Afganistano kariai (9 d.)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Pabaiga. Pradžia – 2009 m. gruodžio 17, 24, 31, 2010 m. sausio 8, 15, 22, 29, vasario 5 d.
 
Ateinantį pirmadienį, 2010 m. vasario 15-ąją, sukaks 21 metai, kai iš Afganistano pasitraukė paskutinis Tarybinės armijos kareivis. „Vakarų ekspresas“ baigia spausdinti ištraukas iš kitą savaitę pasirodysiančios leidyklos „Knygius“ spausdinamos dokumentinės publicistinės knygos „Afganistano kariai“.
 
Igoris Kovtunenka, 1984-1987 m. tarnavęs savaeigės haubicos taikytoju, po kontuzijos buvo praradęs atmintį.
 
„Šiek tiek atsigavęs varčiau savo karinį bilietą, žiūrėjau į nuotrauką ir nieko nesupratau: nuotrauka lyg ir mano, o pavardė ir vardas – rusiški „Igor Kovtunenko“. Nors pats esu lietuvis, mąstau lietuviškai“, – prisimena Igoris.
 
Į armiją išėjau 1984-ųjų lapkritį. Jau po devynių dienų daviau karinę priesaiką. O dar po kelių dienų mūsų pulką su visa technika susodino į ešeloną ir išvežė. Kaip vėliau sužinojome, buvome „specialus užsakymas“, pastiprinimas Afganistane nuostolių patyrusiai armijai.
 
Važiavome 12 parų iki pat Turkmėnistano. Buvo šalta žiema, vagonai nekūrenami, taigi rytais, kai norėdavome apsiauti kerzus, tekdavo juos lupti nuo grindų, prie kurių jie tiesiog prišaldavo.
 
Nuvykus į vietą kelias savaites vyko mokymai. Aš buvau paskirtas savaeigės haubicos taikytoju.
 
Išmokome šaudyti ir kartą mums sako: „Vyrai, ruoškitės, važiuojam į Afganistaną.“ Daugelis išsigando. Aš taip pat. Kai kurie tiesiog puolė į paniką, ėmė net rankas sau laužytis, kad pakliūtų į ligoninę. Tačiau nė vienam to padaryti nepavyko. Aišku, buvo ir tokių, kurie norėjo važiuoti pakariauti. Tačiau manęs tokia ateitis neviliojo.
 
Apie tai, kad Afganistane vyksta karas, jau žinojau. Keli klaipėdiečiai jau buvo grįžę iš ten. Vieną iš jų, Viktorą Varną, pravarde Čanga, dažnai matydavau šokiuose, „partiankėje“ – taip vadinome Prekybos uosto kultūros namus. Kalbėdavo, kad jis „tarnavo Afgane“. (Čanga žuvo 1994 m. birželio 14 d., kai Klaipėdos senamiestyje sprogo užminuotas jo vairuojamas automobilis „Alfa Romeo 88“. Jis tuo metu buvo vienos iš galingiausių uostamiesčio gaujų lyderis. Policija įtarė, kad sprogimą organizavo šiuo metu iki gyvos galvos nuteistas Sigitas Gaidjurgis – aut. past.).
 
1985 metų sausio 28 dieną kirtome SSRS ir Afganistano sieną. Visas mūsų motorizuotas šaulių pulkas – tankai, haubicos, pėstininkai, žvalgai, išminuotojai – savo eiga įvažiavome į Afganistaną. Buvome įsitempę ir susikaustę. Tačiau bijojome tik kokias tris pirmąsias dienas. Juk ir šuo kariamas pripranta, ilgainiui apsipratome ir mes. Pamatėme, kad iš tiesų nėra taip baisu, kaip apie Afganistaną kalbėdavo Sovietų sąjungoje.
 
Važiavome siauru, iš betono plokščių sudėliotu keliu. Karininkai mus perspėjo nuo jo nenulipti, nes dušmanai, žinodami, kad atvyksta pastiprinimas, spėjo tam pasiruošti ir galėjo užminuoti šalikeles. Net ir gamtinius reikalus prireikus turėjome atlikti čia pat, ant kelio.
 
Iki stovyklos važiavome gal tris paras. Mes savo savaeigėje haubicoje tas kelias paras ir miegojome, ir gyvenome.
 
Pravažiavome Heratą, o už 25 kilometrų nuo jo ir buvo dislokuotas 101-asis motošaulių pulkas. Mums buvo įsakyta plyname lauke įsirengti stovyklą ir pasistatyti palapines. Jose gyvenau visą tarnybos Afganistane laiką. Po 5-6 dienų jau išsiuntė į pirmąją operaciją.
 
Mūsų haubicų pabūklų iššauti sviediniai lėkdavo apie 15 kilometrų. Arčiausiai nuo modžahedų esu buvęs gal už 200 metrų.
 
Per mėnesį į operacijas vidutiniškai važiuodavome po 2 kartus. Iš pradžių šaudydavome nematydami taikinių, tik pagal koordinates, kurias nurodydavo žvalgai.
 
Prieš operaciją prie kiekvienos haubicos atveždavo tris KAMAZ sunkvežimius su sviediniais. Ištuštindavome visus. Vienas 122 mm kalibro sviedinys kartu su gilze sverdavo apie 40 kilogramų. Haubicos viduje buvo automatinė įranga, kuri užtaisytą sviedinį įstumdavo į pabūklą. Per minutę galėdavai iššauti 3 šūvius.
 
Po kiek laiko automatika sugedo, tačiau mūsų tai neišgąsdino. Viską atlikdavome rankomis. Netrukus taip įgudome, kad per minutę iššaudavome jau 5-6 šūvius. Tai pamatę vadai net nesirūpino, kad įranga būtų sutaisyta.
 
Mano darbas buvo labai atsakingas, taikiklį reikėdavo nureguliuoti milimetro tikslumu, nes dėl menkiausio netikslumo sviedinys skriedavo apie 100 ir daugiau metrų į šalį. Tokiu atveju galėdavo nukentėti ir artilerijos palaikymo prašę saviškiai, žvalgai ar pėstininkai. Būdavo, kad saviškių ugnis kartais jiems ne tik sukliudydavo, bet ir pražudydavo.
 
Šūvio galia ir sviedinio skriejimo nuotolis priklausydavo ir nuo oro temperatūros. Ypač vasarą, kai haubicos viduje temperatūra įkaisdavo iki 70 laipsnių. Įkaisdavo ir gilzėje, maišeliuose sudėtas parakas, kuris detonuodamas sukeldavo didesnio galingumo sprogimą ir sviedinys lėkdavo toliau. Po ilgos praktikos jau žinojau, kaip elgtis tokiu atveju ir vasarą po kelis maišelius parako nuimdavau, kad sprogimas būtų silpnesnis, tačiau tikslesnis.
 
Kartą važiavome į kažkokią operaciją. Judančioje kolonoje paprastai visi mašinos liukai turėdavo būti atidaryti, kad užvažiavus ant minos kuo mažiau nukentėtume, nes sprogimo banga žmones tiesiog išsviesdavo. Ant vienos tokios minos užvažiavo ir mūsų savaeigė haubica. Mane išsviedė kaip kamštį, o mechanikas, kuris važiavo užsidaręs liuką, ten ir liko. Ištaškytas po mašinos vidų.
 
Mane rado be sąmonės už keliasdešimt metrų ir iškart išvežė į ligoninę. Į Sąjungą nevežė. Ir išvis po to neturėjau jokio įrašo, kad buvau sužeistas.
 
Vėliau sužinojau, kad tąkart užvažiavome ant galingos pumpuojamos, panašios į termosą itališkos minos. Ant tokios minos užvažiavus jos dangtelis įsispausdavo, o pravažiavus vėl išlįsdavo. Minos būdavo sureguliuojamos taip, kad į pirmąsias mašinas nereaguodavo. Juk paprastai pirmieji kolonoje važiuodavo tankai su minų tralais.
 
Modžahedai žinojo, kad pirmose mašinose vadai niekuomet nevažiuoja, todėl miną nustatydavo taip, kad ji sprogtų ant jos užvažiavus gal kokiai septintai mašinai. Kiekviena mina būdavo tokia galinga, kad ant jos užvažiavus tankui keliasdešimt tonų sveriantį jo bokštelį nusviesdavo kaip kepurę.
 
Minos buvo plastmasinės, su metalo ieškikliu nesurandamos. Vienintelė išeitis – badyti žemę arba siųsti šunis, kurie jas greitai aptikdavo. Tačiau tuos šunis dušmanų snaiperiai naikindavo.
 
Po kontuzijos buvau praradęs atmintį. Kai jau šiek tiek atsigavau, varčiau savo karinį bilietą, žiūrėjau į nuotrauką ir nieko nesupratau – nuotrauka mano, o pavardė ir vardas – rusiški „Igor Kovtunenko“. Nors pats esu lietuvis, mąstau lietuviškai. Panašiai jaučiausi ir gavęs laišką iš mamos. Rašo lietuviškai, o jos pavardė – rusiška. Tik vėliau atgavau atmintį ir rusiška pavardė manęs jau nebestebino.
 
Vėliau Kandahare mane apdovanojo koviniu medaliu „Už kovinius nuopelnus“.
 
Nenorėjau mamai sakyti, kad tarnauju Afganistane, todėl laiškuose rašydavau, kad tarnauju Mongolijoje, tarnyboje man sekasi gerai. Maniau, kad ji nieko nesupras, nes atgalinį adresą mes, tarnaujantieji užsienyje, nurodydavome tik „polevaja počta“ (lauko paštas) ir numerį.
 
Nuotraukų namo siųsti neleisdavo, tad siųsdavau išryškintus negatyvus, kuriuos įdėdavau tarp laiškų popieriaus. Juose aš buvau nufotografuotas kalnų fone. Vaizdas gal ir panašus į Mongolijos, tačiau jau po trijų mėnesių mama laiške ėmė priekaištauti, kad meluoju ir neparašau tikros teisybės. Pasirodo, jos bendradarbės sūnus, kurio aš visai nepažinojau, irgi tarnavo Afganistane, o jo pašto adreso numeris buvo toks pat, kaip ir mano, tik viena raidė skyrėsi. Tad to vaikino paklausė, ar pas juos tarnauja toks ir toks. Tas atsakė, kad taip, tarnauja.
 
Mes, artileristai, mūšiuose nuostolių beveik nepatirdavome. Žinoma, kartais prisėlinę arčiau dušmanai pataikydavo granatsvaidžiu, tačiau tai nutikdavo retai.
 
Tekdavo vagiliauti iš savo pulko maisto sandėlio. Vogdavome viską – cukrų, konservus, mieles. Taip elgdavomės ne iš gero gyvenimo. Juk vykdami į kokią nors operaciją maisto gaudavome kelioms dienoms, kurias oficialiai turėdavo trukti operacija. Tačiau operacijos visuomet užsitęsdavo. Ir jei neturėtume pasiruošę maisto atsargų, būtų riesta. Jei sakydavo, kad operacija truks savaitę, tai iš tiesų išbūdavome mažiausiai dvi savaites ar net mėnesį. Aišku, vėliau maisto atveždavo, tačiau kelias dienas tikrai būtume badavę.
 
Išvažiuodami gaudavome truputį maisto, sulčių, vitaminų ir tablečių vandeniui išvalyti, nes jis Afganistane – didžiausia vertybė. Paprasti vandens telkiniai ten užteršti. Mat vietiniai tą vandenį ir maistui naudodavo, ir nuotekas išleisdavo. Išgėrę to vandens, daugelis mūsų sirgo ir šiltine, ir dizenterija. Todėl iš bet kurio telkinio pasisėmę vandens į gertuvę įmesdavome tą tabletę. Jai ištirpus vanduo tapdavo baisiai kartus, tačiau bent žinodavome, kad nepasigausime jokios infekcijos.
 
Vandenį labai branginome. Buvome taip įgudę, kad operacijose sugebėdavome su puodeliu vandens nusiprausti.
 
Daugelis norėdavo turėti tai, ko negaudavo namuose. Todėl per operacijas kai kurie nevengdavo ir plėšikauti. Tais laikais buvo labai populiarūs niekučiai – elektroniniai laikrodžiai su kalendoriais ir net kalkuliatoriais, rašikliai su elektroniniais laikrodžiais, įvairūs magnetofonai. Po mūsų artilerijos apšaudymo kišlakuose gyventojų nebelikdavo. O kartais jie anksčiau sužinodavo, kad ateisime ir pasitraukdavo, palikdavo tuščius namus. Galėdavai eiti į vidų ir imti, ką nori. Tik dažnai labiausiai į akį krintantys daiktai būdavo užminuoti. Žinodavome, kas blizga – to neimti.
 
Namo į Lietuvą grįžau 1987 metų vasarį. Grįžęs niekuomet nesigyriau ir nesididžiavau, kad tarnavau Afganistane. Argi galima didžiuotis, kad žudei žmones? Aišku, ne savo rankomis tai dariau, tačiau ir per mane, manau, žuvo ne vienas modžahedas. Juk ne fejerverkus šaudydavau. Kita vertus, jei nebūtum nukovęs pats, būtų nukovę tave. Tokia jau karo taisyklė.
 
Aišku, to karo poveikį psichikai jutau. Juk dar visai vaikai buvome – 18-20 metų amžiaus. Sapnuodavau košmarus, tapau nervingesnis.
 
Teko sutikti ir tokių, kurie girdavosi tarnavę Afganistane, nors iš tikrųjų ten nė sykio nebuvo. Dirbau keliuose Klaipėdos restoranuose, baruose barmenu. Tokių pagyrūnų pas mane ateidavo dažnai. Įkaušę jie visokius nebūtus dalykus pasakodavo. Kartais nesusilaikydavau ir imdavau klausinėti, ką reiškia tas, ką anas, kaip jų kalba pasakyti tą ar kitą frazę, kur yra toks ir toks miestas. Jie net nesuprasdavo, ko aš klausiu. Iškart imdavo teisintis, atseit buvo kontūzyti, kitokius vėjus ir nustodavo girtis.
 
www.ve.lt
 
Nuotraukoje: Įgūdžiai. „Vienas 122 mm kalibro sviedinys kartu su gilze sverdavo apie 40 kilogramų. Haubicos viduje buvo automatinė įranga, kuri užtaisytą sviedinį įstumdavo į pabūklą. Po kiek laiko automatika sugedo, tačiau mūsų tai neišgąsdino. Viską atlikdavome rankomis. Tai pamatę vadai net nesirūpino, kad įranga būtų sutaisyta“, – pasakoja I. Kovtunenka (dešinėje)

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra