Tapyba – pagrindinė Aistės Jurgilaitės stichija, užvaldžiusi kūrėją visa savo galia, spalvų, linijų, ženklų siautuliu ir paslaptingumu.

Gana ilgą laiką gyvendama Prancūzijoje, menininkė įvertino tikrąjį spalvų skaistumą, grynumą bei skambesį, todėl jos akrilo technika kuriamos drobės tarsi spindi ir šviečia, skleisdamos tarsi padūmavusią, bet sodrią spalvų, tonų bei pustonių gamą.

Puikiai įvaldyta tapybos ant drobės akriliniais dažais technika leidžia Aistei būti itin laisvai, dedant matinius ir skaidrius dažų sluoksnius, kas suteikia jos kūriniams ypatingo lengvumo ir akvarelinio transparentiškumo.

Ne kiekvienam pavyksta drobės paviršiuje suvaldyti kaprizingus sfumato efektus, kurie padeda, sukuriant nepakartojamai lengvą atmosferą ir romantinę nuotaiką.

Tarp atpažinaus ženkliškumo ir abstrakcijos varijuojamuose darbuose, vaizdiniuose menininkė naudojasi ne vien tik spalvos, šviesotamsos kuriamu emociniu vibrato ( čia ne šiaip sau naudojamas muzikinis terminas, nes Aistės darbai kupini muzikalaus lengvumo), bet ir šiuolaikiniais simboliais, ženkliškumo, kaligrafijos “kalba”, todėl jeigu reiktų keliais žodžiais įvardinti tapytojos kūrybos stilių, apibūdinčiau jį kaip modernųjį koloristinį simbolizmą.

Menininkė kalba gana universalia simbolių ir kodinių ženklų kalba, todėl žiūrovui yra gana lengva “pagauti”, “iššifruoti” drobėje gulančius vaizdinius ir formas.

Harmoningas linijos bei spalvų vienis sukuria šiai menininkei būdingus, vizionieriškus pasakojimus, tarsi romantines elegijas, kuriose beje netrūksta ir įvairuojančių, plačios skalės emocijų.

Aptariant Aistės Jurgilaitės kūrybą būtina paminėti ir dar vieną labai didelį šios menininkės privalumą: ji yra ne tik puiki koloristė, bet ir puiki piešėja, kas atsispindi kūriniuose, kuriuose pirmenybė teikiama žmogaus kūno linijų gracijai bei judesiui. Puikus anatomijos išmanymas, grakštus kūnų linijų bei detalių žaismas jos paveikslais priverčia patikėti ir kūrybos gerbėjus, ir žmones, pirmą kartą apsilankiusius Aistės Jurgilaitės vernisaže.