A. Lapinskas. Lietuvos įstatymai tik su Lenkijos aprobacija?

Autorius: Data: 2011-12-20, 14:00 Spausdinti

Anatolijus LAPINSKAS

2011 m. lapkričio 28 dieną, paskelbus Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų grupės tautinių mažumų švietimo klausimams aptarti Lenkijos pusės atskirąjį komunikatą, net nesulaukę Lietuvos pusės pareiškimo, jam puolė pritarti gana įtakingais tapę „Lietuvos lenkiškų mokyklų tėvų atstovai“ (Przedstawiciele Rodziców Szkół Polskich na Litwie), paskelbę savąjį pritarimo Lenkijos nuomonei pareiškimą.

Apskritai, to galima buvo ir tikėtis. Lietuvos pusės analogišką dokumentą, pasirašytą viceministro Vaido Bacio ir pasirodžiusį vieną dieną vėliau, sunku nuginčyti, nes jame duota tokia išsami ekspertinė Lietuvos lenkų švietimo analizė, kad abejoti faktu dėl lenkų švietimo padėties, kaip geriausios pasaulyje už Lenkijos ribų, tiesiog neįmanoma. Todėl lenkų tėvų atstovų atspirties tašku tapo eilinis Lenkijos pusės parengtas antilietuviškas dokumentas.

Žvilgtelėkime į tą Lenkijos derybininkų parengtą komunikatą. Ten nėra jokios lenkų švietimo Lietuvoje, tuo labiau lietuvių švietimo Lenkijoje analizės, faktų, skaičių ar tarpusavio padėties palyginimo, motyvuotų pasiūlymų. Vien tik pigios propagandos troškulys jį rašant valdė Lenkijos ekspertų protus: įrodyti, kad Lietuvos švietimo įstatymas diskriminuoja lenkų mažumą. Kaip? Štai taip: įvestas nelygus lenkiškų ir lietuviškų mokyklų traktavimas pirmųjų nenaudai; pakeitimai įvedami pernelyg greitai, todėl pažeidžiamos lygios mokinių mokymosi galimybės; siaurinamos lenkų mažumos švietimo teisės, ribojant galimybes mokytis gimtąja kalba.

Lenkijos pusė reikalauja, kad Lietuva pakeistų savo švietimo įstatymą. Dėl Lenkijos lietuvių švietimo padėties komunikatas sausai konstatuoja, kad bus užtikrinama tolimesnė to švietimo plėtra. Taigi pagal šiuos vertinimus išeitų, kad Lenkijoje lietuvių švietimui šviečia laimės saulė, Lietuvoje lenkams – tamsios nakties siaubas.

Visų šių blefavimų ir absurdiškų teiginių pagrindu Lenkijos pusė reikalauja, kad Lietuva pakeistų savo švietimo įstatymą. Dėl Lenkijos lietuvių švietimo padėties komunikatas sausai konstatuoja, kad bus užtikrinama tolimesnė to švietimo plėtra. Taigi pagal šiuos vertinimus išeitų, kad Lenkijoje lietuvių švietimui šviečia laimės saulė, Lietuvoje lenkams – tamsios nakties siaubas.

Visiškai aišku, kad jeigu Lenkijos pusė būtų užsiėmusi ne propaganda, bet nors šiokiu tokiu Lietuvos lenkų švietimo padėties panagrinėjimu, minėtų nusišnekėjimų būtų buvę mažiau. Tačiau noras eilinį kartą užkurti Lenkijos neapykantos Lietuvai ugnį nulėmė dokumento pagrindinę tonaciją: Lietuvos lenkų gyvenimas Lietuvoje – tai Europoje nesutinkamas pragaras.

Apie geriausią lenkų švietimo padėtį už Lenkijos ribų, ką visiškai neseniai pripažino ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, Lenkijos dokumentas, suprantama, nutylėjo. Diskriminacija ir baigtas kriukis, matyt, toks ir buvo lenkų derybininkų tikslas: pasinaudojus ekspertų grupių susitikimais, dar kartą viešai apkaltinti Lietuvą Žmogaus teisių pažeidimu dėl neva Lietuvos valdžios vykdomos lenkų tautinės diskriminacijos.

Ant šio diskriminacijos kabliuko užkibo ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kuris vertindamas ekspertų darbą, jį pavadino nepatenkinamu ir pasiūlė Lietuvai geros valios intencija modifikuoti savo švietimo įstatymą. Įdomu tuomet, ar tebegalioja Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutartis, kurios pirmajame punkte įsipareigojama nesikišti į susitariančiųjų šalių vidaus reikalus?

Beje, su tuo, kad Lietuvos piliečių švietimas yra mūsų suverenaus krašto vidaus reikalas, nesutinka ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Jos internetinio portalo straipsnyje apie minėtus ekspertų susitikimų rezultatus, viena iš pastraipų ne tik su ironija, bet ir su kraupiu pasityčiojimu pavadinta „Ministras žino geriau, kaip mokyti svetimus vaikus?“ Taigi Lietuvos lenkų vaikai, LLRA nuomone, jau ne Lietuvos vaikai, bet jei taip, tai tuomet kieno?!

Neliko politinėje nuošalėje ir Lenkijos Seimas, kurio Ryšių su lenkais užsienyje komisija pateikė „pasiūlymus“ Lenkijos Švietimo ir Užsienio reikalų ministrams dėl „Lietuvos ir Lenkijos derybų fiasko“. Aišku, juose ne kartą skamba žodis „diskriminacija“, kiti užgaulūs teiginiai. O įžūliausioje vietoje teigiama, kad „šie veiksmai (t.y. Lietuvos švietimo įstatymas) pažeidžia Lietuvos ir Lenkijos sutartį, Europos tarybos tautinių mažumų apsaugos rėminę konvenciją, LENKIJOS Seimo(!) ir Senato(!!) bei Lietuvos Seimo nutarimus.

Taip išeitų, kad Lietuvos įstatymai turėtų būti iš anksto derinami Varšuvoje ir tik gavus jos pritarimą svarstomi ir priiminėjami? Deja, šis skandalingas ir nesuderinamas su jokiomis tarptautinių santykių normomis akibrokštas Lietuvos Seime liko nepastebėtas.

Greta šių užgauliojimų, čia dar yra ir siūlymas „pateikti Lietuvos lenkų mažumos problemas tarptautiniame forume, siekiant sulaukti tinkamos tarptautinės reakcijos prieš Lietuvą, pažeidinėjančią tautinių mažumų ir žmogaus teises“. Pasakyčiau – labai prašom, ko gero, dar ne visi forumai žino, kad Lietuvoje 100 lenkiškų mokyklų, o ministro R. Sikorskio žodžiais čia lenkų švietimo padėtis yra geriausia pasaulyje. Tokia reklama Lietuvai, kaip geriausiai sutvarkiusios lenkų švietimą, labai būtų neprošal.

Betgi grįžkime prie Lietuvos lenkiškų mokyklų tėvų atstovų (dar vadinamo Lenkiškų mokyklų tėvų forumu) pareiškimo. Pirmiausia, jame skundžiamasi ne dėl kokių nors rimtesnių lenkų švietimo aspektų, bet dėl nereikšmingų procedūrinių dalykų, mat tie Lietuvos lenkų atstovai iš pradžių nebuvo įleisti į Trakuose vykusį ekspertų posėdį. Į viceministro Vaido Bacio paaiškinimą, kad tai yra ekspertų susitikimas, lenkiškų mokyklų tėvai atšovė, kad „kaip tik tėvai yra geriausi ekspertai visuose reikaluose, kurie liečia jų vaikus“. Jeigu taip, tai gal tuomet lenkiškoms mokykloms nereikia ir Lietuvos švietimo ministerijos, vietoje jos tebūnie Lenkiškų mokyklų tėvų ministerija, kuri rūpinsis ne tik lenkiškų mokyklų programomis, mokymo standartais, bet ir jų finansavimu?

Lenkų mokinių tėvai pasipiktino ir pačiu susitikimu su mūsų viceministru. Anot tėvų, jis buvo panašus į tardymą, o ne į derybas. Mat viceministras ėmė ir paegzaminavo tuos tėvus, ką jie žino apie naująjį įstatymą, naujas programines nuostatas, mokymo standartus, jeigu juos taip keikia. Aišku, kad lenkų mokinių tėvai, ko gero, mažai ką nutuokė apie tas nuostatas ir standartus. Tačiau ir nežinodami jie kartojo Varšuvoje suredaguotas tezes apie Lietuvos lenkų diskriminaciją. Galima čia būtų pridurti, kad ir Lenkijos ekspertai kažin ar turėjo kokį nors supratimą apie tuos dalykus, bet vėlgi tai nesutrukdė jiems referuoti savo valdžiai ir jų krašto žiniasklaidai apie baisias lenkų kančias Lietuvoje.

Lenkų mokinių tėvai pripažino, kad ekspertų susitikimas nedavė jokio rezultato, išskyrus vieną: esą atsiskleidęs tikrasis – negatyvus, suprask, priešiškas Lietuvos valdančiosios koalicijos požiūris į lenkų mažumą. Pareiškime su pasitenkinimu pabrėžiama, kad Lenkijos premjeras irgi pagaliau suprato, kad bet kokios derybos su Lietuva dabartinėje politinėje situacijoje neturi jokios prasmės. Vienintelis kelias išspręsti problemas kartą ir visam laikui būtų Europos institucijų pagalba priversti dabartinę Lietuvos valdžią užtikrinti tautinių mažumų teises. Paskutinis lenkų mokinių tėvų pareiškimo sakinys skamba suvis patetiškai: „Nepasiduosime, kol į mūsų teises nebus atsižvelgta“.

Ar tokie samprotavimai padeda mūsų istoriškai artimų tautų sugyvenimui ar iškylančių problemų sprendimui? Tikrai ne. Lenkų mokinių tėvų raginimas, jam, aišku, pritaria ir Lietuvos lenkų politinė viršūnėlė, nutraukti bet kokias derybas su Lietuva, kol nebus, tarkim, susiaurintas valstybinės kalbos mokymas lenkiškose mokyklose, šauktis Europos institucijų pagalbos, kad būtų panaikintas Lietuvos istorijos dėstymas lietuviškai, skelbti vos ne karo šūkius dėl reikalavimų, kurių prasmės nelabai kas ir suvokia – tokį Lietuvos lenkų veikėjų siūlomą kelią derėtų vadinti ne tik tautinės neapykantos lietuviams, bet ir valstybinės neapykantos Lietuvai kurstymu.

Dabartinę Lietuvos lenkų padėtį itin tiksliai savo straipsnyje lenkiškajame „Newsweek“ neseniai apibūdino žymus Lenkijos politikas, buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Widackis: „Pastarieji protestai, nukreipti prieš Švietimo įstatymą, tikrai viršija europietiškus standartus. Lietuvos lenkai turi teisę reikalauti iš lietuvių valdžios to, ko nori. Netgi lietuvių kalbos mokymo lenkiškai. Tai jų reikalas. Lenkijai į šiuos reikalus kištis nevalia!… Apakę dėl genties solidarumo, vis didiname lietuvių nepasitikėjimą mūsų ir Lietuvos lenkų atžvilgiu. Emocionaliai ir neapgalvotai besisiedami su viskuo, ką lenkų lyderiai Lietuvoje sugalvos, mes gadiname ne tik lenkų ir lietuvių santykius. Visų pirma kenkiame Lietuvos lenkams. Juk neparsivesime jų visų į Lenkiją, neišlaikysime. Jie ten [Lietuvoje] pasiliks. Ten gyvens, mokysis, dirbs, sieks karjeros. Kol kas darome viską, kad gyventų, mokytųsi, dirbtų, siektų karjeros aplinkoje, kur pradeda vyrauti nepasitikėjimas, įtarimai, priešiškumas. Ar mes to norime?“

Ar tikrai to nori ir Lietuvos lenkų visuomenė?

K. Čachovskio nuotr.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: A. Lapinskas

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra