Absoliutus prioritetas Kosminiame fone

Autorius: Data: 2013-10-28, 13:10 Spausdinti

Gunaras KAKARAS

Sąrašas gali būti labai ilgas: Jonaitis, Jonaitienė, Daktaras, Panevėžio mafijos gauja, išprievartavimų virtinė, mušamos ir engiamos moterys, išsityčiojimai mokyklose, dėl tos pačios priežasties besižudantys vaikai, vagiantys, plėšiantys ir jau peržengę ribą, sugebantys žudyti paaugliai, klaiki moksleivės žmogžudystė Šiauliuose ir dar klaikesnė Panevėžyje. Pro tokią prizmę pažvelgus, karai keliuose, korupcija, politikų amoralumas, partijų savanaudiškumas, teisėsaugos paperkamumas ir net narkomanijos augantys mastai atrodo kaip nedideli nukrypimai nuo normos.

Reikia kažką daryti

Šie faktai kiekvieną iš mūsų veda prie neišvengiamos minties – kažką reikia daryti. Ir darome – kiekvienas aukščiau paminėtas faktas sulaukdavo ir tebesulaukia gausybės siūlymų ką daryti. Dalis tų siūlymų, žinoma, ne pačių racionaliausių, įgyvendinama. Žiūrėk po metų uolūs statistikos mylėtojai konstatuoja kelių procentų neigiamybių sumažėjimą. Paguodžiame save, tarsi tikrai einame teisingu keliu. Ir taip formuojasi visa puokštė prevencinių programų skirtų moksleiviams, kelių ereliams, kyšininkams, politikams, narkomanams, girtuokliams, chuliganams, pedofilams ir t. t. Visos tokios prevencinės programos dažniausiai nieko bendro tarpusavyje neturi, nes yra sukoncentruotos į konkrečią blogybę ir, deja, ne į jos gilumines priežastis, bet į ribotas priemones pasekmių išvengimui. Visų tokių prevencinių programų įkvėpimo šaltinis yra gausybė labai gražių, protingų ir teisingų straipsnių ir deklaracijų lavina žiniasklaidoje.

Cituoju vienoje iš metinių ataskaitų pasakytus prezidento Valdo Adamkaus žodžius: „Tik moralinis apsivalymas ir moralinis atgimimas gali padėti Lietuvai įveikti ir ekonominę, ir vertybinę krizę, laiduoti žmonių gerovę ir šviesesnę ateitį. Kito kelio nėra.“

Absoliučiai sutinku, ypač su paskutiniu teiginiu – kito kelio nėra. Lieka tas vienintelis kelias. Tačiau kur jis? Koks jis? Iš kur prasideda, kuria kryptimi veda? Kuo jis dengtas, kuo apsodintas? Kiek jis patvarus? Kelintame kilometre pasirodo tikslas į kurį šis kelias veda? Ar pasirodę tikslo kontūrai yra tikri, ar tik iliuzinis miražas? Tiesioginių, tikslių atsakymų į šiuos klausimus nėra. Dalinių, fragmentiškų, siauros profilaktinės paskirties atsakymų yra labai daug. Tai teikia vilčių – sudėsime juos, apibendrinsime ir turėsime tai ko taip trokštame – to vienintelio V. Adamkaus kelio apibūdinimą. Deja, tų gausių fragmentiškų atsakymų suma duoda tik spalvingą mozaiką, kurioje tiek spalvų ir atspalvių, kad apibendrinant gaunasi tik monotoniška pilkuma – konkretumas ir esmė išnyksta.

Dar katrą sugrįžkime prie prezidento V. Adamkaus minčių: „Geriausia strategija, vedanti iš sumaišties – vertybėmis ir idealais grįsti tikslai, idėjomis ir principais paremtas praktinis veikimas. Pastaruosius metus žodis „vertybės“ dažnai linksniuojamas. Tačiau tam, kad žodis taptų kūnu, reikia ne filosofinės išmonės, o politinės valios“.

Ir vėl gražūs žodžiai, be jokių įsipareigojimų, be jokių nuorodų į tą politinę valią. Tuo liūdniau, kad tokius žodžius pasako valstybės vyras, kurio pagrindinė pareiga būtų tą politinę valią realizuoti ar bent dėti maksimalias pastangas tą valią įgyvendinti. Deja, sekanti aukščiausia pareigūnė net tų gražių žodžių nesugeba pasakyti. Matau tik vieną politinės valios raiškos formą, kuri galėtų duoti realius vaisius – Lietuvos Respublikos Konstituciją papildyti dviem punktais:

1. Lietuvos respublikos absoliutus prioritetas yra žmogus, jo ugdymas nuo pat gimimo, puoselėjant ir tvirtinant šeimą, kaip pagrindinį bendražmogiškų vertybių šaltinį, iškeliant mokyklas ir mokytojus, kaip aukščiausią tų vertybių įtvirtinimo instituciją.

2. Visi valstybės teisiniai, moraliniai ir etiniai normatyvai privalo vadovautis absoliučiu prioritetu – žmogaus ugdymas bendražmogiškų vertybių erdvėje, sudarant jam prasmingo gyvenimo sąlygas darbui, tobulėjimui, kūrybai ir poilsiui.

Tekstas, žinoma, tobulintinas ir tikslintinas, gilios analizės reikalauja ir bendražmogiškų vertybių erdvės apibrėžimas, tačiau tikiuosi, kad pagrindinę mintį išsakiau suprantamai.

Šis naujai įrašytas Lietuvos valstybės Konstitucijos deklaruojamas absoliutus prioritetas nepakeis situacijos, nes didelė dalis dabartinės konstitucijos gražių ir prasmingų punktų tik formaliai glūdi konstitucijos turinyje. Esmė – sutelkti visas galimas priemones įgyvendinant to absoliutaus prioriteto esminę politinę valią: – reikia nuosekliai, neatidėliojant, visu frontu, vadovaujantis pagrindiniu konstitucijos principu, absoliučiu valstybės prioritetu, tarsi rentgeno spinduliu, peršviesti visą įstatymų, įsakymų, potvarkių, normų ir normatyvų sistemą ir papildyti, pakeisti ar atsisakyto to, kas sudarys nors mažiausią plyšelį apeiti valstybės ir mūsų visų absoliutų prioritetą, kurio tik vienas tikslas – žmogaus tapsmas Žmogumi. Ir to negana – peržiūrėjus, sutvarkius ir priėmus iš absoliutaus konstitucinio prioriteto išplaukiančius įstatymus, poįstatyminius aktus ir visus kitus moralinius, etinius ir dorovinius normatyvus – privalome įgyvendinti gal patį sunkiausią politinės valios žingsnį – visą naujų įstatymų ir normatyvų turinį įgyvendinti realiame gyvenime. Ir tai, žinoma, ne vien politikų pareiga – tai mūsų visų vienintelis kelias išlikti žmonėmis ir žmonėmis ugdyti savo vaikus.

Puikiai suprantu, kad didelė dalis skaitytojų jau priskyrė mane idealistų kategorijai. Kai prieš keliasdešimt metų kalbėjau apie tai, koks turėtų būti Lietuvos etnokosmologijos muziejus, net artimiausi draugai šypsojosi iš tariamo mano idealizmo. Šiuo pavyzdžiu aš nenoriu tvirtinti, kad šio straipsnio mintys rytoj taps realybe, ne, tik noriu pasakyti, kad siekimas idealo yra vienas iš gražiausių žmonijos siekių, davusių neįkainojamas vertybes, nors tie siekiai labai brangiai kainavo, kainuoja ir kainuos.

Nemanau, kad šis Konstitucijos absoliutus prioritetas pakeis visus, ypač vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojus. Todėl neišvengiamai reikia kalbėti ir rūpintis vaikais, mokiniais, ateinančia karta. O jauno žmogaus vertybes formuoja šeima, mokykla, gatvė, religija, žiniasklaida, akcentuojant televiziją ir Internetą, bei vėliau visą apimantis turėjimo ir vartojimo sindromas.

Tarkime, kad mes jau turime visų čia paminėtų aštuonių įtakos erdvių naujus reguliuojančius įstatymus, moralines ir etines normas kruopščiai, atidžiai, preciziškai peržiūrėtas, per Konstitucijos absoliutaus prioriteto prizmę ir padarytus reikiamus pakeitimus, papildymus, priimtas naujas teisines, moralines ir etines normas. Toliau – viso to įgyvendinimas, perkėlimas į realų gyvenimą. Tai ne kelių metų darbas – nepaliaujamo darbo dešimtmečiai. Manau, kad šimtmetis duotų rezultatus, visuomenei pasirinkus kardinaliai naują evoliucijos kelią, kurio tikslas pagal Erichą Fromą būtų būti, bet ne turėti. Tokio darbo, tokio kelio tikrumas būtų garantuotas, jeigu juo pasuktų viso pasaulio valstybės. Tai žinoma dar didesnis idealizmas, bet jeigu mes galvosime, kalbėsime ir sieksime žmonijos išlikimo kosminės ateities mastuose – net toks idealizmas turi realią prasmę.

Šeima

Pasakysiu tai, ką visi žinome, ką labai taikliai pasakė A. de Sent-Egziuperi – visi mes atėjome iš savo vaikystės. Iš vaikystės, kur bausmė už melą ar kitą prasižengimą taps neužmirštama visą gyvenimą, kur vakarais į miegą nuneš tėtės ar mamos sekama pasaka, kur tiesos, užuojautos, gailestingumo, meilės ir teisingumo įtvirtinti stulpai bus tarsi vartai išeinant į mokyklą, į gatvę, į knygų pasaulį, į margą, gėriu ir blogiu nuspalvintą kasdienybę.

Ar šiandieninė šeima gali įtvirtinti tuos stulpus, ar gali išleisti į pasaulį savo vaikus pro tuos pirmuosius gyvenimo vartus? Atsakymo toli ieškoti nereikia: asocialių šeimų gausa, po girtuoklysčių gaisruose nebeatbudusių žūtys, sugyventinius ar vyrus nudūrusios moterys, dar daugiau nuo vyrų suluošintų ir žuvusių moterų, savo vaikų nužudyti tėvai, šiukšlių konteineriuose rasti kūdikiai… Nesinori tęsti – darosi nejauku.

Šeimos problema sunki, skaudi ir tikrai ne per rytdieną spręstina. Nedarbas, tragiškai mažos algos, emigracija, girtuoklystė, motyvacijos nebuvimas išbristi iš aplaidumo, grubumo, amoralumo ir kas skaudžiausia – besisvaidantys gražiais žodžiais politikai, nei vienas nežinantis kas yra skurdas (juk žinote kiek Seime yra milijonierių!), menku procentu dėl akių sumažinantys savo algas, bet nieko konkrečiai nepadarantys šeimos statuso finansiniam pakėlimui ir, kas dar svarbiau – šeimos moralinių ir etinių vertybių išaukštinimui. Aš nekompetetingas nurodyti čia kokias nors konkrečias veikimo gaires, tačiau kiekvieną besikuriančią šeimą turėtų pasiekti šeimos bendražmogiškų vertybių pradžiamokslis. Šiame pradžiamokslyje būtų ypatingai akcentuotas vaikų auklėjimas, darbinis užimtumas ir, kas labai svarbu, emocinio intelekto ugdymas. Manau, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindinis uždavinys būtų, pasitelkus aukšto lygio ekspertus, sociologus, psichologus, kitų šalių patirtį, paruošti konkrečių veiksmų ilgalaikę programą skirtą šeimoms, kurios neatidėliotinas įgyvendinimas, nuolat ją koreguojant ir tobulinant, vestų lietuvišką šeimą į bendražmogiškų vertybių erdvę – taurios ir pilnavertės vaikystės erdvę, iš kurios išeitų atgimusios Lietuvos žemdirbiai, mokytojai, verslininkai, teisėjai ir prokurorai, valdininkai ir politikai, premjerai ir prezidentai.

Į mokyklą

Antra svarbi įtakojanti erdvė, o kai kuriais atžvilgiais ir svarbiausia, būtų mokykla. Mokykla, kur tave pasitiktų mokytojai. Tačiau paklausykime gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio:

„Mokytojų trūkumo apskritai nėra: yra didelis jų perteklius. Labai trūksta tik gerų mokytojų. Mažuose miesteliuose ir net didesniuose centruose mokytojas neturi jokio motyvo tobulėti. Jis negali būti geras mokytojas, nes kilo iš blogo moksleivio, vėliau baigė blogą universitetą. Yra išimčių, bet jų – mažai. Yra tokių mokytojų, kurių nė iš tolo negalima prileisti prie mokyklos. Jie tiesiog neraštingi. Jie siaurai specializuojasi, nesidomėdami ir net aršiai ignoruodami visa tai, kas nesusiję su jų dalyku. Štai kodėl „žaliavos“ – mokyklų abiturientų kokybė yra tragiška.“

Todėl kalbu ne apie šiandienos, bet apie rytdienos mokyklą, kurioje mokytojas turėtų būti Mokytojas. Mokytojas – visam gyvenimui. Jis ir tik jis tuos tavo tiesos, užuojautos, gailestingumo, meilės ir teisingumo vartus, atsineštus iš šeimos, iš vaikystės, turi paversti gelžbetoniniais kelrodžiais, tavo gyvenimo kelrodžiais. Ir ne tik žodžiais, bet ir savo išskirtine Mokytojo asmenybe. Mokytojo, kuris ne tik moko, bet iš kurio mokomasi. Aritmetika, algebra, fizika, chemija ir kiti specializuoti dalykai mokyklos programoje turėtų būti antraeiliai. Išskirtiniai – dorinis ugdymas, istorija, literatūra ir kalba.

Keli žodžiai apie kalbą. Žinoma, čia ir gramatika, ir sintaksė, ir rašyba, bet svarbiausia kas kita – tai mokėjimas kalbėti. Kalbėti taip, kad tave girdėtų, kad tave suprastų, kad pagaliau būtų malonu tavęs klausytis. Pasakykite, kurioje šiandienos mokykloje mokoma kalbėti? Rezultatas akivaizdus – politikai, Seimo nariai, pagrindiniai valstybės vyrai ir moterys pauzes užpildo mykimu, karštligiškai ieškodami sekančios minties, žodžio, ar net viso sakinio. Nemoka kalbėti ir didelė dalis televizijos ir radijo žurnalistų.

O regis viskas taip paprasta – turėti ką pasakyti, norėti tai pasakyti ir kalbant, aiškiai ir suprantamai girdėti save klausytojų ausimis. Tai elementarus ir universalus bendravimo dėsnis, deja, mokyklose dar nesurastas.

Kiekvienas mokytojas, nepriklausomai nuo jo dėstomų dalykų, privalėtų moksleivius mokyti kalbėti. Ir kiekvienas mokytojas šalia dėstomų fizikos ar chemijos dėsnių visada žvelgtų į moksleivį per bendražmogiškų vertybių prizmę ir koreguotų moksleivių matymą ir mąstymą taip, kad ir jie pasaulį su visomis jo blogybėmis galėtų matyti per tą pačią vertybių prizmę. Ir tai būtų pagrindinis Mokytojo tikslas – išleisti iš mokyklos pilnaverčius žmones, o ne žinių prifarširuotus būsimus beveidžius specialistus. Pilnavertis žmogus turi visas galimybes tapti specialistu, tuo tarpu iš šių dienų gimnazijų ar aukštųjų mokyklų atėjęs specialistas tapti pilnaverčiu žmogumi turi žymiai mažiau galimybių, nes šalia jo visada budės vartojimo-turėjimo slibinas.

Džiaugiuos ir vertinu Švietimo ir mokslo ministerijos pirmus tikslingus žingsnius – planuojamą dėstomų dalykų krūvį sumažinti vienu trečdaliu, nors reikėtų sumažinti visu 50%. Nenukentės bendro išsilavinimo lygis, jeigu mokytojai vietoj pastangų įtvirtinti moksleivių galvose Omo dėsnį, Niutono binomą, ar netiesines lygtis, uždegsime juose prigimtinį, nenumaldomą pažinimo alkį ir džiaugsmą – jis ir tik jis ateityje duos vešlius, plataus pažinimo ūglius, į tvirtus medžius išsikerojančius, vietoj per prievartą į neparuoštą, nederlingą dirvą įterptus sodinukus (kad nors atsakinėdamas pamoką atsimintų ką aš jiems vakar pasakojau…), kurie vargsta, džiūsta ir dažniausiai negrįžtamai nunyksta.

Bet kur tie Mokytojai? Deja, jų tik vienetai visoje Lietuvoje, o turėtų būti dauguma. Ne, šiandieninis algų padidinimas nieko neduos – pinigais tikrų vertybių į žmogaus sąmonę neįterpsi. Dar tebegalioja mokytojų nuvertinimo pasekmės – į pedagoginius universitetus nueina dauguma tų, kurie nepateko į norimas aukštąsias, į norimas specialybes, o, ir baigę pedagoginį, gabesnieji su džiaugsmu aplenkia mokyklas. Pažvelkime į mūsų tautos praeitų šimtmečių šviesuolių biografijas – dažnas iš jų atėjo iš mokyklos, nemažus metus Mokytoju padirbėjęs.

Tik griežta atranka, gal net intelekto, o ypač emocinio intelekto, koeficientą nustatant, iš šeimos atsineštas ir mokykloje subrandintas vertybes įvertinant, gal įleidžiant į mokyklas ne tik standartinį pedagogo išsilavinimą turinčius, bet ir gyvenimo patirtį turinčius bei gilų norą jį perduoti jaunimui norinčius – tik tokia stojančių į pedagogų kelią mokytojų atranka galėtų pagausinti Mokytojų kastą. Gal po metų ar dviejų reikėtų peratestuoti jaunus mokytojus, patikrinti jų motyvaciją būti mokytoju – ar tikrai jis yra pasiryžęs dalį savo širdies atiduoti mokiniams? Mokytoju, kaip vienuolis, turėtų duoti pasiaukojimo įžadus siekti brandžios asmenybės, dalinantis ja su mokiniais.

Net paviršutiniškai susipažinus su šiandieninėmis psichologijos problemomis, tyrimais, analizėmis, apklausomis, mokslinių darbų išvadomis, aiškėja visiškai nenormali padėtis mokyklose. Mūsų mokyklose ruošiami būsimi specialistai, nes žinių perdavimas, jų įtvirtinimas sudaro esminį ir pagrindinį pedagogo darbo tikslą. Tuo tarpu jaunas žmogus turėtų būti ruošiamas būti žmogumi, brandinamas žmogumi. Pilnavertis žmogus be tam tikro žinių bagažo turėtų remtis bendražmogiškomis vertybėmis, emociniu ir socialiniu intelektu. Čia ir tik čia turėtų būti nukreiptos pagrindinės pedagogų pastangos.

Kodėl tiek daug žodžių apie mokyklą ir mokytojus? Todėl, kad tik dvi institucijos, šeima ir mokykla, turi potencinę galią pakeisti pasaulį – išugdyti pagrindinėmis žmogiškomis vertybėmis persmelktą jauną žmogų. Noriu akcentuoti – šios bendražmogiškos vertybės turi būti jauno žmogaus dvasiniai griaučiai, kaip analogas fizinio kūno griaučiams. Kaip žmogaus fizinis kūnas negali egzistuoti be kūno atramą suformuojančių ir palaikančių kaulų struktūros, taip žmogaus dvasinis, etinis, moralinis būvis turėtų remtis bendražmogiškomis vertybėmis, kaip pagrindine dvasinio kūno atrama. Nors mano palyginimas pakankamai natūralistinis, bet tikiuosi pakankamai akivaizdus.

Akcentuodamas šeimą ir mokyklą, kaip pagrindines doros ugdymo institucijas, matau tarp jų didžiulį skirtumą. Šeima, apsaugota privatumo teisėmis, yra pakankamai uždara sistema, į kurios erdvę patekti galima tik gavus teisėtvarkos leidimą. Tai sistema, į kurios vidinius procesus, vyksmus ir, žinoma, turiu galvoje vaikų auklėjimą, mes neturime teisės tiesiogiai reaguoti, kol jie, tie vidiniai vyksmai neperžengia teisėtvarkos, įstatymų rėmus. Mokykla yra atvira mūsų pastangoms keisti, tobulinti jos struktūrą ir veiklą. Tą ir darome – tobuliname, reformuojame. Tačiau kur link einame, ko siekiame? Cituoju Andrių Navicką:

Problema, į kurią noriu atkreipti dėmesį, būdinga tikrai ne tik Lietuvai. Iškili filosofė Hana Arendt dar XX amžiaus antroje pusėje tvirtino, kad švietimo sistema tiek Europoje, tiek JAV vis labiau klimpsta į krizę. Nors pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, praktikoje įsigali informacinė bulimija. Informacija vartojama vis didesniais kiekiais. Numojant ranka į tai, kad didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu.

Karštligiškas noras sutalpinti mokinių galvose vis daugiau informacijos veda prie savarankiško, kritinio mąstymo paralyžiaus. Palaipsniui mokykla tampa ne asmenybės išsiskleidimo vieta, bet konformistų kalvė. Nuolatinės apklausos, testai tampa tiek mokinių pastangų įvertinimo įrankiu, tiek vyraujančia švietimo ideologija. Mokykla tampa nuolatiniais išbandymų pliūpsniais. Pati žinių vertinimo sistema paremta įtarumo nuostata – siekiama kaip nors „sukirsti“ mokinį, atskleisti žinių spragas. Na, o vyresnėse klasėse visi šie patikrinimai lydimi didžiulio streso ir kartojimų – susiimk, nuo to priklauso tavo karjera ir likimas. Dauguma mokinių susiima, įsitempia, pasitelkia būrį korepetitorių ir baigiamiesiems egzaminams ruošiasi kaip lemiamam mūšiui. Natūralu, kad ir mokykla pradeda asocijuotis su gladiatorių arena, kurioje kalbos apie vertybes, solidarumą dažniausiai lieka skambiomis deklaracijomis, o svarbu tik viena – galutinė pergalė.“

Ta pergalė – tai prifarširuotas žiniomis, jaunas žmogus, turintis potencinę galimybę įstoti į aukštąsias mokyklas, o jas baigęs, tapti tinkamu specialistu jaunų kadrų rinkoje.

Šiandienos švietimo, ugdymo ir mokymo sistemą suformavo visuomenės gyvenimo norma – gamyba-reklama-pardavimas-vartojimas-turėjimas. Koledžai, techninės ir aukštosios mokyklos turi tik vieną tikslą – paruošti specialistus. Ir visos aukštesniųjų mokyklų reformos siekia vieno – kaip greičiau, mažesnėmis sąnaudomis būsimam specialistui perduoti tas ar kitas reikalingas žinias ir tada išmesti jauną žmogų į besisukančią gamybos-vartojimo-turėjimo karuselę. Ar iš tokių specialistų gali subręsti būsima Lietuvos dvasinio elito karta?

Vertybių ugdymas

Taip, doros, ugdymo programos yra. Nuo darželinukų iki gimnazijų absolventų. Perskaičiau – daug gražių ir prasmingų tekstų. Kalbėjausi su mokytojais. Mačiau jų ironiškas šypsenas ir atlaidžius paaiškinimus – „esmė juk ne čia, esmė – paruošti mokinius egzaminams“. Suprantama, doros ugdyme egzaminų nėra ir būti negali, nes dora tai ne žinios. Deja, doros ugdymas mokyklose dažniausiai pateikiamas kaip žinios, kaip elgesio taisyklės.

Dorovinis ugdymas mokyklose turėtų būti pirmaeilis ir svarbiausias iš visų kitų egzaminais vertinamų dalykų. Nes, pasikartosiu – bendražmogiškomis vertybėmis subrandintas jaunas žmogus neišvengiamai savo individualių gabumų ir galimybių erdvėje pasirinks savo būsimą specialybę. Tuo tarpu maksimaliai žiniomis aprūpintas specialistas be subrandinto bendražmogiškomis vertybėmis dvasinio skeleto, pilnaverčiu sąžinės balsu besivadovaujančiu žmogumi tapti negalės, nes dvasinė branda nėra žinios, kurias ir pavėluotai būtų galima įsisavinti. Iki 20 metų (psichologai patikslins) dvasiškai nesusiformavęs žmogus ateityje gali būti reguliuojamas arba tramdomas tik įstatymų numatytomis bausmėmis, kurios dažniausiai dar labiau luošina tikrų vertybių skalę ir jis dar labiau įsitvirtina sau nusikalstamas „vertybes“.

Tačiau deklaruoti dorovinio ugdymo pirmaeiliškumą mokyklose dar maža. Reikia Mokytojų, kurie tą pirmaeiliškumą įgyvendintų. Ir ne atskirų dorovinio ugdymo Mokytojų, bet visų mokyklose esančių mokytojų tapsmo Mokytojais.

Taip, gerbiami skaitytojai, pastebiu Jūsų ironiją – straipsnio autorius vėl nuklydo į idealizmo lankas. Taip, nuklydau, kad akcentuočiau tą nelemtą užburtą ratą! Kol iš šeimų neišeis tikromis vertybėmis nešini vaikai, mokyklose nesant Mokytojų, Mokytojų iš didžiosios raidės, nebus subrandintos jaunų žmonių dvasinės vertybės, aukštosios mokyklos, paklusdamos gamybos–vartojimo–turėjimo dėsniui, ruoš būsimus bedvasius specialistus (rašau sutirštindamas spalvas, nes yra išimčių, nors jų mažai), kurie kurs šeimas, eis dirbti į mokyklas mokytojais ir atsainiai dėstys mokyklų programose esančią trečiaeilę discipliną – dorovinį ugdymą – tikro visuomenės atgimimo nebus. Aš tuo neabejoju, bet sutinku, gal egzistuoja kitas, geresnis visuomenės atgimimo kelias. Pasiūlykite jį, jei jis jums žinomas!

Žinios ir Nežinomybė

Taip, specialistai mums reikalingi, bet tai turi būti Žmogus-specialistas, o ne Specialistas-žmogus. Ir žinios reikalingos, jau nekalbant apie specifines žinias atskiroms specialybėms. Žinios reikalingos absoliučiai kiekvienam augančiam jaunam protui. Tik per žiniomis suartą dirvą, tik per tokį rugių lauką galima nueiti iki Nežinomybės bedugnės. Yra nežinojimas ir Nežinomybė. Nežinojimas – tai ko aš nežinau, bet kitiems tai žinoma. Tai besimokančio nežinojimas. Toks nežinojimas skatina pažinimą, bet tik tada, kai naujas pažinimo šuolis tau teikia didelį vidinį pasitenkinimą, ypač, kai tą nežinojimo slenkstį peržengi savo jėgomis, savo pastangomis. Ne kartą vesdamas ekskursijas Etnokosmologijos muziejuje esu siūlęs moksleiviams:

Kodėl jūs leidžiate dėti jums į burną mokytojų sukramtytą maistą – žinias? Juk vadovėliai parašyti ne genijams, o normaliems jauniems protams – jums. Todėl siūlau – rytoj sugrįžę iš pamokų paskutinį kartą paruoškite jums užduotas pamokas. Ir tai iš tiesų tegu būna paskutinis kartas, daugiau niekada neberuoškite mokytojų užduočių (juokas, džiaugsmas, plojimai!). Bet aš dar ne viską pasakiau. Po to atsiverskite sekantį vadovėlio puslapį – tai ko jums niekas sukramtyto į burną nedėjo. Prie naujo puslapio – tarsi alpinistas prie stataus uolėto kalno. Jam niekas nepadės, jis vienas, savo jėgomis, žingsnis po žingsnio, plikomis rankomis, tiksliau įtemptais pirštų raumenimis laikydamasis už uolų atbrailų ir tik kojų pirštais remdamasis ant tų pačių uolų atbrailų kyla į viršų. Tai sunku, tai labai sunku ir pavojinga(!), bet jis pats pasirinko šį maršrutą, maršrutą vedantį aukštyn, aukštyn į viršūnę. Ir pagaliau – viršūnė! Koks tai nuostabus jausmas savo jėgomis pasiekti viršūnę!

Atsivertę sekantį vadovėlio puslapį jūs galite pajausti tą patį nuostabų alpinisto kopimo į pažinimo viršukalnę džiaugsmą. Štai ką jums siūlau sakydamas, kad rytoj paskutinį kartą paruoštumėt mokytojų užduotis. Būkit dviem, trimis, dešimčia puslapių pirmiau to, kas mokomasi klasėje. Bus sunku? Be abejo, bus. Gal net labai sunku, bet viršukalnės džiaugsmas atperka viską. Parašykite man, kaip sekėsi jums, išdrįsusiems eiti šiuo keliu.“

Negavau nei vieno atsakymo. Nereikėtų daryti kategoriškų išvadų, bet tenka pripažinti, kad dauguma moksleivių pažinimo keliu ne eina, bet yra varomi. O pastoviai varomas ir ujamas arklys, savanoriškai ir su džiaugsmu vežimo vežti tikrai nepradės.

Taip, čia dar viena šiandieninės pedagogikos bėda – beatodairiškas žinių krovimas į moksleivių galvas ir to pasėkoje – moksleivių abejingumas ir konfrontacija. Žinių perdavimas turėtų būti abipusiai malonus, kai moksleivyje yra subrandinta pažinimo motyvacija, pažinimo džiaugsmas. O tokia motyvacija yra bendražmogiškų vertybių dalis, įgimto ir paskatinto (bet ne prievarta ir ujimu nuslopinto) smalsumo, noro sužinoti, pažinti.

Bet sugrįžkime prie Nežinomybės – tai, ko nėra jokiose enciklopedijose, tai, ko niekas Žemėje dar nežino, nei vienas Nobelio premijos laureatas – pažinimo ir mokslo pirmųjų linijų apkasai už kurių plyti Nežinomybės erdvės, talpinančios naujus dėsnius, naują pasaulio supratimą, naujus pažinimo klodus, naujas galimybes.

Pasiekti Nežinomybę, pajusti jos dvelksmą, patirti jos didybę – tai tarsi Selindžerio bedugnė rugiuose. Tikro Mokytojo tikslas būtų atvesti savo mokinius prie tos bedugnės, susikabinti rankomis ir atsargiai prie jos priartėjus, pažvelgti į jos gelmę:

Štai, mielieji, mes vadovėlių, dėsnių, formulių ir faktų pagalba perėjome per ištyrinėtą mus supančio pasaulio dalį ir priėjome prie tos dalies ribos. Dabar jūs žvelgiate į tai, ko dar niekas pasaulyje nežino – Nežinomybės pasaulis atsiveria prieš jus – savo intelektu, savo darbais, savo pastangomis, savo kūryba jūs galite į jį įžengti – tai nuostabus nepakartojamas, sukrečiantis pažinimo jausmas. Jeigu tas jausmas jus pasiekė, jeigu ta Nežinomybės nuostaba jus sukrėtė, tai sukrėtė visam gyvenimui – žinios, žinojimas, pažinimas tampa neatskiriama jūsų asmenybės dalimi. Bet tik peržiniomis suvešėjusį lauką eidamas gali pasiekti Nežinomybę – kito kelio prie šios bedugnės rugiuose nėra.“

Tai stipri mokymosi ir pažinimo motyvacija, tik reikia sugebėti ją pateikti jaunam žmogui, sugebėti pateikti, kaip nuostabų ir nesibaigiantį gyvenimo nuotykį. Paaiškinti, kad net neįžengus į Nežinomybės erdvę galima su ja, su Nežinomybe, bendrauti. Tas bendravimas – tai klausimai į Nežinomybę. Klausimai be atsakymų, bet su įspūdingu iš begalinių Nežinomybės tolių atsklidusiu tavo klausimų aidu. Tas aidas – taip pat visam gyvenimui.

Deja, kalbant apie klausimus mokyklose, realybe kita. Klausimus užduoda mokytojai, o mokiniai 12 metų yra kalami prie atsakymų kryžiaus – iš jų reikalaujami tik atsakymai – jie turi žinoti, mokėti, atsiminti. Taip per tuos 12 metų juose užmušamas tas gyvas vaikystės smalsumas – klausimų lavina tėvams, klausimų lavina sau ir mokytojams. Ar kada nors, kurioje nors mokykloje po užduotos pamokos, kitą dieną mokiniai bus vertinami ne pagal atsakymus – ką išmoko, ką atsimena, bet pagal klausimus, kuriuos pagimdė išmokta pamoka, pagal klausimus, kurie veda į sekantį vadovėlio puslapį, į geidžiamą, tikrą pažinimą?

Drįstu teigti, kad klausimai, gimstantys tavyje, yra daug kartų svarbesni už atsakymus. Atsakymus gali rasti vadovėliuose, enciklopedijose, o klausimai vedantys į pažinimą gali gimti tik tavo širdyje ar galvoje. Žmogus, gyvenantis nesibaigiančių, nuolatinių klausimų erdvėje yra gyva, siekianti ir kurianti asmenybė. Žmogus be klausimų, net ir labai daug žinantis, yra geriausiu atveju tik geras specialistas. Žinoma aš kalbu apie Mokytojo aukštąjį pilotažą, bet mokytojas niekada netaps Mokytoju, nesiekdamas aukštojo pilotažo. Aš neturiu recepto, kaip šiandieninius mokytojus pakeisti Mokytojais, kaip jauni tėvai galėtų tapti Tėčiu ir Mama.

Bet esu giliai įsitikinęs, kad tą užburtą ratą: šeima – darželis – mokykla – gatvė – Internetas ir televizija – retkarčiais bažnyčia ir vėl šeima – darželis… – reikia iš esmės renovuoti, gydyti. O vaistas deja tik vienas – bendražmogiškos vertybės, sąžinės dirvoje išaugintos.

Žinoma, bet kokia kita to vaisto diegimo forma yra sveikintina, tačiau tikrų pokyčių galima tikėtis tik tada, kai ši gydymo procedūra taps pirmaeiliu konstitucijoje įtvirtintu valstybės uždaviniu:

Lietuvos Respublikos absoliutus prioritetas yra žmogus, jo ugdymas nuo pat gimimo, puoselėjant ir tvirtinant šeimą, kaip pagrindinį bendražmogiškų vertybių šaltinį, iškeliant mokyklas ir mokytojus, kaip aukščiausią tų vertybių įtvirtinimo instituciją.

Gatvė, Donkichotai ir Ministrai

Bet po mokyklos ir lygiagrečiai su mokykla yra ir bus gatvė, televizorius, Internetas, brutalių, pelno siekiančių kino filmų tvanas. Niekas man neįrodys, kad jaunam, bręstančiam jaunimui galimybė kiekvieną pripuolamą akimirką Internete matyti pornografijos gyvuliškumą, ar filmuose aukštinamą jėgos, prievartos ir žudymo „vyriškumą“ yra žmonijos ir demokratijos pasiektos žmogaus teisių ir laisvių viršukalnės.

Kur Lietuvoje tie žurnalistai, tie Donkichotai, su dvasiniu užsidegimu šioje, norisi sakyti ašarų pakalnėje, šioje susitaikėliškoje su blogiu visuomenėje, aukštinantys bendražmogiškų vertybių šeimos židinius, žmones, kurie per atkaklų darbą sukūrė fizines, kultūrines ar dvasines vertybes ir jas dalina kitiems – kur jie? Tuo tarpu, deja, mūsų spauda ir televizija užpildyta be darbo šlitinėjančių Lietuvos milijonierių žmonų prabangiais aprėdais ir neskoningais namais, namais ne savo pinigais pastatytais, tačiau jų savininkai Lietuvos „elitu“ vadinami. Taip, yra skambiais pavadinimais papuoštų televizijos laidų, bet kai žinai jų užkulisius ir pagrindinį tikslą – reitingų siekį, kai kriterijus yra ne tiesa ir teisingumas, bet intrigos ir sensacijos efektas – nerandu Lietuvoje tikrų žurnalistų-donkichotų, nors nedidelė dalis tų, kurie galėtų jais būti, kaltai šypsosi ir sako – o pragyventi tai reikia…

Taip, jaučiu, kad ir Jūs vėl šypsotės, skaitydami šito idealisto mintis. Gal iš tiesų esu idealistas, bet kartu suprantu, kad idealams tapti realybe reikia tvirto pagrindo po kojomis. O tas pagrindas žinoma ne atskirų donkichotų pakelti skydai, nuleisti antveidžiai ar su ištiestomis ietimis šuoliuojantys prieš besisukančius malūnus – jie vis tiek sukasi ir suksis. Reikia nuosekliai, neatidėliojant, visu frontu, pagrindiniu konstitucijos principu, absoliučiu valstybės prioritetu, tarsi rentgeno spinduliu, peršviesti visą įstatymų, įsakymų, potvarkių, normų ir normatyvų sistemą ir papildyti, pakeisti ar atsisakyto to, kas sudarytu nors mažiausią plyšelį apeiti valstybės ir mūsų visų absoliutų prioritetą, kurio tik vienas tikslas – žmogaus tapsmas Žmogumi.

Kaip minėjau, tai ne metų ar dešimtmečių darbas – tai dviejų, trijų kartų koregavimo darbas. Dar kartą sugrįšiu prie mokyklos – tikri Mokytojai į mokyklą gali ateiti tik iš tikromis bendražmogiškomis vertybėmis gyvenančios šeimos, tik iš dvasinių vertybių ugdymu paremtos mokyklos. Didžiulę paramą šiame darbe galėtų atlikti Lietuvos tradicinės religinės konfesijos, jeigu sugebėtų pakeisti savo veiklos prioritetus nuo nekintamų tikėjimo dogmų prie daug kilnesnio tikslo – žmogaus ugdymo, žmogaus dvasinės kokybės pakėlimo virš dabar dominuojančio vartojimo, turėjimo ir pasitenkinimo sindromo.

Ir dar – kol su besikeičiančiais ministrais žaisime politinius ir ambicijų žaidimus, kol Seime, tvirtindami sekančių metų biudžetą, kaip šunys urgzdami, bet su sukąstais dantimis tampysime plyštančią į gabalus biudžeto antklodę, palikdami Kultūros ministrui nubyrėjusius skutus (koks akivaizdus gamybos-vartojimo prioritetas!), kol bendru partijų sutarimu Kultūros ministru nebus skiriamas tikrai to vertas asmuo mažiausiai 6-8 metams, kol ministras su savo ministerijos ir ekspertų komanda nesuformuos kultūrai atsiveriančios valstybės strategijos, kol ta strategija nebus patvirtinta aukščiausiu lygiu, kol ta strategija neduos pelnytų vaisių – kalbos apie kultūros gyvybišką reikšmingumą tautai, taip ir liks kalbomis. Tai liečia ne tik Kultūros ministeriją – aukštesni reikalavimai taikytini visai Vyriausybei, jau nekalbant apie Seimą ir visas likusias valstybės institucijas.

Sąmoningai neišsiplečiu ties Lietuvai begaliniai skaudžia tema, kai vietoj Politikų turime politikus, vietoj Ministrų – ministrus, vietoj Teisėjų – teisėjus, vietoj Teisėtvarkos pareigūnų – tik pareigūnus. Palyginkite Lietuvos politikų, teisėjų, valdininkų, pareigūnų, ypač muitinėse dirbančių, deklaruojamus milijonus, realiai turimus ir giminėms užrašytus turtus – ar jums nekyla klausimas, kiek korumpuotų ir sugebančių vogti „elito“ atstovų yra Lietuvoje? O juk taip paprasta būtų palyginti jų realias algas ir turimus turtus. Palyginti, paskelbti visuomenei ir imtis juridinių teisėtvarkos veiksmų. Kažkur, kažką apie tai girdėjome. Deja, tai tokie menki teisingumo trupiniai. Natūralu – juk varnas varnui akies …

Puikiai suprantu, kad ne šventieji puodus lipdo – priėmus naujas įstatymų pataisas, tų įstatymų vykdytojai netaps kitokie, nepakeisime rytdienos mokytojų ir teisėjų. Pasikartosiu – tai ilgų dešimtmečių nuoseklus ir atkaklus darbas – įstatyminiu frontu bei nepaliaujamu dorovinių, moralinių ir etinių nuostatų diegimu ir aukštinimu, atvesti visuomenę iki bendražmogiškų vertybių, kaip vienintelio egzistencijos pagrindo priėmimo. Tada de Sent-Egziuperi žodžiai, kad didžiausia pasaulyje vertybė yra ryšiai tarp žmonių taps artima ir suprantama kiekvienam.

Bet lieka viena, pati sudėtingiausia problema, pats atsakingiausias lūžio taškas – kas inspiruos, kas nenuginčijamai pagrįs to vienintelio kelio pradžios neišvengiamybę – konstituciją papildančių punktų absoliutų būtinumą? Kieno tai galėtų būti iniciatyva – Prezidento, Vyriausybės, Seimo, politinės partijos, visuomeninių organizacijų ar Lietuvos kultūros kongreso? O gal dar yra mums nežinomų Donkichotų, kurie rytoj pradės rinkti tautos parašus konstituciniam referendumui Lietuvoje?

Mielas skaitytojau, čia ir galėtume sustoti, toliau nebeskaityti, jeigu apsiribotume tik Lietuvos problemomis. Tačiau mano profesija, žmonijos egzistencijos trukmės pojūtis Visatos laiko begalybėje, neišvengiamai veda nuo Lietuvos mokyklų problemos prie žmonijos išlikimo problemos – žmonijos išlikimo kosminiuose laiko mastuose.

Teisės ir laisvės be išlikimo garantijos

Toks vienos valstybės (Lietuvos!!!) juridinis, moralinis ir etinis vystimosi kelio posūkis sukeltų kai kurias konfliktines juridines situacijas Europos sąjungoje. Turiu galvoje tarptautines žmogaus teises ir laisves ir galimą jų dalinį apribojimą absoliutaus prioriteto šviesoje.

Skaitau Franko Fennerio, Australijos nacionalinio universiteto mikrobiologijos garbės profesoriaus pronozę kad žmonių rasė išnyks per ateinančius 100 metų, praneša „Daily Mail“. Jo teigimu, žmonės nesugebės išgyventi demografinio sprogimo ir nekontroliuojamo vartojimo“.

Cituoju ir kitų šaltinių prognozes:

Mokslininkai, 2012 metais dalyvaujantys „Global Catastrophic Risk Conference“ suvažiavime Jungtinėje Karalystėje, dalyvavo neformalioje apklausoje, kuria buvo siekiama įvertinti grėsmes žmonijai. Mokslininkai tikimybę, kad žmonija išliks bent iki 2100 metų, įvertino vos 19 procentų.

Iki šiol jokia katastrofa dar nekėlė grėsmės visai žmonijai, tačiau žinomi JAV biologai Paulas ir Anne Ehrlichai išskiria du veiksnius, kurie gali sukelti civilizacijos žlugimą – populiacijos perteklių ir besaikį vartojimą.

Žinomo rašytojo Derricko Janseno nuomone didžiąsias žmonijos problemas sukelia auganti gamyba. O jos augimą skatina nemažėjantis žmonių noras vartoti daugiau ir daugiau, bei užsiropšti kuo aukščiau savo kultūros hierarchijos kopėčiomis.

Ekonominės ir gamtos katastrofos bus neišvengiamos, jeigu turtingosios šalys nesumažins vartojimo, o pasaulio gyventojų skaičius nesiliaus augęs, rašo guardian.co.uk.

Reikia kuo greičiau stabilizuoti pasaulio gyventojų skaičių ir sumažinti išaugusį vartojimą turtingose šalyse, kad išvengtume „ekonomikos ir aplinkos negandų judėjimo spirale žemyn“, perspėjama svarbioje Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos ataskaitoje.

2013 metais prieš prasidedant Pasaulio ekonomikos forumui Davose, britų labdaros organizacija „Oxfam“ paragino stambaus kapitalo verslą ir pasaulio lyderius dėti visas pastangas kovoje su skurdu ir nelygybe. „Oxfam“ duomenimis, 100 turtingiausių planetos žmonių praėjusiais metais uždirbo pakankamai, kad pasaulyje visiems laikams būtų išnaikintas skurdas.

Garsus kabalos mokslo tyrinėtojas Michaelis Laitmanas įsitikinęs, kad išbristi iš pasaulį apėmusios globalios ekonominės krizės įmanoma tik žmonijai iš esmės pakeitus požiūrį į save ir pasaulį. Jo manymu, šiandien mes pribrendome iki šiol nepasiteisinusiam utopinės visuomenės modeliui, kai žmonės gamins tik tiek, kiek reikia patenkinti pagrindinius poreikius, o pagamintos gėrybės bus dalinamos po lygiai. Jo klausiama:

– Savo kalbose esate minėjęs, kad žmonija gal žūti labai greitai – per pastaruosius 20 metų. Kodėl tiek mažai duodate jai laiko

– Tai ne tik mano idėja. Mūsų institute dirba dešimtys mokslininkų, kurie bendradarbiauja su tūkstančiais viso pasaulio mokslininkų. Gamta iš tiesų mums praneša, kad jei norime išlikti, turime būti globalūs, turime vienytis. Gamtoje viskas su viskuo yra susiję, tačiau žmogus priešpastato save gamtai. Šiandien mes atsidūrėme tokioje priešpriešoje su savo prigimtimi, kad mums gresia susinaikinimas.

Jungtinės Tautos (JT) 2013 birželį paskelbė savo prognozes, kuriomis remiantis, iki 2050 metų planetoje gyvens 9,6 mlrd. žmonių.

Praėjusį 2012 birželio mėnesį moksliniame žurnale „Nature“ pasirodė Kalifornijos universiteto profesoriaus Anthony Barnosky ir dar dvidešimties autorių bendras straipsnis, kuriame teigiama, jog šiuo metu dėl žmogaus veiklos jau yra pakeista apie 43 proc. žemės paviršiaus ir skaičiuojama, jog situacijai nesikeičiant 2025 metais bus pasiekta kritinė 50 proc. riba.

Atkreipkite dėmesį – cituoju tik labai mažą dalį mąstančių žmonių iš viso pasaulio su dideliu nerimu išsakytų minčių. Tokią šiandien niūrią ateities prognozių mozaiką lemia demokratinio pasaulio žmonių teisės ir laisvės eiti gamybos-vartojimo-turėjimo keliu. Klausimas kas svarbiau: ar žmogaus teisės ir laisvės, ar žmonijos išlikimo dilema? Žmonijos išlikimo svarba yra nediskutuotina, o, kad šiandieninės žmogaus teisės ir laisvės būtų žmonijos išlikimo garantas, tenka suabejoti.

Ne, aš nesiremiu šiomis niūriomis prognozėmis kaip neišvengiama ateities apokalipse. Tačiau šios prognozės inspiruoja klausimą: ar žmonija, kaip globali Žemės rutulio bendruomenė, rūpinasi savo ateitimi, savo išlikimu ar tik šios dienos teisėmis ir laisvėmis? Patikslinkime – ar yra globalių tarptautinių institucijų, kurios nagrinėtų skirtingus futurologinius žmonijos vystimosi modelius, akcentuotų jų teigiamas ir ypač neigiamas puses, lygintų juos, išryškintų tuos vystimosi faktorius, kurie neišvengiamai vestų prie pražūtingų katastrofų ir visa tai būtų teikiama visuomenės analizei? Atskirų mokslininkų, filosofų, futurologų darbų ir minčių yra pakankamai daug, bet kaip taisyklė jie lieka mokslinių darbų foliantuose, o sensacijas žvejojančių žurnalistų išmetami į bulvarinius leidinius fragmentai nesukelia visuomenės susidomėjimo, tuo tarpu politikai, verslininkai, bankininkai ir karinės pramonės atstovai tokias mintis ir problemas visiškai ignoruoja.

Sutinku, kad skirtingus žmonijos vystimosi kelius sumodeliuoti yra labai sudėtinga, tačiau globalios Žemės civilizacijos ateities vystimosi galimybių skirtumai, jų teigiamos ir neigiamos tendencijos vis dar netapo svarstytina žmonijos problema. Visos žmonijos pajėgos ir resursai šiandieną naudojami teigiamų (gal tariamai teigiamų?) vystimosi tendencijų pajėgumui didinti – šiandienos Žemės civilizacija gyvena kaip voverė smarkiai besisukančiame gamybos-reklamos-vartojimo-turėjimo rate, dėdama visas pastangas, kad tas ratas kuo greičiau suktųsi. Ir tos pastangos duoda rezultatus – tas ratas sukasi ne tik greitai, bet su vis didėjančiu pagreičiu.

Tokioje žmonijos vystimosi fragmentiškoje apžvalgoje matau bendražmogiškų vertybių, gilų dvasinį pasitenkinimą būtimi ir gyvenimu teikiančių vertybių netektį – didžiausią šiandieninės civilizacijos praradimą. Nes tik tokių vertybių erdvėje galimi globalūs ekonominiai, politiniai, socialiniai ar demografiniai sprendimai, akcentuojantys pagrindinį tikslą – pažinimo, kūrybos ir išlikimo tikslą.

Grįžtant prie žmogaus teisių ir laisvių drįsčiau teigti, kad su didėjančiu pagreičiu besikeičiančiame pasaulyje ne jos, teisės ir laisvės, turėtų koreguoti bendražmogiškų vertybių erdvės apibrėžimą, bet atvirkščiai – bendražmogiškų vertybių erdvė turėtų aiškiai ir kategoriškai apibrėžti atskiro žmogaus ar bendruomenių, pagaliau atskirų valstybių (jeigu jos ateityje išliks) teises ir laisves. Naudotis teise ir laisve galima tik tada, kai giliai supranti jų esmę ir prognozuojamas pasekmes. Deja, šiandien egzistuojančių teisių ir laisvių brandinamos pasekmės ateityje iš esmės nenagrinėjamos, neprognozuojamos ir vargu ar artimiausioje ateityje tapsiančios globalios Žemės civilizacijos jautria politikos ir visuomenės nagrinėjama tema.

Ir vėl girdžiu oponentų balsus – vertybės įvairiais istoriniais laikotarpiais buvo skirtingos ir ateityje gali keistis. Pagrindinis šių dienų civilizacijos vystimosi stimulas yra gamyba, nukreipta į visų žmogaus poreikių, tame tarpe ir pačių žemiausių, tenkinimą ir iš to sekantis besaikis vartojimo stimuliavimas. Ir šiame procese dalis vertybių skirtingais istoriniais momentais buvo skirtingos ir tebėra besikeičiančios.

Bet pasakykite man ar tiesa ir teisingumas, pagarba, užuojauta, meilė ir sąžiningumas nėra tie vertybių stulpai, kurie turėtų išlinkti tūkstančius ar milijonus metų, kol ant Žemės rutulio bus bent dvi gyvos būtybės, turinčios moralinę teisę vadintis homo sapiens?

Jeigu šis absoliutus konstitucinis prioritetas įsigalėtų pasaulio valstybių konstitucijose, neabejoju, kad tokios problemos, kaip visuotinis nusiginklavimas, beatodairiškas žemės ir jūrų išteklių naudojimas, atmosferos teršimas, demografinis augimas, gamybos-vartojimo karuselės sukimasis, energetinio-techninio potencialo beatodairiškas didinimas neišvengiamai pasiektų finišo tiesiąją – kai begale kartų svarstytos ir diskutuotos problemos turėtų išgirsti mąstančios žmonijos dalies kategorišką sprendimą.

Priešingu atveju gali pasitvirtinti Fennerio ir daugelio kitų prognozės ir ne tiek svarbu ar po šimto, ar po tūkstančio metų. Esmė juk glūdi gamybos-vartojimo besisukančio smagračio inercijoje. Ši inercija šiandien yra galingiausias faktorius Žemėje, nulemiantis žmonijos pagrindinę vystimosi tendenciją. Todėl kyla klausimas ar mąstančių būtybių bendrija, Žemės planetos civilizacija, gali valdyti ir lemti savo vystimosi kelią ir tikslus (ar girdėjote, kad kas nors būtų kalbėjęs ar diskutavęs apie žmonijos vystimosi kelio tikslus po 10, 100 tūkstančių metų ar net po milijono metų?), ar jai tenka bejėgiškai paklusti stichiškai įsuktam ir vis greitėjančiam gamybos-vartojimo smagračiui?

Pasirinkimo galimybė ir galimybių vakuumas

Kiekvienas jaunas žmogus, sugebantis ir turintis prigimtinį norą apspręsti ir valdyti savo ateities gyvenimo kelią, jaučia esąs apsuptas, tiesiog paskendęs milžiniškos informacijos jūroje apie savo ateities galimybes. Tėvai, broliai ir seserys, giminės, draugai, draugų tėvai, mokykla, knygos, menas, religija, enciklopedijos ir bibliotekos – tai vis informacija apie tavo ateities galimybes. Ne apie konkrečią išpranašautą ateitį, bet apie galimybes, kuriose tu turi didžiulę pasirinkimo laisvę.

Tuo tarpu žmonija, Žemės civilizacija, kaip globalios ekonomikos susietas darinys, egzistuoja absoliučiame vakuume apie savo ateities galimybes. Pabrėžiu – absoliučiame vakuume. Žinomas filosofas ir futurologas Alvinas Tofleris žmonijos vystimąsi labai taikliai palygina su mašinos vairavimu. Kuo greičiau važiuoji, tuo toliau į priekį turi pastebėti galimas kliūtis ar pavojingus vingius. Važiavimo ar vystimosi prognostinis ateities įvertinimas yra tiesiai proporcingas važiavimo ar vystimosi greičiui – kuo greičiau leki, tuo toliau kelio ir laiko perspektyvoje turi matyti vingius ir kliūtis. Nesugebėjimas prognozuoti ateities kelio vingių gresia netikėta avarija ar pražūtinga baigtimi.

Elementari logika sako, kad greitėjantį Žemės civilizacijos automobilį reikia vairuoti. Bet kaip vairuoti, kai nesimato kelio ir kelio vingių? Tad ir lekiame iš inercijos į tą miglose paskendusią ateities nežinią. Tiesa, tose miglose vaidenasi atominio grybo miražas ir daromos šiokios tokios minimalios pastangos tą grybą aplenkti, bet ar jos pakankamos, galima suabejoti. Dar vienas ateities miražas – tai pasirodantis, tai išnykstantis, priklausomai nuo diskutuojančių optimizmo ar pesimizmo – tai demografinis sprogimas. Dėl jo pavojaus nedarome nieko, atvirkščiai – mažesnės tautos ir valstybės visomis pastangomis savo laivelius kreipia jo link, kad tik mūsų būtų daugiau. Atskiros, ypač mažesnės tautos požiūriu tai teisinga, bet globalios Žemės civilizacijos ateities panoramoje tai neišvengimai grėsmingi debesys. Kitų grėsmių, kurios mūsų laukia už trečio ar dešimto vingio, mes tiesiog nematome ir net nežinome kokios jos gali būti ir kokio masto bus jų sukeltos pasekmės.

Tiesa, yra viena ateities prognozavimo galimybė – pasitelkus galingiausią Žemės kompiuterinį potencialą, sudėjus į jį, kaip išeities duomenis, visą aprėpiančią informaciją apie esamą situaciją dabartyje, paleisti modelį vystytis ir prognozuoti ateities pasekmes. Toks modelis duos puikius rezultatus rytdienai, poryt dienai, gal dar ir užporyt dienai, bet kuo toliau nuo šiandienos momento, tuo didesnėse paklaidose skendės prognozės ir tolimesnėje ateityje toks prognozavimas neteks prasmės. Priežastis čia ta, kad šis prognozavimo modelis remiasi tik žinomų vyksmo faktorių, kuriuos panaudojome kaip išeities duomenis, kiekybiniu kitimu. Kokybiškai naujo faktoriaus toks modelis negali numatyti ir tuo labiau negali prognozuoti jo mažesnės, didesnės ar lemiančios įtakos visuomenės vystimuisi.

Toks Žemės civilizacijos vyksmų modeliavimas, kurį logiška būtų vadinti trumparegišku, šiandien gana plačiai naudojamas. Bet, kaip taisyklė, naudojamas lokaliems veiksmams, lokaliems procesams, keletui ar keliolikai metų į priekį. Ryškiausias tokio modeliavimo pavyzdys – orų prognozavimas. Toks modeliavimas apčiuopti tikras Žemės civilizacijos vystimosi alternatyvas kosminės ateities masteliuose nieko gero neduos, išskyrus tuos ateities kataklizmus, kurie bręsta šiandieninių tendencijų nekontroliuojamame didėjime. Deja, nors tai ir akivaizdžiai matoma, bet stengiamės nukreipti akis ir guosti save, kad sveikas protas nugalės – dar viena įnirtingai besisukančio gamybos-vartojimo smagračio pasekmė.

Grėsmė be pasirinkimo

Tiesa, vienas galimas ateities prognostinis variantas, deja katastrofiškas, yra numatomas ir realus. Bet jo grėsmė kol kas visiškai nepriklauso nuo mūsų inertiškai lekiančios civilizacijos – tai galimas Žemės susidūrimas su pralekiančiu asteroidu. Tokia galimybė absoliučiai reali, tik nėra atsakymo kada ir kokio dydžio asteroidas įsirėš į mūsų planetą. Žemė jau buvo bombarduota daug kartų, bet katastrofos, palikusios kraterius Žemės paviršiuje ir po Antarktidos ledais, dauguma buvo lokalios, aprėpiančios tik didesnius ar mažesnius planetos plotus. Būta ir katastrofiškų – manoma, kad prieš 65 milijonus metų Jukatano pusiasalyje kritęs asteroidas užbaigė dinozaurų erą Žemėje. Tiesa, yra užuominų, kad kosminės katastrofos galėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus ir anksčiau klestėjusias civilizacijas.

Šiandien specialiais astronominiais stebėjimais registruojami ir skaičiuojami galimai pro Žemę pralekiantys ir susidūrimu gręsiantys asteroidai. Tai sveikintina, tai realios pastangos bent jau suregistruoti potencialiai pavojingus asteroidus. Tačiau pastaraisiais metais buvo net keli pro Žemę pralekiantys asteroidai, tiesa ne tokie jau dideli, bet pastebėti paskutinę akimirką, kai jau nieko nebūtų galima padaryti. Būtent toks buvo Čeliabinsko meteorito smūgis, labai vaizdžiai pailiustravęs tokios katastrofos neišvengiamumą. Žinoma, raminame save, ateityje tikėdamiesi jį susprogdinti atominiais užtaisais ar reaktyviniu sprogimo impulsu pakeisti asteroido trajektoriją ir, visai žmonijai džiūgaujant, žiūrėti kaip grėsmingai ir didingai tas pastūmėtas kosminis gigantas pralekia pro Žemės rutulį. Tiesa, čia yra tinkamas momentas pateisinti kosminių civilizacijų (tarp jų ir Žemės) techninę vystimosi tendenciją iki sugebėjimo sukurti savo planetos apsaugos sistemą nuo atsitiktinių susidūrimų su kosminiais klajokliais – meteoritais, kometomis ar asteroidais.

Sugrįžkime prie to, kas mūsų valioje ar tariamai mūsų valioje esančių ateities akligatvių. Nėra prasmės jų vardinti, gąsdinti ar guosti save. Galime tik konstatuoti, kad Žemės civilizacijai gyvybiškai svarbi ir būtina informacija apie pavojingas vystimosi tendencijas, apie galimybes jų išvengti, apie vystimosi galimybių įvairovę, apie pasirinkimo galimybes.

Dar kartą konstatuokime, kad Žemės civilizacija artėdama prie pilnai globalios Žemės planetos civilizacijos yra absoliučiame vakuume apie savo ateitis galimybes. Ateitį matuoju kosminiais laiko mastais, todėl prisiminti ir pasimokyti iš lokalių Žemės civilizacijų suklestėjimų ir nuopuolių ar visiškų degradavimų negalima, nes buvusiose patirtyse nebuvo tų kokybiškai naujų globalėjančios civilizacijos visą planetą apimančių vystimosi faktorių ir tendencijų.

Dar viena galimybė – Kosminis genealoginis medis

Taip, yra dar viena galimybė gauti informaciją apie globalios Žemės civilizacijos ateities vystimosi variantus ir pasirinkimą – turėti informaciją apie kitų Kosminių civilizacijų, vadinkime jas Egzocivilizacijomis, nueitą kelią, apie jų vystimosi kelyje iškilusias grėsmes, apie vairavimo techniką tas grėsmes apeinant ar apie neišvengiamą tos ar kitos planetinės civilizacijos degradavimą ir pražūtį. Jeigu mes turėtume maksimaliai gausią daugelio kitų Egzocivilizacijų tokio pobūdžio informaciją, mes, globali Žemės civilizacija, kaip tas atskiras žmogutis, skęstantis informacijos jūroje apie savo ateities galimybes, turėtume galimybę rinktis, arba turėti galimybę dėti pasirinkimo pastangas, arba turėtume galimybę sužinoti, kad pasirinkimo jau nėra – patekome ant tokių vystimosi bėgių, kur priekyje nei iešmų, nei sankryžų nebėra ir stabdžiai jau sudilę – neišvengiamai riedėsime iki galo, iki baigties, bet ir tada mes bent jau žinotume, kiek toli dar nulėks mūsų civilizacijos traukinys, kokias triumfo arkas jis dar pasieks ir kokia neišvengiama pabaiga jo laukia… Bet ir tada dar bus viltis – o gal priekyje dar yra iešmininkai, kuriais galime pasitikėti?

Tikėtina, kad skirtingos Egzocivilizacijos per tuos beveik keturiolika milijardų Visatos egzistavimo metų bus stichiškai ar sąmoningai išbandžiusios daugelį vystimosi kelių ir klystkelių, vienos nugrimzdusios į nebūtį, o kitos, savo kelyje sugebėjusios apeiti pragaištingas smegduobes ir pasiekti maksimalias individų ir visuomenių aukštumas. Kontaktuose su kitomis Egzocivilizacijomis absoliuti didžiausia vertybė bus informacija apie jų vystimosi kelią, kitaip sakant kuo detalesnės tų civilizacijų vystimosi istorijos. Tokia informacija bus daug vertingesnė už patį kontaktą, triumfinius susitikimus fanfaroms gaudžiant, sakant kalbas su telepatiniu vertimu. Tokių vertybių gavimas kosminių civilizacijų dvišaliuose ar vienašaliuose kontaktuose neturėtų jokių Kosminės teisės apribojimų. Tokios informacijos paėmimas, informacijos savininkei nežinant, mūsų vertybių skalėje vogimo aktu vadintinas, iš tiesų niekam skriaudos nepadarytų (o ką tie NSO čia Žemėje beveikia?). Tai net būtų galima pavadinti svarbiausiu Kosminių civilizacijų bendravimo tikslu – brangiausios vertybės, kitos civilizacijos kuo detalesnės vystimosi kelio informacijos gavimas. Ir kartu tai būtų pigiausia vertybė ją atiduodant. Netekti jos neįmanoma – gaunant galima pripildyti aruodus, bet atiduodant negali išsemti savojo aruodo.

Daugelio Egzocivilizacijų nueiti evoliucijos ir vystimosi keliai, klystkeliai, degradacijos ir žūtys, sudėti į vieną duomenų bazę tampa Egzocivilizacijų genealoginiu medžiu. Tokio genealoginio medžio vertybė – neįkainojama. Šitokią vertybę turinti civilizacija, analizuodama genealoginio medžio šakų šakojimosi variantus, pasirinkdama sau tinkamą vystimosi kelią, įgyja realų šansą sąmoningai keisdama vystimosi strategiją, pasiekti atskirų protaujančių individų ir planetinės (o gal žvaigždinės ar net galaktinės?) civilizacijos maksimalias dvasines, socialines ir fizines (jeigu jos dar reikalingos?) aukštumas – pasiekti Gyvybės ir Proto išsivystimo ribas Visatoje.

Iš šių teiginių seka dar viena natūrali išvada – pasiekusi pakankamą globalios civilizacijos išsivystymo ir proto lygį (pabrėžiu – kalbama ne apie atskirų individų išsivystymą ir protingumą, bet apie globalios civilizacijos sugebėjimą priimti pozityvius, išlikimo siekiančius sprendimus) tokia civilizacija, nepaisydama pavojų ir grėsmės (tai kas dažnai propaguojama mūsų pseudo meninių filmų siužetuose ir atskirų mokslininkų pasisakymuose), skirdama maksimalias energetines, technines, o gal ir kitas, mums visai nežinomas pastangas, stengtųsi užmegzti kontaktus su kuo didesniu skaičiumi kitų Egzocivilizacijų ir ieškoti Visatoje išlikusių Žaliųjų duobių. Taip aš pavadinčiau išnykusių Egzocivilizacijų išlikusias informacijos sankaupas. Tuo tarpu Žaliosiomis salomis Visatoje būtų galima vadinti gyvybės židinius, pasiekusius ar nepasiekusius sąmoningo proto lygį. Proto salų apibrėžimas kalba pats už save. Kosminę civilizaciją, sudarytą iš protingų individų, pavadinti protingą išsivystymo lygį pasiekusią galima tik tada, kai ta civilizacija dėtų maksimalias pastangas gauti iš kitų Kosminių civilizacijų informaciją apie jų nueitą evoliucinį ar revoliucinį vystimosi kelią, dėtų maksimalias pastangas kaupti Visatos erdvėse, žaliosiose Gyvybės ir Proto salose subrandintus brangakmenius, žėrinčius savo išlikimo ir tobulėjimo briaunomis.

Šiuo požiūriu mūsų civilizacija yra dar labai toli nuo tokio išsivystymo ir kolektyvinio proto lygio, kiek mes beapeliuotume į savo, kaip individų protingumą. Komentarų čia nereikia, užtenka vien pažvelgti į milžiniškas ginklavimuisi skiriamas lėšas.

Tačiau šiam pesimistiniam faktui, paguodos dėlei, galima priešpastatyti mūsų technines pastangas ieškant Visatos Žaliųjų salų. Artimiausia tokia sala galėtų būti Marso planeta. Marse yra atmosfera, daug vandens ledo pavidale, vasarą iki 20o Celsijaus įšylantis Marso gruntas, todėl primityvios gyvybės formų tikimybė Marse, ypač jo praeityje, kai jo paviršiuje tyvuliavo vandenynai, jūros, ežerai, o tekančių upių vagos išlikusios iki šių dienų, yra labai didelė. Neveltui tiek daug kosminių aparatų išėjo į orbitas apie Marsą, o kiti leidosi jo paviršiuj. Neveltui olandų kompanijos organizuojama pirmųjų Žemės kolonistų ekspedicija į Marsą „Mars One“ su bilietu tik į vieną pusę, be galimybės sugrįžti į Žemę. Neveltui tokių pasiryžėlių skaičius jau perkopė 200 tūkstančių, kurių tarpe jau yra ir vienas lietuvis.

Kitą mūsų pastangų srautą realizuoja kosminis teleskopas Kepleris. Jis ieško egzoplanetų prie kitų žvaigždžių. Nuo 2009 metų, išvedus Keplerio teleskopą į orbitą iki 2013 metų spalio 13 dienos jau surastos 998 egzoplanetos prie 759 žvaigždžių. Keliolika iš jų – artimos savo dydžiu Žemei, skriejančios gyvybės zonoje – platesnėje ar siauresnėje atstumų juostoje nuo centrinės žvaigždės, kurioje skriejančių uolinių egzoplanetų paviršiaus temperatūra yra tinkama skystam vandens būviui.

Keplerio teleskopo tyrimų kosminė erdvė yra labai nedidelė – tik 300 šviesmečių spindulio lyginant su mūsų Galaktikos 100 tūkstančių šviesmečių mastais. Statistinė Keplerio teleskopo atradimų analizė atlikta skirtingais metodais ir skirtingų autorių byloja, kad mūsų Galaktikoje Žemės tipo egzoplanetų gali būti nuo 17 iki 30, ar net iki 60 milijardų. O vienas iš tyrimo autorių šį skaičių padidina net iki 100 milijardų.

Tai stulbinantys skaičiai. Prieš juos nublanksta kraštutinė pesimistinė nuomonė (tarp kitko niekuo nepagrįsta), kad mes esame vieni net visoje Visatoje. Žinoma, tokia nuomonė turi teisę egzistuoti iki pirmo Žaliosios salos atradimo už Žemės ribų. Galima pridurti, kad nesugalvotum didesnio miunchauzeniško absurdo, kaip teiginys, kad mes esame vieni visoje Visatoje. Ir jokiais moksliniais, filosofiniais ar teologiniais argumentais negalima tokio teiginio paremti. Apie tai, kad toks Žemės civilizacijos ir gyvybės mūsų planetoje vienkartinis egzistavimas Visatoje yra neįrodomas, aš jau nekalbu, nes tai yra absoliučiai neįmanoma – net tuo atveju, jei negautume jokių įrodymų apie gyvybės ir proto egzistavimą Visatoje iki pat mūsų planetos saulėlydžio.

Keplerio teleskopo vykdomos egzoplanetų paieškos yra pripažintos prioritetiniais tyrimais astronomijoje. Pastaraisiais metais išbandytas naujas tolimų planetų atmosferų sudėties analizės metodas, leidžiantis pastebėti atmosferos sudėtyje esant tokių cheminių junginių, kurie gali susidaryti tik organinės gyvybės formų evoliucijos metu. Jeigu jis pasiteisins, turėsime unikalų metodą dalį Žemės tipo egzoplanetų priskirti Visatos Žaliosioms saloms.

Visa tai teikia vilčių. Reikėtų dar pridurti, kad visos tinkamų egzoplanetų paieškos, jų cheminės sudėties atmosferų analizė vykdoma remiantis žmogiškąja patirtimi, žemiškosiomis gyvybės formų egzistavimo sąlygomis ir formomis. Tačiau niekas negali paneigti, kad Visatos begalinėse erdvėse ir visai kitokiose egzoplanetų sąlygose gali egzistuoti kitos mums visai nežinomos egzogyvybės ir egzoproto formos, gal net mūsų rašytojų fantastų vaizduotę pralenkiančios. Tada visi aukščiau minėti skaičiai gali keleriopai išaugti.

Sugrįžkime prie Kosminių civilizacijų genealoginio medžio. Aukščiau išdėstyta optimistiška naujų atradimų ir metodų gausa tarsi suteikia mums viltį ir galimybę iš mozaikos gabaliukų suformuoti bent Kosminio genealoginio medžio dalį. Deja, tokios viltys gali likti tik gražia teorine ateities vizija. Tam yra labai daug priežasčių.

Mes dar neradome nei vienos Žaliosios salos Visatoje; mes nežinome, kokia tikimybė gyvybės užuomazgai tam tinkamoje egzoplanetoje; mes nežinome, kokia tikimybė Žaliosiose salose subujoti Protui, o tuo labiau Egzoprotui; mes nežinome Proto salų skaičiaus mūsų Galaktikoje; mes nežinome, kiek vidutiniškai laiko gali egzistuoti nekontaktuojanti su kitomis atskira Egzocivilizacija – gal jos suklestėjusios greitai degraduoja arba susinaikina, tarsi patvirtindamos Franko Fennerio prognozes; mes dar neišgirdome nei vieno dirbtinio radijo signalo, nors jautriausiais radijo teleskopais esame praklausę tūkstančius, bet, deja, tylinčių žvaigždžių…

Būtų galima šį nežinojimo sąrašą tęsti ir tęsti, artėjant prie beviltiško pesimizmo, tačiau unikalus žmogaus prigimtinis pažinimo alkis, nepasotinamas alkis, leidžia kategoriškai tvirtinti – Žaliųjų salų, Egzocivilizacijų paieška niekada nesibaigs. O atrastas Marso mikroorganizmas, net jo suakmenėjusi fosilija, kaip potvynio banga suintensyvins tokias paieškas, jau nekalbant, kad tai taps didžiausia šimtmečių sensacija.

O jeigu statomi vis galingesni radijo teleskopai pagaliau priimtų abejonių nekeliantį protingų būtybių siunčiamą signalą? Ko galima tikėtis iš tokio signalo? Ar mes pajėgtume jį iššifruoti ir suprasti? Nežinau, tik neabejoju, kad toks signalas iš kaimyninės Egzocivilizacijos iš esmės sukrėstų Žemės žmoniją. Bet norėtųsi tikėti, kad tokia Egzocivilizacija, nusprendusi byloti apie savo egzistenciją, yra nuėjusi toliau už mus savo vystimosi kelyje ir tame kelyje vadovavosi greičiausiai universaliomis bendražmogiškomis, o tiksliau bendrakosminėmis vertybėmis, kurių dėka jos pasiekė tas neįsivaizduojamas vystimosi aukštumas ir bendraudamos su kitomis Proto salomis Visatoje, susiliedamos į visumą, suformavo visuotinį, nepriklausomą Visatos Proto fenomeną, kurio įtaka pasiekė ir Žemės planetą. Norėtųsi tuo tikėti.

Toks signalas būtų antros šakos pumpuras mūsų vizijose formuojamame Kosminiame Egzocivilizacijų genealoginiame medyje, nes pirmoje labai trumpoje šakoje yra užkoduota permaininga ir grėsmingai artėjanti prie pabaigos mūsų žemiškos civilizacijos evoliucija. Ir čia iškyla hamletiškas klausimas – ar mes dar turėtume laiko surasti ir iššifruoti antrą, trečią, ar ketvirtą Kosminio genealoginio medžio šaką? Ar dar turėtume pasirinkimo viltį ir galimybę?

Tačiau mes jau pareiškėme Visatai apie savo egzistavimą – išsiuntėme tris laiškus. Du iš jų keliauja iš Saulės sistemos išklydusiuose kosminiuose aparatuose, gal kada nors į kieno nors rankas jie pateks. Trečias nukreiptas tikslingai į kamuolinį žvaigždžių spiečių Heraklio žvaigždyne. Jeigu ten, tarpe milijono žvaigždžių sistemų, bus kas priima mūsų laišką, jį iššifruoja ir pasiunčia Saulės link atsakymą – jį sulauktume po 48 tūkstančių metų – tokio laiko reikia radijo bangoms nulėkti iki žvaigždžių spiečiaus ir atgal iki Žemės. Esmė ne ilgame atsakymo laukime (ar tuomet Žemėje dar bus kas gyva?) – laiškas labiau skirtas ne jiems, bet mums, mūsų supratimui, kad esme viena iš daugelio Visatos Proto salų – tai mūsų prabilimas į Kosmosą – mes esame! Taip, mes esame, bet ar išliksime?

Pagarba Nežinomybei

Savo samprotavimais išdrįsau nueiti į vieną nuostabiausių šalia mūsų esantį pasaulį, kuriam daviau vardą iš didžiosios raidės– Nežinomybė. Šį žodį vartojame gana dažnai, bet retas kuris jaučia jį, kaip milžinišką, neaprėpiamą pasaulį, realiai egzistuojantį šalia mūsų. Tam tikra prasme mūsų pragmatiška auklėjimo ir švietimo sistema mus yra gerokai nuskriaudusi – įpratino gyventi ne realiame pasaulyje, bet vadovėlių, enciklopedijų, matymo ir lytėjimo, o tiksliau žinojimo pasaulyje. Jis taip pat nuostabus ir turtingas, tik tiek, kad jis aiškiai ribotas ir nėra tas realus pasaulis, kuriame iš tiesų gyvename. Mus supantis realus pasaulis – tai nepakartojamai spalvingesnis, įstabiausių raštų audinys iš tviskančių Nežinomybės gijų, tarpe kurių, kaip ataudai, matyti ne mažiau spalvingos ir mūsų žinojimo gijos.

Nežinomybę galima pajusti ar net paliesti čia ir dabar, bet dar ryškiau jos gijos sutviska pažvelgus iš Kosminių aukštumų ir kosminių ateities laiko intervalų. Iš kuo toliau mes žvelgsime, tuo labiau ryškės Nežinomybės perteklius. Bet pripažindami Nežinomybės gausėjimą lekiančio Žemės civilizacijos traukinio vingiuose, mašinistams vis užmetant anglies į garvežio pakurą, tuo gyvybiškesnė būtinybė praskleisti Nežinomybės duris ar nors langelį, kad pamatyti sekantį bėgių vingį ar raudonai šviečiantį semaforą. Jeigu mes tos būtinybės nesuprasime, prisimenant nieko gero nežadančias prognozes, galima nuogąstauti, kad tos būtinybės nebereiks – gal iešmininkų mes jau neturime.

Pagrindinis mąstančio žmogaus santykis su Nežinomybe būtų pagarba Nežinomybei. Todėl šiandieninis rūpestis jauno žmogaus dvasine branda neišvengiamai veda prie:

– žmonijos egzistencijos priklausomybės nuo Kosminio pasaulio suvokimo;

– žmonijos atsakomybės už savo veiksmus, kurie gali nulemti žmonijos ateities egzistenciją kosminiuose laiko mastuose;

– Žemės civilizacijos vystimosi alternatyvų paieškų kosminės ateities perspektyvoje;

– fundamentaliausių gyvybės ir proto atsiradimo ir egzistavimo Visatoje klausimų.

Keletą tokių klausimų pacituosiu:

Kokias aukščiausias evoliucijos pakopas kosminėje laiko begalybėje gali pasiekti

atskiras protaujantis individas ir tokių individų visuma – planetinė civilizacija,

ar kiekviena civilizacija tokias galimybes turi?

Ar šalia Žemės civilizacijos techninio-energetinio-informacinio vystymosi kelio

egzistuoja kitokie Egzocivilizacijų vystymosi keliai?

Kokia Proto fenomeno kilmė, prasmė ir paskirtis Visatoje?

Šie klausimai šiandien neturi atsakymų. Tačiau neabejoju, kad žmogaus ir žmonijos gyvenimas tokių klausimų erdvėje būtų daug prasmingesnis ir išlikimo vilčių teikiantis.

Prisipažinsiu, rašydamas antrą šio straipsnio dalį, išeidamas į Kosminį pasaulį, susiedamas jį su mūsų žemiškomis ir skaudžiomis problemomis, tikėjaus, kad šios mintys atves skaitytoją prie veidrodžio, kuriame jis pamatys unikalią, nepakartojamą ir vienintelę tokią protaujančią asmenybę visoje Visatoje, ne tik Lietuvoje. Visatoje laikas matuojamas milijardais metų į praeitį ir į milijardų metų miglose skendinčią ateitį. Tuo tarpu kiekvieno iš mūsų laikas šioje Žemėje, mažame Visatos kampelyje tik dviženkliu skaičiumi nulemtas. Bet mintimis ir jausmais mes galime aprėpti visą Visatą, kaip aprėpiame savo vaikų ir anūkų ateitį. Ir šioje realaus gyvenimo ir jausmų begalinėje aprėptyje yra viena taip pat unikali ir nepakartojama kiekvieno iš mūsų galimybė – palikti šioje Visatoje, šioje Žemėje, šioje Lietuvoje, šiame kaime ar mieste, šioje Tavo šeimoje prasmingus pėdsakus, kuriais didžiuosis Tavo tėvai, kaimynai ar net Lietuvos žmonės. Tie, kurie sugebės tai pamatyti veidrodyje, tikiu – tikrai turi šansą tapti Tėvais ir Mokytojais, Politikais ir Teisėjais.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra