A. Sniečkaus 100-osios gimimo metinės

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Sausio 25 d. Lietuvos Mokslų akademijos salėje (ten pat, kur 1988 m. buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė okupantų valdžios nostalgiją jaučiantys bolševikinio aparato, tikėtina, ir ne be buvusių represinių struktūrų darbuotojų, komunistinės ideologijos propagandistai, karo veteranai (…), susirinko į konferenciją, skirtą paminėti okupuotos Lietuvos marionetinio politinio aparato vadovo A.Sniečkaus šimtąsias gimimo metines.
Prezidiume – sovietinių laikų “mokslinio” komunizmo dėstytojas S.Sunelaitis, LSSR MA socialistinės visuomenės istorijos skyriaus vadovas H. Šadžius, buvęs Vilniaus inžinierinio statybos instituto kompartijos sekretorius A. Kunčinas.
Pirmasis kalbėtojas H. Šadžius minėjo sunkias gyvenimo peripetijas, kad daugelis anuo metu sukurtos rašliavos dabar te tinka tik makulatūrai. Toks jau likimas tų kūrėjų ir jų kūrinių, kuriuose buvo klastojama istorija. Vargu ar tokių istorikų darbai galėjo tarnauti Lietuvos laisvei. O juk ne tik nepriklausomybės metais, bet ir anais laikais buvo galima nuveikti ką nors prasminga.
Buvo kalbėta apie A. Sniečkaus poziciją dėl Karaliaučiaus krašto – atsisakė jį prijungti prie LSSR “kartu su gyventojais”. Tačiau nebuvo atsakyta į repliką, kodėl Sniečkus, būdamas toks įtakingas, pavergtos Lietuvos gyventojus trėmė ne į Karaliaučiaus kraštą, o į Sibirą (Rusijos ekonomiką kelti ir Sibirą kolonizuoti.).
Kodėl raudonoji armija Rytprūsiuose be atrankos žudė lietuvininkus? O ir dabar, jei Rusija tokia geranoriška, galėtų suteikti bevizį režimą Lietuvos Respublikos piliečiams, kai tos pačios baltų kultūros paveldo tęsėjams (saugotojams). Ar tik nėra ta Sniečkaus “išmintis” siejama su atsisakymu nuo bet kokių pretenzijų į lietuvių kultūrinį palikimą nuo neatmenamų laikų ir etninę praeitį prūsuose, ypač Mažojoje Lietuvoje?
Pasisakymuose buvo kalbama, kad A.Sniečkus dažnai konfliktuodavęs su Kremliaus vadais, bet vis laimėdavęs. Kas tuo galėtų patikėti, gerai žinoma, kaip su nepaklusniais būdavo susidorojama. Kitaip galėjo būti, jei Lubiankos analitikai sumanydavo kūrybinių scenarijų.
Kitas pranešėjas su patosu pasakojo apie pasiektus aukštus žemės ūkio rodiklius, net lenkiančius tuometinės Vokietijos (tik nepaminėjo kurios?). Reikia manyti, kad VDR, nes sovietmečiu kalbėtojas vargu ar galėjo patekti į Vakarus. Skaudi tiesa, kad LSSR anuo metu žemės ūkyje dirbo daugiau kaip 50 proc. gyventojų. Tas pats pranešėjas liaupsino Sniečkų ir dėl galvijų veislės išsaugojimo. Už tai susilaukė salės replikos, jog Lietuva virto SSSR ferma, o jos gyventojai – mankurtais. (Kviestiniai konferencijos dalyviai vis jaudinosi, kad iš gatvės į salę neįsiveržtų protestuotojai). Su pranešėju būtų galima sutikti, nes visi sovietiniai statistiniai rodikliai visuomet būdavo puikūs. Beveik visi planai buvo įvykdomi 101-103 proc., tačiau grūdus milijonais tonų sovietų imperija buvo priversta pirkti JAV ir Kanadoje. Pranešėjas kažkodėl nutylėjo apie LSSR industrializaciją, kai mūsų miestai buvo prikimšti karinių gamyklų (“pašto dėžučių”), kuo nepasižymėjo Latvijos, tuo labiau Estijos SSR. Šiandien dėl to Lietuva labiausiai nukentėjo, nes daugiausia inžinierių liko be darbo. Gal ir šioje srityje A.Sniečkus ką nors nuveikė? Turint omeny SSKP iškilmingai deklaruotą komunizmo pastatymo programą, buvę atsakingi politinio aparato darbuotojai, melo ir demagogijos propagandistai šiandien proletariatui turėtų atsakyti už tai, kad nepastatė žadėto komunizmo (visi planai įvykdyti 101 proc.), taip pat už milijonus gyvybių kainavusius eksperimentus. Maža to, jau Nepriklausomybės metais buvusi sovietinė nomenklatūra, vadovaujantis politinis aparatas, kolchozų pirmininkai ir administracija išgrobstė visuomenės sukurtą turtą.
Reikia manyti, kad renginio organizatoriams teisinant A. Sniečkų, rūpėjo bent iš dalies ir patiems apsivalyti nuo nesvarių darbų. Teigčiau, kad svarbu ne tik tai, apie ką buvo kalbama, bet ir tai apie ką nebuvo kalbama. Pavyzdžiui: konferencijoje (tiksliau mitinge) nebuvo kalbama apie 1940 m. sukirtą ir A. Sniečkaus vadovaujamą specialią komisiją dėl lietuvių holokausto, kurią sudarė Eusiejus Rozauskas, Icekas Dembo, Judita Komodaitė, Fridas Krastinis, Kazys Micevičius, Danielius Todesas. Ne žodžiu neužsiminta apie rusifikacijos politiką, areštus, tardymus, teroro psichozę, išdraskytas šeimas, naikinimą, Lietuvos valstybių institucijų, visuomeninių organizacijų likvidavimą, literatūros specfondinimą, griežtos cenzūros įvedimą. Nebuvo paminėta, kad nekomsomolcams, tremtinių vaikams buvo trukdoma mokytis, nepritariantiems politinei tvarkai užimti bet kokias vadovaujančias pareigas, kad karo metais lietuvių kariai buvo siunčiami į priešakines fronto linijas, melioracijos vamzdynų tinklai buvo tiesiami po sodybų gyvenamaisiais pastatais, kolonistams veltui buvo dalijami žynybiniai butai, o vietiniams gyventojams brangiai kainuojantys kooperatiniai, buvo trukdomos radijo laidos iš užsienio, kontroliuojamas ir varžomas susirašinėjimas su giminėmis užsienyje, informacijos perdavimas, niekinama tautinė kultūra ir religija, žmones skendo alkoholizmo liūne, buvo naikinami memorialiniai paminklai, spauda, radijas ir televizija skleidė nežabotą melą ir dezinformaciją, persekiojami kraštotyrininkai, balsavimai falsifikuojami, iš Vakarų į LSSR atvykusių lietuvių judėjimas varžomas, jie persekiojami. Nekalbėta ir apie valstybės ir represuotų asmenų turto grobstymą ir naikinimą, nekaltų žmonių persekiojimus, “psichinių ligų” diagnozes logiškai mąstantiems, kagėbistus “kadravikus” (personalo darbuotojus), lietuvių verbavimą į “piatiletkų strojkas” Rusijoje, pabaltiečių atranką į “strojbatus” (karinis komisariatas ir saugumas), baigusių aukštąsias mokyklas politiškai nepatikimų studentų ignoravimą skirstant į tarnybas, nežabotą administracijos savivaliavimą, sovietines “profsąjungas”, baudžiavinę-kolchozinę santvarką, gyvenamosios vietos registraciją, priverstinį obligacijų pirkimą, tikinčiųjų ir kunigų persekiojimus, miestų ir gatvių pervardijimus, informatorių “darbą” kolektyvuose ir tarp studentų ir t. t.
Konferencijoje nekviestiems nebuvo leidžiama pasisakyti. Konferenciją piketavo keli šimtai buvusių politinių kalinių, tremtinių, pasipriešinimo okupacijai dalyvių ir atsitiktinių praeivių.
Okupacijos metais lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei buvo padaryti baisūs nusikaltimai. Tačiau okupantai nenorėjo to daryti savo vardu. Jiems buvo reikalinga marionetė, iškamša, priedanga. Tam labai tiko Sniečkus. Tai aiškiai matyti ne tik iš jo, bet iš jo gyvenimo bendražygės Miros Bordonaitės (MLTE, t.I, p. 253; LTE, t. II, p. 219) politinės veiklos.
Ir netiesa, kaip teigia Sniečkaus sūnus Vladas (“Respublika”, 2003 01 2), jog “reikia nepamiršti, kokiu laiku jis gyveno”, sugebėjęs pergudrauti Josifą ir Nikitą. Ne! A.Sniečkus jau nuo pirmųjų Lietuvos Nepriklauomybė metų ėmėsi pragaištingos veiklos. Už priešvalstybinę veiklą ne kartą buvo suimtas ir baustas (MLTE, t. III, p. 246–247). Vykdydamas nelegalią veiklą tarnavo svetimos valstybės interesams.
Tai dar ne viskas. Šiomis dienomis knygynuose pasirodė dar viena naujiena, – tokių SSKP ir LSSR veikėjų, «kovotojų dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės kaip V. Astrausko, A. Česnavičiaus, L. Diržinskaitės-Piliušenko ir daugelio kitų prisiminimų knygą SNIEČKAUS FENOMENAS (Vilnius, 2003, 432 p.). Jei  G.Zimanas šių dienų būtų sulaukęs, ir jis būtų šlovinęs šį “lietuvių tautos fenomeną”.
Baigdamas norėčiau paklausti, ką šioje srityje nuveikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras? Kodėl nepakankamai finansuojama ši įstaiga? Kodėl tokie menki poslinkiai Lietuvos gyventojų kultūrinio, dvasinio, moralinio genocido tyrimo srityje?

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra