Agnė

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Poema, kurią imate į rankas, nukelia į rūsčius metus, kai Lietuvos sostinė Vilnius buvo pirmą kartą užimta Maskvos kariuomenės. Per mūšius smarkiai nukentėjo Žemutinė ir Aukštutinė pilys, Katedra, visas miestas. Rusų vadas, užsidaręs Aukštutinėje pilyje, ketino rūmus išsprogdinti. Apie tai, kaip sužlugdomas šis kėslas, knygoje ir sukasi nelyginant apie ašį visi vaizduojami įvykiai. Poemą rašiau toli nuo Lietuvos, būdamas tremtyje prie Pečioros upės. Tačiau kūrinys sumanytas kur kas anksčiau, dar prieš 1980 metus, kai buvau suimtas. Sumanymą išnešiojau per visą kalinimo lageriuose laiką, ir tik pervežtas 1986 metų pradžioje į tremtį radau galimybę jį įgyvendinti, per artimuosius gavęs reikiamos literatūros. Poema jau buvo spausdinta knygoje „Pasilenk prie versmės“ (1994 m.). Dabar, skelbdamas ją atskiru leidiniu, džiaugiuosi galėdamas bent taip prisidėti prie Valdovų rūmų atstatymo. O pilių atstatymas yra mūsų visų garbės reikalas. Autorius
<i><br>Tai buvo metas, kai nei tvanas<br>Užgriuvo kraštą nelemtis,<br>Ir pelenuos dunksojo pilys,<br>Ir blėso vėliavų šlovė;<br>Tėvynė šiurpo kaip našlaitė,<br>Ledinio šuoro nuverta,<br>Lyg jausdama, kad tai, kas dedas,<br>Yra, deja, tiktai pradžia.<br>Kur bėgi, Agne? Ko leki, <br>Taryt akis išdegus? Triukšmas, <br>Aikštėj suūžęs, gena rūsčiai? <br>Tu jo bijaisi? Nuo grasos <br>Ausis norėtum užsikimšti. <br>Tačiau ji braunas atkakliai, <br>Nelyg vilnis grėsmingai auga, <br>Užgrius, sutriuškins, regis, tuoj. <br>Ji – viduje, krūtinėj, sieloj <br>Nerimsta, siaučia, nėr vilties <br>Nuo jos, siaubingos, apsiginti. <br>Ji – vyzdžiuose, ji – regesys, <br>Ak, tikras vaizdas! Kraupios šmėklos<br>Viršuj, aplink, prie žemės plakas, <br>Nelyg šikšnosparniai tamsoj… <br>Toliau nuo jų, toliau, kur saulė, <br>Kur žydruma kaip išeitis! – <br>Tačiau nėra jos. Vien šešėliai, <br>Vien šiurpas gelia… O ką tik <br>Tu nekantri veržeis kaip daugel <br>Link tos aikštės. It nelemta <br>Jėga, tave užvaldžius, traukė, <br>Kur žmonės skubinos. Minia <br>Visur liulėjo miesto gatvėm <br>Link rotušės. Čia visuomet, <br>Kiek tu beatmeni, svarbiausi <br>Vieši miestiečių subuvimai, <br>Didžiausi įvykiai sutraukdavo <br>Žioplių daugybę. Čia šventes <br>Atšvęsti rinkdavos draugėj <br>Piliečiai, pomėgių ištroškę. <br>Čia nuskardendavo pirmiausia <br>Nauji įstatymai, tvarką <br>Kasdienę smulkmenišką buitį. <br>Čia nusikaltėliams bausmes <br>Dažniausiai vykdė. Kaip ir šįkart.<br>Dar neseniai atrodė miestas <br>Nelyg išmiręs. Šneka, pusę <br>Žmonių praradęs per kovas, <br>Per marą, badą… O dabar, <br>Vos kelios dienos bepraslinko,<br>Staiga maskvėnams pasidavus, <br>Žiūri, jau pilna. Į namus <br>It paukščiai grįžo. Pasiilgę <br>Taikos, ramybės. Ir daug kas <br>Tikriausiai geidė pamatyti, <br>Kaip bus padėtas negandoms <br>Lemtingas taškas. Spūstyje <br>Tik ir šnibždėjo: pats jo tarnas, <br>Pats artimiausias jam žmogus… <br>Tik pažiūrėkit, kaip jis stovi! <br>Gryniausias budelis. Ranka <br>Atsainiai platų kirvį laiko. <br>Stiprus, galingas, nedrebąs, <br>Žudyti, regis, pratęs. Kojas <br>Pražergęs, laukia. Ir kodėl <br>Jis tokiam žingsniui pasiryžo? <br>Prieš savo poną, tą, kuriam <br>Dar neseniai paduoti valgį, <br>Pakloti patalą, padėti <br>Kas dieną, rodės, pareiga, <br>Prieš tą pakelti ranką? Nors <br>Gal ir gerai: sugriauti rengės <br>Senolių pilį, Gedimino <br>Įkurtą sostą, amžinai <br>Mums pažadėtą. Kiek nelaimių, – <br>Girdėjai, Agne, apsukui, – <br>Myšeckis, niekšas tas, užtraukė! <br>Kaip voras laikė atkakliai <br>Apglėbęs kalną. Griuvo mūrai, <br>Trupėjo sienos griausmuose, <br>Deja, tasai nesudrebėjo… <br>Ir vis dėlto kažkas ne taip, <br>Bjauru, niekinga… Priblokšta <br>Širdis nerimo. Kraujas spengė <br>Smilkiniuose. Ir tu į priekį <br>Skverbeis, kad niekas netrukdytų <br>Matyti… O dangau! Tikrai…<br>Į minią dairės Antoška,<br>Lyg ko ieškotų. Susidurti<br>Su juo žvilgsniu pabūgai, Agne,<br>Ir už kitų pečių vogčiom <br>Skubėjai slėptis. Bet tuomet <br>Atskrido žodžiai: „Štai ir jis! <br>Jau veda, lipa…“ Ir pažvelgti <br>Ryžais, smalsumo pagauta. <br>Bebalsė gruodžio saulė švietė, <br>Dienos blandoj lyg prislėgta. <br>Nakčia pasnigo. Snaigės tyliai <br>Be džiaugsmo plieskė ant stogų,<br>Bet vertė merktis. Tu matei, <br>Ant pakylos stovėjo niūrūs <br>Prieš vienas kitą jie abu – <br>Ir nuteistasis, ir baudėjas. <br>Myšeckis, viešpats, Danila, <br>Kuriam visi klusniausiai lenkės, <br>Dabar atrodė pats bejėgis, <br>Susenęs, varganas, plaukai <br>Styrėjo, graudžiai papilkėję, <br>Nelyg pražilę, o ir veidas <br>Blyškus, sukritęs. Daug, matyt, <br>Kankinos sieloj per naktis. <br>Juk vis tikėjęs, kad valdovas <br>Sugrįš, pulkus atves, išlaisvins. <br>Deja, išblėso paskutinė <br>Viltis, ir kelio jau nėra <br>Atgal… Jis užmirštas, apleistas. <br>Prieš jį – įniršusi minia, <br>Ir miestas, kritęs jam po kojom <br>Kadais kaip laimės lūkesys, <br>Dabar stūksojo baugiai šaltas. <br>Ir kirvis, trinka ir… Akim <br>Jis patikėti vos įstengė… <br>Virėjas, niekšas, tas vaikėzas, <br>Kurs šitaip lankstės! Vien tada… <br>Taip, kartą visgi drįso šiauštis <br>Prieš jį… Dėl mergšės. Ech!.. Bet tuoj <br>Kaip visada pakluso… Taigi! <br>Aš – miesto vaivada, lig tol <br>Jo įgulos vyriausias vadas, <br>Paskirtas caro prieš metus <br>Tam, kas užgrobta, atlaikyti.<br>O štai… Sulaukiau! Nemaniau… <br>Išduoti veržėsi, net ryžos… <br>Atgavo drąsa Danila, <br>Vos taip pamąstė, lyg užmiršo, <br>Kas laukia, plūstelėjo kraujas <br>Į veidą, pyktis pasikėlė, <br>Norėjo treptelėti koja, <br>Galvojo šūktelėti, bet <br>Nelaimė alpiai kaustė kūną, – <br>Iš pravertos burnos joks garsas <br>Nesuplazdėjo. Buvęs tarnas <br>Piktai išsiviepė, Myšeckį <br>Pastūmė už peties link trinkos… <br>Atseit, esi dabar ne ponas <br>Ir klaupkis, viešpats čia ne tu, <br>O aš… Myšeckis, jau parkritęs, <br>Tik sušnibždėjo: „Dievas tau <br>Tebus teisėjas…“ Ir niūrus <br>Padėjo galvą ant kaladės. <br>Virėjas nedelsė. Lyg žaibas <br>Sublizgo saulės spindesy <br>Grėsmingai ašmenys. Atrodė, <br>Sustingo mirksnį virš galvos.<br>It rimbo skaudžiai paliesta,<br>Suvirpai, Agne, užsimerkei.<br>Bet stengeis veltui! Kirvio smūgis,<br>Dusliai atliepęs ausyse,<br>Nutvilkė sąmonę, lyg peilis<br>Į širdį smeigėsi, žaizda<br>Joj, regis, plykstelėjo, skausmas<br>Šauksmu prasiveržė. Suklikus<br>Nei antis, priešo pabaidyta,<br>Pašokai brautis skubinai<br>Atgal pro žmones. Blyškios lūpos<br>Šnibždėjo klaikiai: „Leiskit! Leiskit!“<br>O skruostus ašarų gėla<br>Užplūdo… Viskas! Išsipildė,<br>Kas buvo gandas neseniai.<br>Ir ko ji brukos čion? Ar kas<br>Nuo to pakito, kad pamatė?<br>Vien siaubas dvasion įsigavo, <br>Kurs tartum prakeiksmas jau gels <br>Lig pat dienų baigties krūtinę. <br>Ak, nuodėminga vargšė siela! <br>Dar to betrūko man! – šnibždi. – <br>Reikėjo priežadą, kurs šventas, <br>Išsyk tesėti… Amžiams pulti <br>Prie Kristaus kojų… Nuolankia <br>Jo sužadėtine… Gaišlumas <br>Nelaimę atneša tiktai… <br>Gal tokiam žingsniui Antoška <br>Tuomet, žinojęs visą tiesą, <br>Nebūtų ryžęsis?.. Dangau
! <br>Juk tai bausmė už abejonę, <br>Už tą laukimą, kuriame <br>Vylingai slėpėsi nenoras <br>Palikti viską, džiaugsmą, laimę.<br>O Agnė buvo prigimtim <br>Kaip tik skirta jai. Žvilgsnis tvieskė <br>Liepsningo lūkesčio sapnu, <br>Aistringos lūpos ugnimi, <br>Dar nepažadinta, nerimo, <br>Tvinksėjo, rodės, kraujas svaigiai <br>Švelnučiuos skruostuos kvietimu, <br>Kuris ir iškelia, ir žudo. <br>Kaip apsėdimas. Tokia siela <br>Ne tik lengvai pažeidžiama. <br>Tereik menkutės kibirkšties, <br>Ir tuoj sužėri. Taip ir Agnė… <br>Širdin įkrito nelauktai <br>Kaip saulė žvilgsnis. O šypsnys, <br>Nutvilkęs veidą palaimingai, <br>Užbūrė valią. Tai jisai <br>Ją delsti vertė. Nepabėgs, <br>Liūdnai galvojo, laiko marios. <br>Ir pasiruošti reik. Slapčiom <br>Svajojo dar išvysti kartą:<br>Sugrįš Kazimieras, pažvelgs <br>Į jį iš tolo, dvasioj tyliai <br>Palaimins, peržegnos, paskui<br>Tegul įvyksta, nesitrauks <br>Nuo savo priesaikos, duotos <br>Grėsmingą valandą, kada…<br>O šitie įvykiai, šiurpu <br>Jaunystės giedrumą užtemdę! <br>Kiek buvo metų jai tuomet, <br>Kai, rodės, grius patsai pasaulis? <br>Tiktai penkiolikti! Auksinių <br>Dienų grožybė ir sapnai, <br>Krūtinę gundę ir žavėję, <br>Seniai išblėso. Jau nebėr <br>Vilties ir lūkesčių. Nuvyto <br>Nelyg rudens šalnoj žiedai. <br>Bekraštėj karo vėtroj dingo <br>Svajonių džiaugsmas. Ugnyje <br>Liepsnojo vasara. Už miesto, <br>Ten, už kalvų, poškėjo šūviai, <br>Patrankos amsėjo piktai. <br>Nieks tokio posūkio nelaukė, <br>Nemanė žmonės, kad prireiks <br>Skubiai, gimtinę metus, bėgti. <br>Ir apskritai, kiek tik senieji <br>Atminti gali, niekados <br>Pavojus negrėsė. Stovėjo <br>Nuo amžių miestas kaip uola. <br>Aukštai ant kalno, kurs status, <br>Pilis stūksojo, rūmus juosė <br>Didinga siena, nors, tiesa, <br>Ir apleista, nes daug kam rodės <br>Nereikalinga. Kas bedrįs <br>Sudrumsti amžiną ramybę? <br>Tiktai kažkur toli grumėjo <br>Kovų aidai, nelyg perkūnijos <br>Skliautų pakriūtėje, žaibais <br>Nakties alsybėj sublyksės <br>Ir vėl nurims. Tačiau dabar… <br>Iš šiaurės švedai, iš rytų <br>Maskva, gobši ir veidmaininga, <br>Lyg susimokę pajudėjo. <br>Netvėrė užkardos. Ir štai<br>Kaip tvanas ūžtelėjo siaubas, <br>Gaisrais užliedamas gatves. <br>Liepsnojo sandėliai, namai;<br>Bažnyčios, nušviestos gaisų, <br>Atrodė, gaužės, kai net tiltas, <br>Pamatė, zmenka ugnyje. <br>Minia apdujo. Kas įmanė, <br>Sugriebęs mantą, skubinai <br>Nerim ar ratais baikščiai spruko.<br>Išblyškus Agnė gąslyvai <br>Į tėvą dirsčiojo, kai šis, <br>Namie perdien nebuvęs, grįžo <br>Su neramiom žiniom: „O mes?<br>Nejaugi liksim?“ „Kur mums bėgti? – <br>Graudingai tėvas atsiduso. <br>Ranka, darbe sugrubus, glostė <br>Gelsvus kaip linas plaukus švelniai. – <br>„Mes neturtingi, paprasti <br>Amatininkai… Sako, lieka <br>Visi, tik cechų vyresnieji, <br>Seniūnai skuba, gelbstis jie <br>Su pinigais, su miesto lobiais. <br>Mes, batsiuviai, kaip ir kiti, <br>Miestiečiams būsim reikalingi. <br>Kas liks – gyventi gi turės. <br>Be to, kaip, tark, apleisti miestą, <br>Kurs mums likimas ir viltis? <br>Namai ir gatvės, rūmai, pilys… <br>Argi ne mes juos statėm, puošėm? <br>Suaugom darbu amžinai <br>Su šiuo miestu, ir mes – tai jis, <br>Viena širdis džiaugsme, nelaimėj. <br>Kaip tad be mūsų jis, o mes <br>Be jo…“ Ir liko. Ak, kaip žiauriai <br>Už tai mokėti vargšams teko!<br>Pats miestas, etmono apleistas, <br>Bet drąsiai grūmęsis kelias <br>Dienas, glūdėjo parklupdytas. <br>Gulėjo žuvę aikštėse,<br>Kiemuos ir gatvėse. Paskui <br>Atslinko badas, o su juo <br>Užgriuvo maras, ir motulė, <br>Sudie vos spėjus pasakyti, <br>Akis užmerkė. Nuo kančios <br>Nespėjus dvasiai atsigauti, <br>Nauja užklupo nelemtis. <br>Pasklido gandas, kad meistrus, <br>Pačius geriausius, priešas čiumpa <br>Ir veža prievarta Maskvon. <br>Tenai esą jie reikalingi <br>Darbams. Ir kartą netikėtai <br>Pabeldė gūdžiai į duris <br>Kareiviai… Liepę susidėti <br>Kas būtiniausia, išsivarė <br>Gatve žemyn ir tėvą. Agnei <br>Užputo akys nuo raudos. <br>Tegul ir guodė ją maskvėnai, <br>Jauni vaikinai, kad, esą, <br>Sugrįš, vos karas baigsis, jautė <br>Ji sieloj – niekad nematys <br>Jau rūpestingo žvilgsnio, niekad <br>Neglostys veido ir delnai, <br>Kurie, tegul sugrubę, rodės<br>Visų švelniausieji pasaulyj.<br>Taip ir paliko ji viena <br>Su senele. Ši Agnei tapo <br>Mama ir tėvu. O pati <br>Jai visą dėmesį paskyrė, <br>Aukojo rūpestį ir meilę. <br>Abi viena kitai gyveno, <br>Vienodai žemėj nelaimingos:<br>Ta – be sūnaus, be ateities, <br>O Agnė… Ak, kad būtų jautus, <br>Kas jos dar laukia, niekados <br>Nebūtų kėlus iš namų <br>Nė mirksnį kojos. Bet pripranta <br>Žmogus prie visko, juo labiau <br>Jauna krūtinė, ir užmiršta <br>Greit atsargumą. Kas be ko,<br>Aplink kautynės griaudė nuolat. <br>Dvi galios grūmės netolies. <br>Mūsiškiai buvo priartėję <br>Visai prie miesto. Pas savus <br>Tada išėjo ir Kazimieras, <br>Anapus gatvės augęs. Sakė:<br>„Kai vyksta lemianti kova, <br>Aš negaliu ramus lindėti <br>Čia, namuose. Tėvynė šaukia.“ <br>Tik ranką padavė. Giliai <br>Dar į akis jai pažiūrėjo, <br>Lyg ką norėdamas atspėti. <br>Kuklus jis buvo, nedrąsus, <br>Taryt ne didžio miesto vaikas. <br>O nuo jaunų dienų draugavo. <br>Kur eis, kur ne – kaskart pas jį. <br>Be žodžių gobė supratimas, <br>Kurs išdidus, bet prakilnus. <br>Taip ir dabar. Tuoj atsiplėšė <br>Nuo jos akių ir minioje <br>Pradingo rūškanas. Ties Verkiais, <br>Kur vėl saviškiai pralaimėjo, <br>Jis, kalba, kovės. Kur paskui <br>Prapuolė, niekas nežinojo. <br>Tačiau tarp žuvusių nebuvę. <br>Matyt, kur sodžiuj, pašalyj, <br>Paliko sužeistas ir gydos. <br>Ir Agnė laukė su viltim. <br>Mūsiškiai buvo priversti <br>Iš mūšio trauktis netvarkingai. <br>Bet neilgam. Po atkaklių <br>Kovų, kurios šeštus metus <br>Be atlydos po kraštą siautė, <br>Ugnies verpetai priartėjo <br>Ir vėl prie Vilniaus. Liepsnose <br>Pleškėjo priemiesčiai, kuriuos <br>Maskvėnai padegė. Atrodė, <br>Kariai su laisve tuoj sugrįš. <br>Deja, ir vėl už miesto sienų <br>Turėjo trauktis. Nelemtyj <br>Vaitojo sostinė. Stokota<br>Vandens ir maisto. Bet grobikai,<br>Atgavę drąsą, ir toliau<br>Ketino gintis.<br>Kai dabar<br>Nuo triukšmo, drengiančio krūtinę, <br>Skubėjo Agnė verkdama, <br>Ji, lyg apakus ir apkurtus, <
br>Nė nepajuto, kad lemtingą <br>Jai vietą perkerta. Juk čia <br>Prie gatvės kampo ir išvydo <br>Ją tas… O Dieve, ko tuomet <br>Ji čia gaisavo, ko ieškojo? <br>Iš atminties išblėso viskas… <br>Taip! Regis, duonos pasiųsta <br>Pas Andrijauską… O Myšeckis <br>Tuomsyk važiavo karieta <br>Nuo miesto sienos, apžiūrėjęs, <br>Kaip paruošta jinai gynybai. <br>Staiga išnirus iš ankštos <br>Gatvelės, Agnė išsiblaškius <br>Vos nepalindo po arkliais. <br>Sustojo ratai prieš pat ją… <br>Vežėjas, bjauriai nusikeikęs, <br>Norėjo peršnioti rimbu <br>Gležnus pečius. Ji susigūžus <br>Jau laukė smūgio. Bet Myšeckis <br>Sulaikė ranką: „Ar matai, <br>Koksai meilutis sutvėrimas?“ – <br>Ir tuoj įsakė adjutantui: – <br>„Tu sužinok, iš kur ir kas ji, <br>Paskui į rūmus pristatyk. <br>Mums reik tarnaičių. Supranti?“<br>Bet mūšiai griaudė. Į gatves <br>Ir vėl jie persimetė. Rodės, <br>Išvengs bauginančios grėsmės, <br>Kuri šaltam balse skambėjo. <br>Deja, Myšeckis neužmiršo. <br>Kautynėms dundant prie namų, <br>Atėjo, lydimas kareivių,<br>Tas adjutantas. Ir jinai<br>Taip atsidūrė pilyje.<br>O, kaip dabar norėtų viską <br>Užmiršti Agnė! Bet pilis <br>Neregėmis akim lydėjo <br>Skubrius, sujaudintus žingsnius, <br>Pro apgriautų namų pakraiges, <br>Jai mojo rūmais, kuriuose <br>Tiek daug dienų graudi praleido, <br>Žodžius šnibždėjo, nuo kalvos <br>Į širdį skriejančius it paukščiai.<br>Ir tolo triukšmo šiurpulys. <br>Virš jo plazdeno tai, ką sakė <br>Nuliūdęs vaizdas: „Nesikrimsk, <br>Mieloji! To, kas dėjos, niekas <br>Jau nepakeis. Žinau, į pilį <br>Geidei įžengti ir laisva, <br>Ir išdidi, pilna troškimų. <br>Ar negirdėjau, ką tarei <br>Senelei, kai su ja prie Vilnios, <br>Mane apjuosiančios lanku, <br>Seniai, seniai tu vaikštinėjai? <br>Vos ne kasdien, beje, čia judvi <br>Ateiti mėgot. Pastovėsit <br>Prie kranto, būdavo, liūdnai, <br>Pažvelgsit šnarančion srovėn, <br>Į bokštelius, į bokštus, kur <br>Anksčiau budėdavo sargyba. <br>Paskui prie vartų nužingsniuosit, <br>Prie seno tilto, per kurį, <br>Senelė matė, įbildėdavo <br>Patsai karalius su didikais. <br>Senoji būdavo niūri <br>Ir nešneki. Žinojai, Agne, <br>Ko nykiai blausdavos jinai, <br>Ir netrukdydavai. Pati gi <br>Tu atsiduodavai godoms, <br>Kurias tau keldavo krūtinėj <br>Paveikslas, pasakas šnibždąs. <br>Trys bokštai, sienos, rytuose –<br>Didingi rūmai… „Ko spoksoti, – <br>Tuoj pat suirzdavo senelė, <br>Tave svajojančią išvydus: –<br>Ar nematai, kaip viskas irsta?<br>Nėra kam rūpintis, apleido. <br>Kiekvienas žiūri tik savęs, <br>Tik savo gero ir puikybės.<br>O juk širdis, šalies širdis! <br>Atmink! Tauta, kuri užmiršta <br>Tėvų šventoves, – pasmerkta, <br>Ją ateities žvaigždė palieka…“ – <br>Ir niauriai gręždavos namo. <br>Tačiau prabėgs diena, kita, <br>Ir vėlei bruoždavot tenai.<br>Atrodė, viliatės, kad štai <br>Atgyja vaizdas, sužėruoja <br>Visais langais sena pilis, <br>Linksmai trimitai nuskardena. <br>Ir vėl šlovė, ir vėl giedra. <br>Tėvynės vėliavos žydruoja <br>Šviesių kelių išdidumu.<br>Taip kartą, Agne, pagauta <br>Tu šito lūkesčio, atvėrei <br>Senelei sielą: „Neliūdėk! <br>Kai tik paaugsiu, bus diena, <br>Atjos karalius… Pamatysi, <br>Jis patikės, jog reikalingi <br>Pilis ir rūmai, ir palieps <br>Juos sutvarkyti, išdabinti. <br>Aš dėl tėvynės, dėl tavęs <br>Pasieksiu…“ Tartum įbesta <br>Sustingo senė: „Kas dabar <br>Čia tau į galvą šovė, dukra? <br>Mesk paikystes! Koksai karalius <br>Su tavimi kalbės! Atmink, <br>Kas tu esi! Kas tavo tėvas? <br>Tik batsiuvys, tegul ir turi <br>Jis auksines rankas…“ Nuo tol <br>Daugiau prie sienos pasivaikščiot <br>Jau neištempdavai senelės. <br>Jinai paniuro dar labiau<br>Ir vien tyli tave stebėjo, <br>Taryt galvotų: ir iš kur <br>Tokie troškimai atsiranda? <br>Tačiau drauge jinai ir džiaugės, <br>Ir net didžiavos. Tavyje <br>Save pažino – karštą būdą, <br>Siekimą veikti, kurs viltim <br>Į stebuklingą tolį šaukė… <br>Tuo tarpu tu užsidarei <br>Savyj, gailioj širdyj vilionę <br>Slapstei, nors ją ir netikrumas <br>Iš lėto graužė. Taip ir žiedą <br>Šalna, pakandus palengva, <br>Vytins, kol vienąkart visai <br>Užges nuliūdęs ir apleistas. <br>O kai paaugai, ir pati <br>Graudi užgniaužei tuščią svają, <br>Nulaužei tarsi rožės stiebą, <br>Nors giedras vaizdas gelmėje <br>Ilgai dar nedavė ramybės:<br>Iš tylumos pakils prieš valią <br>Ir sužėrės svaigus sapne… <br>Nepyk, kad priminiau tau šitai. <br>Ir aš daug vyliausi, kaip tu… <br>Kai priešas artinos, džiaugiausi, <br>Dabar aš vėl pasitarnausiu, <br>Stovėsiu vėtroj lyg uola, <br>Į mano sienas atsitrenks <br>Pykčiu apkvaitęs juodas kardas, <br>Neperžengs koja vandenų, <br>Kurių žaisme kadais žavėjais, <br>Ir vėl garbė mane apklės, <br>Kaip išdidžios sakmės žadėta. <br>Tačiau matai, veik sunaikinta <br>Stūksau apniukus ir gūdi, <br>Ir jei ne tu… Ak, ką šnekėti!..<br>O vargše Agne!.. Palikta <br>Kambaryje, kuris už menės, <br>Liūdna glėbin senelei puolei. <br>Jinai tavęs nemaldė, vien<br>Pečius, pati apkartus, glostė <br>Ilgai ir švelniai, it rasom <br>Tau plaukus ašaromis vilgė, <br>Bučiavo kaktą. Sukrėsta <br>Jautri širdis gerai suprato, <br>Kad jokie žodžiai nepadės, <br>Tik aitrins sielą. Nusiminę <br>Jūs taip glūdėjote ilgai, <br>Kol pagaliau išgirdot, verias <br>Negarsiai durys, o pro jas <br>Galva rusvais plaukais, pamatėt, <br>Iš lėto lenda. Pašiurpai… <br>Pridėjęs pirštą prie burnos, <br>Plačiai šypsojosi vyriškis. <br>(O tai ir buvo Antoška, <br>Tasai virėjas, kurs…) Akim <br>Jis tau valiūkiškai pamerkė. <br>Paskui žvaliu žingsniu vidun <br>Įšokęs, tarė be užuolankų:<br>„Na, ko dabar čia įsižliumbėt! <br>Va, mano ponas siunčia jums <br>Karštimo. Gurkštelkit, užkąskit, <br>Ir palengvės. Galų gale <br>Nėra ko verkti. Nieks, tikėkit, <br>Nors ir norėtų, nenuskriaus. <br>Nedrįs… Tiktai negeras laikas. <br>Stokojam maisto. Nėr jėgų. <br>Kareivių gretos mąžta, krinka. <br>Tuotarp jūsiškiai vis smarkiau <br>Kas dieną spaudžia… Na tai va <br>Nurimkit, baikit. Jums galbūt <br>Myšeckis rodos piktavalis, <br>Pabaisa, niekšas? Ką žinau… <br>Bet pasakysiu, dar nė vienas, <br&gt
;Kuris įsakymams klusnus, <br>Nenukentėjo. Kas be ko, <br>Rūstus ir griežtas. Suvaldyti, <br>Visus priversti atkakliai <br>Be galo gintis! – Ar tai juokas? <br>Taip pats valdovas negebės. <br>O jis… Jam sekas. Užsispyręs, <br>Beje, ir kietas… Būtų mano <br>Valia… Et, ką čia… Pasikliaukit <br>Manim. Gerai?“ Ir vėl linksmai <br>Akim pamerkęs, nors dramblotas, <br>Žvitrus išsprūdo pro duris. <br>Tu nežinojai, net mintis <br>Tau sumaišties audroj nekilo, <br>Kad įkritai širdin Antoškai <br>Iš pirmo žvilgsnio dar tada, <br>Kuomet tave per kiemą vedė <br>Į rūmus. Žvelgė jis smalsus <br>Pro langą, žiojintį aklai <br>Be jokio stiklo, vien tik šukės <br>Aplinkui mėtės, nuo patrankų <br>Griausmų pažirusios plačiai. <br>Suvirpo kraujas ugnimi <br>Nuo tavo jaudinančio vaizdo <br>Ir neapmalšo, tik svaigiau <br>Kas kartą siautė. Kur bebuvęs, <br>Virėjas pluošdavo pas jus. – <br>Tai šiaip užbėgs be niekur nieko, <br>Tai ką užkąsti atitemps, <br>Tai židinyj prakurti ugniai <br>Glėbelį malkų atgabens… <br>Ir vis mitrus, ir vis smagus, <br>Be atlydos juokai ir pokštai. <br>Ir kai jis būdavo greta, <br>Tu pajutai, kančia aprimsta, <br>Giedrėja nuotaika, drąsa <br>Į dvasią, regis, ima grįžti. <br>Ak, iš tikrųjų sustingimas, <br>Kurs iš pradžių kaip neviltis <br>Alpino sielą, baikščiai sklaidės. <br>Tu atgijai, net išdrįsai <br>Viena kieman trumpai išeiti. <br>Žengei, bet skausmas kaip angis <br>Čia vėl į širdį rangės, rūsčiai <br>Krūtinę gėlė reginys…<br>Pilis! Svajonė! Kas beliko <br>Iš jos didybės? Tik šešėlis,<br>Graudus ir liūdnas kaip naktis. <br>Nuo šūvių sienos apdaužytos… <br>Virš miesto kilę kaip sargai <br>Išdidūs bokštai vos stūksojo, <br>Saviesiems tapę taikiniais… <br>O rūmai? Dieve! Grindys, lubos, <br>Kadais žavėję piešiniais, <br>Net gegnės, sijos, viskas tiko <br>Dabartės kurui… Kai žemyn <br>Tą kartą pažvelgei iš bokšto, <br>Į jį Antoškos atvesta, <br>Širdis suspurdo. Gimtas miestas <br>Plačiai dunksojo tarp kalvų:<br>Namų namai, bažnyčių smailės, <br>Painus gatvelių raizginys… <br>Koks vaizdas! Netgi sužalotas <br>Jisai atrodė nuostabus, <br>Galingas, didelis ir mielas. <br>Vaikystės džiaugsmas, jaunumės <br>Dienų šviesa!.. Kaip jis galėjo <br>Į kojas pulti svetimiems? <br>Ne pravoslavai… Šitie, aišku, <br>Sutiko carą su druska <br>Ir duona, pergalės giesmėm <br>Ir himnais, kryžiumi, kurs auksu<br>Tviskėjo vasaros giedroj… <br>Savi! Bajorai!.. Lyg vergai <br>Ir tie nusilenkė, prisiekė <br>Ištikimybę… Su skausmu <br>Dar tu meni, kaip tėvas tąsyk <br>Nuliūdęs piktinos: „Ko jie <br>Iš priešo tikisi? Gal laukia <br>Gerovės, turtų? Mano, duos <br>Gimtinei laisvę? Kas iš to, <br>Kad caras dedas giminaičiu, <br>Galingo Vytauto dukters <br>Teisėta atžala… Ne tokie <br>Senoliai buvo! Tie ginklu <br>Tėvynę gynė, užsistoję <br>Ją tarsi motiną…“ Ir jis <br>Į darbą knibdavo įniršęs.<br>Pakalnėj gaužės pastatai, <br>Kuriuos tvirtovės siena juosė… <br>Vieni griuvėsiai, kaminai <br>Tiktai belikę, tartum gervės, <br>Dangun ištiesusios kaklus. <br>Tarp jų vanduo, ana, dar telkšo. <br>Užtvenkę Vilnią, juo aplinkui <br>Užliejo pilį, kad lengviau <br>Laikytis būtų. Vakaruos <br>Stūksojo katedra… O gėda! <br>Brangi šventovė be stogų, <br>Skliautai įgriuvę… Lietūs pliaupia, <br>Altorių ardo… Rūsiuose <br>Šventi kapai, senolių kaulai… <br>Garbė išniekinta… Nejau <br>Nėra vilties? Lyg nuskriausta <br>Atgal tu puolei. Skruostus vilgė <br>Nebylios ašaros. Norėjai <br>Užsidaryti. Niekur, niekur <br>Daugiau nevaikščioti. Maldoj <br>Paguodą rasti… Bet Myšeckis – <br>Gudrus, klastingas… Įdėmiu <br>Žvilgsniu kiekvieną žingsnį sekė. <br>Tik apsiprasti leido sielai, <br>Kuri, jis matė, išdidi <br>Ir atkakli. Kažkas tavyj <br>Šviesaus, jam rodės, paveldėta <br>Iš praeities, iš tos narsuolių <br>Genties, kuri plačiai garsėjo… <br>Bet nebrangino jis godų, <br>Šventų čionykščiams padavimų. <br>Kareiva buvo. Ir šiurkštus, <br>Ir netašytas, kovose <br>Pripratęs nieko netausoti. <br>Ne tik žmonių. Širdis jausmų, <br>Atrodė, jokių nepažino. <br>Ir kai dabar tu pargrįžai <br>Į kamarėlę susikrimtus, <br>Myšeckis paliepė, nuo šiol, <br>Nuo šito vakaro turėsi <br>Aptriūsti jį. Paduosi valgį,<br>Paklosi patalą… Girdi, <br>Gana dykauti. Mes tave <br>Ne taip sau paėmėm į pilį. <br>Mums reik kovotojų. Dabar, <br>Kai prispirti mes užsidarėm <br>Kalne, tvirtovėj, kiekvienam <br>Prie ginklo stoti teks. Pakeisi <br>Triūse Antošką. Mūšyj tas <br>Pravers. Stiprus toksai. Net gėda, <br>Kad ne prie sienos jis… Ir tu <br>Lyg pasmerkta ėjai daryti, <br>Kas buvo liepta, bet ori <br>Ir išdidi, kaip dera širdžiai, <br>Kuri, pakilus virš lemties, <br>Pati sau renkas vertą kelią. <br>„Ir ko bijotis? – pagalvojai. – <br>Ar nežadėjo Antoška:<br>„Nieks nenuskriaus…“ Deja, nebuvo <br>Jo netolies, tiktai senelė… <br>„Na, ir gerai!“ – atsidusai <br>Ir peilį paslėpei drabužiuos. <br>Dėl visa ko. O jei prireiks?.. <br>Tačiau tu klydai. Vos duris <br>Baugšti ranka užvėrė, tuoj, <br>Prie jų atstypčiojęs, sustingo, <br>Nelyg sargybinis tyloj, <br>Budrus virėjas. Antoška, <br>Ausis ištempęs, dėmiai gaudė <br>Kiekvieną šnaresį, kurį <br>Išgirdus, kumščiai gniaužės patys. <br>Praslinko, rodės jam, visa <br>Jau amžinybė, kai už durų <br>Tu pradingai. Toks nekantrus, <br>Toks įsiaudrinęs dvasia <br>Jis šįkart buvo. Ak, kas tai?.. <br>Ar tu: „Ne, ne!“ tarei pašiurpus, <br>Ar tik Antoškai širdyje <br>Pasivaideno, kad pagalbos <br>Šaukies, pajuodęs nei audra <br>Staiga už rankenos jis stvėrė, <br>Duris atplėšė… Rūškana,<br>Prie sienos gailiai prisiplakus, <br>Stovėjai, Agne, tu… Rankas <br>Tuotarp tavin Myšeckis tiesė. <br>Lyg užpjudyti susidūrė <br>Du plėšrūs žvilgsniai. Vaivada, <br>Gelmėj užgniaužęs sumišimą, <br>Įnirtęs puolė: „ Kaip tu čia <br>Atsiradai? Kodėl, kaip dera, <br>Tenai, prie sienos, kur visi, <br>Dabar nesi? Ir kaip įsakymui <br>Tu nepaklusti išdrįsai?.. <br>Rūsin įmesiu…“ Tuo metu, <br>Kai, rodės, vyrai tuoj sukibs, <br>Tu pro duris, nelyg iš narvo <br>Ištrūkus paukštė, vargana <br>Pablyškus nėrei nemačiom. <br>Kuo baigės šis susikirtimas, <br>Tau nerūpėjo.
Antoška <br>Taip pat nelinko atvirauti. <br>Prie sienų, bokšte su ginklu <br>Paniuręs slankiojo, veide <br>Ryškėjo piktas atkaklumas, <br>Užsispyrimas, sušnibždės <br>Kažką sau vienas užsimąstęs, <br>Juokų nežarstė kaip anksčiau <br>Smagus rieškučiom. Kai ryte <br>Ne tu, senelė nutapeno <br>Tvarkyti pono patalpos, <br>Lyg niekur nieko tas nė žodžio <br>Nesakė, baugiai nebylus <br>Prie stalo šnarpštė. Ir tyla <br>Savaime reiškė sutikimą.<br>O Agne! Vargše! Nesikrimsk <br>Dėl to, kas ten, aikštėj, įvyko. <br>Ne tu kalta. Širdim nesiekei <br>Tu niekam blogo niekada. <br>Kuklia dvasia aistros nekurstei, <br>Nekurstei pykčio, nebandei <br>Kerštu uždegti rūstų kraują.<br>Tu atlaidžia goda maldoj <br>Tyra lenkeis Aukščiausio valiai, <br>Kuri sušvito per tave <br>Ir man, ir miestui, ir visai <br>Tėvynei. Žmonės pagaliau <br>Likimą patys prisišaukia. <br>Argi ne taip ir Danila, <br>Gerai žinai, save pražudė? <br>Ko jam reikėjo? Paklausyk. <br>Galvos nepurtyk! Ne dėl to, <br>Kad prie tavęs jis nepriėjo <br>Kitu būdu… Juk po kelių <br>Dienų Myšeckis pats atslinko <br>Į kamarėlę… Sakė tau, <br>Jog tu neva jo nesupratus, <br>Esą vien gero jis geidžiąs <br>Ir tau, ir sau. Namo, į Maskvą, <br>Žadėjo vežtis, kur tave, <br>Girdi, visi kaip ponią gerbsią. <br>Esąs turtingas. O pilyj <br>Taip pat daug lobių. Tik parduok juos… <br>Tu nesileidai į šnekas, <br>Buvai rūsti, žiūrėjai drąsiai. <br>Ne taip, kaip andai. Vien tarei:<br>„Išeik!..“ Ir dar pati atvėrei <br>Duris mostu, kurs prieštarauti <br>Neleidžia niekam. „Pagalvok, – <br>Nuo slenksčio pažvelgė Myšeckis, <br>Keistai suirzęs: – Nuo tavęs <br>Daug kas priklauso. Net pilis…“<br>Šaltai it plienas nuskambėjo <br>Tie rūstūs žodžiai. Šiurpulys <br>Nuo jų tau nugara nubėgo. <br>Tu suvirpėjai. Taip ūmai <br>Ir drebulė sujunda lapais, <br>Kai vėjo šuoras vakare <br>Juos palytės. Nors vėl užsnūsta, <br>Bet vos tik kas, net pro miegus <br>Tuoj krūpsi, plakas. Taip vaikai <br>Slogiam sapne per naktį blaškos, <br>Pašokę dreba kliedesy.<br>Tu nerimai. O tuo metu <br>Žinia pasiekė, jog atvyko <br>Miestan karalius. Ją skaidrus <br>Varpų skambėjimas patvirtino, <br>Ilgai tylėjęs neganduos. <br>Pavakarės blausiam danguj <br>Jis sklido giedras, sidabrinis, <br>Kaip įstabi maldos šviesa. <br>Virš nusiaubtų namų ir rūmų, <br>Viršum tuščių griuvėsių pynės <br>Sparnais plazdendami garsai, <br>Į širdį skverbės ir jausmus <br>Džiaugsmingai žadino iš siaubo. <br>Atrodė, žada jie visiems, <br>Pilni vilties, šviesesnę dalią, <br>Kuri išgairins ir skriaudas <br>Ir skausmo ašaras nušluostys, <br>Užgydys geliančias žaizdas. <br>Viltis… Jinai taip pat karaliui <br>Mintis nuskaidrino. Sėkmė <br>Dabar jo pusėn krypo aiškiai. <br>Taika su švedais sudaryta. <br>Maskvėnai traukias sumušti <br>Visur… Tik čia štai Lietuvos <br>Pačioj širdyj vis laikos priešas. <br>Ir su gėla veide karalius <br>Pilin žiūrėjo. Ką tuomet <br>Jis sieloj mąstė? Gal jis niuro, <br>Kad taip ilgai maskvėnai tvėrė, <br>Metus, daugiau, kada savi <br>Tuoj pat išskydo, veik be mūšio <br>Tvirtovę metę? Gal išgirdo, <br>Kaip Žemutinių rūmų salėj <br>Kadaise opera skambiais <br>Balsais žėrėjo? Galgi matė, <br>Kaip bibliotekoje, plačiai <br>Šalyj garsėjusioj, rikiavos <br>Brangiausios knygos? O galbūt <br>Jisai galvojo, reikia baigti <br>Jau lieti kraują? Juk užges, <br>Šturmuojant kalną, paskutiniai<br>Senos didybės šviesuliai… <br>Verčiau per amžius tautai liudys, <br>Kuo buvo ji ir ko verta, <br>Palaimins žygiams, įkvėpimui, <br>Svajonės polėkiui, darbams. <br>Nors jis ir Lenkijos valdovas, <br>Bet jam miela ir ši erdvė, <br>Šis kalnas, upė… O varpai! <br>Ir tu, ir aš tikėti norim, <br>Kad jie pažadino tokias <br>Mintis… Ar šiaip ar taip, karalius <br>Geidavo būti maloningas, <br>Atgauti linko švelnumu <br>Garbių senolių palikimą, <br>Negiežė pykčio net ant tų, <br>Kurie jį išdavė, klusniai <br>Grobikų carui nusilenkę. <br>Ir du aukšti pasiuntiniai <br>Pilin atvyko. Jie karaliaus <br>Vardu pasiūlė pasiduoti. <br>Užtat Myšeckį ir visus <br>Jo kareivius Maskvon išleisiąs <br>Išvykti saugiai su turtu. <br>Tačiau net to, žiūrėk, mažai <br>Tam pasirodę. Tris šimtus <br>Vežimų norįs gauti. Grūdus <br>Ir druską Vilniuj išparduoti <br>Turįs prieš tai. Karalių gėlė <br>Toks įžūlumas, bet tiktai <br>Ranka numojo: „Pasakykit, <br>Užteks ir trisdešimt.“ O jis… <br>Ką jis, Myšeckis? Nežinau, <br>Ar jis tikrai ir pats tikėjo, <br>Kad caras gelbėti atvyks, <br>Tačiau kariams, kurie nerimo, <br>Jis taip kalbėjo. Na, o tau… <br>Jam po akių tada lyg tyčia <br>Tu pakliuvai… Kaip debesys <br>Koks rodės. Ūsai pasišiaušę, <br>Išvirtę šnervės… „A, tai tu! <br>Švyti, žydi… Bet pažiūrėsim… –<br>Ir, niūriai žvelgdamas, pirštu <br>Baugus pagrasė: – Nesutiksi, <br>Paliepsiu, pilį išsprogdins.<br>Su ja drauge ir tu išlėksi <br>Oran…“ Ir nupluošė įtūžęs <br>Į tamsą, trenkdamas piktai <br>Duris… Lig šiol nesuprantu, <br>Ko siekė jis, kvailai atstūmęs <br>Karaliaus gerą valią. Negi <br>Taip gali žmogų užvaldyti <br>Tuščia garbėtroška? Viltis <br>Įgyti kankinio vainiką? <br>Klusnumas carui lig mirties, <br>Įvykdant pavaldinio žodį? <br>Aistra, užtemdanti akis <br>Ir protą?.. Rūsčio iškamuotas <br>Galbūt norėjo tavimi <br>Tik prisidengti, nuraminti <br>Krūtinę?.. Būna taip. Artėjant <br>Lemtingam mirksniui, dar mėgina <br>Žmogus patenkinti geismus, <br>Kurie gelmėj lyg pelenuos <br>Tvanoja, metų prislopinti, <br>O laukia…<br>Ašarom paplūdus, <br>Karštai kryželį bučiavai, <br>Kurį, paėmusi į pilį, <br>Visur nešiojaisi. Meldeisi, <br>Prašei Mariją, kad stiprybės <br>Nepagailėtų, kad drąsos <br>Ištverti bandymams suteiktų. <br>Įskaudo keliai… Jau naktis <br>Ant rūmų leidosi. Ūmai <br>Tu pajutai, skaidri šviesa <br>Tau liūdną sielą palytėjo, <br>Suskambo žodžiai: „ Nusilenk <br>Tu mano valiai. Vienuolyną <br>Žinai prie Vilnios? Jis tave <br>Tegu priglobia…“ Veidu puolei <br>Tyli ant žemės. Nejauku <br>Tau pasidarė. Kas? Iš kur<br>Tas keistas balsas? Tarpais rodės, <br>Kad prieš tave patsai dangus <br>Pakyla, graso. Ir kodėl, <br>Už ką tokia našta? Be laimės <br>Visa liktis. Vien tik iš
bandymai <br>Be atlydos… Viltis, svajonė, <br>Ak, net Kazimieras… Jaučiu, <br>Jis grįš, sugrįš!.. Lyg rytą saulė <br>Svaigus tau švito… Bet ir jo <br>Atsižadėk. Ir ką toks žingsnis <br>Padės? „Nebūk silpna. Esi <br>Tu mažatikė. O palaimins, <br>Tik pasiryžk.“ Ir vėl, baugu, <br>Tas keistas balsas, iš vidaus <br>Gilybių sklindantis. Buvai <br>Tokia sujaudinta, kad netgi <br>Neišgirdai, kaip atsidarė <br>Atsargiai durys. Antoška <br>Tavin paniuręs tyliai žvelgė, <br>Maldos nedrįsdamas trukdyti. <br>Kai pakilai, tiktai tada <br>Tave jis pašaukė negarsiai, <br>Palietęs petį… Lyg ugnis <br>Tave nutvilkė, tu atšokai. <br>„Kas čia?“ – baimingai sušukai. <br>„Tai aš. Nurimk, – ir kuo tyliau <br>Jau sušnibždėjo: – Ar žinai, <br>Kas laukia mūsų?“ „Bet kaip tu <br>Duris atvėrei? Užrakintos, <br>Man regis, buvo. Pagaliau <br>Ko reikia tau?“ – aprimus klausei. <br>„Nebūgštauk, Agne. Tu žinai, <br>Kad tau vien gero aš geidauju. <br>Vos pamačiau, liepsna vilnim <br>Mane užplūdo. Ak, ne laikas <br>Dabar tylėti… Aš tave…“ <br>„Nereik! Nereikia to! – nutraukei <br>Nerišlią kalbą. – Aš matau, <br>Tu susijaudinęs. Nejaugi <br>Kas atsitiko? Būk tiesus, <br>Prašau, Antoška…“ „Atsitiko!<br>Tikrai! Dėl to ir atėjau. <br>Nuo tavo žodžio priklausys… <br>Man tai svarbu… Myšeckis liepė <br>Rūsiuos po rūmais statines <br>Su paraku padėti. Jeigu <br>Bandytų pulti mus staiga, <br>Jis išsprogdintų pilį, kalną, <br>Griuvėsiuos žūtume visi…“<br>„Gal vilias – brautis neišdrįs? <br>Šie mūrai – Lietuvai šventovė, <br>Užtat karalius nusileis…“ – <br>Keistai raminti mėginai. <br>„Ką tu! Žinau jį. Tikras niekšas. <br>Mums reikia bėgti…“ „Kaip? Iš čia?..“ <br>„Iš čia… Aš viską apgalvojau… <br>Tik žodį duok…“ „Na, o pilis? <br>O rūmai? A?“ „Tegul sprogdina, <br>Jei nori žūti. Ko gi mums? <br>Mes galim…“ Dieve! Tu klausei <br>Kalbos, kuri nei šventvagystė <br>Skambėjo tau. Bet supratai:<br>Kas jam, ateiviui, mūsų kraštas, <br>Šis kalnas, stūksantis visiems, <br>Kurie čia augę, kaip likimas, <br>Kaip ateities, visos būties, <br>Gyvybės laidas? Jis svetur <br>Šaknis išleidęs ir dvasia <br>Bei širdimi ne čia gyvena. <br>Jam šitai niekis: šiandien čia, <br>Rytoj kitur… Ir tau nušvito <br>Ūmai galvoj… „Antoška, mielas“, – <br>Tu nejučiom tarei balsu, <br>Kuris virpėjo it meldimas, <br>Švelnus ir karštas, gelmėje <br>Pabudo moteris, kurios <br>Kerai – tai ginklas, įveikiąs <br>Bet kokias kliūtis. Nevalingai <br>Tu jo griebeis kaip išsigelbėjimo, <br>Kaip išeities, jausmu suvokus, <br>Jog reikia veikti. – „Ar galiu <br>Palikti, mielas, aš senelę?<br>Brangesnio žemėje žmogaus <br>Aš neturiu. Tik paklausyk, <br>Neprieštarauk. Aš kitą kelią <br>Žinau. Jisai kur kas tikresnis. <br>Ir nesijausčiau aš tuomet <br>Išdavike, kuri iš baimės <br>Dėl savo kailio, viską metus, <br>Pasprunka… Mielas!“ – ir sumanymą, <br>Kuris suplazdo galvoje <br>Kaip spindulys, Apvaizdos siųstas, <br>Glaustai išdėstei. Sužavėtas <br>Iškart sutiko Antoška:<br>„Tikrai! Ir kaip tokia mintis <br>Man neatėjo? Jau seniai <br>Kareiviai niurzga. Ir tarnai <br>Taip pat įniršę… Juk beviltiška <br>Dabartės grumtis. Nepadės <br>Nei caras, niekas… Tebūnie!..“ <br>Ir jau ketino braukti. Bet, <br>Lyg ką atminęs, atsigrįžo <br>Nuo slenksčio: „Agne, pažadėk, <br>Kad tu mane…“ „Paskui, mielasis, <br>Mes pakalbėsim, o dabar – <br>Skubėk, skubėk…“ Jisai išėjo. <br>O tu… Koks nuovargis ūmai <br>Į kūną, sąnarius įslinko! <br>Tu pajutai – nėra jėgų, <br>Dvasia išsekus. Niauriai puolei <br>Ant kieto gulto. Nei minties <br>Galvoj, nei džiaugsmo, tik alsus <br>Lengvumas sieloj. Taip artojas <br>Po darbo, alinančioj saulėj <br>Pailsęs, griūva atsidusęs:<br>„Tai padirbėjau!..“ Ir saldus <br>Apgobia kūną sapno sparnas.<br>Tu pabudai, kai jau blausi <br>Diena ryškėjo. Žemę slėgė <br>Dangus, apniukęs rūškanai. <br>Regėjos, debesys skvernais <br>Pleveno kalnu, rūmais. Pylės<br>Gaili drėgmė, dūlavo rūkas, <br>Užliejęs slesnumas. Ruduo <br>Aklon rimtin gramzdino visa. <br>Bet ne! Kažkas kažkur šalia, <br>Atrodė, kaupias, tvenkias, tuoj <br>Pratrūks it srautas. Ir tikrai, <br>Tu išgirdai, trimitai gaudžia <br>Žemai, suplėšo baugią tylą <br>Skaidriais garsais. Aukštyn kalnan <br>Balsai ataidi, šurmulys <br>Greta, kieme ir rūmuos plinta, <br>Paskui vėl tolsta, blėsta, nyksta. <br>„Kas tai?“ – sumišus prie senelės <br>Glaudeisi. Ta vien trūkt pečiais, <br>Kaip mažą apglėbė, ramino:<br>„Gera būk! Lukterk, neskubėk,<br>Kad neužgriūtų vėl kokia <br>Bėda…“ – Ir tu kantri klauseisi <br>Slaptingo šlamesio, o kai <br>Laukan išpuolei pagaliau, <br>Staiga varpai toli suskambo, <br>Pro ūką brovės atkakliai <br>Linksmi aidai. O nykumoj <br>Baugi išvydai, priešais mina <br>Myšeckio vienas tarnas. Šis <br>Tau visada grėslus atrodė, <br>Pažvelgs ir gūžies. „Na, – <br>Jis pro dantis iškošė kraupiai, – <br>Gali jau džiaugtis, išsipildė, <br>Ko taip norėjai. Nėr Myšeckio. <br>Nakčia kareiviai ir tarnai <br>Užpuolė miegantį, surišo, <br>Karaliui perdavė ką tik. <br>Užtat dabar mieste linksmybė. <br>Ar tik ne tu sukurstei juos, <br>Antošką veikti prikalbėjai? – <br>Ir šnairomis tave nuvėrė: – <br>Gyvatę priglaudė, jaučiau, <br>Paties, visų nelaimei, gėdai…“ <br>Ir skubinai pradingo rūmuos. <br>O tu… Ak, Agne, kam gi tau<br>Dabar priminti, kaip žinia <br>Tave sutrikdė? Regis, džiaugtis <br>Tu privalėjai, kad po tiek <br>Kančių ir nerimo galop <br>Taika laimėjo, grįžo laisvė, <br>Gėloj godotoji. Sulaukei, <br>Dėl ko taip būgštavai. Deja, <br>Tu vien sustingus, nebyli <br>Stovėjai, tartum užkerėta. <br>Paskui pradėjo nejučiom <br>Riedėti ašaros, verkei <br>Ilgai ir graudžiai. Kai į pilį <br>Būriais saviškiai sugužėjo, <br>Norėjai rasti sumaištyj <br>Antošką, troškai padėkoti <br>Už tai, ką jis padarė tau <br>Ir mums visiems, atsiprašyti, <br>Turės suprasti. Bet jo niekur <br>Nebuvo, tau kažkas paaiškino, <br>Kad laikinai bus sulaikyti <br>Visi kareiviai ir tar
nai, <br>Kartu ir jis tikriausiai, kol <br>Netars karalius savo žodžio <br>Dėl to Myšeckio. Teis, matyt, <br>Juk tiek per jį privargo miestas. <br>O Agne, sąžinė, jaučiu, <br>Tau atvangos neduoda. Betgi <br>Ar tu kalta, kad neprileido <br>Tavęs prie jo? Girdi, po teismo, <br>Tiktai tada… Galbūt sakysi, <br>Kad ir nesiveržei per daug? <br>Galbūt… Kažkas slopino ryžtą. <br>Buvai niūri ir prislėgta, <br>Pilna kančios… Išpažinties <br>Tu nuskridai, o tau pasakė, <br>Nurimk, tu gera padarei, <br>Tai per tave dangaus valia <br>Tik apsireiškė, jai dėkok, <br>Kad tokią suteikė malonę.<br>Bet duotą žodį, nors vien sau <br>Tu jį bylojai, ištesėk,<br>Jei reiks – padėsiu, aš galiu. <br>Vis vien tu graužies, kankiniesi, <br>Lyg kraujas, tryškęs po kirviu, <br>Ir tau rankas aptaškė… Varge! <br>Tu vis girdi žodžius, vis aidi, <br>Siaubu širdyj atliepdami…<br>…Prie gatvės posūkio būrys <br>Žmonių stovėjo ir gyvai <br>Kažką tarpusavyj kalbėjo. <br>Žingsnius sulėtinai… „Tą jis, – <br>Suskambo jauno vyro balsas, – <br>Dėl kažkokios mergos padaręs. <br>Pilyj ji buvus kaip belaisvė. <br>Nusižiūrėjęs. O Myšeckis <br>Taip pat jai merginos…“ „Galbūt, – <br>Jį kitas, senas, bet kilnus <br>Iš veido, pertarė. – Aš tiek <br>Žinau, kad niekas iš mūsiškių <br>Nepanorėję teptis rankų. <br>Net budelis, ir tas, krikščionis, <br>Pasibodėjęs – negaliu… <br>Tuomet karalius ir pasiūlęs, <br>Tegul maskvėnai patys jį, <br>Girdi, nubausią. Ar ne juos <br>Myšeckis pražūčiai pasmerkęs? <br>Užtai visiems jis dovanosiąs, <br>Atleisiąs smurtą, plėšimus,<br>O tam, kurs šitaip padarysiąs, <br>Pridėsiąs dar ir dovanų, <br>Kokių norėsiąs… Taigi. Niūriai <br>Visi nustėro… Kas išdrįs? <br>Tegul ne vienas giežė pyktį… <br>Tylėjo, šiurpesio pilni. <br>Juk, šiaip ar taip, saviškis, vadas. <br>Tuomet iš būrio Antoška, <br>Kiek delsęs, žengė nerangus <br>Ir pasisiūlęs… Tik iš anksto <br>Vienos malonės pasiprašęs:<br>Tą jų belaisvę atiduoti <br>Už žmoną, leisti jam su ja<br>Maskvon netrukdomai išvykti. <br>Dabar visur jos, sako, ieško…“<br>O Agne, Agne! Kaip liepsna <br>Žinia krūtinę tau nutvilkė. <br>It paukštė, šūvio sužeista, <br>Vėl pakilai. Nėra daugiau <br>Jokių dvejonių. Vien tvanoja <br>Širdyj viltis: greičiau, greičiau! <br>Ten, vienuolyne, pasislėps, <br>Ten išsigelbės. Nuo tų žodžių <br>Galva net svaigsta, negerai <br>Krūtinėj daros. Uždusai… <br>Bet vis leki be atvangos. <br>Kad tik suspėtum! Kad tik niekas<br>Neatpažintų! Net užsukti <br>Namo bijaisi, nors senelė, <br>Žinai, jau laukia nekantri. <br>Ir taip, išeinant tau, murmėjo:<br>„Prisilakstysi! Dar mažai?..“ <br>Ak, net pažvelgti į mane <br>Nenori, skaudžiai atsidusus. <br>Bet aš tau moju, tau linkiu <br>Vien gero, Agne. Pažiūrėk! – <br>Štai mūras, vartai… Vienuolynas!<br>Juk mes daugiau nesusitiksim. <br>Ak, neklausai tu, negirdi. <br>Tik atkakliai, baimingai beldies <br>Taryt veikiau pasprukti nori <br>Ir nuo manęs, ir nuo savęs… <br>Kaip palengva, atsargiai durys <br>Sugergždžia, verias! Negandai <br>Visus išmokė apdairumo. <br>Sudie, o Agne! Ak, sudie!..“<br>Ir ji už durų amžinai <br>Blausiam koridoriuj pradingo. <br>Nepasakys begarsiai mūrai, <br>Bežadės sienos, ar širdis <br>Ramybę rado? Ar užmiršo <br>Jinai Kazimierą? Tas, sako,<br>Jėgas atgavęs po žaizdų, <br>Gautų kautynėse už miestą, <br>Atėjęs buvo jos ieškoti. <br>Bet nežinia, ar nepanoro <br>Pati su juo pasikalbėti, <br>Ar vyresnybė (Motinėlė <br>Švelniausiu rūpesčiu apgobė <br>Lyg dukrą Agnę) jai pranešti <br>Dėl atsargumo pabijojo, <br>Jaunuolis, tarsi debesys <br>Niūkus, išėjo ir daugiau <br>Nepasirodė, net iš miesto <br>Netrukus dingo. Šneka, vėl <br>Išvyko raiteliu kariuomenėn, <br>Kuri tolyn vis ginė priešą. <br>Pasižymėjęs, pats karalius <br>Išreiškęs padėką viešai. <br>O Antoška… Ilgai po miestą <br>Klajojęs tartumei nesavas, <br>Pradėjęs gerti, jį dažnai <br>Tylios gatvelės, kurioje <br>Gyveno Agnė, karčiamoj <br>Regėjo žmonės, o paskui, <br>Kai pinigai, duoti už darbą, <br>Kuriuo šlykštėjosi visi, Matyt, išsibaigė, patraukė Į savo kraštą. Bet kažkur Ties Minsku, sako, jį plėšikai Taip apdorojo, kad daugiau Jau nepakilęs, vargo pirkioj, Valstiečio priglaustas, užgeso. Ateina viskam pabaiga, Nurimsta sielos, daug kentėję, Praskrieja amžiai, vien pilis, Kaip praeities rūstus lėmimas, Mums nuolat žvelgia į akis, Ar guosdama, ar teisdama, Be žodžių klausia ir byloja.
1986–1987, Podčerjė (Komijos ATSR)
Trumpas istorinių aplinkybių paaiškinimas
Per 1654–1667 metų karą su Maskva svetima kariuomenė pirmą kartą užėmė LDK sostinę Vilnių, taip pat Kauną ir Gardiną. Iš šiaurės įsiveržę švedai užgrobė likusią Lietuvos dalį. Įvykiai rytuose klostėsi taip. 1655 m. liepos 13 d. rusai užėmė Minską ir patraukė Vilniaus link. Lenkų istorikas H. Visneris knygoje „Jonušas Radvila“ rašo: „Rugpjūčio 7 d., be paliovos lyjant, už Neries įvyko visą dieną trukęs raitelių mūšis su Maskvos ir kazokų daliniais. Vakare dalis gynėjų pasitraukė į Vilnių“. Pagal A. Šapoką (kn. „1655 metų Kėdainių sutartis“), šios kautynės trukusios nuo 6 val. ryto iki nakties. „Mūšio atgarsiai, – teigia H. Visneris, – gan plačiai pasklido po Europą“. Pasak E. Meilaus, rugpjūčio 8 d. apie 6 val. ryto pirmieji maskvėnų daliniai pasirodė prie Vilniaus ir po nedidelio kelių valandų mūšio užėmė miestą. Pilies gynėjai, pagal B. Dundulį, pasidavė rugpjūčio 10 d., o po keturių dienų (08 14) į Vilnių atvyko caras (E. Meilus rašo, kad caras atvyko jau 10 d.). 1658 m. rudenį LDK kariuomenė mėgino atsiimti Vilnių, bet, ties Verkiais, spalio 11-ąją pralaimėjusi mūšį, pasitraukė. Po taikos su Švedija (1960 m. Olivoje) okupacinė rusų įgula Vilniuje buvo apsupta. 1661 m. rudenį rusai, vadovaujami Danilos Myšeckio, užsidarė pilyje. Bet tik gruodžio 2 d. ji buvo atsiimta. Gruodžio 10 d. Rotušės aikštėje Myšeckiui buvo nukirsta galva. „Budelio pareigas, – rašoma miesto „Vilniaus miesto istorijoje“ (1968), – atliko buvęs jo tarnas „virėjas Antoška“, dalyvavęs savo pono išdavime.“

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra