Adutiškio parapijos istorija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pratarmė
Rašant parapijos istoriją, pasinaudota B.Kviklio “Lietuvos bažnyčios. Vilniaus arkivyskupija” (1986 m.) medžiaga ir istorikės, Šiaulių pedagoginio universiteto docentės R.Trimonienės pateiktais Adutiškio dvaro ir bažnyčios archyvų išrašais. Užrašyti gyventojų atsiminimai apie bažnyčios statybą, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus bei sovietmetį.
Minimi Adutiškio parapijoje  dirbę žymūs lietuviai kunigai Aleksandras Burba ir Benediktas Krištaponis, kurių pastangų dėka ši parapija išliko lietuviška. Kun. B.Krištaponis caro laikais steigė slaptas lietuviškas mokyklas, globojo knygnešius. Vargonininkas Leonas Bielinis buvo lietuvis patriotas: platino draudžiamą spaudą, mokė jaunimą lietuvių liaudies dainų, daug jų surinkęs. Po Pirmojo pasaulinio karo įsteigė lietuvišką mokyklą, subūrė dūdų orkestrą, chorą, kūrė šv. Kazimiero draugijos skyrius kaimuose, vadovavo “Ryto” draugijos skyriams. Lietuviai parapijiečiai, skatinami kun. Krištaponio, kovojo dėl gimtosios kalbos teisių bažnyčioje. Parapijiečiai niekada neužmirš buvusio klebono (vėliau arkivyskupo) kun. Julijono Steponavičiaus, kuris dešimt metų pokariu dirbo parapijoje; 1968-1981 m. Adutiškio klebonu dirbusio kun. B.Laurinavičiaus, sovietų valdžios persekioto ir nužudyto.
Atkūrus Nepriklausomybę parapija sumažėjo, gudų kaimai liko užribyje. Parapijoje pamaldų tvarka išliko tokia, kokią įvedė kun. J.Steponavičius.
Nuo 1981 m. parapijoje dirba kun. Leonas Savickas. Jis aptarnauja lietuvius ir lenkus. Kunigas Svirkų kaime įrengė koplyčią, ten sekmadieniais laikomos šv. Mišios.

Iš parapijos praeities
Dysnos lygumos pakraštyje – tarp Breslaujos, Švenčionių ir Naručio aukštumų – yra Adutiškio apylinkė.
Į Dysnos prieledyninį ežerą tekėjo Svyla, Kamoja, Medila. Žemumą senovėje dengė didelės Dysnos ledyninės plaštakos. Ledyno tirpsmo vandenys išlygino ir suformavo paviršių. Apylinkės rytiniame pakraštyje dunkso Adutiškio giria. Kadaise didelis miško plotas buvo grafo nuosavybė. Grafystei priklausė 12 kaimų, 5 vienkiemiai, 284 valakai žemės, 4 palivarkai.
Adutiškis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1501 m., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1501 m. rugsėjo 14 d. privilegija Adutiškio dvarą ir 30 žmonių iš Svirkų kaimo atidavė Smolensko okoličiui, Molodečno vietininkui I.Koškai. Adutiškis tuo metu buvo pavaldus Ašmenos pavietui.
1509 m. rusų kariuomenė nuniokojo dvarą. 1514 m. I.Koška dvarą pardavė Vilniaus vaivadai M.Radvilai. 1526 m. buvo gauta privilegija Adutiškyje rengti turgus.
1553 m. Jonas Radvila pastatydino bažnyčią; vėliau ją sugriovė reformatai.
XVII a. pradžioje Adutiškio dvaras priklausė Kiškoms. 1608 m. buvo gautas leidimas statyti bažnyčią ir kurti parapiją.
1609 m. Vilniaus kanauninkas Stanislovas Kiška Adutiškio dvarą su Stajetiškio palivarku padovanojo Vilniaus kapitulai.
1790 m. įsteigta parapijos mokykla. Miestelyje buvo vaistinė, chirurgas ir veterinaras, veikė 2 vandens malūnai, buvo špitolė.
1795 m. rusų kariuomenė tris kartus apiplėšė miestelį, buvo sugriauta bažnyčia.
1808 m. gyventojai kentė badą. 1811–1812 m. miestelis sudegė. 1812 m. apylinkė nukentėjo nuo prancūzų kareivių plėšikavimų. 1815 m. siautė raupų epidemija.
Po 1830–1831 m. sukilimo rusų kareiviai baudėjai apiplėšė miestelį, siautė maro ir choleros epidemijos.
Po 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją iš Vileitų kaimo į Sibirą buvo ištremtos ištisos šeimos, uždaryta lietuviška pradinė mokykla, vietoj jos ėmė veikti rusiška.
XIX a. Adutiškis tapo judriu prekybos centru. Miestelyje buvo linų apdorojimo fabrikas. Išmintus linus arkliais veždavo į Daugpilį, Rygą net į Lodzę. Valstiečiams reikėjo atlikti prievolę – arkliais vežioti krovinius, paštą, taisyti kelius, kirsti ir plukdyti medieną, prižiūrėti malūnų užtvankas, dirbti Kavaltiškės dvarelio plytinėje.
1895 m. nutiesus geležinkelį, miestelyje apsigyveno daugiau žydų pirklių.
Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918 m.) apylinkė ištuštėjo. Čia ilgai laikėsi frontas. Prie Adutiškio girios  rusų kariuomenė atrėmė vokiečius. Vyko žiaurūs mūšiai, buvo sudeginti Antanų, Medinų, Motiškės, Lazdijų, Jakelių, Kavaltiškės ir kiti kaimai. Civiliai gyventojai, išvaryti iš savo namų, kentė badą, išmirė nuo ligų, kiti elgetaudami būriais traukė į Lietuvą, į vakarus.
1920–1939 m. – Lenkijos okupacija. Buvo siekiama šį kraštą sulenkinti – daugiausia per mokyklas, bažnyčią, administraciją. Jei XIX a. pabaigoje Adutiškio bažnyčioje pamaldos vyko lietuvių kalba, tai lenkmečiu lietuvių teisės melstis gimtąja kalba buvo varžomos. Už priešinimąsi lietuviai  valdžios buvo persekiojami ir baudžiami.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rudenį Adutiškį užėmė sovietų kariuomenė ir prijungė prie Baltarusijos. 1940 m. Adutiškis priklausė Tarybų Lietuvai.
1941–1944 m. – antroji nacių okupacija. Traukdamiesi vokiečiai sudegino miestelį, susprogdino vandens malūną, užtvanką, tiltą ir linų fabriką.
1944–1990 m. – sovietų valdžia. 1949–1950 m. gyventojai buvo suvaryti į kolchozus, panaikinta privati žemės nuosavybė. Po žemių melioracijos ėmė nykti kaimai, jaunimas kėlėsi į miestus.
Atkūrus Nepriklausomybę (1990 m. kovo 11 d.) nustatyta siena su Baltarusija. Dalis Adutiškio parapijai priklausiusių kaimų –  Juravas, Maldžiūnai, Kalviškės, Jankovičiai, Vileitos, Galatilčiai, Kriukai – liko užsienyje. Parapija gerokai sumažėjo, tik pamaldų tvarka liko tokia, kokią įvedė kun. J.Steponavičius.
Nuo 1998 m. Svirkų gyvenvietėje yra koplyčia, kurioje sekmadieniais laikomos šv. Mišios.

Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

XVI a. Adutiškyje pastatyta bažnyčia įsigalėjus Lietuvoje reformacijai buvo sugriauta. 1608 m. Adutiškio dvaro  savininkas kan. Stanislovas Kiška pastatydino naują bažnyčią ir įkūrė parapiją.
1673 m. bažnyčia įsigijo varpą, liedintą Vilniuje. Varpą pakrikštijo Šv. Jono Krikštytojo vardu. 1773 m. buvo įsigytas antras varpas.
1790 m. prie bažnyčios įsteigta parapijinė mokykla. 1826 m. prelatas Jonas Civinskas (vėliau vyskupas) pastatydino naują bažnyčią. Ji buvo medinė, nedidelė, be grindų. Šventorius aptvertas akmens mūro tvora. Bažnyčioje buvo 3 altoriai: didžiajame kabojo didelis medinis kryžius, dešiniajame – šv. Jurgio, kairiajame – Švč. Trejybės ir Kristaus žengimo į dangų paveikslai. Bažnyčia turėjo Švč. Mergelės Marijos paveikslą su sidabro drabužių aptaisu. Buvo Kristaus prisikėlimo, šv. Augustino, šv. Kazimiero, šv. Silvestro, šv. Ambraziejaus statulos.
Sekmadieniais nuo 7 iki 12 valandos bažnyčioje žmonės melsdavosi. Vargonininkas giedodavo valandas, rožančių, po šv. Mišių kunigas sakydavo pamokslą, būdavo mišparai.Parapijoje buvo švenčiami šv. Jurgio, Devintinių, Švč. Trejybės, apaštalų šv. Petro ir Pauliaus ir Škaplierinės atlaidai. Kasmet minima bažnyčios šventinimo diena.1878 m. parapijoje buvo 6500 gyventojų.1904–1911 m. kun. Benediktas Krištaponis su parapijiečiais pastatydino didesnę, raudonų plytų bažnyčią. Ji yra bazilikinio tipo su dviem fasadiniais bokštais, trinavė. Vidurinė nava dukart aukštesnė už šonines. Bažnyčia buvo mūrijama aplink senąją, jos neišardžius, panaudojant ją kaip pastolius. Bažnyčią mūrijo meistrai iš Postavų. Architektas –  Alida. Darbų vykdytojas, gavęs iš klebono pinigų statybinėms medžiagoms pirkti, pabėgo. Trūko lėšų. Kun. B.Krištaponis rinko iš parapijiečių po 40 aukso rublių nuo šeimos, lėšų rinkti buvo išvykęs ir į Ameriką.
Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914 m.) bažnyčia buvo paversta ligonine. Sužeistus kaizerio vokiečių kareivius arkliais vežė į vidų. Tarp kolonų buvo įrengtos 2 eilės gultų sužeistiesiems. Pamaldos vykdavo zakristijoje. Klebonijoje, išvaręs kunigą, įsikūrė vokiečių generolas.
1935–1937 m. Adutiškyje dirbęs kun. J.Vaičiūnas apdengė bažnyčios stogą, suremontavo vidų, nupirko naujus vargonus, išpuošė altorius. Tarpukaryje bažnyčia buvo apvogta – išnešti brangūs bažnytiniai indai.
Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 m. traukiantis frontui, bažnyčios sienas apardė sviedinių skeveldros, išdužo visi langai, vokiečiai buvo užminavę vargonus. Iš klebonijos pastato liko tik sienos.
Sutvarkyti bažnyčią ir kleboniją teko kun. J.Steponavičiui,  dirbusiam parapijoje 1945–1956 m. Kun. J.Steponavičius paaukštino altorių, praplatino klausyklas, sakyklą, nupirko naujų paveikslų, padirbdino suolus.
1968–1981 m. Adutiškio klebonu buvo kun. B.Laurinavičius. Jis suremontavo bažnyčią – buvo sudėtos naujos grindys, dekoruotas vidus, įvestas centrinis šildymas, užsakyti vitražai, šventoriuje pastatytas kryžius kun. B.Krištaponiui atminti. Šventorius išklotas cementinėmis plytelėmis, padarytos vazos gėlėms, dekoracijos šv. Velykų šventei.
Nuo 1981 m. parapijoje dirba kun. Leonas Savickas. Jis baigė remontuoti bažnyčią. Buvo sudėti vitražai, nudažytas ir paauksuotas didysis altorius.
Krikščionybės 600 m. jubiliejui atminti šventoriuje pastatyta iš ąžuolo išdrožta (J.Jakšto) žvakė. Suremontuota klebonija, išasfaltuotas kiemas. Įsigyti 6 tautiniai kostiumai procesijai, 4 naujos albos, 8 arnotai. Nauju audeklu aptrauktas baldakimas, nupirkta 12 žvakidžių.

Klebonija ir špitolė

Bažnyčiai priklausė 33 dešimtinės žemės, ji buvo įsiterpusi tarp valstiečių rėžių trijuose laukuose. Po žemės reformos, XX a. pradžioje, bažnyčiai paskirta žemė Kamojos upelio pakrantėje apėmė dabartinės geležinkelio stoties teritoriją iki Postavų gatvės. Klebonas laikė daug arklių, galvijų, turėjo tarnų.
1868 m. šalia klebonijos buvo užveistas sodas. Klebonijos pirmas aukštas yra akmens mūro, antras – sumūrytas iš plytų. 1869 m. prie namo pristatytas balkonas. Klebonijos kieme buvo svirnas, kluonas, tvartai, ratinė, ledainė.
XVII a. Adutiškyje kapitula įsteigė prieglaudą, kur buvo teikiama ir medicininė pagalba. 1876 m. šalia špitolės pastatytas medinis namas vargonininko ir zakristijono šeimoms. Špitolėje gyveno varpininkas ir špitolninkai – dažniausiai vienišos senyvos moterys. Špitolninkus išlaikė parapija. Špitolninkės (kurios pajėgė) vasarą ravėdavo klebonijos daržus, šluodavo šventorių. Joms atiduodavo mirusiųjų drabužius, už tai jos melsdavosi už mirusiojo vėlę. Visų Šventųjų dieną ūkininkai duodavo špitolninkėms auką – “dalyčinę duoną”.
Miestelyje  buvo ir žydų bendruomenės prieglauda, kurią taip pat vaidino špitole.
1940 m. buvo nacionalizuota bažnyčios žemė.
1944 m. traukdamiesi vokiečiai sudegino kleboniją ir špitolę. Kun. J.Steponavičius dalį klebonijos suremontavo.
Klebonas kun. L.Savickas baigė remontuoti kleboniją. 1995 m. antrame aukšte įrengtas parapijos muziejus.

Parapijoje dirbę kunigai

Iš Adutiškio parapijos kilę Žebrauskas (iš Puotiškės),  Urbelis ir Rakauskas (iš Jakelių), Ramelis (iš Vileitų), Povilėnas (iš Davaisių) dar caro laikais buvo įšventinti į kunigus. Tarpukaryje kun. B.Krištaponio remiamas kunigu tapo adutiškietis Dominykas Gailiušas; mirė jaunas. Sovietmečiu kunigu įšventintas iš Greicių kaimo (Baltarusija) kilęs Juozas Skyrelis.
Adutiškio bažnyčias statė kunigai S.Kiška, J.Civinskas ir B.Krištaponis.
Prasidėjus tautiniam atgimimui, parapijoje dirbo kunigai lietuviai patriotai. 1889 m. Adutiškyje vikaru dirbo Aleksandras Burba, po jo –  kun. Benediktas Krištaponis. Spaudos draudimo laikais jis rėmė knygnešius, steigė slaptas lietuviškas mokyklas, ragino melstis gimtąja kalba. Jam talkino vargonininkas Leonas Bielinis.
Kun. B.Krištaponis rėmė lietuvius ir po Pirmojo pasaulinio karo, kraštą okupavus Lenkijai. Ragino lietuvius kovoti dėl gimtosios kalbos teisių bažnyčioje, globojo našles ir našlaičius, lietuvius studentus. 1927 m. kunigas buvo lenkų suimtas. 1934 m. buvo nubaustas 2 savaitėm kalėjimo, nes Vilniaus netekimo dieną bažnyčioje aukojo gedulingas mišias. 1935 m. iš Adutiškio jis buvo ištremtas į Vilnių.
1941 m. parapijiečiai parsivežė kun. B.Krištaponį iš Vilniaus į Adutiškį. Čia jis 1944 m. mirė, palaidotas šventoriuje.
Trumpai parapijoje dirbo kun. J.Vaičiūnas. Dėl to, kad į bažnyčią grąžino anksčiau lenkininkų pašalintas vėliavas su lietuviškais užrašais, buvo vyskupo R.Jelbžykovskio perkeltas į Dūkštą. 1937 m. kun. N.Vaišutis čia tedirbo tik vienus metus. Dėl to, kad rėmė lietuvius, buvo iš parapijos iškeltas.
Po jo parapijoje iki 1939 m. klebonu dirbo kun. V.Banevičius. Jis aptarnaudavo lenkiškai ir gudiškai kalbančius parapijiečius. Prasidėjus karui buvo paimtas į lenkų kariuomenę ir į Adutiškį negrįžo.
Kun. Voicekovskis parapijoje įkūrė katalikišką vaikų organizaciją krucijatus. Jie su mokytojais sekmadieniais ateidavo į bažnyčią, po pamaldų deklamuodavo lenkų kalba eilėraščius, vaidindavo.
Kun. Tiška iš Adutiškio išvažiavo į Lenkiją .Gyvendamas Adutiškyje rengė keliones į Medelo kalvarijas; lietuviškai jis nemokėjo.
1941–1944 m. iš Medelo (Baltarusijoje, kur buvo vienuolynas) į Adutiškį perkeltas kun. D.Buivys, ten jis negalėjo likti dėl sovietų partizanų išpuolių.
1941 m. vikaru dirbo kun. J.Poška (1909–1997 ). Jo pastangomis Adutiškyje buvo įsteigta lietuviška progimnazija. Mokėdamas vokiečių kalbą, karo metu yra išgelbėjęs nuo mirties keletą žmonių. Dirbo parapijoje porą metų.
Adutiškio parapijoje dirbęs kun. Bazevičius buvo perkeltas į Švenčionėlius, ten jį naciai sušaudė kartu su kitais gyventojais, keršydami už jų pareigūno Beko nužudymą.
Pirmojo pasaulinio karo metais Adutiškyje gyveno klierikas Vincentas Birbilas. Jis įsteigė miestelyje lietuvišką pradinę mokyklą, joje dėstė tikybą.
Adutiškis buvo pirmoji kun. P.Maksimavičiaus parapija. Čia jis buvo vikaru, dėstė progimnazijoje. Daug dirbo su jaunimu. Nemažai merginų, jo paskatintų, tapo vienuolėmis.
1943 m. į parapiją buvo pakvietęs misijonierius dominikonus. Mirė kun. P.Maksimavičius 1943 m. Adutiškyje, palaidotas Rasų kapinėse, Vilniuje.
1945–1958 m. parapijoje klebonu buvo J.Steponavičius, vikaru –  J.Juodagalvis. J.Steponavičius su parapijiečiais buvo malonus, paprastas, žinojo visų gyvenimo sąlygas, atsiminė visų vardus, nepraeidavo pro šalį žmogaus neužkalbinęs. Kad tarp lenkų ir lietuvių baigtųsi nesantaika, votyvą paskyrė lenkams, o sumą – lietuviams. Pokaryje jį nuolat lankydavo enkavedistai ir stribai, turėdavo juos dažnai vaišinti. Daugeliui parapijiečių yra padėjęs sunkiais pokario metais.
Kun. J.Juodagalvis buvo geros širdies, visų gailėjo ir viską, ką turėdavo, žmonėms išdalindavo. Jo sutana būdavo lopyta, adyta, batai sunešioti. Į kiekvieną kreipdavosi “angelėli”. Išvažiavęs kalėdoti viską išdalindavo, kartą basas parvažiavo, vargšui seneliui veltinius atidavęs. Kartais pats valgyti neturėdavo. J.Steponavičius jam nupirko sutaną, kai abudu dirbo Adutiškyje.
Parapijoje 10 metų (1958–1968) dirbo kun. M.Stonys. Jo vikaras buvo K.Garuckas. Vėliau jį perkėlė į Ceikinius.
Kun. K.Gumbaragis ilgai dirbo Mielagėnų parapijoje, skatino parapijiečius šviestis, leisti vaikus į mokslus. Lenkai jį kalino, trėmė, bet jis vis vien dirbo lietuvių labui. Sovietai jį ištrėmė į Sibirą. Iš tremties grįžęs, dvejus metus dirbo Adutiškyje, buvo silpnos sveikatos, jį nuolat sekė KGB, įrašinėdavo pamokslus. Mirė 1958 m., palaidotas Adutiškio bažnyčios šventoriuje.
Kun. A.Merkys, baigęs Kauno kunigų seminariją, 1947 m. paskirtas į Adutiškio parapiją vikaru, dirbo neilgai.
1968–1981 m. Adutiškio klebonu buvo kun. B.Laurinavičius. Jis  aptarnaudavo daugelį Gudijos katalikų. Po kun. K.Garucko mirties įsitraukė į lietuviškos Helsinkio grupės veiklą. Pavyzdingai tvarkė parapijos reikalus. Parapijiečių buvo gerbiamas ir mylimas. Gynė tikinčiųjų teises. Nebijojo valdžios represijų. Rašė į LB kroniką, gynė tėvų teises pagal įsitikinimus auklėti savo vaikus. Sovietinė okupacinė valdžia kun. B.Laurinavičių persekiojo, šmeižė per spaudą. 1981 m. žuvo Vilniuje, pastumtas po sunkvežimio ratais. Palaidotas Adutiškio šventoriuje. 1989 m. jo palaikai buvo perlaidoti Švenčionėliuose, šalia bažnyčios, kurią jis pastatė.
Nuo 1981 m. Adutiškio klebonu dirba Leonas Savickas, gim. 1933 m., kunigu įšventintas 1960 m. Ragina parapijiečius laikytis bažnyčios įsakymų, auklėti vaikus krikščioniškai, kovoja su girtavimu.
1978 m. O.Krickaitė suorganizavo mokinius giedoti bažnyčioje pamaldų metu. Taip susibūrė jaunimo choras. Vėliau jaunimo chorą organizavo Birutė Steponėnaitė. Choristai ir jų tėvai sovietų valdžios ir mokytojų buvo persekiojami.

Kalėdojimo papročiai

Kalėdodavo po Kalėdų. Kunigą, zakristijoną ir vargonininką veždavo kuris nors kaimo ūkininkas. Kalėdodami zakristijonas, vargonininkas ir kunigas gaudavo dovanų. Kunigui ant stalo padėdavo pinigų, vargonininkui ir zakristijonui ant lovos gulėdavo ryšuliukas vilnų arba linų, įpildavo sietą grūdų.
Kalėdotojai važinėdavo trimis vežimais.
Kada į kokius kaimus važiuos, kunigas paskelbdavo bažnyčioje per pamokslą. Tuomet kaimas aptardavo, kas vežios kalėdnykus, kas ruoš pietus, pas ką bus vakarienė.
Visi savo pirkias švariai išmazgodavo, nuplaudavo langus, iššluodavo priemenę, lovas užtiesdavo pačiom gražiausiom lovatiesėm, išprausdavo vaikus, aprengdavo gražesniais drabužėliais. Jei būdavo sniego, nuvalydavo kelią. Vaikai bėgiodavo žiūrėti, kur važiuoja kalėdotojai.
Pirmas į pirkią įeidavo kunigas ir vargonininkas. Jie giedodavo, kunigas pašlakstydavo trobą šventintu vandeniu, klausinėdavo vaikus poterių, o suaugusius katekizmo. Į knygą surašydavo šeimos narius. Vaikams paberdavo saldainių.
Kalėdojimo dieną kaimui būdavo šventė, niekas sunkių darbų nedirbdavo. Vakare, kur kunigas būdavo vaišinamas, susirinkdavo visi: vaikai, seneliai, jaunimas. Kalviškių kaime už stalo vaišintis susėsdavo visi ūkininkai, jei tėvas miręs, jo vieton sėsdavo vyriausias sūnus, nors ir visai dar būtų vaikas. Pirmiausia išgerdavo po taurelę degtinės. Visi susirinkusieji padainuodavo ir pagiedodavo. Pavalgę išeidavo iš užstalės, ir prasidėdavo linksmybės: vaikai eilėraščius deklamuodavo, jaunimas dainuodavo.
Kunigas B.Krištaponis prašydavo pašokti kadrilių, todėl jau iš anksto poros būdavo pasiruošusios. Jaunimas eidavo ratelius, kviesdavo į ratelį ir kunigą, bet tas ilgai nešokdavo.
Bendram kaimo susirinkimui pasirinkdavo didesnę trobą. Davaisių kaime rinkdavosi mokykloje, ten vaišes ruošdavo mokytoja Skabaitė. (Kaimuose, kur gyveno gudai ir lietuviai, kunigą vaišindavo atskirai.) Linkonių kaimas buvo labai didelis, daugiau kaip 50 ūkininkų, visi vienon trobon netilpdavo, todėl vaišes keldavo dviejuose namuose. Jakelių kaime, kalėdotojams išvažiavus, būdavo kuokinė, jaunimas linksmindavosi tarsi būtų šventa diena. Vaikai labai laukdavo kunigo Vaičiūno, nes jis kiekvieną paglostydavo ir saldainių duodavo.
“Mes vaikai jau nuo ryto ašlaimi lakiojam i vis dabojam, kadu kunigas atvažiuos. Tai į pirkią lekiam, tai vėl į kiemą. O iš pirkios mus laukan veja. ”Nesmaišaite po kojom”, – rėkia bobos. O mes, kai tik pamatom, kad kalėdotojai netoli, nieko nelaukdami landam trobon, atsistojam, prisiglaudžiam prie pečiaus, kad tik bobos neišvarytų”,– pasakoja Alma Stasiūnienė, 66 m., iš Lazdinių kaimo.
Sovietmečiu dirbęs kun. B.Laurinavičius kalėdodavo slaptai: eidavo tik pas tuos, kurie norėjo kunigą priimti.
Užrašyta 1998 m.

Gyventojai ir papročiai

Parapijoje gyveno lietuviai, gudai, lenkai, žydai, totoriai, rusai. Totorių buvo nedaug, tik kelios šeimos. Jie išdirbinėjo kailius, odas. Žydai pirkliai gyveno Adutiškyje, o Stajetiškio žydai vertėsi žemdirbyste. Žydai buvo ne tik prekybininkai, buvo amatininkų, siuvėjų, batsiuvių, kepėjų, kirpėjų, kalvių, stiklių. Jie turėjo kapines, sinagogą, 2 mokyklas, kuriose mokė jidiš ir hebrajų kalba. Žydų bendruomenę sunaikino naciai Antrojo pasaulinio karo metais. Iš miestelio išvyko ir totoriai. Sovietmečiu padaugėjo gudų ir rusų, atsikėlusių iš kaimynės Baltarusijos kaimų.
Po Antrojo pasaulinio karo į Lenkiją išvažiavo 17 šeimų (apie 50 žmonių) – 5 lietuvių, 4 lenkų, kitos mišrios.
Parapijos archyve yra išlikę XVII a. pabaigos krikšto metrikų, santuokų knygos.
Didžiausias gimstamumas buvęs 1694 m. – 227 vaikai, 1791 m. – 240 ir 1722 m. – 233 vaikai; mažiausias –  1723 m. – 63, 1724 m. – 79 vaikai. Nemažai vaikų gimdavo ne santuokoje.
Parapijoje išnyko Širvelio, Umegos, Valentos, Žardelio, Žvėrelės, Katilinio, Grybinio, Rudžio, Raišio pavardės.
1947 m. parapijoje gyveno 7531 žmogus.
Cariniais laikais lietuviai kalbėdavo poterius lenkiškai, nors kalbos ir nesuprato. XX a. pradžioje  tarp Vilniaus gubernijos apskričių anksčiausia tautinis sąjūdis prasidėjo Švenčionių apskrityje.
1897 m. duomenimis, Adutiškis ir Tverečius buvo lietuviškiausi Vilniaus gubernijoje. Parapijos Puotiškės, Jakelių, Medinų, Vosiūnų, Lazdinių, Antanų kaimuose gyveno vien lietuviai. Lietuvybę Adutiškio parapijoje palaikė kunigai A.Burba ir B.Krištaponis, vargonininkas L.Bielinis. Labiausiai apgudėjęs buvo Gailiušių kaimas.
Lenkijos okupacijos metais į Adutiškį atvyko lenkų mokytojų, policininkų, valsčiaus tarnautojų, gydytojų. Gudai savo tautybės nesilaikė.
Parapijos lietuviškuose kaimuose nuo 1932 m. veikė Šv. Kazimiero draugijos skyriai, buvo 20 lietuviškų mokyklų, kurios  1938 m. valdžios buvo uždarytos. Šv. Kazimiero draugijos skyriai turėjo knygynėlius. L.Bielinis rūpinosi pasidalindavo. Ūkiai smulkėjo. Uždarbiauti jaunimas išvykdavo į Prancūziją, Pietų Ameriką, Latviją.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. vyrus mobilizavo į Lenkijos kariuomenę. Daugelis fronto nepasiekę grįžo, kiti pateko į rusų nelaisvę, vėliau generolo Anderso organizuotoje lenkų kariuomenėje  kariavo su vokiečiais Italijos fronte.Likę gyvi ir sugrįžę į gimtinę, 1950 m. Stalino įsakymu su šeimomis buvo ištremti į Sibirą.
Antrosios nacių okupacijos metu (1941–1944 m.) Antanų, Medinų, Motiškės, Vileitų ir kitus pamiškės kaimus engė rusų partizanai, kurie telkėsi miškuose netoli Naručio, Medelo, Kamojų, Letnupio. Atimdavo arklius, drabužius, maistą, gyvulius.
Adutiškyje ir gudų kaimuose stovėjo lietuvių savisaugos batalionas. Jie turėjo saugoti kraštą nuo rusų partizanų.
Daug savanorių žuvo Gudijoje, jie buvo palaidoti Adutiškio kapinėse. Jų kapų neišliko, buvo sunaikinti per antrąją sovietų okupaciją.
Gyventojai privalėjo vykdyti įvairias karo meto prievoles: važiuoti su arkliais į pastotes, prižiūrėti kelius, duoti prievolę maisto produktais, kariuomenei atiduoti arklius, miestelyje naktimis saugoti tiltą, geležinkelį.
1942–1943 m. 15 vyrų užsirašė savanoriais į lietuvių batalioną. 1943 m. darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 30 žmonių.
1942 m. gegužę sovietų partizanai nušovė vokiečių pareigūną Beką, už tai Adutiškyje, Švenčionių gatvės gale, buvo sušaudyti 32 įkaitai civiliai, daugiausia lenkų tautybės. Juos užkasė bendroje duobėje, dabar ant kapo pastatytas kryžius.
1944 m. liepą besitraukdami vokiečiai sudegino miestelį.
Antrosios sovietų okupacijos metais Adutiškio miškuose veikė lietuviai partizanai. Iš Adutiškio apylinkės į mišką išėjo 38 vyrai, gyvi liko tik keli, kiti žuvo.
Nuo 1945 m. pradėta gyventojus tremti į Sibirą. Pokaryje lageriuose, tremtyje, kalėjimuose atsidūrė per 200 žmonių. Labiausiai nukentėjo Linkonių kaimas ir Adutiškio miestelis. 1947 m. parapijoje gyveno 7531 gyventojas.
Iki kolektyvizacijos, 1949–1950 m., valstiečiai turėjo valstybei mokėti prievolę grūdais, mėsa, pieno produktais, taip pat taisyti kelius, kirsti mišką, duoti paskolą valstybei pinigais, mokėti mokesčius už žemę.
Suvaryti į kolchozus žmonės nieko neuždirbdavo. Kolūkiečiai ėmė vogti iš kolūkių nelaikydami tai vagyste.
Komunistų partija skleidė ateistinį auklėjimą per visas organizacijas,  ypač per mokyklą.Advento ir gavėnios metu mokykloje tyčia rengdavo šokius. Sekmadieniais, kad vaikai nenueitų į bažnyčią, vėlgi būdavo įvairūs renginiai. Bažnyčios choristai, mistrantai, procesijos dalyviai būdavo barami, iš tėvų reikalaujama, kad vaikų neleistų patarnauti Šv. Mišiose, dalyvauti procesijoje ir kt. 1979 m. parapijoje gyveno 3419, 1996 m. – 2249 gyventojai. 1996 m. Adutiškio parapijos kunigas dar apatarnavo gudų kaimus, bet jau nekalėdojo.
Nuo 1990 m. parapijoje veikia Caritas sambūris. Atkūrus Nepriklausomybę, nepadaugėjo lankančių bažnyčią, nors mokykloje dėstoma tikyba. Didžiausia blogybė – nemažėjantis girtavimas.
Parapijoje nedaug beliko jaunų šeimų. Šeimos augina po 1–2 vaikus. Išnyko kaimo bendruomenės tradicijos. Iš didesnių gyvenviečių išliko Adutiškis, Svirkai, Jakeliai, Rakauskai, Lazdiniai.

Kapinės

Kiekvienas parapijos kaimas (kartais keli) turėjo savo kapines. Tik po žemės reformos, XX a. pradžioje naujai susikūręs Pievų kaimas savo kapinių neturėjo. Mirusiuosius laidojo to kaimo kapinėse, iš kur šeima buvo atsikėlusi. Kai kurie kaimai turėjo savo kapinėse pasistatę koplytėles. Adutiškio kapinės buvo labai apleistos, nebuvo jose koplytėlės. Mirusiajam pastatydavo medinį kryžių, paminklų buvo labai nedaug. Paminklus darydavo vietiniai kalviai –  nukaldavo kryžių, papuoštą pusmėnuliu, saulutėmis ir spinduliais, jį įtvirtindavo į akmenį. Tokius paminklus statydinosi turtingesni ūkininkai. Mažiems vaikams padarydavo nedidelį medinį kryželį.
Kapus sutvarkydavo prieš Vėlines – nuravėdavo žolę, iš akmenukų padarydavo kryžiuką arba jį sudėliodavo iš konkorėžių ar šermukšnio uogų, samanų. Pavasarį prieš Šeštines taip pat kapines sutvarkydavo. Ant kapo sodindavo erškėčius, alyvas, žirnamedį, putiną, diemedį ar ievą, ar kokį kitą krūmą. Kapus aptverdavo tvorele. Ilgainiui krūmai užgoždavo kapines. Laidojant duobę kasdavo šalia anksčiau mirusių giminių. Tebuvo vienintelis takas nuo vartų iki koplytėlės.
Lazdinių kapinėse yra didelis iš akmens iškaltas kryžius, jis pastatytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą ant motinos kapo.
Adutiškyje, Kavaltiškėse, Antanuose, Linkonyse, Gudeliuose yra per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių vokiečių karių kapai. Adutiškyje, Vidžių gatvėje, yra žydų kapinės, Švenčionių gatvės gale Antrojo pasaulinio karo metais nacių sušaudytų civilių gyventojų kapas, po Nepriklausomybės paskelbimo ant jo pastatytas medinis kryžius.
Sąjūdžio iniciatyva, p. V.Striužo rūpesčiu Adutiškio kapinėse pastatyta koplyčia žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra