A. Lapinskas: „Rzeczpospolita“ gina Lietuvos lenkus. Nuo ko?

Autorius: Data: 2012-03-21, 15:48 Spausdinti

Anatolijus LAPINSKAS

Dar prieš metus naiviai maniau, kad Lietuvos lenkų agresyvius veiksmus skatina tik keli vietos vadukai, o pačios Lenkijos žmonės kur kas blaiviau žvelgia į Lietuvos lenkų reikalus. Todėl pernai pavasarį pamėginau užmegzti ryšį su kaimynais – nusiunčiau Lenkijos laikraščio „Rzeczpospolita“ redaktoriui laišką „Kaip gyventi ir sugyventi?“ („Jak żyć i współżyć?“), kuriuo atsakiau į tame laikraštyje išspausdintą Lenkijos užsienio reikalų viceministrės Grażynos Bernatowicz straipsnį „Nesipiršime su draugyste“ („Nie będziemy się narzucać z przyjaźnią“).

Jau vien iš pavadinimo turbūt aišku, kad tai buvo gana agresyvus Lenkijos politikės straipsnis. Štai kaip ji vertino mūsų šalį: „Lietuva savo pagrindiniu uždaviniu pasirinko pataikavimą nacionalistiškai nusiteikusių politikų grupėms, kurių veiksmai mažai atitiko Lietuvos visuomenės požiūrį“. Pagal tokį aiškinimą Lietuvos politika ir Lietuvos visuomenė mažai ką turi bendro…

Savo atsakyme (vėliau jis buvo išspausdintas „Atgimime“: „Norint sugyventi reikia abipusio noro“) ponios viceministrės užsipuolimus pavadinau prasimanymais nuo Vyslos krantų, skaudžiai torpeduojančiais mūsų broliškų tautų gyvenimą ir sugyvenimą. Kartu pažymėjau, kad unikalus istorinis pagrindas turėtų lemti intensyvų mūsų santykių puoselėjimą ir tapti vienu iš abiejų šalių užsienio politikos prioritetų.

„Rzeczpospolita“ atsakymo neišspausdino, tačiau vėliau panašios tonacijos viceministrės straipsnių lyg ir nepasirodė. Vėlgi, aišku, visiškai naiviai viliuosi, kad prie to prisidėjo ir galbūt viceministrei perduotas mano laiško tekstas…

Tačiau pačios „Rzeczpospolitos“ užsipuolimai anaiptol nesiliovė. Nuolatinis Lietuvos reikalų komentatorius Jerzy Haszczynskis ką tik atsiliepė į Lietuvos lenkų eitynes Gedimino prospektu ir ta proga vėl apkaltino Lietuvą lenkų engimu ir blogo švietimo įstatymo priėmimu. XXI amžiaus Europoje nesikišama į suverenių valstybių vidaus reikalus, o kad kiekvienos šalies švietimo reikalai yra jos vidaus reikalas, turbūt ir aiškinti nereikia. Deja, Lenkija to vis dar nesupranta.

J. Haszczynskio straipsnio pavadinimas „Lenkijos programa Lietuvai“ („Polski program dla Litwy“) taip pat rodo nesveikas pretenzijas, nes programos paprastai rašomos savo organizacijai, kartais ir visai valstybei, bet vis tiek savo, ne kitai. Rašyti veiklos programas užsienio valstybėms Europoje nepriimta.

„Jeigu į gatves išeina protestuoti keli tūkstančiai Lietuvos lenkų… tai problema turi būti rimta“, aiškina Lenkijos publicistas. Ir iš karto patikslina: „neabejotinai tokia problema yra jau metus Lietuvoje galiojantis Švietimo įstatymas“. Jis „nenaudingas lenkų mažumai, nes riboja mokymą lenkų kalba ir kelia grėsmę daugelio lenkų mokyklų gyvavimui. O tolimoje ateityje – lenkiškumo gyvavimui Lietuvoje“.

O siaube, turbūt pagalvoja „Rzeczpospolitos“ skaitytojai, kas per niekšai tie lenkus smaugiantys lietuviai. Tik kaip čia išeina, dar pernai vasarą Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis neprieštaravo teiginiui, kad lenkų švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje už Lenkijos ribų. Tą patį dar prieš 15 metų patvirtino pasaulio lenkų mokytojų suvažiavimas

Apie kokius ribojimus ir grėsmes galima kalbėti, jei lenkų švietimas Lietuvoje yra geresnis už Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Čekijos lenkų mokyklas. Bet minėtoms šalims Lenkija pretenzijų kažkodėl nereiškia. O dėl lenkiškumo, tai Lietuva ir čia yra lyderė, nes Lietuvos lenkų, gimtąja kalba pripažįstančių lenkų kalbą gimtąja kalba, yra 85 proc., kai Latvijoje tokių yra tik trečdalis, Baltarusijoje – 13 proc., Ukrainoje – 12 proc., o Čekijoje per dešimtmetį žmonių, laikančių save lenkais, sumažėjo visu trečdaliu. Tačiau Lietuva, Lenkijos manymu, vis tiek pati baisiausia lenkams gyventi šalis, nors naujasis Lietuvos švietimo įstatymas tautinių mažumų švietimo nuostatomis juk nesiskiria nuo analogiškų minėtų šalių, taip pat net ir Lenkijos įstatymų.

Tačiau tai nejaudina Lenkijos publicisto. Įsikandęs (kartu su Lenkijos oficiozais) mintį, kad Lietuvoje priimtas įstatymas blogina joje gyvenančių lenkų padėtį, jis daro išvadą, kad „tai neatitinka deramo elgesio su tautinėmis mažumomis Europoje principų“. Dėl tų principų galima būtų priminti, kad Lenkija ratifikavo Europos rėminę tautinių mažumų apsaugos konvenciją tik su reikšmingomis išlygomis, pvz., susiejo savo mažumų apsaugą su kitų valstybių veiksmais ten gyvenančios lenkų mažumos atžvilgiu.

Paprasčiau sakant, jei kitoje valstybėje su lenkais bus elgiamasi ne taip, kaip reikėtų Lenkijos manymu elgtis, tuomet ir Lenkijoje su analogiška mažuma irgi bus elgiamasi adekvačiai. Bėda tik ta, kad elgesys su lenkų mažuma kitose valstybėse vertinamas ne pagal europietiškas normas, o pagal Lenkijos privačią nuomonę. Būtent taip atsitiko ir dėl Lietuvos švietimo įstatymo. Jis atitinka visus europietiškus kanonus, bet Lenkijai to negana, jis, pasirodo, bus priimtinas tik tuomet, kai paklus Lenkijos reikalavimams. Lietuva ratifikavo Europos konvenciją be jokių išlygų.

Toliau „Rzeczpospolita“ imasi kilniaširdiško atvirumo: „Ką šiuo klausimu gali padaryti Lenkija? Diplomatiniu lygiu ji, ko gera, padarė visa, ką galėjo. Dar niekada Lenkijos URM taip griežtai nereagavo, gindama lenkų mažumą demokratinėje valstybėje, dar niekada ministras negrasino nekelsiąs kojos į Vilnių, kol nepasikeis elgesys su lenkais“. Klausimėlis: nuo ko Lenkija nori ginti Lietuvos lenkus, 100-procentinius Lietuvos piliečius? Taip išeitų, kad nuo Lietuvos valdžios, nuo ko gi daugiau. Kam grasina Lenkijos ministras? Matyt, irgi Lietuvos valdžiai. Tokių žodžių tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo nuo pat 1938 metų ultimatumo.

„Dar toliau eiti, visiškai nesugriovus santykių su daug kuo mus turinčia jungti kaimyne, jau nebegalima“. Palaukite, palaukite, ar gali būti tokia Europos Sąjungos kaimyninių šalių kalba? Taip išeitų, kad santykiai sugrius, juos Lenkija tiesiog nutrauks dėl netinkamo (Lenkijos manymu) Lietuvos švietimo įstatymo – argi tai ne naujas ultimatumas?

„Reikia toliau remti lenkų mokyklas, dalyti vaikams nešiojamuosius kompiuterius ir kviesti į ekskursijas Lenkijoje“. Labai gražu, betgi Lietuvos lenkai protestuoja ne dėl kompiuterių ar ekskursijų trūkumo. Dar liūdniau, kad radus pinigų Lietuvos lenkų moksleivių kompiuteriams, jų neliko Lenkijos lietuvių mokykloms

Sunkią lietuviškų mokyklų finansinę padėtį pripažįsta Lenkijos tautinių mažumų departamento direktorius Dobieslavas Rzemienieckis, Lenkijos švietimo ministerijos sekretorius Miroslavas Sielatyckis. O Seinų lietuviška „Žiburio“ mokykla be Lietuvos paramos iš viso negalėtų gyvuoti. Galbūt Lietuvai irgi reikėtų priimti Europos tautinių mažumų konvencijos ratifikacijos išlygą, kaip padarė Lenkija, gal tuomet pagerėtų Seinų moksleivių padėtis?

Baigiamieji J. Haszczynskio straipsnio akordai vis dėlto yra visiškai priimtini: „Būtinas Lenkijos kultūrinis sugrįžimas į Rytus. Jau prieš kelis mėnesius raginau, kad, Rusijos pavyzdžiu, būtų remiamas ir populiariosios, ir aukštosios kultūros propagavimas ten. Ir viena, ir kita turi būti aukščiausio lygio“.

Tik pridėčiau, kad ir Lietuvos lenkų veikla turėtų sugrįžti į jų tautinės kultūros puoselėjimo kelią, galbūt kultūrinės autonomijos kūrimą, o ne žengti agresyvaus politikavimo šunkeliu, įjungiant nesibaigiančius užsienio valstybės priekaištus ir netgi grąsinimus. Tokia kultūrinė autonomija išties nekeltų grėsmės nei Lietuvai, nei lietuviškumui. Europa taip pat būtų rami dėl mūsų artimų tautų gyvenimo ir sugyvenimo.

Balsas.lt nuotr.

www.balsas.lt

Nuotraukoje: A. Lapinskas

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra