A. Komarovskis. Su hienos plėšrumu

Autorius: Data: 2014-07-14, 09:43 Spausdinti

A. Komarovskis. Su hienos plėšrumu

Skaitytojai jau bus pastebėję, kad didžiausia XX a. karų auka ir narsiausia kovojanti valstybė Europoje mums pristatoma Lenkija. Neseniai – (2011 m. – vert. past.) balandžio 13 d. – laikraštis „Neatkarīgā Rīta Avīze“ Lenkijos kančioms atminti ir JAV rūpesčiui šia „neteisybės auka“ skyrė pirmuosius savo puslapius.

Reaguojant į tą interviu, „Dienos“ bloguose pasirodė straipsnis „Alenas Polas – latvių atminties saugotojas“. Straipsnio turinys sukėlė nemažos skaitytojų dalies pasipiktinimo audrą, siūlant kitiems laikyti straipsnį melų jovalu.

Papildydamas ankstesnįjį straipsnį, siūlau apžvelgti Lenkijos žygdarbius ir ketinimus XX amžiuje iki II pasaulinio karo pradžios.

Baigiantis I pasauliniam karui, Antantė darė viską, kad paverstų Vokietiją silpna, priklausoma ir pažeminta šalimi, o vokiečių gyvenimą už Vokietijos ribų padarytų nepakenčiamą, šitaip klojant pamatus naujam didžiajam karui.

Didžiausias grobis iš vokiečių teritorijos atiteko Lenkijai – valstybei, kurios dar prieš keletą metų nebuvo. Ji užėmė tas vokiečių teritorijas, kur ne visur gyveno lenkai: Rytprūsius, arba Lenkų koridorių, Dancigą, Pozeną ir Aukštutinės Silezijos rytinę dalį. Jos gyventojų dauguma nenorėjo jungtis prie Lenkijos, todėl ši buvo priversta sutikti su referendumo organizavimu Aukštutinėje Silezijoje, kur, nepaisant lenkų okupacinės kariuomenės teroro, dauguma, tarp jų ir vietiniai lenkai, balsavo už pasilikimą Vokietijos sudėtyje. Tačiau tas Silezijos žemes, kuriose buvo gausu akmens anglies, Lenkija su Antantės palaiminimu prisijungė sau.

Su prancūzų finansine ir karine parama Lenkija užgrobė plačias rusų gyvenamas teritorijas į rytus nuo Kerzono linijos ir užėmė lietuvių gyvenamą Vilniaus kraštą. Tuo nepasitenkinta – iki pat 1939 m. Lenkija palaikė nuolatinę įtampą kaimynystėje esančiuose Ukrainos ir Baltarusijos regionuose, siuntinėdama į juos dideles teroristų grupes, kurios šaudydavo vietinius gyventojus, ir organizuodama valstybės perversmo bandymus kaimyninėse šalyse.

Simptomiška, kad Lenkija iš esmės neturėjo jokių juridinių ir moralinių teisių į užkariautąsias žemes. Jas grobti skatino nusižiūrėtų teritorijų ekonominė ir strateginė vertė. Gavusi pirmą išėjimą į jūrą Prūsijos sąskaita, Lenkija jau valstybiniu lygiu kėlė kolonijų būtinybės klausimą šalies vystymui ir skelbė tai pasauliui per Tautų Lygą.

Tešino sritis niekada nebuvo Lenkijos sudėtyje. Ji iš pradžių buvo nepriklausoma kunigaikštystė, vėliau pateko į Austrijos imperiją, kur tapo Bohemijos dalimi. Austrijos imperiją dalant, Lenkija nedvejodama pareiškė pretenzijas į Tešino sritį Bohemijoje, motyvuodama tuo, jog ten gyvena lenkų bendruomenė. 1920 m. Lenkijai pavyko užgrobti apie 40% Tešino teritorijos, kur buvo lenkų dauguma, tačiau Čekoslovakija, pagrasinusi prisijungti prie Raudonosios armijos mūšiuose su lenkais, sugebėjo išsaugoti pramoninius rajonus bei vienintelį geležinkelį, jungusį Bohemiją su Slovakija.

Nuo 1920 iki pat 1938 metų lenkų skaldytojiškoji veikla prieš kaimynines šalis apsiribojo tik SSRS. Atėjus Vokietijoje į valdžią Hitleriui, Lenkijai vėl atsivėrė puikios galimybės įgyvendinti Didžiosios Lenkijos svajonę. Pirmoji iškart parūpusi teritorija buvo Tešino sritis. Lenkų pretenzijos į Tešiną buvo čekams pakartotinai pareikštos 1935 m.

Kad būtų galima įsivaizduoti, kokia „nekalta“ buvo Lenkija XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, pateiksiu įvykius chronologine seka:

1938 m. vasario 23 d.

J. Bekas (Lenkijos užsienio reikalų ministras) pokalbiuose su H. Geringu informuoja apie Lenkijos pasirengimą skaitytis su Vokietijos interesais Austrijoje ir pabrėžė Lenkijos suinteresuotumą „čekų problema“.

1938 m. kovo 17 d.

Lenkija paskelbia Lietuvai ultimatumą, reikalaudama pasirašyti sutartį, kuria būtų užtikrintos lenkų mažumos teisės Lietuvoje, taip pat atšaukti Lietuvos konstitucijos straipsnį, skelbiantį Vilnių esant Lietuvos sostine. Lenkijos-Lietuvos pasienyje sutelkiama Lenkijos kariuomenė. Ultimatumo atmetimo atveju per 24 valandas lenkai grasino nužygiuoti su kariuomene iki Kauno ir okupuoti Lietuvą. SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras M. Litvinovas lenkų pasiuntiniui Maskvoje pataria to nedaryti. Nes, nors šiuo metu tarpusavio pagalbos sutarties su lietuviai nesą, tai nereiškia, kad ji negalėtų atsirasti rytojaus dieną. Dėl tokio rusų elgesio lenkų galimo Lietuvos užpuolimo grėsmė pašalinta. Lenkija apriboja savo reikalavimus diplomatinių santykių užmezgimu (komiška situacija – grasinimais karu užmegzti diplomatinius santykius!!!)

1938 m. gegužė

Lenkija prie Tešino sutelkia tris divizijas ir vieną pasienio apsaugos pajėgų brigadą.

1938 m. rugpjūčio 11 d.

Pokalbyje su J. Lipskiu (Lenkijos pasiuntinys Vokietijoje) vokiečių pusė išreiškia supratimą Lenkijos suinteresuotumu Sovietų Ukrainos teritorija.

1938 m. rugsėjo 8-11 d.

Atsakant į SSRS pareiškimą padėti Čekoslovakijai tiek kare su Vokietija, tiek su Lenkija, Lenkijos-SSRS pasienyje surengiamos didžiausios Lenkijos istorijoje karinės pratybos, kuriose „mėlynieji“ sumuša „raudonuosius“. Pratybos baigiamos grandioziniu paradu, kurį priima aukščiausiasis karinių pajėgų vadas maršalas E. Rydz-Smigly.

1938 m. rugsėjo 19 d.

J. Lipskis persako Hitleriui lenkų vyriausybės požiūrį, kad Čekoslovakija yra dirbtinis darinys ir kad lenkai palaiko vengrų pretenzijas į Karpatų rusinų gyvenamąją teritoriją.

Komentaras: Su tuo galima sutikti, nes natūralus darinys buvo Austrija-Vengrija, suvienijusi visas apkarpytas šalis ir padariusi jų vystymąsi darnų bei nukreiptą į bendrą gerovę. O Čekoslovakija, kad ir būdama visiškai nepriklausoma nuo „tarptautinės bendrijos“, neturėjo tokios geopolitinės vertės kaip Lenkija. Kitaip tariant, su Čekoslovakija nebuvo įmanoma pradėti pasaulinio karo, o su Lenkija tai buvo pasiekiama idealiai. Todėl Vakarai be graužaties paaukojo Čekoslovakiją. Dar ir dėl to, kad padidintų lenkų tikėjimą „tarptautinės bendrijos“ sugebėjimais pakreipti pasaulio įvykius reikiama linkme…

1938 m. rugsėjo 20 d.

Hitleris informuoja Lipskį, kad ginkluoto konflikto tarp Lenkijos ir Čekoslovakijos dėl Tešino atveju Reichas stos į Lenkijos pusę; kad anapus Vokietijos intetresų linijos Lenkija turi laisvas rankas; kad bendradarbiavimu su Lenkija, Vengrija ir Rumunija jis matąs žydų klausimo sprendimą, emigruojant tiems į kolonijas.

1938 m. rugsėjo 21 d.

Lenkija nusiunčia Čekoslovakijai notą, kurioje reikalaujama išspręsti lenkų mažumos problemą Tešino Silezijoje.

1938 m. rugsėjo 22 d.

Lenkijos vyriausybė skelbia neeilinį pranešimą apie Lenkijos-Čekoslovakijos sutarties dėl tautinių mažumų denonsavimą, o po kelių valandų siunčia Čekoslovakijai ultimatumą dėl žemių, kuriose gyvena lenkų mažuma, prijungimo prie Lenkijos. „Silezijos maištininkų sąjungos“ vardu Varšuvoje pradėtas atviras kovotojų verbavimas į „Tešino savanorių korpusą“. Suformuotieji junginiai siunčiami į pasienį su Čekoslovakija, kur jie rengia ginkluotas provokacijas ir diversijas.

1938 m. rugsėjo 23 d.

Sovietų vyriausybė perspėjo Lenkiją, kad lenkų kariuomenės įsiveržimą į Čekoslovakijos teritoriją SSRS laikys nepagrįstu agresijos aktu ir denonsuos nepuolimo sutartį su Lenkija. Tos pačios dienos vakare buvo Lenkijos vyriausybės atsakas. Jo tonas buvo arogantiškas, o savo karinius veiksmus vyriausybė grindė gynybiniais tikslais.

1938 m. rugsėjo 24-28 d.

Lenkija vykdo reguliarius išpuolius į Tešino apylinkes. Naudojami automatiniai ginklai ir granatos, lenkų aviacija pažeidinėja čekų oro erdvę…

1938 m. rugsėjo 27 d.

Lenkijos vyriausybė pakartoja reikalavimą „grąžinti“ Tešino regioną Lenkijai.

1938 m. rugsėjo 29 d.

Lenkijos diplomatai Londone ir Paryžiuje pasisako už vienalaikį Sudetų ir Tešino problemos sprendimą. Lenkų ir vokiečių karo vadai susitaria, kokia turės būti demarkacijos linija tarp abiejų pusių, užpuolus Čekoslovakiją. Čekų Grgavo pasienio postą užpuola 20 ginkluotų vyrų grupė. Užpuolimas buvo atremtas ir į nelaisvę pateko vienas sužeistasis. Tardymo metu paaiškėjo, kad jo grupėje esama daug vokiečių, gyvenančių Lenkijoje.

Naktį iš rugsėjo 29 į 30  d. Miunchene pasirašoma garsioji sutartis.

1938 m. rugsėjo 30 d.

Varšuva paskelbia Prahai ultimatumą, į kurį reikalaujama atsakyti per 24 valandas. Ultimatume reikalaujama nedelsiant patenkinti iškeltąsias pretenzijas ir perduoti Lenkijai Tešino sritį.

1938 m. spalio 1 d.

Čekoslovakija Lenkijos naudai atsisako teritorijos, kurioje gyvena 80 tūkst. lenkų ir 120 tūkst. čekų. Didelė tų lenkų dalis ten buvo atsikėlę iš Galicijos nuo XIX a. pabaigos, ieškodami darbo ir geresnių gyvenimo sąlygų. Tačiau didžiausias laimėjimas buvo regiono pramonės potencialas – Tešino regiono įmonės 1938 m. gale aprūpino Lenkiją  41% šalyje išlydyto ketaus ir beveik 47% pagaminto plieno.

1938 m. spalio 2 d.

Lenkija okupuoja Tešino Sileziją ir kai kurias gyvenvietes dabartinės Slovakijos teritorijoje.

1938 m. spalis.

Lenkija triumfuoja. Juzefas Bekas apdovanojamas Baltojo erelio ordinu, o dėkingoji inteligentija užsienio reikalų ministrui suteikia Varšuvos ir Lvovo universitetų garbės daktaro vardus. Laikraštis „Gazeta Polska“ spalio 9 d. numeryje rašo: „/…/ prieš mus atvertasis kelias į didžiosios valstybės vadovaujantį vaidmenį mūsų europinėje dalyje artimiausiu metu pareikalaus milžiniškų pastangų ir be galo sunkių uždavinių sprendimų“.

Apetitas, kaip žinoma, atsiranda bevalgant. Tad jau po poros mėnesių lenkams atsirado naujų planų kontūrai.

1938 m. lapkričio 2 d.

Lenkijos kariuomenė įžygiuoja į Tešino kraštą. Kareiviai apmėtomi gėlėmis. Tai, kaip buvo surengtas šis „spontaniškas sutikimas“, aprašo laikraščio „České Slovo“ korespondentas: iš Lenkijos Cešino atvyko keli šimtai lenkų su gėlėmis ir vaidino vietinius gyventojus.

Pirmąja svarbiausia reforma tapo čekų mokyklų ir čekų kalbos uždraudimas (kaip pažįstama, ar ne?). Čekų generolas Vehirekas prisimena: „Lenkai be gailesčio persekiojo čekus, terorizavo atleidimais, metė iš namų, konfiskuodavo turtą. Visa, kas buvo čekiška, buvo naikinama. Čekų kalba ir net pasisveikinimai buvo uždrausti. Už pasisveikinimą „Nazdar!“ (Labas!) buvo skiriama 4 zlotų bauda. Todėl čekai ėmę sveikintis posakiu „keturi zlotai“. Čekiški užrašai buvo pašalinti net iš kapinių; vietiniai brolių kapai buvo iškasti ir mirusiųjų palaikai sumesti į šiukšlyną. Čekus gatvėse mušdavo ir tyčiodavosi iš jų“.

Dėl viso to iš Tešino srities pabėgo 30 tūkst. čekų ir… 5 tūkst. vokiečių – lenkai nedarė ceremonijų net savo sąjungininkams. Panaši situacija buvo ir lenkų prijungtose slovakų gyvenvietėse. Įdomi detalė – Lenkijoje iki 1945 m. gyveno apie 50 000 slovakų, kurie vėliau persikėlė į Slovakiją. Lenkų istorikai šią emigraciją aiškina kaip norą ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų, tačiau tų laikų liudininkai pasakoja, kad „Armijos Krajovos“ gaujos terorizavo slovakų kaimus ir išvarinėjo slovakus. Ypatingu žiaurumu garsėjo banditas Juzefas Kurašas, paminklą kuriam 2007 m. asmeniškai atidengė prezidentas Lechas Kačinskis.

1938 m. gruodžio 28 d.

Ką tik paskirtasis Lenkijos pasiuntinys Irane  J. Karšo-Sedlevskis susitikime su Vokietijos ambasados Lenkijoje patarėju R. fon Šeliu pareiškė: „Europos rytų politinė perspektyva yra aiški. Po poros metų Vokietija kariaus su Sovietų Sąjunga, o Lenkija, savanoriškai ar priversta, šiame kare palaikys Vokietiją. Lenkija suinteresuota iki konflikto pradžios atvirai stoti vokiečių pusėn, nes lenkų teritoriniai interesai vakaruose ir politiniai tikslai rytuose, iš esmės Ukrainoje, gali būti įgyvendinti tik prieš tai pasirašius lenkų-vokiečių sutartį“. Jis, Karšo-Sedlevskis, skirsiąs savo veiklą šiai didžiajai rytų koncepcijai įgyvendinti, nes būtina būsią galų gale paskatinti ir persus su afganais aktyviam vaidmeniui ateities kare su Sovietų valstybe.

1938 m. gruodis

Ištrauka iš Lenkijos ginkluotųjų pajėgų Centrinio štabo II skyriaus (žvalgybos skyr.) pranešimo: „Rusijos padalijimas yra Lenkijos rytų politikos pagrindas… Todėl mūsų galima pozicija priklausys nuo tokios formulės: kas dalyvaus tose dalybose? Lenkija neturi likti pasyvi šiame nuostabiame istoriniame tapsme. Užduotis yra laiku pasiruošti tam, fiziškai ir dvasiškai… Pagrindinis tikslas – Rusijos nusilpninimas ir sunaikinimas. (Šaltinis: Z dziejow stosunkow polsko-radzieckich. Studia i materialy. T. III. Warszawa, 1968, str. 262, 287.)

1939 m. sausio 26 d.

Susitikime Varšuvoje su Vokietijos užsienio reikalų ministru J. fon Ribentropu J. Bekas pareiškė: „Lenkija pretenduoja į Sovietų Ukrainą ir išėjimą į Juodąją jūrą“.

1939 m. kovo 4 d.

Lenkijos vadovybė po ilgalaikių ekonominių, politinių ir operatyviųjų tyrimų baigė plano „Rytai“ kūrimą karui su SSRS. („Wschód“. Šaltinis: Centralne Archiwum Ministerstwa Spraw Wewnetrznych, R-16/1).

Komentaras: Tačiau netrukus „tarptautinė bendruomenė“ pradėjo baigiamąjį etapą Vokietijos-SSRS karo sąlygoms sudaryti. Lenkiją reikėjo pašalinti kaip natūralią teritorinę kliūtį, kad abi didžiosios šalys netrukdomai susiliestų savo sienomis. Atėjo laikas sukiršinti Lenkiją su Vokietija, todėl Lenkijai buvo pasiūlyta dalyvauti kur kas skanesnio kąsnio dalybose…

1939 m. kovo 17 d.

A. N. Čemberlenas (Didžiosios Britanijos premjeras) Birmingeme pasakė prieš Vokietiją nukreiptą aštrią kalbą, kurioje pareiškė, kad Anglija mezga kontaktus su kitomis panašiai mąstančiomis didžiosiomis valstybėmis. Ši pareiškimas padėjo pagrindus Vokietijos apsupties politikai. Prasidėjo finansinio ir karinio pobūdžio derybos tarp Anglijos ir Lenkijos. Generolas E. Aironsaidas (Ironside) apsilankė Varšuvoje.

1939 m. kovo 20 d.

Hitleris pateikė Lenkijai pasiūlymą: pritarti Dancigo įtraukimui į Vokietijos sudėtį (išlaikant  ekonominius ryšius su Lenkija) ir leisti sukurti eksteritorinį koridorių, kuris sujungtų Vokietiją su Rytprūsiais.

1939. kovo 21 d.

J. Ribentropas pokalbyje su Lenkijos ambasadoriumi vėl iškėlė reikalavimus dėl Dancigo, taip pat dėl teisės nutiesti eksteritorinę autostradą ir geležinkelį, sujungsiančius Vokietiją su Rytprūsiais.

Komentaras: Šie reikalavimai buvo ganėtinai pagrįsti ir nuosaikūs. Dancige gyveno per 90% vokiečių. Šis miestas ir jo apylinkės į lenkų rankas pateko tik Vokietijos silpnumo laikotarpiu. Dancigas tebepalaikė kultūrinius ir politinius ryšius su Vokietijos žemėmis, ir Lenkija tik iš godumo administravo šį vokiečių miestą, nes pati jau buvo  įsirengusi savąjį Gdynės uostą. Net dėl eksteritorinio transporto  koridoriaus Lenkija nieko nebūtų praradusi – keliai būtų buvę nutiesti už Vokietijos lėšas. Dėl kitų lenkų atimtų teritorijų – pagrindinių Vokietijos anglies gavybos rajonų – Hitleris Lenkijai pretenzijų nereiškė.

1939 m. kovo 22 d.

Lenkijoje paskelbta pirmosios dalinės ir slaptos mobilizacijos pradžia turint tikslą pridengti visuotinę  mobilizaciją ir pagrindinių Lenkijos karo pajėgų koncentravimą.

1939 m. kovo 24 d.

Lenkijos vyriausybė pasiūlė britų vyriausybei sudaryti Anglijos-Lenkijos paktą.

1939 m. kovo 26 d.

Lenkijos vyriausybė paskelbia memorandumą, kuriame, pasak J. Ribentropo, „šiurkščia forma atmetami vokiečių siūlymai dėl Dancigo ir eksteritorinių transporto kelių“. Pasiuntinys J. Lipskis praneša: „Bet kokie tolesni reikalavimai įgyvendinti vokiečių planus, ypač dėl Dancigo grąžinimo Reichui, reiškia karą su Lenkija“.  J. Ribentropas žodžiu pakartoja Vokietijos reikalavimus: vienareikšmis Dancigo susigrąžinimas, eksteritorinė jungtis su Rytprūsiais, nepuolimo ir sienų neliečiamumo paktas 25 metų laikotarpiui, taip pat bendradarbiavimas Slovakijos klausimu tokia forma, kokią pasirinko kaimyninė šalis, kad apsaugotų šį regioną.

1939 m. kovo 31 d.

Didžiosios Britanijos premjeras N. Čemberlenas paskelbė apie anglų ir prancūzų karines garantijas Lenkijai, susijusias su agresijos grėsme iš Vokietijos pusės.

Komentaras: Atrodo, kad šias garantijas inicijavo anglai, nes pirmiesiems kariauti tektų prancūzams. Todėl kariauti nenorintį Eduardą Daladjė 1940 m. kovą teko pakeisti klusnesniu partneriu – Poliu Reino. Agresijos grėsmės lenkams dar nebuvo, bet ją buvo galima sukurti kad ir tokiomis garantijomis, kartu kurstant lenkus jokiu būdu nenusileisti Vokietijos reikalavimams.

Lenkija į šias garantijas reagavo taip, kaip iki tol buvo įpratus. Lenkai ėmė regzti planus, kaip atplėšti kokį gabalą nuo Vokietijos. Amerikiečių tyrinėtojas Hensonas Boldvinas, karo metais dirbęs „New York Times“ redaktoriumi, apibendrino taip: „Jie buvo išdidūs ir pasitikintys savimi, gyvendami praeitimi. Daugybė lenkų kareivių, apduję nuo savo tautos karinės dvasios ir savo tradicinės neapykantos vokiečiams, kalbėjo ir svajojo apie „maršą į Berlyną“. Šios svajonės atspindėtos ir vienos dainos žodžiuose:

„/…/ plienu ir šarvais apvilkti,
Rydz-Smigly vedami,
Mes žygiuosim iki Reino /…/“

Ir tos svajonės neliko tik kareivių galvose ir dainose. Ugningos mintys apie maršą į Berlyną knibžda ir to meto Lenkijos laikraščių straipsniuose.

Šiandieninė Lenkija nedaug tepasikeitusi. Ir dėl šių jos savybių „tarptautinė bendruomenė“ ją puoselėja kaip vertingą brangakmenį. Nes lenkų elito pasaulėvaizdis padeda įžiebti ir palaikyti konfliktus, taip reikalingus „tarptautinei bendruomenei“, kad toji galėtų įvedinėti pasaulyje savo tvarką.

Versta iš: Ainārs Komarovskis. Ar hiēnas alkatību. Diena, 2011. g. 8. jūlijā.

www.diena.lv

Vertė Alvydas Butkus

 

Ainaras Komorovskis, www.alkas.lt

Istorija



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra