2010 m. balandžio 14 d. Lietuvos Sąjūdžio būstinėje susirinkusiems pristatyta akad. prof. habil. dr. Zigmo Zinkevičiaus monografija „Lietuvių asmenvardžiai“, kurią išleido Lietuvių kalbos institutas. Nepaprastai gausia antroponimine medžiaga išsiskiriančiame veikale lietuvių kilmės asmenvardžiais laikomi tie, kurie tebeturi išlaikę lietuvių kalbos elementų.
Autoriaus atlikta lietuvių istorinių asmenvardžių analizė parodė, kad kilmės požiūriu juos sudaro trys pagrindiniai sluoksniai. Pirmasis, seniausias iš jų – tautinis vardynas (Gediminas, Vytautas ir kiti, jų trumpiniai ir vediniai), antrasis – krikščionybės atneštas krikščioniškasis vardynas (Jonas, Petras ir kt.), trečiasis – pravardinės kilmės (plačiąja prasme) asmenvardžiai (Ąžuolas, Gerutis, Vilkas ir kt.).
Apie veikalą, kuriam autorius duomenis kaupė ilgus dešimtmečius ir kurį drąsiai galima vadinti jo viso gyvenimo darbu, prof. Kazimieras Garšva kalbėjo: „Zigmas Zinkevičius tikrai yra vienintelis tiek daug darbų paskelbiantis lietuvių kalbininkas. Ši beveik devynių šimtų puslapių knyga – visų laikų stambiausias veikalas apie pavardes, kuriame apžvelgiama asmenvardžių istorija, raida (toli gražu ne visuomet buvusi natūrali – pavyzdžiui, lietuvių vardynas dažnai buvo slavinamas, Mažojoje Lietuvoje – vokietinamas). Per ilgą raidos laikotarpį svetimkalbė raštinė prigamino daugybę vardų – hibridų (pvz., Petraitis, Petravičius, Petrauskas). Visas pavardžių kūrimosi procesas užtruko apie 300 metų. Pavardėmis pradžioje virsdavo senieji dvikamieniai vardai, jų trumpiniai, pravardinės kilmės asmenvardžiai, krikštavardžiai, ypač liaudiniai jų variantai ir visokie šių visų asmenvardžių priesaginiai vediniai. Apskritai svarbiausias veiksnys, stimuliavęs pavardžių atsiradimą buvo poreikis išskirti asmenį iš bendravardžių žmonių, kurių nuolat gausėjo. Dabar Lietuvoje yra apie 50 tūkst. skirtingų pavardžių, kurių apie 70 proc. – LDK kultūros paveldas, krikščioniško vardyno įtakoje susidariusios pavardės.“
Pristatyme dalyvavęs Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas, LR Seimo narys Rytas Kupčinskas ir K. Garšva kvietė susirinkusiuosius diskutuoti šiandieninių aktualijų klausimais, aptarti tautinių mažumų asmenvardžių rašymo problemas. Buvo prisiminta, kad tradicinė pavardžių rašyba, susidariusi per ilgus šimtmečius, baigė formuotis prieš 120 metų. „Tuo laiku Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gyventojai lenkiškai dar nemokėjo – tai matome iš bažnyčių archyvuose saugomų metrikų įrašų“, – kalbėjo K. Garšva. Visų susirinkusiųjų nuomone, papildomų raidžių atsiradimas abėcėlėje – nepriimtinas. Pagrįstai baiminamasi, kad jei bus patvirtintas šis Vyriausybės projektas, ateityje sulauksime skatinimo įteisinti dvikalbius gatvių užrašus bei vietovardžius, galbūt net diskusijų dėl lenkų kalbos pripažinimo pagrindine gausiai tautinės mažumos gyvenamose vietose.
Nuotraukoje: Monografijos viršelis
Voruta. – 2010, geg. 8, nr. 9 (699), p. 16.
