Afganistano kariai (2 d.)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Tęsinys. Pradžia 2009 m. gruodžio 17 d.

Šiomis dienomis sukanka 30 metų nuo sovietų armijos intervencijos į Afganistaną. Žinia, ta karinė kampanija truko beveik 10 metų ir pareikalavo per 13 tūkst. sovietų karių ir šimtų tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Šiame kare sovietų pusėje kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai jų buvo suluošinti.
 
Pagerbdami jų atminimą, „Vakarų eksprese“ spausdiname dar vieną ištrauką iš sausio mėnesį pasirodysiančios leidyklos „Knygius“ leidžiamos dokumentinės publicistinės knygos „Afganistano kariai“, kurią parašė Klaipėdoje dirbantis „Lietuvos žinių“ žurnalistas Mindaugas Milinis.
 
Aleksandr Macyk, praporščikas, karo veiksmuose Afganistane dalyvavo beveik nuo pirmųjų konflikto dienų
 
Į armiją A. Macyką pašaukė 1965–aisiais, kai vaikinui suėjo 19 metų. Iš pradžių jis baigė tankų mechanikų kursus Samarkande, Tadžikistane, po kurių galėjo vairuoti vidutinius ir sunkiuosius tankus. Baigęs privalomąją tarnybą vaikinas liko armijoje liktiniu, praporščiku.
 
„Nuo to laiko teko dalyvauti kariniuose konfliktuose įvairiose pasaulio šalyse, – prisimena veteranas. – Teko būti ir Čekoslovakijoje, ir Egipte karo su Izraeliu metu, ir Vietname. O karo veiksmuose Afganistane dalyvavau beveik nuo pirmųjų dienų, 1979–1981 metais.
 
1979 m. lapkričio mėnesį buvau komandiruotas į kalnų desantininkų pulką Ošo, Kirgizijoje. Jo numerį prisimenu puikiai – 77 701. Kadangi jau buvau praporščikas, gavau skyriaus vado pareigas. Vadovavau 33 vyrams. Mokymo bazėje mokėmės kovos kalnuose taktikos, išmokome orientuotis nežinomoje kalnuotoje vietovėje, išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Galiausiai gavome įsakymą „Gotovnost nomer 1“. Tai reiškia, kad mes ir karininkai privalėjome su visais kariais miegoti kareivinėse ir laukti įsakymo kažkur žygiuoti. Kur – nesakė.
 
1979 metų gruodžio 20 d. visą mūsų pulką pažadino pavojaus signalas ir buvo įsakyta išvykti. Apie 1500 karių, kelios savaeigės haubicos, artilerijos pabūklai, reaktyvinės salvinės kovos mašinos „Grad“ ir 4 sraigtasparniai turėjome iš Ošo per kalnus važiuoti į pietus. Nieko mums neaiškino, ką mes ten darysime. Įsakymas yra įsakymas.
 
Kalnų keliais važiavome beveik tris savaites. Įveikėme dvi viršūnes, vieną – 4 900 metrų, kitą – 5 700 aukščio. Į tokį aukštį net sraigtasparniai nepakildavo, tačiau mes, žmonės, viršūnes įveikėme. Tokios aukštybėse deguonies pristigo ir sustojo net sunkvežimiai. Prisimenu, kad įdomu buvo žiūrėti, kaip sunkvežimių varikliai kaukia visu galingumu, radiatoriuose užverda vanduo, kyla garų kamuoliai, tačiau pajudėti iš vietos negali. Sukome galvas, kodėl taip atsitinka. Išsiaiškinome, kad kuro mišiniui taip pat trūksta oro. Tada vairuotojai ardė karbiuratorius, iki galo atidarydavo žiklerius, kad oras įtekėtų laisvai, tai šiaip taip judėjome. Ir taip – 20 dienų.
 
Privažiavę iki Iškišimo, esančio Tadžikistano-Afganistano pasienyje, gavome įsakymą žygiuoti į Fezabadą, pačiame Afganistane, esantį už 150 kilometrų nuo sienos. Per tą miestą šimtmečiais ėjo svarbus prekybos kelias, dar vadinamas Šilko keliu. Šiais laikai tas miestas kontroliuoja vieną iš ilgiausių tunelių, svarbią transporto arteriją.
 
Žygiavome su neperšaunamomis liemenėmis, kurios tada sverdavo 38 kg, o ant pečių – 36 kg sverianti kuprinė, rankose – ginklas. Tiesa, vėliau galinę liemenių dalį, kad būtų lengviau, nuardydavome ir į operaciją vykdavome tik su priekine dalimi. Man pačiam susirėmimų metu kulka ne kartą pataikė į krūtinę, nuo šūvio lėkdavau atbulas ir net kelis kartus persiversdavau per galvą.
 
Tačiau iki Fezabado saugiai nužygiuoti nepavyko. Vos įžengę į Afganistano teritoriją patekome į pasalą. Mūsų koloną smarkiai apšaudė net iš trijų pusių, sužeidė pulko vadą. Mano skyrius žygiavo priekyje, todėl nuostoliai buvo didžiausi – 14 sužeistųjų. Tačiau šią kliūtį įveikėme.
 
Kai nuvažiavome beveik visą kelią, o iki Fezabado liko 7 km, vėl patekome į pasalą. Sviedinys pataikė į mano šarvuotį (BMD). Kadangi sėdėjau bokštelyje atsidaręs liuką, tai mane sprogimo banga išmetė į viršų, o nukritau į greta kelio tekėjusią sraunią kalnų upę. Mašinos viduje buvę kariai žuvo. Jiems nuo sprogimo tiesiog plyšo galvos kraujagyslės. O upės tėkmės greitis – beveik 20 metrų per sekundę. Srovė mane nunešė toliau nuo pasalos vietos, už posūkio. Vos iš jos išsikapsčiau. Mane surado, nuvežė į ligoninę. Ten atsigavau ir sakau, kad grąžintų mane į pulką. Jaučiausi gerai. Bent man taip atrodė. Nes po kontuzijos, kuri mane ištiko, siaubingi galvos skausmai pasireiškia tik po kelių dienų. Tačiau tai nesunkiai pagydoma – pusantro litro spirito, ir sveikas.
 
Fezabadą vis tik paėmėme. Mūsų užduotis buvo saugoti tunelį, o prireikus – dalyvauti įvairiose operacijose.
 
Gyvenome lauko stovykloje. Dėl vaizdo pastatėme palapines, tačiau miegodavome po jomis išraustose žeminėse. Gudrybė pasiteisindavo kiekvieną rytą, nes nebūdavo nakties, kad neapšaudytų iš kalnų. Kiek žmonių būtume netekę, jei būtume ramiai miegoję palapinėse?.. Ryte jas apžiūrėdavome, ir pagal šviežiausias kulkų paliktas skyles nustatydavome kryptį, iš kur būdavo šaudyta. Tada vykdavome į tą pusę ieškoti modžahedų.
 
Neretai mus siųsdavo į pagalbą sovietiniams pasieniečiams, budėjusiems prie sienos su rytiniu Afganistanu, netoli Pakistano ir Kinijos, Tora Boros kalnuose. Būdavo, kad nuskrendame sraigtasparniais, padedame saviškiams, o grįžti negalime, nes mūsų pasiimti pasiųsti sraigtasparniai būdavo numušti. Tekdavo įsitvirtinti kalnuose ir laukti pagalbos. Mes – tik su vasarinėmis uniformomis, naktį kalnuose temperatūra nukrisdavo kartais net iki 40 laipsnių šalčio. Padėdavo mūsų įgūdžiai, įgyti pratybose, įsirausdavome į sniegą ir pralaukdavome.
 
Tame Afganistano „apendikse“ tarp Tadžikistano, Pakistano ir Kinijos yra lazuritų ir aukso kasyklos, kurias tuo metu dar eksploatavo modžahedai, o iškasenomis atsiskaitydavo už ginklus. Turėjome juos išstumti iš ten, tačiau tos operacijos metu mane vėl sužeidė, mano skyrius neteko 13 žmonių.
 
Kartą ėjome vieno kišlako gatve, tiesiai po kojomis atsirito iš kažkur sviesta granata su ištrauktu degikliu. Vienas mano seržantas šoko prie manęs, pastūmė į šalį ir visu kūnu griuvo ant manęs. Granata sprogo, seržantui į nugarą susmigo gal 13 skeveldrų. Tačiau vaikinas, laimei, liko gyvas. Mes staigiai iškvietėme sraigtasparnį ir jį nuskraidino į ligoninę. Ten jį operavo gydytojas Aleksandras Rozenbaumas, vėliau pagarsėjęs savo dainomis. Labai geras chirurgas buvo, ne vieną gyvybę išgelbėjo. O mano gyvybę išgelbėjęs seržantas gavo ordiną.
 
Susirėmimų metu kulka man ne kartą pataikė į krūtinę, nuo šūvio lėkdavau atbulas ir net kelis kartus persiversdavau per galvą
 
Sviedinys pataikė į mano šarvuotį. Kadangi sėdėjau bokštelyje atsidaręs liuką, mane sprogimo banga išmetė į viršų, o nukritau į greta kelio tekėjusią sraunią kalnų upę.
 
Po kontuzijos siaubingi galvos skausmai pasireiškia tik po kelių dienų. Tačiau tai nesunkiai pagydoma – pusantro litro spirito, ir sveikas.“
 
Bus daugiau. Tęsinys – kitą ketvirtadienį
 
www.ve.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Holivudo kovinių filmų scenarijai palyginti su A. Macyko patirtimi Afganistano kare – tik pasakėlės vaikams
2. MI–24 apšaudo aulą

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra