A. Kubilius. Dabartinė valdžia: nuo stagnacijos prie anarchijos

Autorius: Data: 2014-02-03, 15:31 Spausdinti

Kalbant apie Lietuvos politines aktualijas ir valdžios darbą, nepalieka įspūdis, kad šios valdžios pagrindinį, jau iš praėjusių metų ateinantį nekintantį bruožą – valdžios stagnaciją, pamažu papildo naujas šių metų atspalvis – anarchija valdžioje. Kitaip sakant, su šia valdžia Lietuvoje turėsime stagnaciją su vis ryškesniu anarchijos atspalviu. Didėjanti anarchija valdžioje yra dėsninga valdžios stagnacijos pasekmė – kai nėra tvirtos intelektualios lyderystės valdžios centre, tada visi valdžios flangai darosi vis labiau anarchistiniai ir vis įžūliau demonstruoja, kad jiems centro nuomonė yra visai nesvarbi ir savo koalicijos lyderių galima ne tik neklausyti, bet ir paprasčiausiai negerbti.

Geriausias to pavyzdys – premjero A. Butkevičiaus nedrąsios pastangos iš pareigų iškrapštyti energetikos viceministrę R. Cytacką už viešai pademonstruotą nepagarbą šalies vadovei, į ką Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderiai įžūliai atsakė, kad jie negerbs ne tik esamų ir buvusių šalies vadovų, bet ir paties koalicijos lyderio premjero A. Butkevičiaus.

Lenkų rinkimų akcija pastaruoju laikotarpiu sau prisiskyrė, turbūt, didžiausių anarchistų vaidmenį, tai demonstratyviai deklaruodama per nepagarbą lietuviams šventą Sausio 13-ąją dieną, per nepagarbą esamiems ir buvusiems šalies vadovams, per nepagarbą teismo sprendimams, per nepagarbą galiojantiems įstatymams ir Konstitucijai. Visa tai ateina iš Lenkų rinkimų akcijos vadovų klaidingo suvokimo, kad būnant valdžioje galima daryti ką nori, negerbti savo valstybės, konfliktuoti su visais, kad tik artėjančiuose rinkimuose galėtum demonstruoti, kad esi tariamai skriaudžiamas. Ir taip sutelktum savo rinkėjus. Todėl per metus, kai Lenkų rinkimų akcija yra valdžioje, matome ne šios partijos pastangas ieškant jiems rūpimų problemų konstruktyvių sprendimų, o vien tik jų lyderių pastangas sąmoningai skatinti ir kurstyti konfliktą tarp Lietuvoje gyvenančių lietuvių ir lenkų, gyvenančių Lietuvoje. Artėjant rinkimams Lenkų rinkimų akcijai nereikia problemų sprendimo, jiems reikia tik konflikto. Ir daugiau anarchijos. Galu prognozuoti, kad pastangų konfliktuoti tik daugės, jeigu koalicijos lyderiai į tai ir toliau žiūrės pro pirštus. To pasekmės bus prastos ir ilgalaikės. Tai nieko gero neduos nei iki šiol skurstančiam Vilniaus regionui, kuriame valdžia turi ta pati LLRA nei šiame regione gyvenantiems Lenkų rinkimų akcijos rinkėjams.

Anarchijos, įsivyraujančios valdančioje koalicijoje, pavyzdys yra ir Darbo partijos platinamas Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje paskvilis, kuriuo Lietuva apipilama purvais ir kuriame bandoma aprašyti, kaip Lietuvoje tariamai neteisingai skriaudžiamas ir persekiojamas V. Uspaskichas. Tokį paskvilį platina Seimo Pirmininkės vadovaujama viena iš didžiausių valdančiosios koalicijos partijų, bet paskvilis yra pavadintas „Politinės Opozicijos Sunaikinimas“. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu – Lietuvos valdžia platina užsienyje ne leidinius apie tai, kaip gerai yra investuoti į Lietuvą, bet apie tai, kaip tariamai ta pati valdžia susidoroja su viena iš valdžios partijų. Bet pastaroji, būdama tikrai anarchistinės prigimties, net tada kai yra valdžioje, save laiko opozicine partija. Tai turbūt didžiausias šios valdžios „pasiekimas“ – kad ji tokiu būdu savyje suvienijo ir tariamą valdžią, ir tariamą opoziciją. Tiesiog Didžioji koalicija.

Nenuostabu, kad valdžioje stebint vis daugiau stagnacijos ir negebėjimo spręsti elementarių problemų, ir todėl atsirandant vis daugiau anarchinio chaoso pačioje valdžioje, žmonės taip pat pasiduoda pagundai sekti tokiu pavyzdžiu, kai nebesvarbu nei įstatymai, nei Konstitucija. Kodėl referendumo dėl žemės nepardavimo ES piliečiams iniciatyva sulaukė tokios žmonių paramos, priežasčių yra daug ir įvairių, tačiau negalima nematyti ir to, kad tokia iniciatyva, kurioje siūloma nepaisyti nei Konstitucijos, nei tarptautinių įsipareigojimų, gimsta todėl, kad žmonės nemato, jog tokia stagnuojanti valdžia pati gali numatyti reikalingus žemės pardavimo saugiklius, ką mes ne vieną kartą siūlėme, o iš kitos pusės anarchistinis chaosas, sklindantis iš valdžios koridorių, įkvepia ir tokias populistines referendumų organizavimo iniciatyvas. Nenustebsiu, jeigu tokia iniciatyvą parems ne tik Loreta Graužinienė ir Darbo partija, bet ir Lenkų rinkimų akcija bei Tvarka ir teisingumas, kuriuos visus vienija ne tik pomėgis anarchistiniam populizmui, bet ir pomėgis iš Rytų sklindančiam vis garsesniam antivakarietiškumui.

Kai kurios nesuvaldomos anarchijos bangos, apėmusios, deja, ir socialdemokratus, iš pradžių atrodžiusios juokingomis, gali virsti ir visai nejuokingomis. Turiu omenyje pasipylusį naujų mokestinių iniciatyvų fontaną, kai kas dieną išgirstame vis naują idėją, tai alkoholio akcizą padidinti, tai pasienyje dyzeliną „furose“ su stikline ar žilvyčio lazdele matuoti, kad neįsivežtų kontrabandinio, tai bažnyčios turtą apmokestinti, tai šilumai nebetaikyti PVM lengvatos. Toks nesuvaldomas kadrilis su mokestinėmis idėjomis žiūrint iš šono atrodo visiškai juokingai, bet taip pat tai rodo, kad idėjų ir veiksmų anarchija gali paliesti ir esminius stabilumo pamatus – valstybės finansus, nes chaosą būsimuose mokestiniuose planuose kas dieną pranešdami apie vis naują iniciatyvą, visų pirma kuria patys koalicijos lyderiai – premjeras ir Seimo pirmininkė.

Atrodo, jog koalicijos lyderiai pradeda suprasti, kad patys save įsivarė į kampą, pirmiausia godžiai pasididindami sau algas, o po to bandydami tai paslėpti nuo visuomenės po tariamai karštu rūpesčiu MMA didinimu ar pensijų kompensavimu, ir dabar jau nebežino, kaip savo prikalbėtus dalykus realizuoti. Todėl dabar matome tokį nerimtą, juokingą, bet kartu ir gąsdinantį blaškymąsi, iš kur gauti reikalingų pajamų ir kaip. Liaudiškai tariant, priversti žmones daugiau vartoti alkoholio, kad būtų galima kompensuoti pensijas. Mes, būdami susirūpinę, kad valdžios lyderiai gali pritrūkti naujų idėjų, ką dar būtų galima apmokestinti, siūlome pasiremti dar ir istoriniais pavyzdžiais, kaip pasaulyje dabar ar anksčiau kas nors kada nors ką nors yra apmokestinęs. Valdžios dėmesį siūlyčiau atkreipti į šiuos mokesčius:

Opozicijos mokestis, kurį Britanijoje savo laiku Oliveris Kromvelis įvedė rojalistams, to meto savo oponentams, nustatydamas jiems 10 proc. nuosavybės mokestį.

Druskos mokestis, įvestas Prancūzijoje XVIII a. viduryje ir tapęs viena iš Prancūzijos revoliucijos priežasčių.

Pagalvės mokestis, apmokestinant visus gyventojus vienodu papildomu mokesčiu; taikytas viduramžių Anglijoje, bandytas atgaivinti 1990-ais; kartais sukeldavo žmonių sukilimus.

Langų ir durų mokestis, taikytas viduramžių Anglijoje.

Barzdų mokestis, taikytas Petro I Rusijoje (Lietuvoje galėtų būti įvestas Plikių mokestis, įvertinant opozicinę veiklą).

JAV dar ir šiuo metu yra taikomas expatriacijos (emigracijos) mokestis.

Anglijoje XVII-XVIII populiarūs buvo ir tokie mokesčiai, kaip Muilo mokestis; Aromatinių kosmetinių pudrų mokestis; Židinių mokestis; Spalvotų tapetų mokestis; Kepurių mokestis ir daug kitų panašių. Šiuo metu Venecijoje galioja Šešėlio mokestis, kurį moka pavėsinių gatvėse savininkai, Sovietų Sąjungoje visi jaunesni mokėjome Bevaikių mokestį.

Šį sąrašą būtų galima dar ilgai tęsti. Valdžia, demonstruodama savo ypatingą tariamą rūpestį paprastu Lietuvos žmogumi, galėtų kas dieną iškelti ir apsvarstyti vis po naują mokestinę iniciatyvą iš šio sąrašo. Taip būtų pasiektas pagrindinis šios valdžios veiklos tikslas – sukurti ir palaikyti iliuziją, kad ji labai sunkiai dirba ir labai karštai tarpusavyje ginčijasi, kaip geriau pasirūpinti paprastu žmogumi. Tas rūpestis jokiais realiais veiksmais netampa, bet žmonės tokiose karštose valdžios diskusijose bent jau užmiršta, kad valdžia pirmiausia pasirūpino pati savimi.

Taigi valdžios, intensyviai bandančios paslėpti savo godumą po nesėkmingomis pastangomis vaizduoti, kaip rūpinasi paprastais žmonėmis, fantazijai yra daug galimybių, tačiau kalbant rimtai, tokia anarchija yra pavojinga tuo, kad visa tai galų gale pradės tiesiogiai ar netiesiogiai sietis su euro įvedimu. Nes valdžia nutarė, kad įvedant eurą žmonėms nebus leidžiama badauti (perfrazuojant L. Graužinienės garsųjį pasisakymą), todėl bus didinamas MMA ir kompensuojamos pensijos, o tam reikia naujų mokesčių. Taigi žmogus galų gale padarys paprastą išvadą: nauji mokesčiai valdžios yra svarstomi tam, kad turėtume eurą. Taip valdžios minties ir veiksmų anarchija, iš pradžių atrodanti juokinga, įgauna ir pavojingą atspalvį.

Dar blogiau, kad valdžia taip veržiasi prieš rinkimus demonstruoti savo tariamą gerumą ir tai daro taip anarchistiškai, kad kyla pavojus, jog šiandieninis gerumas ilgainiui kažkam virs dideliu blogumu. Lietuvos išėjimą iš krizės reikia valdyti taip pat atsakingai, kaip kad teko tai daryti Lietuvai krentant į krizę ir tik pradedant atsigauti. Vienas iš uždavinių tenkantis šiai valdžiai – tai tinkamai valdyti būtiną viešojo sektoriaus atlyginimų atstatymą ir augimą, bei pensijų kompensavimą ir augimą. Akivaizdu, kad kalbant tiek apie viešojo sektoriaus atlyginimus, tiek ir apie pensijas, turime kalbėti ne tik apie pensijų kompensavimą, bet ir apie atlyginimų atstatymą, jų sumažinimų kompensavimą ir atlyginimų bei pensijų augimą. Noriu taip pat priminti, kad Konstitucinis Teismas nenustatė, kokiu mastu tai turi būti daroma.

Tačiau valdžiai kalbant tik apie pensijų kompensavimą ir nekalbant apie kitus mano minėtus iššūkius, viskas gali vykti visiškai stichiškai, anarchistiškai, kai laimės tie, kurie bus pirmieji. O prie šios valdžios paprastai pirmaisiais būna pati valdžia. Kiek tenka girdėti, jau tūkstančiai prašymų dėl sumažintų algų kompensavimo yra paduota į teismus, valdžia apie tai tyli ir tai reiškia, kad gali prasidėti visiška anarchija valstybės finansuose, kai teismai, nesulaukę jokio valdžios sprendimo, pradės priiminėti stichinius sprendimus, kurie vėliau virs paprastu viso valdžios sprendimu – visiems viską kompensuoti. Tai kainuos šimtus milijonų, iš to daugiausia laimės ir taip daug uždirbanti valdžia, nes ji sulauks didžiausių kompensacijų, o eiliniai viešojo sektoriaus darbuotojai ar eiliniai pensininkai nesulauks savo algų ar pensijų augimo, nes turės laukti, kol valdžia nepasirūpins visų pirma pati savimi.

Tokia bus kaina to, kad šita valdžia bėga nuo atsakomybės už protingus ir atsakingus sprendimus. Kartais gal ir nepopuliarius. Nes šiai valdžiai svarbiau yra populiarumas, o ne problemų sprendimas. Sprendimams reikia veiklios valdžios, o nuo stagnacijos prasideda tik anarchija, kuri žmonėms gali labai brangiai kainuoti.

Kaip brangiai gali kainuoti ir tai, kad valdžia nesuranda kelių milijonų tam, kad tvora nuo šernų migracijos pasienyje su Baltarusija būtų pastatyta. Apie tai kalbama jau metus laiko, tačiau tvoros vis dar nėra, vis dar aiškinamasi, kad tokią tvorą turi statyti ne Lietuva, o Briuselis, ministrai aiškina, kad dėl visko bus kalti ne jie, o neaktyvūs medžiotojai mėgėjai, be entuziazmo atsiliepiantys į valdžios jiems užkraunamą prievolę iššaudyti visus šernus, o dabar jau konstatuojama, kad dėl to, jog per metus laiko Lietuva neranda tų kelių milijonų tvoros statybai, Lietuvos žemės ūkis gali patirti realius milijardinius nuostolius.

Kartais, ir vis dažniau, kyla klausimas, ar mes dar turime Lietuvoje veikiančią vykdomąją valdžią. Rytoj iš ryto šį klausimą bandysime užduoti žemės ūkio ministrui V. Juknai, kurį pasikvietėme į skubų frakcijos ir šešėlinės Vyriausybės pasitarimą.

Tėvynės Sąjunga , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra