A. Žarskus. Nepatogi knyga

Autorius: Data: 2016-02-25, 09:33 Spausdinti

Aleksandras Žarskus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

 www.alkas.lt

Elektroninėje komentarų erdvėje yra išplatinta tokia nuomonė apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“:

Šmeižikų simbiozės priežastys  – „mūsiškiai“, zurofai, vanagaitės:

Kodėl taikūs žemdirbiai lietuviai pakimba ant lietuvšaudžių – raudonųjų nacių propagandinio triuko? Kas „šaudė žydus”, juk Lietuva buvo okupuota? Atsakymas glūdi šiuose faktuose:

1. Kai HOLODOMOR‘o metu, 1932-1933 m. ginkluotos akcijos metu, Ukrainoje sąmoningai, planingai buvo numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių, Kremliuje tuo metu darbavosi net 80 procentų žydų tautybės Rusijos vadovų. 

2. Po 1945 metų NKVD-KGB Lietuvoje sunaikino milijoną lietuvių. NKVD-KGB – 50 proc. žydų tautybės „raudonųjų nacių“. Todėl gandai apie „žydšaudžius“ lietuvius yra klastingas ir žiaurus NKVD-KGB lietuvšaudžių propagandinis triukas, kuriuo siekiama nuslėpti lietuvių tautos genocidą, masines lietuvių žudynes „trėmimų“ priedangoje. Trėmimai – raudonųjų nacių „išradimas“, pigus masinių žudymų būdas. NKVD – KGB (50 proc. žydų tautybės vadovų) – raudonieji naciai, nužudė šimteriopai daugiau nekaltų žmonių nei rudieji naciai. Žydų tautybės lietuvšaudžiai klastingai kaip priedangą naudoja antisemitizmo propagandą: klastingi kaltinimai antisemitizmu, nutylint žydų tautybės „raudonųjų nacių“ vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą, yra nusikaltimas, baudžiamosios teisės objektas. Raudoniesiems naciams, zurofams, vanagaitėms yra būdas šmeižti Lietuvą, slėpti siaubingus raudonųjų nacių nusikaltimus. Tokia „simbiozė“ galima, nes iki šiol raudonųjų nacių nusikaltimai, masiškai žudant Lietuvos gyventojus, lietuvių tautos genocidas, neįvardinti Lietuvos teisme. (Arvydas Damijonaitis)

A. Damijonaitis, sakydamas, kad Lietuva buvo okupuota, žydšaudžius sulygino su stribais. Taip yra iš tiesų, juk ir stribai kolaboravo, sakykime lietuviškai, – talkino sovietams, taipogi okupuotoje Lietuvoje. Nematau esminio skirtumo – ir vieni, ir kiti buvo savanoriai. Tai kodėl vienus teisti, o kitus pamiršti?

Teisinimasis tuo, kad sovietai sunaikino daugiau žmonių negu naciai, nieko nekeičia, – tiesiog naciams pritrūko laiko. Nesunku numatyti, ką būtų veikę vokiečiai ir jų talkininkai, jei nacių okupacija būtų ilgiau užsitęsusi: ir toliau būtų talkinę vokiečiams „gryninant“ žmonijos rasę. Lygiai kaip kad stribai, taipogi lietuviai, talkino statant „šviesų komunizmo rytojų“. Prisimenu, berods, Pupų dėdės kurtos dainuškos eilutes: Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva. Ir vieni, ir kiti kolaborantai tarnavo ideologijai.

Komentaro pabaigoje A. Damijonaitis kalba apie raudonųjų nacių ir rudųjų talkininkų ryšį: Tokia „simbiozė“ galima, nes iki šiol raudonųjų nacių nusikaltimai, masiškai žudant Lietuvos gyventojus, lietuvių tautos genocidas, neįvardinti Lietuvos teisme. Taip, tas ryšys gana aiškus, – dėl jo neveikia kolaborantų paviešinimo (liustracijos) įstatymas, kuris jau prieš daug metų yra priimtas. Jei jis būtų pritaikytas tik sovietų talkininkams, tada jie prabiltų ir pareikalautų tą patį įstatymą taikyti ir nacių talkininkams. Yra sudaryti ir vienokių, ir kitokių kolaborantų sąrašai, tačiau jie neviešinami. Nusikaltimas visada žmones suriša. Patarlė sako, kad varnas varnui akies nekerta.

Vertinimas politiniu-teisiniu požiūriu niekur neveda, nes teisė priklauso nuo politikos, o politika greitai keičiasi. Todėl būtinas kito lygio vertinimas, kuris čia pavadintas – moraliniu, nors būtų galima ir kitaip jį pavadinti. Tas pats veiksmas vienos politikos kolopožiūriu yra nusikaltimas, o kitos – leistinas. Politinis-teisinis vertinimas jau pavėluotas – mirusieji neteisiami, tačiau moralinis vertinimas būtinas. Jis vis vien turės įvykti, nes žmogus nėra vien tik kūnas, kaip sakė A. De Sent Egziuperi: Tu gyveni savo elgesiu, bet ne kūne. Tu – tai tavo veiksmai, ir nėra kito tavęs.

Iš Alberto Špejerio (Albert Speer) prisiminimų: Niurnbergo procese aš pasakiau: Jei Hitleris turėjo draugų, tai aš buvau jo draugas. Esu dėkingas jam už įkvėpimą ir garbę jaunystėje, o vėliau taipogi už siaubą bei kaltę. Hitlerio paveiksle, koks jis buvo man ir kitiems, galima rasti kai kuriuos simpatiškus bruožus. Susidaro daugeliu atžvilgiu talentingo ir atsidavusio žmogaus įspūdis.

Tačiau kuo ilgiau aš rašiau, tuo labiau jaučiau, kad kalbu tik apie paviršutines savybes, nes tokie įspūdžiai nublanksta prieš nepamirštamą pamoką: Niurnbergo teismą. Aš niekada nepamiršiu vienos dokumentinės fotonuotraukos, kurioje matėsi žydų šeima: vyras su savo žmona ir vaikais eina į mirtį. Ji ir šiandien stovi man prieš akis.

Niurnberge mane nuteisė dvidešimčiai metų kalėjimo. Karinio tribunolo nuosprendis, kad ir kaip netobulai atspindintis istoriją, pabandė suformuluoti kaltę. Bausmė, visada mažai tinkama istorinei atsakomybei išmatuoti, užbaigė mano pilietinį gyvenimą. Tačiau toji fotografija iš mano gyvenimo atėmė pagrindą. Ji yra ilgaamžiškesnė už nuosprendį. 

Ši nepatogi knyga, kaip sako R. Vanagaitė, skirta tik lietuviams, t. y. savianalizei: tai, kas buvo, reikia įvertinti ne politiniu-teisiniu, bet moraliniu požiūriu. Teisinis vertinimas yra nukreiptas į kitą ar kitus, o moralinis – į save, klausiant: ar aš esu geresnis už tuos, kuriuos teisiame, ir kaip aš būčiau pasielgęs jų vietoje?

Vokiečius pakeitė kiti okupantai ir vėl pasikartojo tas pats scenarijus, tie patys įvykiai: kaimynas įduoda, žudo ir plėšia kaimyną. Taip buvo ir kai, vokiečių nurodymu, lietuviai surašinėjo, rinko, varė į pasmerkimo vietas ir šaudė savo kaimynus žydus.

Taip pat buvo ir pasikeitus okupacijai: taipogi valdžios nurodymu vykdomas tautos valymas – suiminėjami, tremiami, šaudomi tarybinės santvarkos priešai. Ir vėl kaimynas įduoda, sudaro sąrašus, tremia, plėšia ir žudo kaimynus, – tik šįkart lietuviai lietuvius.

Okupacijoje susidaro arba sudaromos sąlygos žemiausiems žmogaus polinkiams pasireikšti. Bene geriausiai tokius, kurie siekia išlikti ar pagerinti savo gyvenimą kitų sąskaita, apibūdina vaikystėje girdėtas pavadinimas – šiaudadūšis. Tai labai menkos sielos ar visai ją pamiršęs žmogus, kurio išlikimo instinktas nustelbia tauresnius, žmoniškesnius polinkius.

Kuo moraliniu požiūriu skiriasi tas, kuris įdavė, nuo to, kuris žudė? Teisiniu požiūriu gal ir skiriasi, tačiau moraliniu – ne, nes įduodamas kaimyną tu jau jį pasmerkei ir žinai, kokiai lemčiai.

Moralinis vertinimas yra svarbus tuo, kad kiekvienas žmogus gali įsivaizduoti esąs kitų vietoje ir suvokti, kaip jis pats būtų pasielgęs ar pasielgtų, jei atsidurtų tokiose ar panašiose sąlygose bei aplinkybėse. Sakoma, kad didvyriu padaro aplinkybės. Lygiai taip pat galima teisinti ar teisintis, kad ir nusikaltėliu tampama, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Tačiau tai trumparegiškas požiūris. Aplinkybės tiktai suteikia galimybę pasireikšti tam, kas jau yra žmoguje: žmogiškumui arba žvėriškumui.

Taigi paklauskime savęs: kuo aš būčiau tapęs vokiečių okupacijos metais – žydšaudžiu ar žydų gelbėtojų? Juk ir vieni, ir kiti gyveno tose pačiose sąlygose, ir vieni, ir kiti žinojo, kas jų laukia talkinant naciams ar gelbstint žydus. Šita knyga, kai jau praėjo 75 metai nuo anų baisių įvykių ir nebėra ką teisti, pirmiausiai turėtų būtų suvokiama, kaip savęs pažinimą skatinantis tekstas. Klauskime savęs: kaip aš būčiau pasielgęs tada ir kaip elgčiausi dabar, jei susiklostytų panašios aplinkybės? Ar tie, kurie šią nepatogią knygą vertina kaip Lietuvos juodinimą, kaip partizaninio pasipriešinimo menkinimą ir į visa tai atsikirsdami išskaičiuoja dar didesnius kitų nusikaltimus, pasikeitus politikai patys neimtų keršyti ir ieškoti teisybės, tuo vėlgi daugindami nusikaltimus? Toks požiūris kloja pamatus kerštui ir naujiems panašiems įvykiams.

Senelis mokė savo anūką gyvenimo išminties:
– Kiekviename žmoguje vyksta kova labai panaši į aršią dviejų vilkų kovą. Vienas vilkas atstovauja blogį, o kitas įkūnija gėrį.
Vaikelis trumpam susimąstė ir paklausė:
– O kuris vilkas laimi tą kovą?
Žilagalvis nusišypsojo ir atsakė:
– Atsimink: visada laimi tas, kurį tu maitini…

„Lietūkio“ garažo kieme, kaip pasakojama, žudė iš kalėjimo paleisti, NKVD iškankinti buvę kaliniai lietuviai. Vienas iš jų vėliau sakė, kad tai darė apakintas pykčio ir paskui labai gailėjosi. Kada bus pabaiga? Nes istorija kartojasi… Ir kartosis tol, kol pasikeis žmogus. Gal verčiau, šios nepatogios knygos sukrėsti, nustokime rodyti vieni į kitus ir atsukime pirštus į save, kaip daroma pradedant šv. Mišias. Pažvelkime į save, susivokime ir dabar pat, kai niekas netrukdo, skaitydami tą nepatogią knygą pajauskime, kaip kiekvienas elgtumės, jei, neduok Dieve, vėl keisis aplinkybės? Dabar pat pamaitinkime gerąjį vilką, nes keičiantis politikai gerąjį vilką penėti bus gerokai sunkiau.

Kyla klausimas, ar R. Vanagaitės knygoje aprašytas elgesys yra būdingas tik lietuviams, ar visiems žmonėms? Pamąsčius apie tai, kas vyko ir vyksta visais amžiais ir visose pasaulio šalyse, akivaizdu, kad tai bendražmogiškas bruožas: tas pats žmogus gali būti ir kilnus, ir žvėriškas. Tačiau, vis dėlto, dažniau maitiname piktąjį vilką. Tai rodo psichologiniai tyrimai. Pavyzdžiui, JAV psichologas Pilypas Zimbardo Stanfordo universitete savanorius studentus suskirstė į kalinius ir prižiūrėtojus ir imitavo kalėjimo gyvenimą. Eksperimentą teko nutraukti anksčiau numatyto termino, nes „prižiūrėtojai“ taip įsijautė į savo vaidmenį, kad „kalinių“ sveikatai kilo pavojus.

Visuomenė vadovaujasi įstatymais, kurie apibrėžia leistinus ir nusikalstamus veiksmus. Gyvendami pagal galiojančius įstatymus esame normalūs. Šiuo požiūriu beveik visi politinių žudynių, t. y. įstatymais įteisinto žudymo dalyviai buvo normalūs žmonės. Žudikais jie tapo todėl, kad pasikeitė įstatymas. Jie pakluso tam įstatymui. Paradoksas: vykdant įstatymus, galima tapti ir tampama nusikaltėliais, kurie, pasikeitus valdžiai ir įstatymams, jau yra baustini. Geras teisinio ir moralinio požiūrio skirtumo pavyzdys yra Niurnbergo teismas –teisiami naciai teisiškai nebuvo kalti.

Niurnbergo teismas – tai Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių teismas. 1945 m. lapkričio 20 d. Nirnbergo miesto Teisingumo rūmuose įvyko pirmasis Tarptautinio karo tribunolo posėdis. Tačiau nė vienas kaltinamasis (išskyrus Albertą Špejerį) nepripažino savo kaltės. Kaltinamieji gynėsi, esą jie nėra teisiškai atsakingi už įvykdytus nusikaltimus, nes tuo metu vykdė vyriausybės įsakymus. Tarptautinio karinio tribunolo teisėjai šį argumentą kategoriškai atmetė. Galutiniame nuosprendyje buvo pabrėžta, kad svarbiausia – ne įsakymo buvimas, bet moralinio pasirinkimo galimybė (paklusti arba nepaklusti žmogiškumui prieštaraujančiam įsakymui).

Vokiečių spauda rašė, kad Niurnbergo teisme dalyvauti moralinės teisės neturi teisėjai, kurie patys yra dalyvavę politinėse represijoje. Tokie buvo: tarybinis kaltintojas Rudenko, masinių represijų Ukrainoje dalyvis, teisėjas iš Anglijos, kuris aktyviai veikė išduodant SSSR tarybinius piliečius, kaltinamus kolaboravimu, iš kurių daugelis buvo nekalti, teisėjai iš JAV Klarkas ir Bidlas, kurie organizavo konclagerius japonams, gyvenusiems JAV, tarybinis teisėjas I. Nikitenko, pasmerkęs šimtus piliečių stalinistinio teroro metu.

Vokiečių teisininkai kritikavo procesą dėl to, kad:

  1. Kaltintojai buvo tik laimėjusioji pusė ir nebuvo neutralių teisėjų, kurie nebūtų suinteresuoti nuosprendžiu.
  2. Niurnbergo teisme buvo įvesti du nauji, anksčiau teismo praktikoje nežinomi punktai: „Pasiruošimas puolamajam karui“ ir „Nusikaltimai prieš taiką“. Taip buvo pažeistas principas Nulla poena sine lege (Nėra bausmės be įstatymo), kuris reiškia, kad negali būti kaltinimo be iš anksto suformuluotos nusikaltimo sudėties ir numatytos bausmės už ją.
  3. Labiausiai ginčytinas, pasak vokiečių teisininkų, buvo punktas: „Nusikaltimas prieš žmoniją“, nes pagal šį punktą kaltinimai turėtų būti pareikšti ir laimėtojams (už Drezdeno subombardavimą, atominių bombų numetimą ant Hirosimos ir Nagasakio ir t. t., be abejo ir sovietams).

Rusijos istorijos instituto bendradarbis Jurijus Žukovas tvirtino, kad teismo eigoje džentelmeniškai buvo susitarta pamiršti Ribentropo-Mopotovo paktą ir Miuncheno suokalbį. 

Tad kuo vadovautis gyvenime, kad netaptum legaliu nusikaltėliu? Legalus nusikaltėlis, – parašiau ir susimąsčiau… Įstatymai ne tik saugo nuo nusikaltimų, bet ir juos daugina. Neskaičiuosime, kiek šiandien normalūs žmonės daro legalių nusikaltimų. Skaičiavimai būtų labai skirtingi, priklausomai nuo to, kokiais įstatymais remsimės.

Kai kas lietuvių dalyvavimą žydų naikinime bando teisinti tuo, kad juos šaudė tiktai padugnės ar išsigimėliai. Tai – tik trumparegiškas savo munduro valymas. Jei tokių visuomenės atmatų ir buvo, tai tik vienas-kitas procentas. Tuo tarpu daugumoje dalyvavo aktyvūs, politiškai angažuoti siekiantys nepriklausomybės, galbūt jaučiantys gėdingą kaltę dėl be šūvio atiduotos Lietuvos. Tikslai geri, bet priemonės niekam tikę, net nusikalstamos. Kuriame rojų, bet išeina pragaras.

Taip jau yra, kad normalus, įstatymų besilaikantis žmogus nėra apsaugotas nuo žydšaudžio, stribo, nacio, komunisto ar panašaus likimo. Panašaus likimo gali išvengti tik padorus žmogus, kuris valdžios leidžiamus ir dažnai besikeičiančius įstatymus vertina moraliniu požiūriu. Eilinis gėrio ir blogio paradoksas: Sovietų valdžia, kurios įstatymai įteisino masinį klasinių priešų naikinimą, teisė žydšaudžius, kurie, būdami normalūs, įstatymui paklūstantys žmonės, tapo legaliais nusikaltėliais. Juos teisė, nes nacių politinius įstatymus įvertino moraliniu požiūriu.

Kai naciai, suprasdami, kad pralaimėjo karą, bandė naikinti savo legalių nusikaltimų pėdsakus, jie taipogi savuosius įstatymus įvertino moraliniu požiūriu. Lygiai taip pat komunistų vykdyti politiniu požiūriu legalūs veiksmai, moraliniu požiūriu yra sunkūs nusikaltimai. Todėl taip sunkiai yra įvardijami nusikaltimai ir nubaudžiami legalūs nusikaltėliai, nes vienų požiūriu jie yra leistini, o kitų – nusikalstami.

Politinis-teisinis įvertinimas niekada nebus pakankamas nei mūsų pačių, nei kitų požiūriu. Teisinis vertinimas yra tik laikina priedanga, vengiant moralinio vertinimo. Be to, moralinis įvertinimas vis tiek turės įvykti, nes žmogus ne vien tik kūnas. Tai tik laiko klausimas, jei ne šiame gyvenime, tai po mirties, kai visos „politikos“ ir visos „teisės“ nustoja galioti.

Buvimas normaliu, kaip matėme, neapsaugo nuo legalių nusikaltimų. Nuo jų apsaugo tik padorumas. O kaip išlikti padoriu? Tai, ko gero, ir yra svarbiausias gyvenimo uždavinys.

Būti padoriu gali tik tikrai laisvas žmogus. Normalus žmogus nėra laisvas, nes jis nuo daug ko priklauso ir, visų pirma, – nuo įstatymų. Tikrai laisvas yra tas, kuris pats gali spręsti, paklusti įstatymui ar ne. Kitaip sakant, jo vidinis širdies balsas yra aukščiau už valdžios įstatymus.

Ką sako vidinis širdies balsas arba tas etinis principas, kuris būtų iškilęs virš visų politinių motyvų ir aprėptų visus žmones, nepaisant jų rasės, religijos, įsitikinimų ar kultūros? Tokį visaapimantį etinį principą po ilgų ieškojimų suformulavo XX a. humanistas Albertas Šveiceris. Tai tarsi širdies balsas, sakantis: Aš esu gyvybė, labai norinti gyventi, tačiau gyvenu tarp kitų gyvų būtybių, kurios lygiai taip pat nori gyventi. Šveiceris jį pavadino Ehrfurcht vor dem Leben; gali būti verčiama – Didi pagarba gyvybei, tačiau pažodinis ir tikslesnis vertimas yra: Baiminga pagarba gyvybei, kitaip sakant, pagarba gyvybei visada ribojasi su baime jai pakenkti. Iš esmės, tai ta pati, visose religijoje žinoma taisyklė: Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma. Vadovavimasis šiuo principu reikalauja nuolatinio vidinio budrumo – visada būti vidiniame konflikte, nuolat svarstant, kiek mano veiksmai pažeidžia kitą ar kitus.

Tai pilnutinę laisvę suteikiantis principas: jame nėra jokių konkrečių nurodymų kaip elgtis, nes kiekvienas atvejis, kiekvienas susitikimas su kita gyvybe yra nepakartojamas ir jokiais įstatymais neapibrėžiamas. Tai tokia didelė ir visa apimanti laisvė, kad žmogus išsigąsta ir ją atmeta sakydamas: ne, ne, tai ne man, tai per sunku, tai neišpildoma, geriau aš jau laikysiuos įstatymų. Bet visi didieji nusikaltimai – genocidai, trėmimai, rasės gryninimas, komunistinio rytojaus statymas ar dabar vykdomas Islamo valstybės kūrimas – yra pagrįsti įstatymais, kuriais įteisinami patys žiauriausi nusikaltimai.

Vietoj to, kad atsigręžtume į save, ieškome atpirkimo ožio. Prancūzų antropologas Rene Girard‘as yra tyrinėjęs ritualinio „atpirkimo ožio“ reiškinį, pasikartojantį įvairiose visuomenėse. Jo išvada tokia: jei visuomenėje kyla simbolinio „atpirkimo ožio“ paieškos, ieškokite toje visuomenėje krizės.

Vietoje kaltinimų vieni kitiems ar atpirkimo ožio ieškojimų, bendromis jėgomis sutvarkykime visas buvusių žudynių vietas, o per Vėlines, lankydami savo artimųjų kapus, uždekime žvakutes ir jų amžino poilsio vietose bei raskime jiems vietos savo širdyse. Tegu atstumtieji vėl tampa mūsiškiais. Moraliniu požiūriu tai įmanoma, teisiniu – ne.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra