Aisčiai ir Estija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1998 m. Estijoje vyko renginiai, skirti 1900-osioms (!) metinėms nuo pirmo Estijos paminėjimo istorijos šaltiniuose. Pats Lenartas Meris, tuometinis Estijos prezidentas, oficialiai pareiškė, kad I amž. po Kristaus pabaigoje Tacito veikale paminėta Aestiorum gentes yra pirmasis Estijos paminėjimas.
 
Tacitas yra Estijos krikštatėvis – aiškino vokiečiams valstybės prezidentas per vizitą Vokietijoje. Apie tai rašė ir lietuvių spauda, žr. Arūno Vyšniausko straipsnį Kultūros baruose, 2009, Nr. 11, p. 6-7. Šiame straipsnyje dar teigiama, kad Vakarų šalių enciklopediniuose straipsniuose apie Estiją (ir internetiniuose) nurodoma, jog estus ar estų gentis pirmasis paminėjo Tacitas I amž. po Kr. Su lietuviais (baltais) Tacito aisčiai tuose straipsniuose nesiejami, identifikuojami tik su estais, laikomi jų protėviais. Išeitų, kad Estijos istorija yra beveik du kartus ilgesnė už Lietuvos. 2098 m. estai turėtų švęsti 2 000 metų jubiliejų. Kadangi Tacito aisčių problema tyrėjų dar nėra vienareikšmiai išspręsta, pravartu išsiaiškinti, kas tuos aisčius sieja su lietuviais (baltais) ir kas – su estais.
 
Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas aisčius mini savo veikale Germania, parašytame apie 98 metus po Kristaus. Pagal jį aisčiai gyveno dešiniajame (žiūrint iš Romos) Baltijos jūros krante. Savo gyvenimo būdu jie buvę panašūs į germanus, tačiau skyręsi nuo jų darbštumu (Tacito žodžiais tariant, nebuvę tokie tingūs, kaip germanai) ir kalba. Jis aisčius traktuoja kaip gintaro tiekėjus Romos imperijai. Jie vieninteliai iš visų renką gintarą. Jau vien tai vertė tyrėjus laikyti aisčius baltų gentimi, juolab, kad apie finus (lot. fenni) Tacitas kalba atskirai. Tokia nuomonė iki šiol tarp mokslininkų nėra paneigta.
 
Tacitas duomenis apie aisčius ėmė iš germanų. Juk jis buvo aukštas romėnų valdininkas (gubernatorius) vienoje iš šiaurinių Romos imperijos provincijų ir su germanais nuolat susidurdavo. Pati aisčių žemė buvo anapus tiesioginių romėnų kontaktų sferos. Iš „antrųjų lūpų“ gauti duomenys negalėjo būti tikslūs.
 
Po Tacito, praėjus daugiau negu keturiems šimtams metų, aisčius mini ostgotų karaliaus Teodoriko sekretorius Kasiodoras, kuris apie 523-526 m. po Kr. karaliaus vardu parašė aisčiams (Hestis), atsiuntusiems karaliui dovanų gintaro, padėkos laišką. Istorikas Jordanas apie 550 m. parašė veikalą Apie getų, arba gotų, kilmę ir jų žygius, kuriame vėl minimi aisčiai (Aesti), gyvenantys ilgame Baltijos jūros pakraštyje už Vyslos žiočių. Jordanas juos vadina labai taikinga tauta. Dar po maždaug trijų šimtų metų aisčius trumpai pamini frankas Einhardas (Aisti) veikale Karolio Didžiojo gyvenimas, parašytame tuoj po 830 m.
 
Paskutinį kartą aisčių vardas istorijos šaltiniuose minimas IX amž. pabaigoje. Tarp 887 ir 901 m. anglosaksų karalius Alfredas išvertė į anglosaksų kalbą Pauliaus Orozijaus pasaulio istorijos veikalą, kurio įžangoje įdėjo keliautojo Vulfstano pasakojimą, kur platokai kalbama apie aisčius (to Êstum, mid Êstum, Eastland, ot Eastlande). Čia rašoma, jog aisčių žemė esanti labai didelė, joje daug miestų (pilių), kuriuos valdą atskiri kunigaikščiai. Aisčiai turį daug medaus ir žuvies. Aprašomi aisčių papročiai, ypač mirusiųjų deginimas.
 
Kadangi Vulfstano Êstum aiškiai identifikuotina su Einhardo Aisti, Jordano Aesti, Kasiodoro H(a)esti ir Tacito Aestiorum gentes, tai manytina, kad čia visur kalbama apie tą pačią gentį. Iš Vulfstano pasakojime minimų Aismarių (Estmere), Elbingo (Ilfing), Vyslos žiočių (Wislemuda) ir kitų tiek geografinių, tiek ir istorinių duomenų darytina išvada, kad Vulfstano aisčiai yra vėliau prūsais vadinami vakarų baltai. Kazimieras Būga pagrįstai mano, kad aisčiais iš pradžių buvo vadinami, ypač kaimynų gotų, tik tie prūsai, kurie gyveno prie Vyslos žiočių ir dab. Kaliningrado įlankos (vok. Frisches Haff), kurią lietuviai dar atmenamai esą vadinę Aismarėmis, t. y. aisčių mariomis. Vėliau aisčių vardas galėjo būti išplėstas visiems prūsams, plg. Vulfstano žodžius (jau IX amžiuje), jog aisčių žemė esanti labai didelė, joje daug miestų.
 
Vulfstanas nurodo tik vakarinę aisčių ribą, kuri siekusi Vyslą. Apie rytinę ribą jis nekalba. Vulfstano minimi vietovardžiai padeda identifikuoti ir lokalizuoti kai kurias aisčių gyvenvietes, pvz., Truso, kaip rodo Drusin ir dabartinis vok. Drausensee, yra neabejotinai baltiškas žodis, sietinas su lietuvių vietovardžiais. Atsiminus, kad graikų geografas Ptolemajas, aisčių vardo neminėdamas, II amž. po Kr. randa prūsų gentis galindus ir sūduvius, gyvenusius Baltijos pajūryje žemutiniame Vyslos paupyje, greičiausiai šalia aisčių, su kuriais galėjo siektis iš pietų ir pietvakarių pusės, savaime mus veda prie išvados, kad aisčiai ir vėlyvesnieji prūsai yra tikrai tas pats, taigi senovės aisčiai – tai vėlesnių prūsų protėviai.
 
Archeologiniai duomenys aiškiai rodo baltų kultūros tapatumą tiek Prūsuose, tiek Lietuvoje ir kituose baltų kraštuose nuo pat tolimosios senovės, siekiančios bronzos amžių (maždaug apie 1500 m. pr. Kr.), iki istorinių laikų pradžios.
 
Baltišką aisčių kilmę paremia ir toji aplinkybė, kad aisčiai gyveno krašte, kuris priklauso senosios Europos hidronimų arealui ir sudaro vienovę su baltų hidronimija Lietuvoje, Latvijoje ir Gudijoje. Dar primintina, kad Lietuvoje (iš dalies ir Latvijoje) aisčių vardu XX amž. pradžioje buvo pradėta vadinti visas baltų tautas ir jų kalbas (Kazimieras Jaunius, K. Būga ir kiti). Tačiau toks vadinimas (kartais pasitaikantis ir mūsų dienomis) plačiau neįsigalėjo, nes tuo atveju nedaroma skirtumo tarp vakarų baltų genties aisčiai ir visų baltų; dėl to jį išstūmė vokiečių kalbininko G. H. F. Nessemanno 1845 m. pasiūlytas baltų terminas, kuris dabar visuotinai įsigalėjęs.
 
Dabar jau retai bepasitaikančios tyrėjų pastangos Tacito aisčius laikyti germanais ar net keltais mūsų dienomis nebesulaukia mokslininkų pritarimo. XX amž. pradžioje reikšta nuomonė, kad aisčiai galėję būti Baltijos finai, tarp mokslininkų taip pat jau nebeturi šalininkų, pasitaiko tik diletantiškuose rašiniuose. Kiek populiaresnis dabar yra požiūris, kad ankstyvaisiais viduramžiais aisčių vardu buvo vadinamos visos rytinio Baltijos pajūrio tautos.
 
Tacitas ir minėti vėlesni autoriai aisčių vardo dvibalsį ai žymi raidėmis ae: Aestiorum gentes. Toks žymėjimas rodo buvus dvibalsį ai, o ne balsį e. Plg. Romos imperatoriaus Cezario (100-44 m. pr. Kr.) vardo lotyniškai rašymą Caesar ir iš šio vardo kilusį vokiečių bendrinį žodį Kaiser. Iš senųjų lotyniškų įrašų žinome, kad dvibalsis ai rašomas ae maždaug nuo II amžiaus prieš Kr. Raidžių junginio ae dvibalsinė tartis, lotynų kalbos istorikų nuomone, išliko per visą klasikinį laikotarpį. Taigi Aestiorum gentes skaitytina Aistiorum, bet ne Estiorum.
 
Dvibalsio ae < ai vienbalsinimas yra vėlesnių laikų padaras. Lotynistai tvirtina, kad Romos imperijos laikotarpiu ae vienbalsinimas, atsiradęs pirmiausiai kaimuose apie Romą, laipsniškai išplito sostinėje ir pagaliau tapo visuotiniu. Apie III-IV amžius po Kr. toks tarimas virto literatūrinės kalbos norma. Vietoj buvusio dvibalsio imta tarti ilgą atvirą balsį ē, skirtingą nuo senojo ē, kuris buvo uždaras balsis. Ir tik imperijos laikotarpio pabaigoje, kada lotynų kalboje išnyko balsių kiekybės skirtumas ir išliko tik kokybės skirtumai, iš ae atsiradęs balsis sutapo su senuoju e. Tai rodo ir romanų kalbos, kuriose senieji ae ir e išvirto vienodai.
 
Žodžio aisčiai etimologija dar nėra galutinai paaiškėjusi. Dėl šio žodžio kilmės mokslininkai tebesiginčija. Anksčiau kai kurie iš jų žodį aisčiai buvo linkę laikyti germaniškos kilmės. Vieni iš jų bandė kildinti iš viduramžių vokiečių žemaičių este ‚jauja‘ (iš *aist-), manydami, kad aisčiai galėję gyventi javų džiovinamose jaujose. Kiti šį žodį siejo su gotų aistan ‚gerbti‘. Dar kiti, remdamiesi Vulfstano east- (Eastland, Eastmare), norėjo aisčių vardą gretinti su sen. anglų easte ‚rytai‘ ir aisčius laikyti "rytiniais gyventojais". Bet visos šios etimologijos nėra patikimos, kaip ir siejimas su lotynų aestuarium ‚žema vieta‘. K. Būga su K. Jauniumi aisčius laikė baltišku žodžiu ir kildino iš tos pačios šaknies kaip latvių īstnieki ‚tikrieji, giminaičiai‘, sen. slavų istъ ‚tikras‘, taigi, jų nuomone, aisčiai būtų ‚tikrieji, giminės‘ ar pan. Atkreiptinas dėmesys į Kazimiero Kuzavinio aiškinimą. Kadangi baltų etnonimai paprastai būna kilę iš hidronimų, jis siūlo aisčių vardą vesti iš šią šaknį turinčių hidronimų, pvz., Aistà ‚Širvintos intakas‘, Aisetà ‚Kiauno ežero intakas‘, Aĩsetas, Aisetaĩ ‚ežeras prie Labanoro‘ ir kt. Įdomią mintį neseniai iškėlė Alfredas Bammesbergeris su Simu Karaliūnu. Jie linkę manyti, kad šaknies aist- pirmykštė reikšmė buvusi ‚žemė, kraštas, laukas, dirva‘. Šiaip ar taip pastaruoju laiku žodžio aisčiai kilmės daugiausia ieškoma baltų leksikoje.
 
Archeologai tvirtina, kad neolito laikotarpiu (IV-II tūkstm. pr. Kr.) šiaurės ir rytų Europoje iki Baltijos jūros buvo išplitusi duobėtosios-dantytosios, arba šukinės, keramikos kultūra, būdinga finams. Tos kultūros liekanų randama ir rytiniame bei pietryčių Baltijos jūros pakraštyje, kur juos paliko Baltijos finai (suomių, estų, lybių ir kt. protėviai), tada kalbos požiūriu dar greičiausiai nediferencijuoti. Einant pagal Baltijos jūrą (nuo Lietuvos) pietvakarių link, šios kultūros reliktų vis mažėja, bet jų dar pasitaiko Karaliaučiaus krašte, Lenkijoje ir Vokietijoje, netgi maždaug iki Elbės upės. Kai kurie tyrėjai mano, kad būtent šiuos finus mūsų eros pradžioje minėjo antikos autoriai Tacitas (I amž. po Kr.) ir Ptolemajas (II amž. po Kr.). Negausūs pėdsakai verčia manyti, kad čia finų gyventa retai. Finiškos kilmės hidronimų šiose vietose taip pat reta, be to, anaiptol ne visi jie aiškūs, dažniausiai tik gali būti įtariami esant finiškais. Šiek tiek aiškesni Karaliaučiaus krašte. Lietuvos teritorijoje tokių hidronimų rasta apie 30. Jie pasklidę bemaž po visą Lietuvos teritoriją, didesnės koncentracijos atskirose vietose nesudaro, nors jų aiškiai daugėja einant šiaurės link. Taigi jie sudaro natūralų daug didesnės finiškų hidronimų koncentracijos Latvijoje tęsinį. Visa tai verčia mus nurodytus hidronimus laikyti reliktu finų kalbos ir etnoso, buvusio Lietuvoje prieš baltus ar vienu metu su baltais. Iš kitos pusės, baltų buvimo pėdsakų aptinkama ir toliau į šiaurę nuo Latvijos. Archeologai baltams būdingos laivinių kovos kirvių kultūros liekanų randa net pietų Suomijoje. Manoma, kad ten baltų buvo atplūdę daug. Taip manyti verčia gausūs baltų skoliniai suomių, estų ir kitų Baltijos finų kalbose. Tačiau dėl atšiauraus klimato šiaurėje baltai buvo priversti taikytis prie finų gyvenimo būdo ir ilgainiui patys sufinėjo.
 
Taigi praeityje rytiniame Baltijos jūros pakraštyje tikrai būta baltų ir finų koegzistencijos, matyt, gyventa ne tik greta, bet ir mišriai. Pietuose ilgainiui baltai asimiliavo finus (Latvijos teritorijoje tasai procesas ir mūsų dienomis tebevyksta), o šiaurėje, kur finų buvo daugiau, baltai įsiliejo į jų masę ir patys išnyko.
 
Manytina, kad aisčių pavadinimas ilgainiui, kuomet jį pakeitė etnonimas prūsai, buvo perkeltas vietiniams finams. Matyt, geriau susipažinę su aisčiais ir patyrę, jog jie patys save vadina prūsais, germanai ėmė aisčių (tada jau tarta ēst-) vardu vadinti pietiniame Baltijos pakraštyje (gal ir pačioje aisčių žemėje) beišnykstančius finus. Su finų etnoso traukimusi į šiaurę turėjo trauktis ir tasai pavadinimas.
 
Aisčius laiko baltų gentimi ir mano, kad jų vardas vėliau buvęs perkeltas finams, daugumas dabartinių tyrėjų. Toks aisčių vardo perkėlimas finams ir bus davęs pradžią Estijos etnonimui. Jo būta jau vikingų laikais. X amž. Skandinavijos šaltiniuose estai ir jų šalis buvo vadinami Eistr, rečiau Eistir ir Eistland. Toks vardas, matyt, ilgainiui imtas suvokti kaip ‚rytų šalis‘, esanti į rytus nuo skandinavų.
 
Naujaisiais laikais estai neturėjo tikro savivardžio. Norėdami atskirti save nuo kaimynų, jie vadindavosi maarahvas ‚(mūsų) krašto žmonės‘ (rahvas ‚liaudis, žmonės‘), o savo kalbą vadino maakeel ‚(mūsų) krašto kalba‘ (keel ‚kalba‘). Dabartinis jų savivardis eestlased ‚estai‘ ir šalies pavadinimas Eesti, arba Eestimaa (maa ‚šalis, kraštas‘) yra nesenas, atsirado ryšium su tautiniu atgimimu XIX amž. viduryje. Jis paimtas iš vokiečių žemaičių (plg. Ehste, Ehsteland) ir rytų skandinavų (plg. sen. švedų Ester), pakeitus – land savuoju –maa. Kaimynai (pvz., senovėje vikingai) estus vadino Wireland, kronikininkas Henrikas Latvis – Vironia, suomiai ir dabar estus tebevadina virolaiset, o Estiją – Viromaa.
 
Išvados
 
Etnonimu aisčiai senovėje buvo vadinama viena iš vakarų baltų genčių.
 
Šis pavadinimas yra baltų kilmės, nors jo etimologija dar nėra galutinai paaiškėjusi.
 
Dėl lotynų ai > ae > ē garsų raidos aisčių varde atsirado balsis ē.
 
Aisčių etnonimas ilgainiui buvo perkeltas vietiniams finams, o šių etnosui traukiantis į šiaurę, buvo perneštas ir aisčių > estų vardas, kurį viduramžiais vartojo skandinavai, jį suvokdami kaip ‚rytų šalies gyventojai‘.
 
Patys estai šį pavadinimą įsivedė tik XIX amž. viduryje ryšium su tautiniu atgimimu.
 
Nuotraukoje: Akad. prof. habil. dr. Z. Zinkevičius

Voruta. – 2010, bal. 10, nr. 7 (697), p. 1, 12.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra