A. Lapinskas. R. Sikorskis spjovė į mūsų europarlamentarus

Autorius: Data: 2011-07-05, 13:40 Spausdinti

A. Lapinskas. R. Sikorskis spjovė į mūsų europarlamentarus

Anatolijus LAPINSKAS

Taip jau įdomiai sutapo, kad Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį Lietuvoje pasitiko ne tik gausūs Lietuvos lenkų bendruomenės atstovai, bet ir pavymui jam atsiųstas Lietuvoje išrinktų Europarlamento narių atviras laiškas, datuotas ta pačia jo atvykimo į Vilnių – 2011 m. birželio 30 dienos data.

Sunku pasakyti, kada ministras perskaitė tą laišką – pakilusiame lėktuve, o gal jam jau nusileidus Vilniuje, nors greičiausiai tą laišką jis turėjo jau Varšuvoje. Tai nesvarbu, svarbiau kitkas: itin mandagus, viltingas, nuoširdžiais žodžiais išreikštas mūsų europarlamentarų susirūpinimas Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių baisia padėtimi, deja, neturėjo jokios įtakos nei Lenkijos ministro vizito darbotvarkei, nei jo sakytoms kalboms Lietuvoje. Tenka konstatuoti, kad mūsų EP narių kvietimas Lenkijos ministrui pasidomėti realia Lietuvos lenkų padėtimi, o ne atskirų ekstremistų teikiamais paskviliais, buvo kategoriškai atmestas.

Priminsiu kelis to laiško siūlymus: „kviečiame Jus dalyvauti atvirame ir geravališkame Lietuvos ir Lenkijos politikų bendradarbiavime“, „esame atviri diskusijai ir dalinimuisi informacija bet kuriuo Jus dominančiu klausimu“, „kviestume Jus atsiriboti nuo tų asmenų ir iniciatyvų Lietuvoje ir Lenkijoje, kurių veikla nukreipta į įtampos kėlimą tautiniu pagrindu“, „viliamės, kad Jūsų buvimas Vilniuje atnaujins gerų tarpusavio kontaktų pagrindus“, „tikime, kad Jums pavyks atverti duris naujam Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių etapui, kuriame abi šalys veiksmingai bendradarbiaus“.

Nieko, visiškai nieko to neįvyko Lenkijos ministro atvykimo metu. Su jokiu Lietuvos politiku jis nebendravo, jokios informacijos iš jų neprašė, nė kiek neatsiribojo nuo tautinę įtampą keliančių Lietuvos lenkų veikėjų, jokio tarpusavio kontaktų gerinimo nesiekė, tuo labiau nesistengė atverti durų naujam abiejų šalių santykių etapui. Vietoje to vėl buvo pilamas purvas ant Lietuvos, vėl buvo kalbėta grubia ultimatumo kalba. Žodžiu, ponas R. Sikorskis spjovė į mūsų europarlamentarų pusę ir toliau varė savo agresyvią ir konfliktinę politiką.

Ką kalbėjo Lenkijos ministras Lietuvoje? „Lietuvos ir Lenkijos santykiai priklauso nuo Lietuvos lenkų padėties pagerinimo“, – skambėjo sena ir iki koktumo nuzulinta Lenkijos ministro plokštelė. „Su Lietuva norime turėti pačius geriausius, kokie tik įmanomi, santykius. Tam padėtų palankumo gestas lenkų tautinei mažumai. Mes to kantriai laukiame“. Gerai, kad nepasakė iki kurios dienos ir valandos laukia.

Laiškų, kad ir labai nuoširdžių, rašymas, kaip matome, neduoda jokio efekto. Todėl, matyt, belieka tik konkretūs ir suprantami reikalavimai kitai pusei, pradedant nuo pačių paprasčiausių.

Čia galime prisiminti, kad 1938 m. kovo 17 dienos Lenkijos Lietuvai pateiktame ultimatume buvo nurodytas 48 valandų laikas besąlyginiam Lenkijos reikalavimų įvykdymui. Tomis dienomis Varšuvos gatves užpildė manifestantai, iki užkimimo skambėjo šūkiai „Mes norime Lietuvos“, „Vade, vesk mus į Kauną“. Beje, žymus lenkų istorikas Piotras Lossowskis tvirtino, kad visos tos manifestacijos buvo efektingai surežisuotos tuometinės Lenkijos valdžios, nes dauguma jų dalyvių jokio priešiškumo lietuviams nejautė ir apie jokius maršus į Kauną negalvojo.

Čia galime prisiminti, kad dabar (t. y. ypač nuo šio pavasario) įvairiuose Lenkijos miestuose nuolat vyksta mitingai su ekstremistiniais šūkiais: „Europa, gėdykis Lietuvos“, „Nebūkime abejingi lenkų skriaudoms Lietuvoje“ ir jau tikros provokacijos tekstu, verčiančiu suabejoti, ar Vilnius dar priklauso Lietuvai: „Lietuvių valdžia Vilniaus krašte – Europos Sąjungos standartų neigimas“ (lenk. „Litewskie rządy na Wileńszczyźnie zaprzeczeniem standardów unijnych“, šis „šedevras“ transparantuose patvirtintas ir dar sustiprintas angliškai: „Lithuanian rule in Wilno region the negation European human rights“). Įdomu, po kelerių metų Lenkijos istorikai pripažins, kad tie piketai, šūkiai ir šūksniai – tai ne paprastų lenkų veikla, bet Lenkijos valdžios inspiruotas pavojingas politinis spektaklis?

„Lenkija jau 20 metų laukia Lietuvos lenkų mažumos padėties pagerinimo. Lenkai reikalauja iš Lietuvos valdžios išlaikyti nuo amžių čia esančias mokyklas lenkų dėstomąja kalba, teisę rašyti pavardes lenkų rašyba, teisę šalia lietuviškų gatvių pavadinimų lentelių iškabinti tokias lenteles ir lenkų kalba vietovėse, kur daugumą sudaro lenkai“. Tokius reikalavimus dėstė Lenkijos ministras susitikime su Lietuvos lenkų atstovais.

Priminimas apie 20 metų laukimą norom nenorom patvirtina ne kartą Lietuvos lenkų, o šįkart patvirtintą ir Lenkijos ministro, nuomonę, kad sovietmečiu jiems gyventi buvo geriau. Esą net sovietų laikais lenkai galėjo mokytis lenkų kalba, o dabar priversti mokytis lietuviškai. Šios nesąmonės įrodymui Lietuvos lenkai pateikia naujojo Švietimo įstatymo nuostatą: „tradiciškai gausiai tautinių mažumų gyvenamuose rajonų centruose ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose veikia kelios valstybine ir tautinių mažumų kalbomis mokymą vykdančios mokyklos arba viena valstybine ir tautinės mažumos kalba mokymą vykdanti mokykla, kuriose yra po vieną skirtingų mokymosi kalbų vienuoliktų klasių komplektą, (…) turi užtikrinti, kad vidurinio ugdymo programa bent vienoje mokykloje (bent vienoje klasėje) būtų įgyvendinama valstybine kalba (išskyrus gimtąją kalbą)“.

Bet juk taip suformuluota nuostata blogina ne lenkų padėtį, bet LIETUVIŲ. Įstatymo žodžiai: „bent vienoje klasėje būtų įgyvendinama valstybine kalba“ reiškia, kad jeigu kuriame nors Rytų Lietuvos miestelyje yra dvi nedidelės lietuvių ir lenkų vidurinės ir jas reikia 11-12 klasėje sujungti, tai lietuvių klasė bus lenkiškoje mokykloje, o ne atvirkščiai. Tokiu būdu pablogės ne lenkų mokymosi sąlygos, o lietuvių, nes jie turės kraustytis į kitą kalbine bei visomis kitomis prasmėmis svetimą mokyklą. Tačiau į tokias įstatymo plonybes nei Lietuvos lenkų veikėjai, nei tuo labiau Lenkijos ministras nekreipia dėmesio ir užsimerkę kartoja: Lietuvoje naikinamos lenkų mokyklos…

Gali būti ir taip, kad toks įstatymo nesupratimas atsirado dėl Lietuvos Seimo narių lenkų silpno lietuvių kalbos mokėjimo. Tačiau tuomet jie turėtų skatinti geresnį lietuvių kalbos mokymą tautinių mažumų mokyklose, kad ateityje nebūtų tokių kazusų. Kur tau! Per visą pasaulį nusirito parašų rinkimo akcija prieš lietuvių kalbos mokymo sustiprinimą lenkų mokyklose. Kalbama jau net apie streikus, protestuojant prieš lietuvių kalbos mokymo naujas programas. Piešiami net lietuviškų vadovėlių mėtymo per lenkų mokyklų langus vaizdai.

Priminimas apie 20 metų laukimą norom nenorom patvirtina ne kartą Lietuvos lenkų, o šįkart patvirtintą ir Lenkijos ministro, nuomonę, kad sovietmečiu jiems gyventi buvo geriau. Esą net sovietų laikais lenkai galėjo mokytis lenkų kalba, o dabar priversti mokytis lietuviškai.

Tiesa, Lenkijos ministras apie lietuvių kalbos mokymą nedrįso užsiminti, tačiau Lietuvos lenkų pavardes prisiminė. Beje, pasistengęs užmiršti ES Teisingumo teismo nutarimą, pagal kurį nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikyti nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių. Šis R. Sikorskio akibrokštas galėtų būti paaiškintas tik Lenkijos ketinimais nepripažinti Europos teismų sprendimų. Kol kas apie tokius ketinimus pranešė tik Rusija.

Dėl lenkiškų gatvių lentelių tektų pastebėti, kad Europos sisteminė tautinių mažumų apsaugos konvencija mini tik siekiamybę kabinti tradicinių gatvių pavadinimų lenteles tautinių mažumų kalbomis, bet tik „šalims deramai atsižvelgus į savo specifines sąlygas ir teisines sistemas“. Lietuvos teisinė sistema, kaip žinome, tam prieštarauja. Beje, Lietuvoje de facto tokios dvikalbės lentelės vis tiek yra kabinamos, dar daugiau, Lietuvos tautinių mažumų gyvenamose vietovėse vietos įstaigų pavadinimai irgi yra dvikalbiai ir net šių įstaigų visa vizualinė informacija – įstaigos struktūra, kabinetų įvardijimai ir juose dirbančių pareigūnų pareigos ir pavardės yra nurodytos taip pat ir mažumos kalba.

Lietuvos lenkų veikėjų nuomone, kabinetų įvardijimai Rytų Lietuvos rajonų savivaldybėse yra netgi svarbesni už gatvių ar miestų lenkiškuosius pavadinimus, nes nemokantis lietuviškai lenkas ir miestą, ir gatvę suras, taip sakant, iš įpratimo, o lenkas interesantas, neradęs rajono įstaigoje lenkiškai užrašyto, pvz., „Centralizuoto vidaus audito skyriaus“ esą patirs didelį psichologinį diskomfortą…

Toks sutapimas, kad jau kitą dieną po R. Sikorskio vizito pranešta, kad Lietuvoje svarstoma naujo Tautinių mažumų įstatymo koncepcija. Pasak mūsų kultūros ministro, jame atsiras nuostatos, užtikrinančios „tautinių mažumų integraciją ir buvimą šioje valstybėje“. Tarp tokių nuostatų minima galimybė mažumų gyvenamose teritorijose gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis, taip pat kreiptis į valdžios įstaigas gimtąja kalba. Beje, Lenkijos Punske lietuviškų gatvių pavadinimų nėra, kaip ir nebuvo nė vieno atvejo, kad žmogus raštiškai kreiptųsi į miestelio valdžią lietuviškai. Nepaisant to, Lenkijos lietuviai save laiko save visiškai įsiintegravusiais į Lenkijos valstybę ir visuomenę.

Atsisveikindamas su Lietuvos lenkų atstovais, ministras R. Sikorskis pastebėjo, kad „lenkų vienybė Lietuvoje yra pasaulinio masto sensacija“. Kitais žodžiais galima būtų sakyti, kad Lietuvos lenkai pagal savo vienybę yra pasaulio čempionai. Kurgi nebus, turint mintyje, kad 99 proc. Lietuvos lenkų per rinkimus balsuoja už vieną partiją, tiek pat procentų pritaria tos partijos politikai, partijos vadą renka iš vieno kandidato, diskusijų, tuo labiau kritikos toje partijoje nėra. Tačiau ministras užmiršo pasiūlyti, kad Lietuvos lenkai galėtų siekti dar geresnių rezultatų, pavytų ir pralenktų, pvz., Šiaurės Korėją, kur vienybės rodiklis, sako, jau pasiekė 120 procentų…

Kas toliau? Laiškų, kad ir labai nuoširdžių, rašymas, kaip matome, neduoda jokio efekto. Todėl, matyt, belieka tik konkretūs ir suprantami reikalavimai kitai pusei, pradedant nuo pačių paprasčiausių. Pavyzdžiui, kad Lenkijos lietuvių gyvenamuose regionuose, t. y. Punske ir Seinuose, šių miestelių savivaldybių įstaigose darbuotojų pareigos ant kabinetų durų būtų nurodytos ir tautinės mažumos kalba, taip, kaip jos nurodomos Lietuvos lenkų gyvenamųjų regionų savivaldybėse. Tik tiek.

Nesulaukus atsakymo, konstatuoti, kad Lenkija nerodo jokių palankumo gestų lietuviams, o be jų mūsų santykių pagerėjimo, deja, negalėsime sulaukti. Gal toks tarpvalstybinio bendravimo būdas padės atverti duris naujiems abiejų šalių santykiams? Aišku, kad jis iš esmės yra absurdiškas, tačiau tokį modelį pasiūlė kaip tik Lenkijos pusė. Kita vertus, kiti žymiai protingesni būdai ir priemonės kol kas jokio rezultato santykių pagerėjimui nedavė.

K. Čachovskio nuotr.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: A. Lapinskas

Lietuva - Lenkija , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra