Akad. A. Tylos kalba iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui

Autorius: Data: 2011-06-14 , 14:13 Spausdinti

Akad. A. Tylos kalba iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui

Akademiko istoriko Antano Tylos kalba, pasakyta 2011 m. birželio 14 d., iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Prezidente Valdai Adamkau, Seimo Pirmininke Irena Degutiene, Lietuvos premjere Andriau Kubiliau, tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovotojai ir Lietuvos atkūrimo patriarchai ir visi susirinkę į šį iškilmingą paminėjimą!

Šiandien mes prisimename prieš 70 metų – 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungos pradėtą Lietuvos valstybės piliečių genocidą, prisimename Lietuvos gyventojų šeimų masinių trėmimų į sovietinės imperijos atšiaurias vietoves pradžią. Tai buvo tik šios formos genocido pradžia, nes sovietinę okupaciją ir aneksiją lydėjo daugiau kaip dešimtmetį besitęsę masiniai šeimų trėmimai. Tai buvo vienas iš Lietuvos piliečių valstybinio sąmoningumo naikinimo, jų išrovimo iš tautinės, socialinės ir tradicinės kultūrinės aplinkos būdų.

Apie lietuvių sovietinę tremtį kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau žinome, dalis čia dalyvaujančių patyrė tremties dalią.

Mes turime gausią tremties istoriografiją, kurią dar okupacijos metais išplėtojo išeivijos lietuviai, o po Nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuvos tyrinėtojai. Iš visų tremties tyrimų pirmiausia norėčiau išskirti fundamentalią ištikimo mokslui šviesios atminties kolegos dr. Eugenijaus Grunskio monografiją „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metais“, taip pat istoriko Arvydo Anušausko studiją „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“, taip pat lietuvių išeivijos studijas, Amerikos lietuvių organizuotoje „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ serijoje išleistą dokumentų rinkinį apie sovietinės valdžios trėmimų organizavimą ir vykdymą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtus fundamentalius tremtinių vardynus, šios institucijos, taip pat Lapteviečių bendrijos ir Politkalinių ir tremtinių bendrijos, Šiaulių universiteto parengtus bei savo iniciatyva išleistus, taip pat periodiniame leidinyje „Tremtinys“ skelbtus tremtinių prisiminimus. Su tremtimi mus susieja kasmetinės studentų ekspedicijos „Misija – Sibiras“ į tremties vietas apleistiems tremtinių kapams tvarkyti. Tik šia proga gaila. kad Lietuvos nacionaliniai teatrai tebesprendžia „Dėdės Vanios“, „Vyšnių sodo“ pergyvenimus, bet neranda laiko, vietos ir tematikos šiai mūsų dramai pavaizduoti dramaturgijoje ir scenoje.

Prisimindami Birželio trėmimą ir jo aukas, dar kartą sau turime pakartoti ir atsakyti į klausimus – kas trėmė, kodėl trėmė, ką trėmė, kur trėmė, kaip trėmė, kokius tautinius, pilietinius, intelektualinius nuostolius Lietuva dėl to patyrė, ir kartu suvokti Lietuvos valstybės svarbą tautai išlikti.

Dėl riboto laiko ne į visus tuos klausimus atsakysiu. Paliksiu patiems pamąstyti, nes bendriausi dalykai yra visiems žinomi, paminėtų autorių istoriografijoje ištyrinėti ir sutinkami viešojoje erdvėje. Tačiau ir žinomi muzikos kūriniai atliekami po šimto ir daugiau metų nuo jų sukūrimo ir vis tiek jų klausomasi. Lietuvos ir mūsų tautos istorija, kaip ir muzika, turi skambėti ir būti nuolatos girdima. Ji ugdo valstybinę savimonę, orientuoja politikus, jaunimą.

Taigi, kas ir kodėl trėmė? Kai 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga savo grandiozinėmis karinėmis pajėgomis okupavo sutrikusią Lietuvą, po dviejų dienų, tai yra birželio 17 d., sovietinis gynybos liaudies komisaras maršalas Semionas Timošenko pasiūlė Sovietų Sąjungos vadams nedelsiant sovietizuoti Lietuvą ir kitas Pabaltijo valstybes. Iššifravus šį siūlymą į suprantamą kalbą, tai reiškė sunaikinti visus okupuotos Lietuvos valstybės suverenumo ženklus, sunaikinti Lietuvos valstybinę savimonę saugančius jos piliečius, juos nutautinti, surusinti ir sukurti kolaborantų administraciją, mankurtų tautą.

Ši programa buvo vykdoma. Suverenumo institucijos jėga ir klasta nesunku buvo fiziškai sunaikinti. Daug sudėtingiau buvo sunaikinti tautos valstybinį turinį turintį patriotizmą, neapykantą okupantams ir sustabdyti antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje plėtrą. Tam be kitų represijų turėjo pasitarnauti masiniai lietuvių ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių šeimų trėmimai. Jie, kaip minėta, prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki 1951 m., o mažesniu mastu iki 1953 m.

Dr. E. Grunskio duomenimis, tuo laikotarpiu Sovietų Sąjunga su marionetine administracija Lietuvoje surengė 35 trėmimo akcijas. Masiniai vienu metu visą Lietuvą apėmę buvo 5 trėmimai: tai jau minėtas 1941 m. birželio 14 d. trėmimas, kai buvo ištremta 5 728 šeimos, 17 485 gyventojai, tas skaičius yra varijuojantis, bet turbūt greitai nusistovės pastovus. Tremties laikas šiems tremtiniams buvo numatytas 20 metų. 1945 m. pavasarį ir liepos – rugpjūčio mėn. ištremtos 1 959 šeimos, 8 226 gyventojai; 1948 m. gegužės 22 d. per „Pavasariu“ užkoduotą trėmimą ištremta 11 365 šeimos ir 40 002 gyventojų; 1949 m. kovo 25 d. per „Bangų mūša“ kodu pavadintą trėmimą ištremtos 8 817 šeimų ir 29 180 gyventojų; per „Rudens“ kodu pavadintą 1951 m. spalio 2-3 d. trėmimą ištremtos 4 009 šeimos ir 16 150 gyventojų. Iš viso per tuos trėmimus buvo ištremta 44 tūkst. šeimų ir apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Tremtys iš esmės buvo Sovietų Sąjungos permanentinis karas prieš aneksuotą, bet vis dar gyvą Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir laisvės viltį tebenešiojančią ir kovojančią lietuvių tautą. Galima sakyti, kad kiekvienas masinis trėmimas buvo lyg naujas Sovietų Sąjungos karo prieš Lietuvą paskelbimas. Į kraštą buvo permetami papildomi kariniai daliniai. Kiekvienas trėmimas buvo lyg karo stovis, nors jis buvo panaikintas 1946 metais, nes į bėgančius tremiamuosius kareiviai ir kolaborantai šaudydavo.

Grįžkime prie Birželio trėmimo. Ką trėmė? Tvirtinama, kad jau 1940 metų vasarą kolaborantai pradėjo kalbėti apie numatomus masinius trėmimus ir suėmimus. Maskvos nurodymu NKVD pradėjo sąmoningų Lietuvos valstybės piliečių, kuriuos okupantai pavadino sau geriau suprantamu terminu „kontrevoliuciniu ar socialiai svetimu, antisovietiniu elementu“, apskaitą. Suskirstė juos, tuos piliečius, į 11 kategorijų. 7 kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, mokytojus, verslininkus, ūkininkus.

Pasitelkus Lietuvos komunistus ir komjaunuolius iš Sovietų Sąjungos atsiųsti lietuviškai nemokantys čekistai rausėsi archyvuose ir išrinkinėjo duomenis, skirstė piliečius į kategorijas, sudarinėjo jiems bylas.

1941 m. gegužės 12 d. Lietuvos NKGB pasiuntė į Maskvą pagal kategorijas sugrupuotus aktyviausius Lietuvos valstybės piliečius ir pasiūlė juos areštuoti ir prievarta ištremti iš Lietuvos. Į pasmerktųjų sąrašą buvo įtraukta 15 tūkst. 851 Lietuvos piliečių. Šis skaičius keitėsi. Kremlius nedelsė ir gegužės 16 d. Sovietų Sąjungos Kompartijos CK ir Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą pavadintą „Apie socialiai svetimo elemento ištrėmimą iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos“. Gegužės 23 d. Lietuvos kompartijos Centro komitetas, pirmininkaujant Antanui Sniečkui, patvirtina Maskvoje priimtą sprendimą, pažadėjo, kad Lietuvos komunistai prisidės prie trėmimo, davė nurodymus apskričių partinėms organizacijoms uoliai dalyvauti organizuojant trėmimą ir jį vykdyti.

Kaune buvo suformuotas operatyvinis trėmimo štabas, kurį sudarė čekistai: Piotras Gladkovas, Davidas Bykovas, Semionas Choleva, Ivanas Bakulinas, Jakovas Medvedevas, Piotras Popovas, Fiodoras Gerasimovičius, Aleksandras Ivanovas, Pavelas Guzajevas, Vladimiras Antonovas. Visame Pabaltijyje vykdomą trėmimą kontroliavo štabas Rygoje, kuriam vadovavo iš Maskvos atvykę čekistų vadovai Ivanas Serovas ir Viktoras Abakumovas. Maskvoje sėdėjo už tremtį atsakingi Laurentijus Berija ir Vasilijus Černyšovas. Po nutarimais ir instrukcijomis tremti matyti ir A. Sniečkaus, M. Gedvilo, J. Paleckio, Alfonso Gailevičiaus ir kt. kolaborantų parašai.

Maskva, ragindama vietinius kolaborantus ir čekistus, mokė ir pabrėžė, cituoju: „Antisovietinių elementų iškeldinimas iš Baltijos Respublikų yra didelės politinės svarbos uždavinys“. Kartoju: „Didelės politinės svarbos uždavinys.“ Ar sėkmingai jis bus išspręstas, priklausys nuo to, kaip kruopščiai apskričių operatyviniai trejetai ir operatyviniai štabai gebės parengti operacijos vykdymo planą ir iš anksto numatyti visa, kas reikalinga. Čia svarbu, kad operacija vyktų be triukšmo“.

Nusikaltėliai visad vengia triukšmo ir viešumo. Taigi ir čia buvo prisibijoma, kad trėmimas gali iššaukti pasipriešinimą. Pagal profesijas daugiausia buvo ištremta ūkininkų (20 proc.), tarnautojų (10 proc.) darbininkų (7 proc.) ir mokytojų (6 proc.%). Tarp ištremtųjų buvo 27 proc. vaikų ir paauglių iki 17 metų.

Šeimos kaip medžiai buvo išraunamos su šaknimis iš Lietuvos žemės, kad jos nebeturėtų ryšių su savo Tėvyne. Kur trėmė? 58 proc. tremtinių buvo ištremta į Altajų, 27 proc. į Novosibirsko sritį. Iš Altajaus 2 785 lietuviai ir kiti Lietuvos piliečiai buvo antrą kartą ištremti į Lenos žiotis, prie Laptevų jūros, kur patyrė ypatingai baisaus pasityčiojimo, bado ir vargo likimą.

Nuostoliai. Iš 1941 metų tremtinių iki 1953 metų išgyveno tik 5 400 arba pusė. Nuo Laptevų jūros ir Lenos žiočių grįžo mažiau negu pusė ten ištremtų lietuvių.

Čekistų ir kolaborantų siautėjimas trėmimo metu, tremiamųjų sugrūdimas į gyvulinius vagonus iššaukė lietuvių teisėtą pasipriešinimą. Utenos, Rokiškio, Šiaulių, Marijampolės apskrityse susikūrė ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam terorui būriai, kurie tapo ginkluoto Birželio sukilimo prieš sovietinius okupantus organizuota pirmine jėga.

Prisimindami 1941 m. birželio trėmimą, mes solidarizuojamės su tą tragediją išgyvenusiais. Kartu mes turime jausti atsakomybę ir saugoti savo valstybę, kad jai ir jos piliečiams nekiltų toks pavojus, kokį patyrė sovietinės okupacijos metais. Dabar mus saugo ES ir NATO bendradarbiavimas. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi būti įsisąmoninęs dorus ir garbingus įsipareigojimus Lietuvos valstybei saugoti ir ginti, net ir sunkiausiu jai ir tautai metu.

Kartu, pagerbiant tremtinius, kyla klausimas – ar mūsų teisėsauga neprivalo tarti savo moralinį nuosprendį visiems pagrindiniams tų gyvulinių vagonų trėmimų organizatoriams ir vykdytojams?

www.lrs.lt

Nuotraukoje: Akad. A. Tyla

Voruta. – 2011, bir. 18, nr. 12 (726), p. 5.

Tremtis , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra