A. Smetonos išvykimas iš Lietuvos: sovietmečio miglos sklaidosi Kybartuose

Autorius: Data: 2018-10-08 , 10:29 Spausdinti

A. Smetonos išvykimas iš Lietuvos: sovietmečio miglos sklaidosi Kybartuose

Virginijos Skučaitės nuotr.

Virginija SKUČAITĖ, klaipeda.diena.lt

Siekiant daugiau sužinoti apie 1940 m. birželio 15-osios Antano Smetonos kelionę per Lietuvos sieną Kybartuose, atsiskleidė mažai žinomų prezidento ir žūstančios valstybės santykių detalių, sovietmečiu paskandintų mituose.

Užsuko užkąsti

„Atvažiavau į Kybartus praėjusiojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Anuomet garbaus amžiaus vietos gyventojai man pasakojo įdomių smulkmenų iš 1940 m. birželio 15-osios vakaro įvykių Kybartuose“, – kalbėjo pirmasis šio miestelio meras, o dabar – bendruomenės pirmininkas Vitas Katkevičius. Jis savo pasakojimą pradėjo nuo Kybartų geležinkelio stoties, nes būtent čia pirmiausia, apie 19 val. vakaro, stabtelėjo iš Kauno su palyda atvažiavęs automobiliu Antanas Smetona. „Kodėl trimis automobiliais anuomet iš Kauno važiavę keleiviai sustojo būtent čia? Ši Rusijos imperijos laikais statyta geležinkelio stotis buvo didžiausia ir prabangiausia po Sankt Peterburgo. Čia apsistodavo ir pats Rusijos caras Nikolajus II, kai vykdavo į savo žmonos, Vokietijos princesės Aleksandros, tėviškę Vokietijon. Na, o tarpukariu stotyje, kurios dabar išlikusi tik menka dalis, veikė geras restoranas, kuriame prezidentas su palyda išgėrė arbatos, užkando“, – pasakojo V.Katkevičius, negalėjęs įvardyti visų konkrečių asmenų, kartu su prezidentu atvažiavusių į stotį.

Kodėl paliko šalį?

Kaip rašo A.Smetonos asmeninis sekretorius Aleksandras Merkelis monografijoje „Smetona“, prezidentas birželio 15-ąją 16.45 val. paliko Kauną, kur pražūtingų įvykių staigiai užklupta Lietuvos Vyriausybė priėmė Maskvos ultimatumą. Kaip žinome, prezidentas tam prieštaravo, ypač Raudonosios armijos klausimu. Deja, A.Smetona negalėjo vienašališkai įsakyti mūsų kariuomenei priešintis, nes tam reikėjo ministro pirmininko ir kariuomenės vado pritarimo – tai buvo numatyta įstatyme ir Konstitucijoje. Kaip žinome, nei A.Merkys, nei V.Vitkauskas, nei ministrų kabineto dauguma, nei politinė opozicija su tuo nesutiko. Prezidentas, nenorėdamas, kad svetima Lietuvai jėga priverstų jį subolševikinti kraštą, nutarė palikti šalį. A.Smetona raštu pavedė save pavaduoti ministrui pirmininkui A.Merkiui. Sprendimas išvykti, pasak įvykių liudininko A.Merkelio, Prezidentui buvo labai skaudus. Išvykusio A.Smetonos automobilį vairavo šias pareigas ir anksčiau atlikęs Jonas Abeltinis. Su prezidentu automobilyje sėdėjo jo dukra Marija, jos vyras gen. štb. plk. Aloyzas Valušis, prezidento asmeninis adjutantas gen. štb. plk. ltn. Stepas Žukaitis ir mjr. Ignas Jasiūnas. Kituose dviejuose automobiliuose – prezidento sūnus Julius su žmona, saugumo valdininkai Mikas Adomavičius, Albinas Čiuoderis ir ltn. Jonas Mikaliūnas (Mikalojūnas – rašo prisiminimuose krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis).

Siekė simbolinio pasipriešinimo

Iš Geležinkelio stoties prezidentas su palyda pasuko į Kybartų gimnaziją. Čia atvyko ir prezidento žmona iš Užugirio dvaro, krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis ir teisingumo ministras Antanas Tamošaitis su šeimomis. Su pastaraisiais ministrais prezidentas svarstė galimybę suorganizuoti tegul ir nedidelį pasipriešinimą Raudonajai armijai. Anot A.Smetonos, tai Lietuvos neišgelbėtų, bet turėtų didelės reikšmės mūsų šaliai ateityje. Ir Marijampolėje dislokuoto 9-ojo pėstininkų pulko vadas gen. štb. plk. Antanas Gaušas, kuriam paskambino K.Musteikis, sutiko trauktis Vokietijos pasienio link ir, jei reikės, priešintis puolančiai Raudonajai armijai. Kovinės parengties pulkas išžygiavo iš Marijampolės Vilkaviškio link. Tauragės įgulos viršininkas gen. štb. plk. A.Breimelis atsisakė vykdyti krašto apsaugos ministro įsakymą.

Priminsime, kad birželio 15-ąją kariuomenės vadas V.Vitkauskas paskelbė įsakymą, kad SSRS kariuomenė būtų sutikta Lietuvoje kuo draugiškiausiai. Be kita ko, įsakyme leista Lietuvos karininkams, lydintiems SSRS kariuomenę, imtis BET KOKIŲ priemonių, nesivaržant dėl atsakomybės, apsaugant svetimą kariuomenę nuo galimų išsišokimų… Tad reikia tik stebėtis plk. A.Gaušo ir jo pulko drąsa tokio įsakymo akivaizdoje. Deja, birželio 16-osios ankstų rytą šį pulką pasivijo iš Kauno pasiųsti generolai Kazys Tallat-Kelpša ir Vincas Žilys ir grąžino į kareivines.

Delsė išvykti

Kai A.Smetona su palyda atvažiavo į Kybartus, Kaunas jau buvo užimtas Raudonosios armijos tankų, buvo atskridę SSRS įgaliotas ministras Lietuvai Nikolajus Pozdniakovas ir SSRS užsienio reikalų komisaro Viačeslavo Molotovo pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas. Kaip rašo A.Merkelis, Kazys Bizauskas tuoj painformavo atvykusį V.Dekanozovą, kad prezidentas išvyko į užsienį, savo pareigas perdavęs ministrui pirmininkui A.Merkiui. Atskridusiems į Lietuvą aukštiems SSRS pareigūnams tai buvo labai nemaloni žinia, nes, pirma, išankstiniame Lietuvos sovietizacijos plane A.Smetonos pasitraukimas iš Lietuvos nebuvo numatytas. Antra, prezidento pasitraukimas tapo teisine kliūtimi sklandžiai sovietizuoti Lietuvą, nes Kremlius tam tikslui buvo suplanavęs būtent A.Smetonos parašą. Tad N.Pozdniakovui ir V.Dekanozovui teko tartis su V.Molotovu, kaip elgtis sužinojus tokią netikėtą naujieną. Matyt, buvo nuspręsta neleisti A.Smetonai pereiti sienos. Tuo tarpu Prezidentas tą vakarą neleistinai delsė palikti šalį. Jį Kybartų gimnazijoje tą istorinį vakarą aplankė miestelio burmistras Jonas Prapuolenis su žmona Jadvyga, Orentų šeima ir kiti asmenys. Kaip savo prisiminimuose rašė K.Musteikis, prezidentas vis apgailestavo, kad Lietuva nepasipriešino sovietams ir vis kartojo norįs kuo ilgiau pasilikti tėvynėje. Už šį laiko tęsimą netrukus jis sumokėjo brangia kaina ir iki šiol gyvais sovietmečio mitais apie jo pasitraukimą iš Lietuvos.

Negirdėti liudijimai

Prezidentas su palyda iš gimnazijos buvo pakviestas vakarienės į šalia stovėjusius (ir tebestovinčius) Kybartų burmistro Juozo Prapuolenio namus. Tai teigė kalbintas Kybartų „Rasos“ mokyklos pedagogas Petras Volungevičius: „Prezidento automobilis stovėjo štai šioje vietoje, kur išlikusi garažo ar kažkokio sandėlio pamato dalis prie daug vėliau iškilusio pastato. Šią vietą man daugiau kaip prieš 30 metų parodė buvusios Kybartų specialiosios mokyklos direktorius Česlovas Virškus. Netoli išlikusių pamatų tebestovi burmistro namas, kuriuose vakarieniavo A.Smetona, – tai man sovietmečiu sakė pats J.Prapuolenis.“ Priminsima, kad vakarienės pas burmistrą epizodo nėra nei A.Merkelio knygoje, nei K.Musteikio prisiminimuose, todėl grįžkime į gimnaziją. Kai A.Smetona buvo gimnazijoje, iš laikinosios sostinės paskambinęs ministrų tarybos raštinės direktorius M.Žilinskas pasiteiravo, ar prezidentas neketinąs grįžti į Kauną. Sužinojęs, kad ne, M.Žilinskas pasakė, kad netrukus pas A.Smetoną šiuo klausimu atvyks delegacija iš Kauno. Maža to, į mokyklą atėjęs pasienio policijos baro viršininkas J.Žemaitis pranešė, kad iš Kauno gautas įsakymas nieko nepraleisti per sieną. Vyriausybė, matyt, jau elgėsi pagal Kremliaus diktatą. Štai tik tada prezidentas suskubo sienos link.

Tai nebuvo slogus sapnas

Kaip įvykiai klostėsi toliau? Pasak K.Musteikio prisiminimų, jis sėdo su A.Tamošaičiu į pirmą automobilį, paskui kurį pajudėjo prezidento automobiliai su palydovais ir šeimomis. Pirmieji prie muitinės, pasienio užkardos, privažiavo K.Musteikis ir A.Tamošaitis. Jiems nebuvo leista važiuoti į Vokietijos pusę. Kilusio incidento metu K.Musteikiui pavyko pereiti į Vokietijos pusę. A.Tamošaitis, kai pasigirdo Lietuvos pasieniečių komanda „Užtaisyk šautuvus!“, apsisuko ir nuėjo nuo užkardos. Tuo metu A.Smetona su adjutantais staigiai išlipo iš automobilio ir dingo nakties tamsoje (buvo 11.30 val. vakaro), o pasienio sargybiniai, grasindami ginklais, liepė likusiesiems automobiliuose važiuoti atgal. Tai buvo ne slogus sapnas, o kraupi tikrovė. Prezidento sūnus Julius, kaip ir kiti, pasitraukė nuo pasienio į miestelio gilumą, svarstydami, kaip būtų galima pereiti sieną. J.Smetona netikėtai nakties tamsoje sutiko uniformuotą Kybartų policijos nuovados valdininką Kazimierą Morkūną. Paaiškinęs jam situaciją, paprašė padėti prezidentui pereiti sieną. Ūkininko sūnus K.Morkūnas, kilęs iš Biržų apskrities, Saločių valsčiaus, nedvejodamas, kaip rašo A.Merkelis, sutiko padėti. Jis, gerai pažinodamas Kybartus, nuvedė prezidentą į pasienį užuolankomis, kad niekas jo nepastebėtų ir nepraneštų pasienio sargybiniams ar kitiems asmenims, įpareigotiems neišleisti prezidento iš šalies.

Kybartai buvo sujudę

Su A.Smetona sienos su Vokietija link ėjo ir jo asmeninis adjutantas S.Žukaitis, saugumo valdininkai M.Adomavičius, A.Čiuoderis. Nors prezidentą sienos link vedęs K.Morkūnas savo prisiminimuose nerašo apie pakeliui į pasienį sutiktą žmogų, tačiau tiek A.Merkelio knygoje, tiek K.Musteikio prisiminimuose jis paminėtas. Tai buvo vietos gyventojas advokatas Pijus Miziurevičius. Pasak paties A.Smetonos prisiminimų, šis brandaus amžiaus vyras buvo vienmarškinis, užsimetęs apsiaustą, su kambarinėmis šlepetėmis. Atrodė, jis jau rengėsi eiti miego, bet, matyt, apsigalvojo – Kybartus jau buvo apskriejusi žinia, kad čia yra prezidentas, ir geležinkelio stoties rajone išties buvo daug žmonių. Minėta žmonių su prezidentu grupė, perėjusi A.Smetonos alėją kirtusius geležinkelio bėgius, pasuko į dešinę, nuėjo pro Lietuvos banko skyrių į Vilniaus gatvę, pro „Union standart“ tepalų fabriką – į buvusią M.Valančiaus gatvę, kuri anuomet tebuvo prastas, negrįstas lauko kelias. Prie gimnazijos sodelio pabaigos, kur degė paskutinė šios gatvės elektros lemputė, būriavosi grupelė vyrų. Pro šalį einant prezidentui, jį atpažino ir, pagarbiai nukėlę skrybėles, tyliai palinkėjo sėkmės.

Kelionė Kybartų gatvėmis

Kaip savo prisiminimuose „Paskutinėmis nepriklausomybės dienomis Kybartuose“ rašė prezidentą lydėjęs K.Morkūnas, A.Smetona ėjo pasiramsčiuodamas dešinėje rankoje laikoma lazdele, o kaire nešė portfelį. Netrukus jis portfelį perėmė į dešinę, o kaire įsikibo į K.Morkūno parankę. Prezidento ranka virpėjo. Matyt, atsiliepė itin sunkūs jam, šeimos ir valstybės galvai, birželio 15-osios išgyvenimai. K.Morkūnas su prezidentu už parankės pasuko iš M.Valančiaus gatvės negrįstu lauko keliuku, vedusiu katalikų ir stačiatikių kapinaičių link. Nusileidę stačiatikių kapinių tvoros pakraščiu žemyn, atsidūrė prie Lieponos upelio kilpos. Pasak V.Katkevičiaus, anuomet Lieponos upelis, padaręs šioje vietoje kilpą, toliau sruveno įprasta šiomis dienomis vaga, anuomet buvusia siena su Vokietija, o dabar – su Rusija. Prezidentas ir jį lydėjusieji, nusiavę batus ir kojines, perbrido nusekusio upelio kilpą lauko žemumoje.

Įtampa pasienyje

Anot K.Morkūno, tos įtemptos nakties tyloje aidėjo kiekvienas garsas, skardžiai čirškė pievoje žiogai. Šlapioje pievoje keliauninkų išgąsdinta pempė savuoju „gyvi gyvi“ tarsi pasisveikino su jais, tarsi apsiverkė… Policininkas puikiai žinojo, kad pačiame pasienyje bet kuriuo metu galėjo būti pačių lietuvių paleisti šūviai į pastebėtus bėglius. K.Morkūnas prezidentui ir jį lydėjusiems asmenims pasakė planą, kaip elgtis, jei pasigirstų komanda „Stok!“ Išėmęs iš kišenės pistoletą, K.Morkūnas su prezidentu ir jo palyda pradėjo artėti prie sienos. Visų kojos sudrėko nuo labai aukštos, rasotos žolės. Nervai ir žvilgsniai buvo įtempti taip, kad, kaip prisimena K.Morkūnas, žaižaravo akyse. Staiga K.Morkūnas pastebėjo kažkas subolavus pačiame pasienyje. Liepęs visiems gulti į žolę, K.Morkūnas iškėlė pistoletą ir suriko: „Policija! Rankas aukštyn! Šausiu!“ Netrukus paaiškėjo, kad tas bolavęs daiktas – tai tas pats advokatas P.Miziurevičius, tik ką per sieną pervedęs savo draugą pulkininką.

Naktinis politikavimas

Prezidentas su savo adjutantu perbridę upelį, atsidūrė Vokietijos pusėje. Apsiavę kojines ir batus, nužingsniavo Eitkūnų link. Ten netrukus A.Smetona sulaukė iš Lietuvos delegacijų, raginančių grįžti į Kauną. Prezidentas atsisakė tai daryti, pasmerkdamas save savanoriškai tremčiai, nepelnytiems kaltinimams ir dešimtmečiams tapdamas aršios sovietinės propagandos auka.

Anot K.Morkūno, pokalbis su prezidentu netrumpoje kelionėje per naktinius Kybartus sienos su Vokietija link sukosi apie svarbius valstybei reikalus. Prezidentas apgailestavo, kad nerado su Vyriausybe bendros kalbos mirtinos grėsmės Lietuvai akivaizdoje, kad jis, turėjęs gilų norą priešintis okupantams, parodant pasauliui, kad Lietuva nesutinka su okupacija, liko vienišas, nesuprastas. Anot A.Smetonos, Vyriausybė net nenorėjo brutalaus okupanto vadinti okupantu. Protestuodamas prieš visa tai, prezidentas nutarė išvykti iš šalies. Pasak A.Smetonos, būdamas laisvas užsienyje, jis galės kelti balsą dėl Tėvynės laisvės. Toliaregiškai jis numatė ir tai, kad, pasilikdamas Lietuvoje, būtų tapęs V.Dekanozovo įrankiu, sovietizuojant Lietuvą, ir net auka. Tai netrukus patyrė pati naivi Vyriausybė – jos nariai, nespėję pasitraukti iš Lietuvos, tapo stalininių represijų aukomis.

Rengia ekskursijas

Pernai ties ta Lieponos upelio vieta, kuria į Vokietiją perėjo A.Smetona, Kybartų bendruomenė pastatė atminimo ženklą – lauko akmenimis išgrįstoje Lietuvos kontūro aikštelėje, apsodintoje tujomis ir kitais medeliais, tarp dviejų metalo atramų įtvirtino plokščiai nutašytą lauko riedulį su aiškinamuoju tekstu. „Šio savo sumanymo ėmėmės Kybartų 100-mečio, kurį švęsime kitais metais, proga. Bendruomenė parėmė mano iniciatyvą – mes savo jėgomis ir lėšomis pastatėme šį atminimo ženklą, kuriam medžiagų padovanojo ir patį ženklą pagamino Vitas Špakauskas, Vytautas Juzumas, darbus atliko kybartiečiai Romas Gančarikas, Zenonas Ramanauskas ir kiti. Bendruomenė sutvarkė šios vietos aplinką, – vardijo V.Katkevičius. – Be to, mes pasitinkame atvažiuojančius į Kybartus ekskursantus ir visada parodome ir šią istorinę vietą.“

Kada prasisklaidys miglos?

Pašnekovas pabrėžė: „Mes, bendruomenė, nesame nei politikai, nei istorikai. Pastatyti ženklą pasienyje mus paakino pagarba istorijai, iškilioms asmenybėms. Gaila, kad šio mūsų siekio nesupranta Kultūros ministerija, į kurią kreipėmės paramos dėl sumanymo Kybartų 100-mečio proga vietos gyventojams parodyti kauniečių inscenizaciją pagal Gedimino Jankaus „Kybartų aktus“. Ministerija savo atsisakymą paremti šį mūsų sumanymą pagrindė Lietuvos istorijos instituto argumentu – NETIKSLINGA. Bet kodėl netikslinga – nepaaiškino.“ Pasak istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, 1940 m. birželio 15-oji – skaudi žūstančios valstybės istorijos akimirka, ypač išryškinanti didelės asmenybės vienatvę politikoje ir istorijoje, kuriose draugų nėra. Tik veikėjai. Ypač tai buvo ryšku čia minimo istorinio Lietuvai lūžio akivaizdoje. …Tą rytą Kybartuose, kai domėjomės paskutiniu prezidento vakaru, visa Kaliningrado sritis skendėjo miglose. Tik po gero pusdienio Rusijos pusėje pasimatė sena evangelikų šventovė ir ant jos stogo augantys berželiai… Kažin kada mūsų galvose prasisklaidys sovietmečio intensyvios propagandos miglos apie A.Smetonos išvykimą iš Lietuvos?

http://klaipeda.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/smetonos-isvykimas-lietuvos-sovietmecio-miglos-sklaidosi-kybartuose-883561

Okupacija , ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra