A. Lapinskas. Jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie streikai?

Autorius: Data: 2011-09-14 , 09:27 Spausdinti

A. Lapinskas. Jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie streikai?

Anatolijus LAPINSKAS

Apie galimus Lietuvos lenkų moksleivių streikus atidesni DELFI skaitytojai galėjo sužinoti dar pernai vasarą iš mano rašyto straipsnio. Priminsiu, apie kokius streikus tuomet kalbėjo Lietuvos lenkų vadas Valdemaras Tomaševskis: „Lietuvos lenkų rinkimų akcija neatmeta galimybės rengti mokyklų streiką, panašų į tą, kurį prieš mokyklų germanizavimą suorganizavo lenkų vaikai iš Września miestelio“.

Tas streikas atrodė taip: tolimais 1901 metais tuomet Prūsijai priklausančio miestelio valdžiai nutarus greta visų kitų vokiškai dėstomų dalykų vokiškai dėstyti dar ir tikybą, lenkų mokiniai atsisakė imti vokiškus katekizmus – juos mėtė pro langus, kad „nesiteptų rankų“. Kai mokytojas už tokią akciją juos nubaudė, jie paskelbė streiką. Perkėlus šią istoriją į šiandieninę Lietuvą, tikėtina, kad liūdnai garsėjantis europarlamentaras irgi siūlė Lietuvos lenkų vaikams mėtyti pro langus Lietuvos istorijos vadovėlius, kai ši bus pradėta dėstyti lietuviškai, o po to, lenkų partijai vadovaujant, surengti streiką prieš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją ir geografiją.

Nežinau, ar buvo mėtomi iš lenkų mokyklų langų lietuviški vadovėliai, bet streikas Lietuvoje iš tikrųjų įvyko. Rugsėjo 1-ją „Tygodnik Wileńszczyzny“ išspausdino „Vilniaus ir Vilenščiznos mokyklų streikų komitetų“, jų, sako, buvo per 70, kreipimąsi, kuriame rašoma, kad šie „iš apačios“ susikūrę visuomeniniai komitetai kviečia rugsėjo 2 d. į mitingą prie Prezidentūros. Taip pat, „eidami didvyrišku Wrześnios vaikų keliu“, jie skelbia streiką.

Ne, ne dėl katekizmų, bet jau dėl konkrečių žemiškų dalykų. Štai kaip atrodė pagrindiniai Vilnijos mokinių streiko reikalavimai: „artimiausioje Seimo sesijoje panaikinti Švietimo įstatymo nuostatas dėl mažumų švietimo; atsisakyti suvienodinto lietuvių kalbos egzamino; lenkų kalbos egzaminą padaryti privalomu; išbraukti diskriminuojantį postulatą dėl lietuviškos mokyklos puoselėjimo lenkų mokyklos sąskaita“.

Kad Lenkija pati nežino, ko nori, liudija ir naujausias jos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio interviu Lietuvos spaudai. Korespondentui pasakius, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra geriausia pasaulyje, ministras atsakė: „bet aš dėl to nesiginčiju“. Tuomet visiškai nesuprantama, kodėl reikia šaukti visam pasauliui apie diskriminuojamus Lietuvos lenkus?

Tolimesnė įvykių eiga visiems žinoma. Į Vilnių atskrido Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas ir kartu su Lietuvos kolega susitarė, kad darbo imsis abiejų šalių ekspertų grupės, „kurios aiškinsis tautinių mažumų padėtį abiejose valstybėse“. Po šio susitikimo streikų komitetai nutarė dviem savaitėms sustabdyti streiką. Kas bus po to, lieka neaišku, pvz., jeigu ekspertai nepritars streikininkų reikalavimams, tai ar bus tęsiamas streikas ar ne? Gali būti ir taip, kad tie „iš apačios“ susikūrę komitetai neklausys nei Lietuvos, nei Lenkijos ekspertų ir išvadinę juos išdavikais tęs streikų maratoną.

Ar tikrai lenkų švietimo padėtis pastaruoju metu taip drastiškai pablogėjo, kad liko tik vienintelis streikų kelias? Negi iki dabartinio įstatymo lenkų švietimui buvo rojus, o pragaras atsivėrė tik šiemet? Deja, skaitant Lietuvos lenkų pareiškimus, pragaras Lietuvoje jiems buvo visą atkurtos nepriklausomybės laiką, nes Lietuvos lenkų veikėjai nuolat trimituodavo dėl „tragiškos“ lenkų švietimo padėties. Pavyzdžiui, 1992 m. lenkai skundėsi į Lietuvą atvykusiai Helsinkio komitetų delegacijai, kad Lietuvoje sumažėjo lenkiškų mokyklų, nes 1945 m. jų buvo 300, o atkurtoje Lietuvoje jų liko tik 80. Tai buvo netiesa, tuo metu Lietuvoje buvo 126 lenkiškos mokyklos, tai buvo didžiausia pasaulyje lenkų mokyklų koncentracija už Lenkijos sienų. Apie šį faktą skundikai, žinoma, nutylėjo.

1994 m. lenkai sugalvojo originalų skundą, kad rengiant mokytojus lenkų mokykloms yra naudojama lietuvių kalba, tai galėjo būti, pvz., universiteto bendrafakultetinės paskaitos. Toks saviizoliacijos siekis (galbūt per tokias paskaitas lenkai irgi streikavo?) dar ir dabar turi skaudžių pasekmių, kai lenkai istorijos mokytojai negali dėstyti Lietuvos istorijos dalies lietuviškai, nes tiesiog šios kalbos nemoka. Nenutilo pretenzijos ir vėliau – 2000 m. tuometinis Seimo narys, dabartinis Vilniaus rajono vicemeras Janas Mincevičius teigė: „Valdžia nerodo sentimentų lenkų švietimui. Visi jos veiksmai yra nukreipti į švietimo valstybine kalba infiltravimą lenkų gyvenamose vietose“. Pastaraisiais metais Lietuvos lenkų veikėjų skundus Europos institucijoms sunku ir suskaičiuoti.

Paradoksas: nepaisant Lietuvos lenkų skundų lavinos, protingesnės Lenkijos galvos jau seniai pripažino Lietuvą geriausia lenkų švietimo vieta, unikaliu lenkiškumo ugdymo pavyzdžiu, nesulyginamu nė su jokia kita pasaulio valstybe. Dar 1995 m. vykusiame pasaulio Polonijos švietimo forume, kuriame dalyvavo lenkų švietimo specialistai iš 20 pasaulio šalių, pripažinta, kad geriausia lenkų tautinės mažumos švietimo sistema yra Lietuvoje.

Dar po kelerių metų didis Lietuvos draugas Jerzy Giedroycas paskelbė Lenkijoje draudžiamą garsinti faktą, kad Lietuvoje veikia 120 lenkiškų mokyklų, kai daug didesnėje lenkų sankaupoje Baltarusijoje jų tėra tik dvi, Ukrainoje – viena. Be to, nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje išleista 200 pavadinimų lenkiškų vadovėlių, kai Lenkijoje tik šeši.

Abiem šalims įstojus į Europos Sąjungą, proto balsai Lenkijoje, deja, nutilo ir Lenkijos valdžia ėmė lenktyniauti su Lietuvos lenkų partija, kuri išlies daugiau purvo ant Lietuvos. Galima teigti, kad Lenkija perėmė iš Lietuvos lenkų veikėjų aklą tikėjimo dogmą, kad Lietuvoje diskriminuojami lenkai. Jokių argumentų nei Lenkijos valdžia, nei pagaliau ir patys Lietuvos lenkų veikėjai visiškai neklauso. Tą dogmą tiksliai įvardijo Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė, dar pastebėjusi, kad Lietuvos švietimo įstatymas, prieš kurį dabar sukelti viso pasaulio lenkai, yra lygiai toks pat kaip ir Lenkijoje. Bet Lietuvos lenkai jį vadina baisia diskriminacija.

Įdomu, ar nors vienam iš būsimųjų Lietuvos svečių toptelės į galvą paklausti: jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie lenkų mitingai, streikai, skundai?

Kad Lenkija pati nežino, ko nori, liudija ir naujausias jos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio interviu Lietuvos spaudai. Korespondentui pasakius, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra geriausia pasaulyje, ministras atsakė: „bet aš dėl to nesiginčiju“. Tuomet visiškai nesuprantama, kodėl reikia šaukti visam pasauliui apie diskriminuojamus Lietuvos lenkus? Į tokį klausimą ministras turi originalų atsakymą: protestuojame, nes nenorime, kad lenkų švietimo padėtis kada nors pablogėtų… Tokia logika vadovaudamasis jis sakėsi nevažiuosiąs į Lietuvą su oficialiu vizitu.

Lietuva galėtų nekreipti dėmesio į tokius diplomatinius cirkus bei absurdiškus streiko organizatorių reikalavimus, tačiau Švietimo ministras Gintaras Steponavičius rugsėjo 1-osios išvakarėse parodė beprecedentį gestą: išsiuntė 26 tūkstančius laiškų Lietuvos lenkų ir rusų mokinių tėvams, bandydamas juos nuraminti ir paaiškinti naujojo įstatymo esmę. Laiške rašoma: „2006 m. laikytas bandomasis lietuvių kalbos egzaminas parodė, kad lenkų, rusų ir baltarusių mokyklų vaikai lietuvių kalbos rašymo užduotis atlieka dvigubai prasčiau negu lietuviškų… gerai nemokėdami lietuvių kalbos mūsų vaikai… patiria nepatogumų… savo karjeros kelyje… nejaukiai jaučiasi už savo bendruomenės ribų… Nuo šių mokslo metų mokiniams ir mokytojams sudarome visas sąlygas, kad bendromis pastangomis palaipsniui išlygintume lietuvių kalbos žinių spragas… Tvirtai tikiu, kad Jūsų atžalai pavyks sėkmingai įveikti naujas lietuvių kalbos ir literatūros užduotis… kad Jūsų šeimos mokinio klasėje laukia sėkmė mokykloje ir dar didesnė – tolesniame ateities gyvenime.“

Atrodė, kad ramus ir argumentuotas padėties išaiškinimas atgrasys moksleivius ir jų tėvus nuo streiko prieš lietuvių kalbą organizavimo. Kur tau! Lietuvos lenkų spaudoje tuoj pat suskambo tų tėvų balsas. Štai kokiais žodžiais prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą „gerbiamam ministrui“ atsakė Lietuvos radijo bendradarbė, kartu portalo Wilnoteka.lt redaktorė Edita Maksimovič, laiškas paskelbtas tame pačiame portale.

„Esame nuolat žeminami bei laikomi antrarūšiais Lietuvos piliečiais… tautinės mažumos paniekinimas, prievarta, pažeminimas ir bandymai išguiti mūsų gimtąją kalbą iš lenkiškų mokyklų veda į aklavietę…. Jūsų pavaldiniai nuolat ciniškai naudojasi argumentu, kad už Lenkijos ribų geriausias švietimo sąlygas lenkai turi būtent Lietuvoje. Pritariu, tai tiesa! Tačiau kur turėtų būti geriau?.. Dalyvausiu mitinge, mano vaikai streikuos… noriu kovoti už savo kraštą… dėl to, kad buvau ciniškai pažeminta valdžios… lietuviški istorijos vadovėliai kupini neigiamo turinio, o tautinės mažumos yra žeminamos. Iš kur po dvidešimties metų nepriklausomybės Lietuvoje tiek neapykantos ir nuodų kitų tautybių žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje? Niekada nebuvo taip blogai, kaip yra dabar…“.

Šio neapykantos mūsų šaliai laiško autorė gyvena toje pačioje Lietuvoje, kur jos pačios žodžiais yra geriausios švietimo sąlygos. Įdomu, kokie žodžiai būtų vartojami, jeigu Lietuva pagal lenkų švietimą užimtų, tarkim, „prizinę“ antrą ar trečią vietą pasaulyje? Baisu tuomet net prognozuoti galimus Lietuvos lenkų žodžius ir veiksmus. Beje, buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Widackis neseniai teigė, kad jis nematąs jokių protestų iš Varšuvos pusės, o Lietuvos švietimo įstatymas nėra diskriminuojantis. Tačiau, „jeigu žmonės protestuoja, reiškia, jie turi kažkokią priežastį. Lenkijos Vyriausybė sureagavo ne į įstatymą, o į lenkų bendruomenės reakciją į šį įstatymą“.

Priminsiu, kad toji reakcija, išreikšta ir E. Maksimovič laiške, yra ne kas kita, kaip ta pati tikėjimo dogma, kad Lietuvoje diskriminuojami lenkai. Be jokių argumentų ir faktų. Tačiau Lenkijos vyriausybei, pasirodo, faktų nereikia, užtenka suvežtos prie Prezidentūros žioplinėjančių lenkų moksleivių minios, gausių Lenkijos televizijos kamerų ir… premjeras lekia į Vilnių. Kas bus toliau? Scenarijai galėtų būti tokie.

Po dviejų savaičių, tokį ultimatumo terminą pateikė „streikų komitetai“, jeigu nebus įvykdyti jų reikalavimai, streikas, taip išeitų, bus pratęstas. Tuomet, vadovaujantis ligšiolinių įvykių logika, į Lietuvą atlėks jau pats Lenkijos prezidentas. Dar po dviejų savaičių, matyt, atsiras ir Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas. O po mėnesio aiškintis ne įstatymo, bet lenkų bendruomenės reakcijos galbūt atklys ir Europos Komisijos pirmininkas José Manuel Baroso, po jo – NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas ir pagaliau gal ras laiko vainikuoti pasaulio didžiųjų vizitų seriją pats Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas. Žinant Lietuvos lenkų veikėjų energiją ir pasaulinius užmojus, pvz., renkant jų peticijai parašus visame pasaulyje, tokie scenarijai tikrai galimi.

Įdomu, ar nors vienam iš būsimųjų Lietuvos svečių toptelės į galvą paklausti: jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie lenkų mitingai, streikai, skundai?

Kol kas, kaip matėme, tokio elementaraus klausimo Lietuvoje ką tik pabuvojęs Lenkijos premjeras savo tautiečių nepaklausė. Ar paklaus to kiti Europos ir pasaulio veikėjai galėsime pasakyti artimiausiomis savaitėmis. Laukti liko tikrai neilgai.

Kirilo Čachovskio nuotr.

www.delfi.lt

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra