A. Kubilius. Apie Lietuvos ir Lenkijos santykius: apie šaltą taiką, drungną dušą ir karštą meilę

Autorius: Data: 2013-03-13, 18:28 Spausdinti

Andrius KUBILIUS, Seimo opozicijos lyderis

Apie Lietuvos ir Lenkijos santykius daug prikalbėta ir daug prirašyta. Lietuvoje dažniausiai kalbama su tam tikra savigrauža ir paslėptu „savo nuodėmės“ kompleksu: Lenkija pastaruoju metu su mumis nedraugauja, ministras Radoslawas Sikorskis skelbėsi nevažiuosiantis į Lietuvą, kol nebus taip, kaip jis nori, ir mes skubame nagrinėti savo tariamas nuodėmes.

Muštis į krūtinę su žodžiais „esu kaltas“ yra katalikiškai dora, mūsų ministras prie to dar skuba pridurti žodžius „atsiprašau“ ir skelbia „šaltosios taikos“ santykiuose su Lenkija pabaigą. Lenkija leidžia mums pripažinti savo tariamas nuodėmes ir nurodo klaidas nedelsiant ištaisyti. Lūkesčiai aiškūs: Lietuva taisysis, o Lenkija lauks.

Kaip ir daugelyje gyvenimo reikalų, tikrai nesame be nuodėmės – kažin ar „w“ rašyba yra pati didžiausia Lietuvos gyvenimo problema, tačiau pažvelkime į visą Lietuvos – Lenkijos santykių reikalą atviromis akimis, kad nežiūrėtume, kaip prof. Vytautas Landsbergis „Lietuvos žiniose“ teisingai rašo, vien akimis „negudraus ėriuko, kuris drumstė vandenį gerdamas iš upelio žemiau pagal tėkmę, negu stovėjo draugas vilkas“.

Atviromis akimis žiūrėdami, turime matyti keletą ryškiausių bruožų ir slinkčių Lietuvos–Lenkijos santykiuose, kai nagrinėjame ne tik savo mąstymo ir elgsenos vingius bei klystkelius, bet ir bandome suvokti kaimynų mąstymą, jų geopolitinių idėjų hierarchiją ir iš to išplaukiančią strateginės laikysenos bei santykių su kaimynais pobūdį.

Nesuvokdami Lenkijos politinio elito mąstymo logikos ir tam tikros idėjų hierarchijos, mes laikas nuo laiko pataikysime tarpusavio santykiuose į „drungną dušą“, kai mūsų naivūs lūkesčiai bus negailestingai atšaldomi, o mes vis kankinsimės dėl tariamos savo kaltės, kad mūsų santykiuose „karštą žodinę meilę“ keičia „šalta realybės taika“.

Apie naivius Lietuvos lūkesčius

2007 m. Tėvynės sąjunga paskelbė dokumentą, skambiai pavadintą „Rusijos sulaikymo strategija“. Šioje strategijoje apibrėžėme daugelį svarbių strateginių krypčių siekiant energetinės nepriklausomybės, gilesnės europietiškos integracijos, didesnio politinės sistemos ir žiniasklaidos atsparumo įtakoms iš Rytų.

Tokios strateginės nuostatos tapo vienu iš pamatinių dokumentų, formuojant 2008–2012 m. Vyriausybės veiklos prioritetus.

Tarp kitų svarbių įžvalgų tame dokumente buvo išdėstytos ir dvi pamatinės nuostatos dėl mūsų santykių su Lenkija: pirma, kad reikia skatinti Lenkiją imtis regiono lyderio, ginantis nuo Rusijos įtakos, vaidmens, ir antra, Lietuva su Lenkija turėtų įgyvendinti „Energetinės Žečpospolitos“ infrastruktūrinį projektą, kuris turi apimti ne tik Lietuvą ir Lenkiją, bet ir kitas regiono valstybes, pritariančias ir siekiančias energetinio atsparumo nuo Rusijos spaudimo.

Su tokiais lūkesčiais, tikėdamiesi pozityvių permainų, ėjome į 2008–2012 m. laikotarpį, o 2013-uosius pradedame suvokdami, kad tokiems lūkesčiams nebuvo lemta realizuotis. Kyla natūralus klausimas: kodėl? Ar tikrai tik balsavimas dėl „w“ tai lėmė? Ar tikrai Varšuvos geopolitinį mąstymą lemia tik tai, ką šaukia Woldemar Tomaszewski? Nepalieka ramybėje įspūdis, kad supaprastiname visą reikalą, kai galvojame, kad Lietuvos-Lenkijos santykiuose viską lemia tik Varšuvos rūpestis tariamomis lenkų mažumos problemomis Lietuvoje.

Pabandykime suvokti kitus Lenkijos valdžios mąstymo aspektus ir pažiūrėkime kaip jie per pastaruosius keletą metų lėmė Lenkijos–Lietuvos santykius.

Lenkija – didžioji Europos galia

Kai bandai suprasti, kas yra galvojama Varšuvos koridoriuose, tai, nors gal tai ir atrodys paviršutiniška, bet susidaro vaizdas, kad tarp visų Lenkijos geopolitikos prioritetų pačiu svarbiausiu šiandien yra laikomas „Lenkijos – kaip vienos iš didžiųjų Europos galių“ prioritetas. Tai yra esminis Lenkijos šiandieninio valdžios elito tikslas, į jį yra koncentruojamasi, apie jį atvirai kalbama ir vardan jo yra projektuojamos valdžios politikos ir kitose srityse.

Be abejo, Lenkija, nagrinėjant vien tik gyventojų ir ekonomikos statistiką, turi teisę sau kelti tokią ambiciją. Ministras R. Sikorskis tai skelbia ir demonstruoja kiekviena proga, taip sudarydamas galimybę pajausti, kad tai yra svarbiausias geopolitinis Lenkijos siekis, kuriam pajungiama visa kita. Šiuo požiūriu tikrai verta atkreipti dėmesį į R.Sikorskio visai nesenai, sausio pabaigoje viešai išsakytą pastabą garsiajai Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono kalbai.

R. Sikorskis išaiškino, kad D. Cameronas savo iniciatyva organizuoti referendumą dėl Didžiosios Britanijos narystės ES, bei pasisakydamas prieš Europos politinį vienijimąsi, tuo pačiu Britaniją išmetė iš iki šiol Europą valdančio Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos triumvirato. Anot R. Sikorskio, dėl tokių iniciatyvų Didžioji Britanija tampa šalimi, „kuriai reikia specialios globos“ ir, kad ateityje Europos triumvirate Didžiosios Britanijos vietą užims Lenkija. Kad tai pasiektų, Lenkija turi tapti ir eurozonos nare, ir, anot R. Sikorskio, tokiu būdu šio dešimtmečio pabaigoje „mes galėsime įsijungti į trijų ar penkių valstybių grupę, kuri viską ir spręs Europos Sąjungoje“.

Taigi Lenkija save mato kaip vieną iš didžiųjų Europos „žaidėjų“, priklausančių aukščiausiajam Europos elitui, ir vardan tokio geopolitinio tikslo bus daroma viskas, net ir eurą bus siekiama įsivesti ne dėl kokių nors ekonominių ar finansinių Lenkijos interesų, bet dėl geopolitinio intereso – ne tik priklausyti elitiniam klubui, bet ir jame lyderiauti, kartu su Vokietija bei Prancūzija jam vadovauti.

Ar vokiečiai ir prancūzai džiaugiasi tokia Lenkijos ambicija, nėra aišku, tačiau Lenkijos užsienio reikalų ministras pastaraisiais metais nuvažiavęs į Berlyną, o vėliau ir į Oksfordą pademonstravo, kad Lenkija neturi jokių kompleksų ir garsiai išreklamuotomis kalbomis auklėjo Vokietiją, kaip ji turi elgtis spręsdama Europos finansinės krizės problemas, ar mokė Didžiąją Britaniją, kodėl ši turi atsisakyti savo euroskepticizmo.

Tokia lyderystės Europoje ambicija yra savotiškai graži, šiek tiek primena Valdo Adamkaus – Albino Januškos formuluotą naivią Lietuvos ambiciją būti Rytų Europos lydere, viršijant realų Lietuvos potencialą, tačiau yra svarbu suvokti, kaip tokia ambicija veikia šiandieninį Lenkijos elgesį mums svarbiais aspektais.

Europos lyderių prievolė – nesipykti su Rusija?

Suteikus ambicijai būti tarp Europos lyderių pagrindinės geopolitinės idėjos statusą, neišvengiamai rengiamasi kopijuoti kitus Europos lyderius ir tokioje geopolitiškai svarbioje srityje kaip santykiai su Rusija. Vokietija ir Prancūzija tradiciškai atlaidžiai žiūri į Rusijos postimperinio sindromo grimasas, tiek Rusijos viduje, tiek „artimajame užsienyje“, tradiciškai kritiškai vertina Rytų Europos „rusofobijas“, su Rusija plėtoja didelius „Nord Streamo“ projektus ar parduoda Rusijai karinius „Mistral“ lėktuvnešius. Norint būti triumvirato dalimi, turi prisitaikyti prie tokių elgesio taisyklių.

Praeitų metų rugsėjo mėnesį Oksforde R. Sikorskis, šalia pastangų išaiškinti Didžiajai Britanijai, kodėl ji neturi būti euroskeptiška, išdėstė ir tai, kaip Lenkija mato savo santykius su Rusija: „Lenkija nori būti su Vokietija ir Prancūzija partnerės, vadovaujant stipriai, demokratinei Europos politinei–ekonominei erdvei. Mes nenorime būti buferiu tarp Vakarų Europos ir mažiau demokratiškos politinės – ekonominės Euroazijos erdvės, kurioje dominuoja Rusija“.

Viskas aiškiai pasakyta – Lenkija nemato savo vaidmens Rytų Europai stengiantis apsiginti nuo Rusijos pastangų plėsti savo dominavimo erdvę. Mūsų 2007 m. „Rusijos sulaikymo strategijoje“ įvardinti lūkesčiai, kad Lenkija imsis lyderio vaidmens mūsų regione ginantis nuo Rusijos įtakos, Lenkijos valdžios nėra vertinami kaip reikšmingi, o kartais gal net priešingai – Lenkija pabrėžtinai stengiasi parodyti ir Vakaruose, ir Rytuose, kad ji nėra buferis tarp Rusijos ir Vakarų, o yra tiesiog dar viena Vokietija ar Prancūzija, kai kalbama apie santykius su Rusija.

Tai nėra koks nors kaltinimas, kad Lenkija už mūsų nugaros ką nors negero daro, ar kad išduoda mūsų regiono interesus, o tiesiog konstatavimas, kad pastarojo laikotarpio Lenkija mažų mažiausiai abejingai žiūri į mūsų susirūpinimus ar lūkesčius. Ko gero, tai ypač pasijuto po Prezidento Lecho Kačinskio žūties, po Smolensko katastrofos, kai iš Lenkijos politinio elito buvo išplėštas didelis būrys lyderių, panašiai kaip Prezidentas L. Kačinskis, suvokusių geopolitinius iššūkius mūsų regione ir iš to išplaukiančius mūsų rūpesčius. Iki tol laikyta „senajai“ Europai iššūkį metusios „naujosios“ Europos lydere, Lenkija palaipsniui tapo tik pretendente į „senosios“ Europos lyderius.

Gal būtent šios tragiškos permainos lėmė tai, kad oficialioji Lenkija pastaruoju metu niekaip nereagavo į tai, kas mums kėlė nerimą: kad Vilniuje stebimas Varšuvos ir Maskvos ambasadų bendras veikimas telkiant lenkų ir rusų politinį aljansą, primenantį 1991-ųjų laikmetį (kaip skelbia žiniasklaida, šio aljanso atstovai prieš Seimo rinkimus buvo pakviesti ir lankėsi Kremliaus administracijoje ir tai, atrodo, nestebina Varšuvos). Lenkijos diplomatija yra patyrusi, skirtingai nuo Lietuvos veikusi ir sovietiniu laikotarpiu, todėl galėjo sukaupti patirties ir to meto Maskvoje ar egzotinėje Libijoje. Lenkijos valdžia Lenkų rinkimų akcijos sėkmingą pasirodymą Seimo rinkimuose laiko visos Lenkijos, ir tuo pačiu, matyt, ir ambasados Vilniuje dideliu pasiekimu, ir tai lemia, kad Varšuvoje gali keistis valdžios ir ministrai, bet ambasadorius Vilniuje lieka tas pats.

Kai kam tai gali atrodyti smulkmena, tačiau tai, kas Varšuvoje atrodo smulkmena, mums gali būti sunkiai suprantama, lygiai taip pat kaip kai kurie dalykai, kurie galbūt yra svarbūs Varšuvai, mums gali atrodyti, kaip perdėm sureikšmintos smulkmenos.

Didžiųjų ir mažųjų santykis – rytietiškas ar vakarietiškas?

Lenkijai save projektuojant į „Europos didžiųjų“ elitą, mes neturime stebėtis, kad tai pajuntame dvišaliuose santykiuose. Natūralu, kad save projektuojantis būti Europos triumvirato didžiuoju nariu, gali nesuprasti, kaip mes, būdami Europos „mažiukai“, paklusniai neįsiklausome į „didžiojo“ kaimyno pageidavimus, reikalavimus ar spaudimus.

Europos žemyne yra įvairių praktikų ir patirčių kaip gali klostytis santykiai tarp didelės valstybės ir jos žymiai mažesnių kaimynų. Rytuose Rusija niekados neslėpė savo supratimo, kad ji yra didelė ir galinga, ir mažesni kaimynai, priskiriami „artimajam užsieniui“ turi susivokti, kad prieštarauti „didžiajam“ kaimynui yra mažų mažiausiai neprotinga.

Vakarų Europa tokį „didžiojo“ ir „mažojo“ brolių santykių skausmingą laikotarpį jau yra pergyvenusi. Mažasis Liuksemburgas nesiskundžia didžiosios Vokietijos ar Prancūzijos kaimynyste, o galingoji Vokietija nenustemba jeigu mažoji Danija europiniuose forumuose nesielgia paklusniai, tyliai nulenkdama galvą didžiosios kaimynės pageidavimams.

Mūsų regione „didžiųjų“ santykis su „mažaisiais“ kaimynais yra ypač jautrus. Neveltui Latvijos gynybos ministras Artis Pabriks praėjusių metų rugsėjo 7 d. pažymėjo, kad Varšuvos argumentai dėl tautinių mažumų padėties Lietuvoje primena Maskvos poziciją dėl rusakalbių Latvijoje. Nėra abejonės, kad ir kaimynė Lenkija, įgyvendindama savo ambiciją patekti į „aukščiausiąją Europos Sąjungos“ lygą, ilgainiui išmoks ir europietiškai jautriai elgtis su savo mažesniais kaimynais ir mes Lietuvoje išmoksime vertinti didesnio kaimyno rūpesčius ar pageidavimus ne vien, kaip „didžiojo brolio“ arogantišką diktatą.

Kol pergyvensime „natūralius“ brendimo sunkumus, kai jaunatviškos ambicijos būti „dideliais ir galingais“ užgožia sveiką protą, reikia tiesiog „strateginės kantrybės“. Įvairūs atsiprašymai, bandymai žadėti, kad bus forsuotai priimti vienašališki sprendimai, sukelia nepagrįstus lūkesčius, ir tai gali vėl labai greitai pavirsti „šaltu dušu“.

Lenkija – natūralus regiono lyderis

„Rusijos sulaikymo strategijoje“ dėstėme savo lūkesčius, kad Lenkija, turėdama tam reikalingą potencialą ir elgdamasi išmintingai, turėtų tapti natūralia mūsų regiono lydere. 2007 metais „Rusijos sulaikymo strategijoje“ sakėme, kad „Lietuva yra regione, kuris visais laikais istorijoje buvo lengvai „išmainoma korta“ – ją aplinkinės didžiosios valstybės iškeisdavo vardan savo interesų“, todėl Lietuvai labai svarbu išlaikyti ir stiprinti strateginę partnerystę su Lenkija, skatinant Lenkiją imtis regiono lyderio, ginantis nuo Rusijos įtakos, vaidmens, nes agresyvėjant Rusijos pastangoms susigrąžinti įtaką Europoje, negalime būti garantuoti, kad kitos didžiosios Europos galios nenusisuks nuo mūsų regiono.

Dėl įvairių, aukščiau dėstytų priežasčių, Lenkija savo tokios lyderystės potencialo iki šiol neišnaudojo.

Baltijos šalys, 2004 metais tapusios Europos Sąjungos ir NATO narėmis, toliau natūraliai siekia kito svarbiausio strateginio tikslo – visiškos savo svarbiausių infrastruktūrų integracijos į europines struktūras. Tuo paremtas ir noras greičiau įsivesti eurą, ir siekis ne tik panaikinti energetinę izoliaciją, bet ir visas energetines sistemas pilnai integruoti į europines sistemas, lygiai taip pat yra suvokiami kelių ir geležinkelių sistemų sujungimo tikslai. Akivaizdu, kad daugelio šių tikslų nepasieksime be aktyvaus Lenkijos dalyvavimo, ypač energetikoje, kur vis dar jaučiame stiprų Rusijos nenorą paleisti mus iš sovietinės energetinės imperijos vis dar kibių gniaužtų.

Lenkija turi visas galimybes parodyti, kad ji yra regiono lyderė, verta užimti vietą tarp Europos lyderių. Bet tam reikia pastangų kurti organišką lyderystę, realizuojamą konkrečiais projektais ir iniciatyvomis, tikrai svarbiais visam regionui, o ne vien tik reikalaujant savo lyderystės pripažinimo iš mažesnių kaimynų. Realūs laidai, vamzdžiai, keliai ir geležinkeliai pavers Varšuvą tikra regiono lydere, jeigu Varšuva imsis tokios lyderystės atsakomybės. Tenka konstatuoti, kad šiuo metu mums svarbūs bendri energetiniai projektai juda į priekį, bet ne dėl Lenkijos lyderystės, o nepaisant Lenkijos abejingumo.

Jau minėjau, kad turėjome lūkesčių matyti įgyvendinamą „Energetinės Žečpospolitos“ projektą Lenkijai realizuojant natūralaus regiono lyderio atsakomybę. Tokia lyderystė yra natūraliai pripažįstama už nuveiktus darbus ir tai yra kitokia lyderystė, nei ta, kai savo dideliu svoriu prislėgus mažesnius kaimynus, galvojama, kad pastarieji tiesiog iš baimės turi tokią lyderystę pripažinti.

Kaip nelikti savo pačių įkaitais?

Paskutinieji 20 metų Centrinėje ir Rytų Europoje buvo didžiulių permainų metais. Pasiekėme labai daug, tačiau susivokti tokiose greitose permainose nėra paprasta ir lengva.

Lenkija pergyvena savo transformacijas, mes – išgyvename savąsias.

Bet kas, paskaitęs lietuvio priekaištus Lenkijai, pasakys, bet juk jūs patys kalti, nes nesprendžiate Vilnijos problemų. Problemų Lietuvoje yra visur, taip pat ir Vilnijoje. Tų problemų svarstymai ir sprendimai užtruks dar ilgai ir reikalaus daug kantrybės. Bet šalia objektyvių ekonominių, socialinių problemų, mes Lietuvoje turime įveikti „istorinio požiūrio“ problemą.

Vilnija yra išskirtinis Lietuvos regionas. Iš vienos pusės – tai didelis Lietuvos privalumas, nes organiška tautinė, kultūrinė, kalbinė įvairovė yra didelis šalies turtas. Iš kitos – tai nuolatinių rūpesčių ir nesusipratimų erdvė – nuo iniciatyvos kurti sovietinę autonominę sritį iš karto 1990 m. po Kovo 11-osios iki dabartinės Varšuvos priekaištų, kad Lietuvoje tariamai nepakankamai rūpinamasi lenkų tautinės mažumos problemomis, nors lenkiškų mokyklų čia yra daugiau nei kur nors kitur pasaulyje už Lenkijos sienų.

Šis regionas pasižymi ypatinga istorija ir kultūriniu paveldu – iš vienos pusės tai Adomo Mickevičiaus, Vladislavo Sirokomlės, Juzefo Pilsudskio ir daugelio kitų istorinių figūrų gimimo ir veiklos vieta, iš kitos pusės, šis regionas yra kartu ir didelio Lietuvos istorinio skausmo – 1919–1939 m. okupacijos teritorija. Regionas vis dar pulsuoja neužgijusių istorinių žaizdų ir emocijų karščiais.

Regionas yra išskirtinis daugeliu aspektų, turi daugelį problemų, ir tam tikra prasme yra pasiklydęs savo komplikuotoje istorijoje ir todėl didele dalimi atsilieka savo ekonomine ir socialine raida. Tenka apgailestauti, kad tiek vietinių lenkų politikų, tiek Varšuvos nesilpstančios nacionalistinės retorikos, tiek kai kurių lietuvių perdėtų baimių dėka šis pasiklydimas nesibaigia.

Lietuvoje, nors ir jausdami teisėtas nuoskaudas, galėtume ir turėtume žengti žingsnį į priekį – susigrąžinti savo kultūrinę ir politinę Lietuvos lenkų ir Lietuvos žydų (litvakų) istoriją, kaip Lietuvos didžios istorijos sudėtinę ir svarbią dalį. Nėra sunku mums pripažinti, kad XVIII–XIX a. Vilniuje buvo kuriami lenkų ir žydų kultūros šedevrai, bet taip pat šalia brendo ir lietuvių nacionalinė mintis. Tuo metu visa tai buvo didžiosios kunigaikštystės ir kartu Žečpospolitos, padalintos ir okupuotos, kultūros ir istorijos dalis.

Mūsų pačių platesnis ir gilesnis istorinis suvokimas kokia įvairi, plačiatautė ir giliakultūrė yra Lietuvos savastis padėtų tolerantiškiau žiūrėti į šiandieninę situaciją. Etniniai nesusikalbėjimai, ginčai ar net tragedijos šioje žemėje atsirado tik XX amžiuje. XXI amžiuje etnininis kultūrinis paveldas yra didelis turtas, o ne vien tik priminimas apie istorijos skaudulius. Mums verta visą savo paveldą susigrąžinti sau, XXI amžiaus Lietuvai. Tam reikia suvokti, kad XXI a. yra jau nebe Juzefo Pilsudskio, o iPhone amžius. Šiame amžiuje ir lenkai ir lietuviai turi atrasti nebe tai, kas juos skiria, o tai kas juos jungia ir vienija bendrai mūsų regiono sėkmei XXI amžiuje.

Remdamasi šia dvasia turėtume surasti ir atsakymus į svarbiausius šiandien iškilusius klausimus. Spręsti ne skubotai ir priimti ne emocijų ar „real politik“ spaudimo padiktuotus sprendimus, bet išmintingai kurti tvarią ilgalaikę nacionalinius interesus ir pamatinius abiejų tautų lūkesčius atitinkančią strategiją.

x x x

Mūsų santykius turi lemti ne jaunų valstybių jaunatviškos ambicijos ar tokių ambicijų kurstomos, ne visai išmintingos emocijos, bet išmintingai suvokta mūsų regiono geopolitinė situacija ir iš to išplaukiantis tikros telkiančios lyderystės poreikis.

Lenkijai geografija ir istorija tokią lyderystės atsakomybę neišvengiamai suteiks. Tikrai lyderystei reikia subręsti. Kol tokiai lyderystei nėra subręsta, jokie „atsiprašymai“ tos tuščios ertmės neužpildys.

Europoje lyderystė suvokiama kaip gebėjimas kurti stabilumą ir geros kaimynystės santykius. Kaimynų rūšiavimas, išankstinių sąlygų geriems santykiams kėlimas bei europinio solidarumo jungčių karpymas nėra tai, kas vertinama Europoje.

Esame kantrūs išlaukti, kol kaimynai pribręs tikrai lyderystei, gebančiai telkti, o ne skaldyti. Mūsų strateginė kantrybė padės mums sulaukti, kada pasiruošę europinei lyderystei bus pasiruošę ir tikrai organiškai regioninei lyderystei. Strateginė kantrybė – tai sveikas protas, leidžiantis nesiblaškyti tarp „karštos meilės“ ir „šaltos taikos“.

Tėvynės Sąjunga , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra