapo Mečiu Aumeliu.

Ir iš J. Dovydaičio perpasakotos istorijos, ir iš T. Zaukos maždaug tuo pačiu metu užrašytų prisiminimų galima spręsti, kad skeptišką ar net priešišką anykštėnų požiūrį į Puntuko virsmą paminklu lakūnams labiausiai lėmė kun. J. Čepėno nuomonė apie projekto vykdytoju pasirinktą jaunuolį – 23 metų M. Laumelį.

Kaip pasakojo minėtame kūrinyje rašytojas J. Dovydaitis, A. Vienuolio siūlymu paminklo kūrimo organizacinio komiteto pirmininku Anykščiuose 1942 m. vasarą buvo išrinktas parapijos klebonas, gi rašytojas likęs jo pavaduotoju, o reikalų valdytoju buvo paskirtas jau minėtas M. Laumelis – Kaune konservatorijoje studijavęs, bet dėl prosovietinių pažiūrų turėjęs bėgti ir slėptis nuo gestapo jaunos šeimos tėvas. Jis berods Anykščių lentpjūvės savininko Laskausko buvo rekomenduotas T. Zaukai kaip sąžiningas ir padorus, kaip tik tą rudenį rimto užsiėmimo neturintis anykštėnas naujakurys, galintis organizuoti tokius darbus. Bet principingasis kun. J. Čepėnas jį laikė bedieviu, nevertu imtis rimto darbo, – mat jo abu vaikai buvę nekrikštyti.

To maža – paskaitęs kalti ant akmens parinktą lakūnų testamento fragmentą, J. Dovydaičio aprašomas „Anykščių pralotas“ pasipiktinęs, kad tai – „pagoniškas testamentas“, mat jame minimi senieji lietuvių dievai Neptūnas ir Perkūnas, neturintys nieko bendro su krikščioniškąja dvasia. Kai Tomui Liepai, kaip ir jo prototipui T. Zaukai, tekę pasirinkti, ar sutikti su Anykščių dvasininko priekaištais, ar išvis atsisakyti jo globos šiai idėjai, jis apsisprendęs dirbti savarankiškai ir taip įgijo Anykščiuose solidų oponentą, paskui visą pusmetį aktyviai formavusį ir kitų anykštėnų neigiamą požiūrį į Puntuko permainas…

Užtat savo kūrinyje apibūdindamas Puntuko iškalimo rezultatą, J. Dovydaitis pratarė: „Vienas iš nuostabiausių Lietuvos meno istorijoje monumentų“…

Senatvėje, 1968 metais, jau pasirodžius minėtai J. Dovydaičio knygai, prisiminimus apie tuos laikus užrašęs buvęs Anykščių klebonas filosofijos daktaras Juozapas Čepėnas tokių priežasčių išvis neminėjo, o Puntuko „įpaminklinimo“ versiją juose pateikė savaip: „Lietuvos tautiečiai, norėdami pagerbti Darių ir Girėną už jų pasiaukojimą ir norą išgarsinti lietuvių tautą, suaukojo daug pinigų – pastatyti jiems gražų paminklą. Tačiau neteisingi mūsų piliečiai pasigrobė tuos suaukotus pinigus ir savo pateisinimui sumanė iškalti Puntuke Dariaus ir Girėno bareljefus. Dabar nei Puntukas, nei garbingiems žmonėms paminklas.

Tačiau dvasininko nuomonė, tegu ir pasklidusi Anykščiuose bei nuteikusi vietos bendruomenę priešiškai, jau nebegalėjo sustabdyti pradėtos realizuoti idėjos.

Arkliadančio riedulio išbandymai

1969 m. pavasarį Vygandas Račkaitis, dabar jau žinomas rašytojas ir vertėjas, o tuo metu dar 30-metis Anykščių rajoninio laikraščio korespondentas, prakalbino dukart už save vyresnį akmentašį Stasį Miškinį, gyvenusį Panevėžyje. Ne eilinį akmenskaldį, iš akmenų sienas mūrijusį, o patyrusį, nagingą meistrą, kuriam dar iki Antrojo pasaulinio karo skulptorius Bernardas Bučas patikėjo tašyti akmenį, iš kurio netrukus išryškėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto veido bruožai skulptūriniame biuste, kuris iki šiol Svėdasuose miestelio centre stovi.

Prisimindamas, kaip 1942 m. pabaigoje ir 1943 m. pavasarį talkino kitam skulptoriui Broniui Pundziui, kaldamas Puntuko fasade dviejų Lietuvos didvyrių profilius ir jų testamento žodžius, S. Miškinis V. Račkaičiui pasakojo: „Sunku kalti Puntuką… Tai buvo, kaip mes, akmentašiai, vadinam, – arkliadantis akmuo. Tokį gana sunku apdirbti. Jis suskeldėjęs, baisiai trapus. Su juo reikia dirbti gana atsargiai…“

Prisiminimais apie tai, kaip sekėsi kalti Puntuką, prieš kelis dešimtmečius yra pasidalijęs ir Vytautas Giraitis – suvalkietis, kuriam 1943-iaisiais buvo 32-eji, per karą persikėlęs pas žmonos gimines į Anykščius ir čia pragyvenęs, dirbdamas klumpes. Jis iš jaunystės buvo pažįstamas su Br. Pundziumi – kartu plaukęs plaustu Nemunu nuo Kauno, todėl skulptoriaus ir buvo pavadintas drauge padirbėti.

V. Giraitis senatvėje pasakojo: „Užėjus rusams, buvo norėta susprogdinti akmenį, bet ėmė aiškinti, kad jame galima iškalti Stalino paminklą. O kai užėjo vokiečiai, tai jiems aiškino, kad fiureriui iškals paminklą, ir akmuo buvo paliktas…

Pradėjom kalti labai vėlai rudenį (1942 m.) spalio ar lapkričio mėnesį. Kai ėmė oras atšalti, tai labai sunku kalti, nes akmuo kaip metalas, o kalti su pirštinėm negalima, prisirengti daug irgi nepatogu, nes reikia judėti. Laumelis surado vietinių medžiagų ir pastatė pastatą, paslepiantį akmenį, kad būtų šilčiau ir dėl maskiruotės bei keliamo garso. Nes pušelės aplinkui labai mažos, kaip kopūstai, tai kalimo garsas eina kaip kalnuos, kaip šuliny, baisus triukšmas. Viršuje padarėm stiklinį langą, apačioj užkūrėm ugnį, pakabinom spyną, o patys praplėšėm lentą ir pro ją įlįsdavom į vidų. Žmonės kai kurie ėmė klausinėti, kas čia ant ūkininko Leščiaus žemės, tai sakom, kad Leščius pirtį sugalvojo įrengti, jo akmuo, ką jis nori, tą daro…

Baigėm kalti pavasarį, bet visko nesuspėta, turėjo būti koplytėlė, karkasas ąžuolinis, o visą akmenį apgaubti stikliniu gaubtu, turėjo būti didesnis aukuras iš šito ar panašaus akmens.

Paslapties versijų beieškant

JAV, Baltimorėje, gyvenantis Kęstutis Laskauskas, tarp Amerikos lietuvių žinomas kaip ilgametis lietuviškų radijo laidų vedėjas, prieš 68-erius metus, kai buvo kalamas Puntukas, buvo dar tik dvidešimtmetis Anykščių jaunuolis. JAV lietuvių emigrantų laikraštyje „Lietuvių balsas“ 1995 m. rudenį jis irgi dalijosi prisiminimais apie tai, kaip jo akyse keitėsi Puntukas: „Teko išgirsti pasakojant, kad skulptorius Br. Pundzius Darių ir Girėną Puntuke įamžino pasislėpęs nuo vokiečių okupacinės valdžios akių. Netiesa. Skulptoriui dirbant, daug kartų man kartu su tuo laiku pas mus gyvenusiu Kaziu Oželiu teko aplankyti Puntuką ir sekti darbo eigą. Taip, Br. Pundzius dirbo pasislėpęs, prisidengęs didele palapine nuo saulės, lietaus ir vėjo. Leidimą šiam darbui kas nors buvo gavęs, nesgi ir atidarymas įvyko, tik be anykštėnų, kurie buvo nepatenkinti pakeičiant Puntuko veidą.

Praėjus lygiai pusei amžiaus nuo Puntuko virsmo kultūros paminklu, rašytojas Rimantas Vanagas 1993 m. liepos 17-osios „Anykštoje“ samprotavo: „Kol kas aišku viena: S. Darius ir S. Girėnas daug kam buvo neparankūs, nepageidautini. Ypač bolševikams, kurie jėga piršo mums savus didvyrius. Ne vienas anykštėnas tikriausiai tebepamena, kaip partiniai veikėjai iš tribūnų viešai „abejodavo“, ar nenusikalto skulptorius Br. Pundzius, sugadindamas tokį unikalų akmenį…“

Tuo metu rašytojas pabandė sklaidyti vieną iš sovietinių mitų, ilgą laiką lydėjusių Puntuko istoriją, – neva Br. Pundzius su akmentašiais dirbę slapta nuo vokiečių, mat tie norėję akmenyje matyti patį Alfredą Rosenbergą, fiurerio imperijos užsienio reikalų valdytoją, o ne lietuvius lakūnus. Neva dėl to ir medinę daržinę aplink Puntuką pastatę, kad svetima akis dirbančių nepamatytų… R. Vanagas pacitavo vokiečių okupacijos metais ėjusio laikraščio „Savaitė“ 1943 m. vasaros publikaciją, kurioje pasakojama, kad jau baigti kalti Dariaus ir Girėno bareljefai: „Gražiai tą darbą atliko skulptorius Br. Pundzius. Bus sutvarkyta ir visa Puntuko aplinka. Nuo šiol jis pasidarys dar brangesnis lietuvių tautai ir dar daugiau ekskursijų lankomas.

Visą puslapį pasikeitusiam Puntukui skyręs leidinys šalia kitų iliustracijų publikavo net dvi nuotraukas su aiškiai matomais bareljefais ir įskaitomais testamento žodžiais, vienoje iš nuotraukų – pats skulptorius B. Pundzius su paminklą priėmusios komisijos pirmininku J. Keliuočiu ir nariu skulptoriumi P. Rimša.

Ar mėginimas nuo ko nors slėptis – vien tik sovietinis mitas, dabar tiesiai šviesiai nedrąsu rėžti. Akivaizdu, kad net ir šiais laikais kilęs sumanymas, tarkim, paversti Barstyčių akmens luitą paminklu Lietuvos 1000-mečiui būtų pavadintas avantiūra ir sulauktų pasipriešinimo, trukdymų ar net kategoriškų draudimų. Labiau tikėtina, kad pridengti gimstantį kūrinį nuo pašalinių smalsuolių jo kūrėjams pirmiausia rūpėjo dėl to, kad kas nors (nebūtinai okupantai vokiečiai – gal net ir savi, lietuviai patriotai ar valdininkai) nesustabdytų darbų ir nepaliktų Puntuko pusiau skusto, pusiau lupto.

Nors būta ir kitų priežasčių, su pačiu Puntuku ir idėja įamžinti lakūnus tik netiesiogiai susijusių.

1968 m. prisiminimais apie darbą prie šio akmens dalijęsis akmentašys Stasys Miškinis tuomet pasakojo: „1942 metais mane susirado vieną rudens dieną toks barzdą užsiauginęs žmogelis. Tai buvo Tomas Zauka, kuris rūpinosi paminklu Dariui ir Girėnui. Prikalbino jis mane vykti į Anykščius dirbti su skulptoriumi Pundziumi. Taigi, teko man kalinėti Puntuką. Suskeldėjęs, trapus, su tokiu akmeniu reikia dirbti atsargiai. Kaip mes, akmentašiai, vadiname, tai arkliadantis akmuo. „Marudnas“ darbas su tokiu. Pavargome per žiemą ir pavasarį. Na, ir gestapo bijojome. Pakliuvęs jiems į nagus, taip pigiai neišsisuksi. O skulptorius Pundzius šaunus ir linksmas vyras buvo. Kartais mes bedirbdami su juo ir pasišildydavome prie Puntuko…

Tąkart S. Miškinis ir užsiminė, kodėl gi jis bijojęs gestapo, – mat pirmosios sovietinės okupacijos metais su komunistais draugavęs, tad laikytas jiems artimas, o vokiečiams atėjus, turėjęs slapstytis… Po karo jis, beje, keletą metų ir sovietinėje milicijoje padirbėjęs, tik paskui vėl prie mėgstamo amato – akmentašystės grįžęs. Tad ir gestapui labiau galėjo užkliūti besislapstantis komunistėlis, valdžios pamatus galintis išklibinti, o ne kažkokie ten atvaizdai akmenyje.

Sugadinto akmens ašaros?

Apie tai, kad Puntukas tapo paminklu, 1943-ųjų vasarai baigiantis, daugiau nei po mėnesio nuo paminklo pabaigtuvių, pranešė laikraštis „Naujoji Lietuva“, rugpjūčio 28-ąją išspausdinęs žinutę „Įamžintas Dariaus-Girėno testamentas“. Publikacijoje nusistebėta, kad „anykštėnai, kurie daugiausiai dėl šito įvykio būtų turėję džiaugtis, pradžioje entuziastingai sveikinę sumanymą, vėliau nuo jo pasitraukė ir net stojo priešingon pozicijon, tvirtindami, kad Puntuke reikėjo iškalti ne Dariaus ir Girėno atmintinius ženklus, bet vysk. Baranausko, didžiojo anykštėno, paminklą… Kiti vėl tvirtino, kad toks Puntuko panaudojimas iš viso buvęs netikslus ir esą Paminklų Apsaugos įstaiga yra gavusi net skundą, kad… sugadintas didžiausias Lietuvos akmuo! Į šitokius tvirtinimus, žinoma, nėra reikalo nė atsakinėti.

Puntuko tragedija“ – tokia antraštė dienraštyje „Ateitis“ 1943 m. rugsėjo 25 d. skelbė apie tą vasarą baigtą kurti paminklą S. Dariui ir S. Girėnui. Žinomas to meto bibliotekininkas ir žurnalistas, Kauno universiteto dėstytojas Juozas Rimantas (1908–1973) atkreipė dėmesį, kad pusės metų darbas, kuriant paminklą lakūnams, itin mažai atsispindėjo viešumoje, „nors dažnai praeinantiems abejotino skonio salioniniams dalykams skiriama labai daug viešo dėmesio“. Tokią santūrią Lietuvos visuomenės reakciją publikacijos autorius aiškino vienareikšmiškai: „Šį kartą girti tikrai nebuvo ko, nes buvo nepataisomai sužalotas pirmykštis Puntuko pavidalas. O tai jau sunkiai slėgė tuos, kurie būtų galėję kalbėti. Taip pat ne vienam atrodė stačiai nepatogu leistis ir į kritiką, kuri Puntukui padarytos žalos nebegali pataisyti ir kai dar tenka linksniuoti didžiųjų mūsų herojų vardus tikrai nevykusiose pastangose, skirtose jiems pagerbti.“

Pasak J. Rimanto, pirmiausia visiškai nedera Puntukas, Anykščiai bei Dariaus ir Girėno žygis – todėl ir vietos parinkimas tokiam paminklui yra „perdėm dirbtinis ir nenuoseklus“. Kita vertus, kaip rašė amžininkas, „Puntuką supaminklinant, jis yra nupuntukintas, taigi degraduotas į tokią padėtį, kuri netinka jo esmei nei simboliniu, nei kitais požiūriais.

Kaip ten bebūtų buvę, bet anykštėnai prasaugojo Puntuką… Puntuko sužalojimas liudija apie neapdairumą ir neatsakingumą žmonių, kurie ėmėsi ardyti retus mūsų krašto gamtos paminklus“, – apibendrino publikacijos autorius.

O poetas Faustas Kirša (1891–1964) tais pačiais 1943 m. rėžė tiesiai šviesiai: „Tragiškas likimas ir didvyrių, ir Puntuko.

Literatūros almanache „Varpai“ kelionę į Anykščius tuomet aprašęs F. Kirša samprotavo taip: „Pasiutęs daiktas: ir gerai, ir blogai. Gerai, kad dailininkas Pundzius sukūrė gražų bareljefą, vertą muziejaus salono. Blogai, kad jį padėjo ant Puntuko šono. Gražus bareljefas laukinėje gamtoje darosi svetimas: aiškiai jis nori nukristi nuo akmens į saugesnę vietą. Jis nesiriša nei su akmeniu, nei su aplinka, bet sveria tik mūsų didvyrių sentimentą ir nepakankamai apgalvotą sumanytojų sprendimą. Visų pirma, tai nubluks, nutrupės, paliks plika siena…

Ir jis net išeitį pasiūlė: „O su Puntuku, aš manau, įvyks stebuklas. Krivio dvasia mostelės lazda, iššoks iš po žemių raganos ir ims Puntuką vartyti, o jis atsistos ant plokštesnio šono. Jei to nepadarys raganos, tai kaimo bernai įvykdys. Nes lauke norisi lauko dvasios.

Praėjus kone 70 metų telieka pripažinti, kad nei raganos, nei kaimo ar miesto bernai Puntuko dar neapvertė, aistrų katilas, kuriame virė garsiausias Lietuvos akmuo, atvėso. Tai, kas XX a. viduryje ant jo iškalta, vis dar nenutrupėjo – nors akivaizdžių paviršiaus irimo, natūralaus akmens dūlėjimo pėdsakų net ir plika akimi galima įžvelgti.

Kuo toliau, tuo mažiau ginčytasi dėl Puntuko pokyčių – Br. Pundziaus (1907–1959) kūrinys čia pritapo, o natūralaus akmens atvaizdas, likęs tik senose nuotraukose ir pavienių senosios kartos anykštėnų atmintyje, vis labiau blunka.

Dabar dažniau ir aršiau ginčijamasi dėl kito šio skulptoriaus kūrinio – Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrinės kompozicijos, versti tas sovietines statulas ar palikti, o vartyti Puntuką ar kitaip slėpti meninius jo pokyčius laikas tiesiog atpratino.

www.bernardinai.lt

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Puntukas. Buvo tik akmuo – bus paminklas

2. Iškilmių Puntukas

3. Pagarbos Puntukas

4. Turistų Puntukas

5. Puntukas 2011 m. liepą

Kultūros paveldas , , , , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra