A. Karmonas. Užmiršta Aukštaitijos rezistentė Verutė Deveikytė

Autorius: Data: 2021-08-21 , 07:42 Spausdinti

A. Karmonas. Užmiršta Aukštaitijos rezistentė Verutė Deveikytė

Verutė Deveikytė – rezistencijos didvyrė

Antanas Karmonas, kraštotyrininkas, www,voruta.lt

                Lietuvos Laisvės vizija, brandinta rezistencinių kovų metu miškų gūdumose, palaukių bunkeriuose, kaimo sodybų slėptuvėse ir net Sibiro tremtyje, akumuliavosi į Tautinį Laisvės sąjūdį, tapusį – Lietuvos Atgimimu. Kelrodis jam – rezistencinių kovų dvasia. O kiek jos įkvėptų didvyrių, paaukoję savo gyvybes buvo nutylėti, o paskui ir beveik užmiršti? Viena iš jų – V. Deveikytė.  

Kraštotyrininkas Antanas Karmonas. Asmeninė nuotr.

                Utenoje prie Dauniškio ežero budi obeliskas, ten užkastiems rezistentams atminti. Prie jo eilutė neidentifikuotų, kuklių simbolinių kapaviečių su nužudytųjų pavardėmis. Vienoje jų įrašyta   ir Verutės  Deveikytės pavardė.

                 Nuo seniausių laikų Lietuvoje buvo moterų, kurios kultūrinėje, socialinėje ir politinėje srityse lenkė net vyrus. Dažno istorinio laikotarpio politinė situacija sudarydavo sąlygas pasireikšti moterų veiklai ir heroizmui. Jį brandino to laikotarpio kovos būdai už Lietuvos laisvę. Verutė Deveikytė viena iš iškiliausių moterų – kovotojų per visą Lietuvos istoriją. Naujaisiais laikais ją galima lyginti tik su XIX a. Emilija Pliateryte (1806 – 1831), o tarpukario laikotarpiu – su Marcele Kubiliūte (1898 – 1963). Pokario laikotarpyje Lietuvos rezistencinėse kovose jai lygių moterų iki šiol nežinoma. Ji net vadinama  ,,rezistencijos didvyre‘‘ (1).

Verutės Deveikytės simbolinis antkapis

               Tiesa, pokariu didvyre buvo įvardinta ir Marytė Melnikaitė. To reikėjo ne Lietuvai, o tuometiniams LTSR vadovams. Jie stengėsi parodyti savo ištikimybę tarybiniams okupantams ir lojalumą lietuvių tautos, turinčios tarybinius didvyrius ir iš moterų tarpo. Marytė buvo Tarybų Sąjungoje parengta raudonoji partizanė, kuriai buvo suteiktas ne Lietuvos, o TSRS didvyrės vardas. Ji 1943 m. vasarą su grupe tarybinių diversantų buvo perkelta iš Baltarusijos Kazėnų miškų į gretimą Lietuvoje Dūkšto teritoriją. Netrukus vokiečių buvo sugauta prie Apvardų ežero, tardyta Dūkšte ir sušaudyta.

                Pokariu Lietuvos jaunosios kartos komunistiniam auklėjimui, tarybinei valdžiai reikėjo idealo: jauno žmogaus, kuris žuvo kovose už tarybines idėjas. Buvo kuriama dirva, kurioje gerai tarptų sukurti mitai apie pačių Lietuvos piliečių dalyvavimą šalies ,,išlaisvinime‘‘.

                Juo pasirinkta M. Melnikaitė – buvusi komjaunuolė, žuvusi jauna partizanė. Sukurta aibės neva jos atliktų kovinių operacijų ir apgaubta kankinės aureole. Apie jos ,,legendinius žygdarbius‘‘ sukurta opera, kino filmai. Poetė Valerija Valsiūnienė ir kiti jos ,,žygdarbius‘‘ apdainavo poemose.  Beveik kiekviename rajone buvo M. Melnikaitės vardo kolūkiai. Jos vardu buvo pavadintos daugelio Lietuvos miestų gatvės, pionierių draugovės, gamyklos… Tačiau  M. Melnikaitė kovojo ne už Lietuvos laisvę, o už jos okupaciją.

           Visai kitoks buvo pasišventimas kovoms Marcelės Kubiliūtės ir Veronikos  Deveikytės. Jos, XX a. pirmos pusės iškiliausios moterys, kovojusios dėl Lietuvos nepriklausomybės. Abi jaunos, nepriekaištingos išvaizdos, kupinos patriotiškų Tėvynei jausmų ir  herojiško  pasiaukojimo, siekiant Lietuvai laisvės.

          Marcelės Kubiliūtės nuopelnai Lietuvos valstybingumui nenuginčijami, už kuriuos ji buvo aukštai įvertinta. M. Kubiliūtė veikdama tarpukariu turėjo didžiulį užnugarį – Lietuvos valstybę. V. Deveikytė, priešingai, jokio užnugario neturėjo, tik neapykantą okupantams. Ji, ryžtingai patriotiškų jausmų vedina, ant Lietuvai pasiaukojančio aukuro guldė savo jaunystę ir aukojo gyvybę. Net  nepabūgusi, kad už tai jos palaikai gali būti okupantų išniekinti turgaus aikštėje. Dabar jos palaikai ilsisi  bendrame rezistentų kape.

             Po pusantrų metų bus 100 metų sukaktis nuo jos gimimo. Ar per tą laiką bus pasirūpinta rezistentės palaikų identifikavimu ir tinkama pagarba???

            Rezistentės Veronikos Deveikytės trumpas gyvenimas perpintas patriotiniais pasiaukojimais ir kupinas iki šiol dar neatskleistų paslapčių. Ji minima daugelio rezistencinės veiklos tyrinėtojų Lietuvoje. Tačiau vardinami tik fragmentai, rezistencinės veiklos pavienės detalės, o išsamesnio,  susisteminto aprašymo apie ją iki šiol aš neužtikau.

           ,,Utenos krašto enciklopedijoje‘‘ apie ją tik lakoniška informacija su gyvenimo atkarpos kertinėmis datomis:

            ,,Verutė Deveikytė – Ramunė. g. 1923 m. Saldutiškio vls. Kemešio k. Partizanų apygardos ir srities vado ryšininkė, daugiausia padėjusi parūpinti dokumentus, legalizuotis. Bunkeryje Vidžiūnų k., Jurgio Graužinio sodyboje, 1949 02 11 žuvo Juozas Skurkis, Balys Deveikis, o ji buvo sunkiai  sužeista ir vasario 20 d. mirė‘‘ (2).

                       

               Ir šiek tiek platesnė informacija, pavadinimu ,,CENTRINĖ RYŠININKĖ‘‘, Utenos laisvės kovų muziejuje. Jame rašoma:

            ,,DEVEIKYTĖ  VeronikaRamunė, gimusi 1923 m. Saldutiškio valsčiaus Kemešio kaime, vokiečių okupacijos metais dirbo Saldutiškio valsčiaus raštvede. Artėjant frontui ir antrajai sovietų okupacijai, iš valsčiaus raštinės išsinešė rašomąją mašinėlę, įvairių dokumentų blankų, pasų knygelių, antspaudą ir daug kam padėjo išvengti kariuomenės, legalizuotis. Veronika Deveikytė prisidėjo prie laikraštėlio ,,Aukštaičių kova‘‘ leidimo, buvo Vytauto apygardos ir ŠR srities (J. Kimšto) centrinė ryšininkė. 1948 – 1949 m. slapstėsi Jurgio Graužinio sodyboje Vidžiūnų kaime. Saugumo agentų Laimutės ir Medžio išduoti, 1949 – 02 – 11 partizanai Juozas Skurkis ir Balys Deveikis susisprogdino. V. Deveikytė mirė Utenos ligoninėje vasario 20 dieną‘‘.

              Analizuojant V. Deveikytės pasišventimą kovai dėl Tėvynės laisvės ir apsisprendimą tęsti  Lietuvoje rezistencinę veiklą, tikslinga nors lakoniškai pažvelgti į jos kilmės šaknis – tėvų šeimą bei tuometinį Saldutiškio valsčiuje tvyrojusi žmonių patriotizmą. Saldutiškio valsčius – tarpukario Lietuvos rytinis pakraštys, kuriame tuo laikotarpiu prieglaudą rasdavo atvykstantys iš Švenčionių krašto, lenkų okupuotos teritorijos, atribotos demarkacine linija. Ten jie buvo persekiojami dėl lietuvybės, lietuviško žodžio. Toje teritorijoje lenkų okupacijos metu, o vėliau ir vokiečių, siautėjo lenkų ,,armijos krajovos‘‘ galvažudžiai, terorizavę ir net žudę lietuvius.

           Atvykėliai Saldutiškio valsčiuje prieglaudą rasdavo pas gimines ar draugus. Jie jungėsi prie vietinių vienminčių, besirengiančių kovai su bet kokiais okupantais. Tuo tikslu Saldutiškyje kūrėsi organizuotas pasipriešinimo judėjimas. Jam pritarė Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) karininkai Lionginas Švalkas ir Leonas Vilutis. Jie ėmėsi net iniciatyvos Saldutiškyje suburti    patriotiškai nusiteikusius vyrus ir įkurti Lietuvos Laisvės Armijos Saldutiškio apylinkę. Apie tai, LLA kūrimo būtinybę ir tikslus, rašė žiniasklaidoje Leonas Vilutis (3).

              Tėvų laukiama, meilės keliu atėjusi į pasaulį, jauniausioji Adolfo ir Veronikos DEVEIKIŲ  dukra Verutė, savo jaunystę ir trumpą gyvenimą paaukojo kovai už Lietuvos laisvę. Išduodant jos atvykimo vietą, informatorius ,,Laimutė‘‘ pranešė, kad bunkeryje laukia Ramunės, svarbios partizaninių ryšių koordinatorės. Sužeista rezistentė pateko į kagėbistų rankas. Nuvežta į Utenos ligoninę ne gydymui, o tardymui. Tardymo metu, atgavus sąmonę, buvo kankinama ,,smeigiant į panages adatas, kol vėl netekdavo sąmonės‘‘ (4). Tačiau tardoma ji pademonstravo pasiaukojančią ištikimybę, neišduodama bendražygių ir jų dislokacijos vietų. Neišdavė ir savo kilmės, neatskleidusi tikrosios savo pavardės. Todėl jos tapatybė nebuvo nustatyta, o mirties akto liudijime, kurį pasirašė 1949 m. vasario 22 d. Utenos vyr. gydytojas Garalis, parašyta, kad mirė ,,neatpažinta moteris‘‘ (5).

                Verutės tėvų šeima

                 Tėvų šeimoje vadinta mažybiniu Verutės vardu, Deveikytė gimė 1923 m. kovo 10 dieną Saldutiškio vals. Kemešio k., pasiturinčio ūkininko Adolfo Deveikio šeimoje. Pakrikštyta Tauragnų bažnyčioje 1923 m. kovo 12 dieną. Verutė (1923 – 1949) – penktoji, jauniausioji atžala Adolfo ir Veronikos Deveikių šeimoje, kurioje jau augo keturi vaikai. Nuotraukoje Nr. 3 – Deveikių šeima.

Deveikių šeimos nariai (1933 m.). Iš kairės į dešinę: sėdi motina Veronika (1882 – 1945), jauniausioji dukra, būsimoji rezistentė Verutė (1923 – 1949), tėvas Adolfas (1880 – 1976), sūnus Hubertas (1920 – 1986). Antroje eilėje stovi vyresnės dukros: Ona (1912 – 1972), Uršulė (1917), Bronė (1915 – 1998).

           Soti ir nerūpestinga Verutės vaikystė prabėgo tėvų globoje, gražiame gamtos kampelyje, Kemešio ežero rytinėje pakrantėje. Gimtąjį kaimą supo giraitėmis apaugę kalneliai, akį traukianti pievų žaluma. Kaimą nuo šiaurės vėjų užstojo Kemešio giria. Peizažą ypač puošė upelis, tekantis kaimo pietiniu pakraščiu. Jo skardėtų pakrančių vingiuose, kaimo vaikus su pavasariu kasmet   pasveikindavo pirmosios žibutės. Paskui balta žiedų pūga pasidengdavo didžiulis Deveikių sodas, sodintas senelių ir atnaujintas tėvų. Sode dūzgė kaimyno Juozo Gimžausko bitės. Jam savo spiečius  gaudyti padėdavo už Verutę vyresnė sesuo Bronė. Tas talkinimas kaimynui tęsėsi nuo Bronės paauglystės metų. O vėliau, prižiūrėdami bičių šeimas, jie susidraugavo ir sukūrė savo šeimą.

              Tėvų lepinama, vyresnių seserų ir brolio globojama, Verutė rengėsi būsimiems mokslams. Lankė tuometinę Saldutiškio mokyklą. Gerais pažymiais baigė joje veikusius šešis skyrius. Klasės draugų tarpe išsiskyrė organizaciniu sumanumu. Ypač išradingai pasireikšdavo klasės renginiuose, dalyvaudavo Saldutiškio parapijos vaikų chore. Baigusi Saldutiškio mokyklą, mokslus tęsė Antalieptės žemės ūkio mokykloje. 1940 m. birželyje gavo šios mokyklos baigimo pažymėjimą su palinkėjimu – tęsti mokslus toliu. Tai derinosi ir su tėvų rūpesčiu dėl vaikų ateities. Jie žinojo, kad Verutės svajonių realizacija – aukštieji mokslai.

            XX a. ketvirtame dešimtmetyje ramybė viešėjo Saldutiškio valsčiaus Kemešio sodiečių valdose. Valstiečiai plėtė, naujino sodybų pastatus, gerino dirbamos žemės valdas. Tėvai dėliojo, puoselėjo savo atžalų ateities vizijas. Taip buvo ir Deveikių šeimoje. Adolfas Deveikis žvalgėsi į dukras lankančius kavalierius. Šeštadieniais Kemešio kaimo didžiausioje Deveikių gryčioje – jaunimo sueigos. Vyresniosios, gerokai ūgtelėjusios Ona, Bronė ir Uršulė jau turėjo ir pastovius lankytojus. Joms buvo jau  sukrautas ir skirtas kraitis pinigais ir vis papildomas audiniais. Tame šurmulyje sukosi ir paauglė Verutė, pas kurią dažnai svečiuodavosi bendravardė mokslo draugė Verutė Strolytė (vėliau Gasiulienė – talkininkė rezistencijos ryšiuose) ir kiti mokslo draugai.

           Adolfo viengungį brolį Juozą Deveikį (1882 – 1966) ūkio darbai mažai domino. Jis dairėsi į užjūrius. Iš ten gaudavo laiškus anksčiau išvykusių kaimynų ir draugų, su viliojančiu įsikūrimu miestuose. Pakėlė sparnus ir jis Amerikon. Adolfo šeima tam pasirinkimui neprieštaravo. Atseikėjo jam pinigais jo turto dalį ir išlydėjo jį į Argentiną. Adolfas Deveikis Kemešyje liko didelio ūkio vienturčiu šeimininku. Vyresnioji Deveikių dukra Ona 1939 m. ištekėjo už Vinco Stundžios į Dryžių kaimą, kurio stambus ūkis šliejosi prie Saldutiškio miestelio prieigų. Kitos Adolfo dukros, Bronė ir Uršulė jau irgi  rengėsi tekėti: Uršulė į Kuktiškes už mokytojo Povilo Veteikio, o Bronė už vietinio ūkininko, turinčio didelį bityną Juozo Gimžausko. Sodyboje ūkininkavimo vadžios buvo rengiamos perduoti į sūnaus Huberto rankas. Šeimos galva Adolfas Deveikis, tradiciniu vietiniu papročiu, koregavo vaikų ateities vizijas. Sūnui Hubertui palikdamas tęsti Deveikių šeimos valdas.

           Tačiau išaušę Lietuvai neramieji 1940 – ieji metai, griovė valstietiškas tradicijas ir sujaukė žmonių likimus. Verutė 1940 metais pradėjo dirbti Saldutiškio valsčiuje sekretore.

            Apie Verutės jaunystės polėkius, įsitraukimą į rezistencinį sąjūdį, atliktas socialines ir rezistencines užduotis, vaduojant jaunuolius ir vyrus nuo prievartinės tarnybos  sovietinėse karinėse struktūrose ir daug kitos informacijos apie ją, jos amžininkai jau nusinešė Anapilin. O iš tėvų šeimos, gyva likusi tik Verutės sesuo URŠULĖ. Tačiau dėl garbaus 104 metų amžiaus, nedaug ką gali  papildyti. Ją karšinanti dukra Julė pasakojo, kad senolei sutrikęs regėjimas ir šlubuoja atmintis. Dukra Julė ir jos trys seserys bei brolis Romas, tik kai kuriuos fragmentus žino apie savo tetą Verutę. Uršulės vyras, Povilas Veteikis buvo Kuktiškių septynmetės (aštuonmetės) mokyklos mokytojas. U. ir P. Veteikiai augino penkis mažamečius vaikus, nuo kurių slėpė viską, kas siejosi su Verutės ir jos bendražygių rezistencine veikla. Net visų jos slapyvardžių tiksliai nežinojo. O jų Verutė turėjo nemažai. Vienos jų bendražygių tarpe sklandė tik žodžiu iš lūpų į lūpas, o kitos buvo įformintos ir dokumentaliai. Laimonas Abarius rašo: ,,…Verutė Deveikytė – Ramunėlė turėjo dokumentus KUTRAITĖS Anelės pavarde…‘‘ (6).

                    LLA  Saldutiškio pylinkė

                Apie LLA filialo Saldutiškio apylinkėje kūrimą, jos štabo narius ir Veronikos  Deveikytės įsijungimą į šios organizacijos veiklą, savo publikacijose mini buvęs LLA karininkas, ,,Tigro‘‘ rinktinės vadas, tremtinys Leonas Vilutis. Pateikiu jo rašyto pasakojimo ištraukas:

           ,,…To ištakose, dar 1943 metų pavasarį buvo įkurta Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) Saldutiškio apylinkė. Ji turėjo koordinuoti Utenos ir Švenčionių apskrityse gyvenančių organizacijos narių veiklą. Apylinkės vadu buvo paskirtas ir prisaikdintas Labanoro miškų urėdas ats. ltn. Adolfas KAŠKAUSKAS. Jo štabą sudarė: aviacijos kapitonas Mykolas Augutis, vyr. ltn. Jonas Augutis, ats. ltn. Kazys Blažys, Vyčio Kryžiaus kavalierius vietos viršaitis Kazys Kuzelis ir polic.  nuovad. virš. Kazlauskas.

             LLA veikla norom nenorom ne paslaptis tapo ir Saldutiškio valsčiaus sekretorei Verutei Deveikytei – juk pats viršaitis buvo štabo narys. Nors moteris priimti į LLA nebuvo numatyta, tačiau viršaičio Kazio KUZELIO pasiūlymu, Verutei buvo padaryta išimtis. Laiduodamas už ją viršaitis prisiekė galva. Prisiekė ir jaunoji sekretorė ir duotai priesaikai liko ištikima iki mirties. O iki jos tada merginai dar buvo leista gyventi ir kovoti šešerius metus. Bet dabar ji jau tapo ,,Ramūne‘‘, kuri liežuvį už dantų laikyti mokėjo, oi, kaip mokėjo‘‘ (7).

              1944 m. artėjant frontui prie Lietuvos, šalyje kito politinė situacija. Vieni rengėsi su gėlėmis sutikti tarybinius ,,išvaduotojus‘‘, kiti krovėsi kelionei lagaminus, o tretieji ruošėsi Lietuvoje tęsti kovą su naujaisiais okupantais. Saldutiškio valsčiuje irgi sutriko įprasta kasdienė rutina. Tai ypač palietė LLA organizacijos narius, jų veiklą ir apsisprendimą dėl ateities. Saldutiškio viršaičio K. Kuzelio pečius slėgė nežinomybės dėl ateities našta. Apie tada buvusią padėtį valsčiaus būstinėje ir LLA organizacijoje prisimena L. Vilutis:

          ,,…Artėjant ,,vaduotojams‘‘ apylinkės veikla sutriko: daugelis štabo karininkų vis tik pasirinko kelionę į VAKARUS, kiti dingo mėtydami pėdas. Viršaitis irgi blaškėsi į visas puses lyg prisuktas – aibės reikalų. Todėl visa našta rūpesčių: numatomai pogrindžio veiklai būtinų daiktų kaupimas (rašomosios mašinėlės, popierius, įvairūs blankai, pasų knygutės, antspaudai), rūpinimasis transportu, slaptavietėmis užgriuvo ant mergaitės pečių. Padėjo jai ir brolis Hubertas. Visa tai buvo paslėpta Šarkių kaimo bunkeryje…‘‘(8).

             Apsisprendimas rezistencinei veiklai

             Verutei reikėjo apsispręsti: likti tėviškėje ar išvykti iš Lietuvos. Ji – LLA narė, tvarkiusi organizacijos dokumentaciją. Kai kurie karininkai, prieš išvykstant skubiai primindavo, kad visą dokumentaciją reikia sunaikinti. Dabar sunku tiksliai pasakyti, ką galvojo likusi valsčiaus sekretorė, viena vaikštinėdama po ištuštėjusio valsčiaus ir LLA būstinės patalpas: varstė stalčius, rinko ir komplektavo užpildytus dokumentus bei tuščius blankus, pasų knygutes…

                                                   Ir vis svarstė: likti ar išvykti?

Sukaupti duomenys, giminių liudijimai leidžia teigti, kad ji tvirtai apsisprendė likti tėviškėje. Nesusigundė ir dėdės Juozo Deveikio kvietimu atvykti į Argentiną, kur buvo žadamas pagal jos išsilavinimą darbas ir viliojanti perspektyva sukurti šeimą (jai buvo 21 metai). Artimųjų aplinkoje pagarbiai prisimenamas jos atsakymas karininkams, siūliusiems su jais kartu vykti į Vakarus:

     ,,Kodėl aš turiu bėgti iš savo tėvų žemės, nebandžiusi jos net APGINTI‘‘.

              Tvirtai apsisprendusi likti Lietuvoje, dėliojo mintyse, kur priglausti valsčiaus kanceliarinę įrangą, tuščius blankus, pasų knygutes ir kitą dokumentaciją. Tai reikėjo atlikti ir saugantis pašalinių akių. L. Vilutis rašė, kad visą tai buvo paslėpta Šarkių kaimo bunkeryje. Deja, tuo laiku, kai Verutė dar svarstė, kur ką saugiai paslėpti, Šarkių ir kitų bunkerių dar visai nebuvo. Jų įrangai reikėjo numatyti vietas, rasti laiko ir kovai pasišventusių žmonių juos įrengti. Būtina buvo įtikinti nuo mobilizacijos besislapstančius vyrus, kad jie jungtųsi į būrius ir įsirengtų slėptuves. Tam reikėjo organizuoti tik patriotiškai nusiteikusius ir apsisprendusius, kad jie numatytų saugesnes vietas, kuriose galima būtų įrengti slėptuves. Šarkių bunkeris buvo baigtas įrengti tik nukasus bulves (rugsėjo pabaiga, spalis…). O liepos viduryje, kai Saldutiškyje pasirodė tarybiniai kariai, pradine slėptuve apdairiai buvo pasirinkta Saldutiškio miestelio pašonėje buvusi Verutės sesers Onos ir jos vyro Vinco STUNDŽIŲ sodyba. Į ją tik su Vinco pagalba buvo perkelti saugotini daiktai. Ir tai jau tapo Stundžių sodybos paslaptimi ir didžiuliu galvos skausmu šeimininkams. Reikėjo viską saugiai paslėpti ne tik nuo pašalinių ir kaimynų akių, bet ir nuo savo mažamečių vaikų. Tuo tikslu, Vincas savo didelio kluono pietinėje pusėje, padvigubino dalį sienos. Prie jos įrengtoje šalinėje krovė šiaudus ir kitą nekokybišką pašarą, kuris buvo naudojamas gyvulių kraigui. Todėl šalinė būdavo užkrauta visus metus. Įrengė į tą erdvę užmaskuotą įėjimą. Toje erdvėje buvo paslėpti valsčiaus raštinės kanceliariniai daiktai. Ji tapo ir prieglauda bei ,,kanceliarine‘‘ būstine dirbantiems su tais daiktais. Gelbstint vyrus nuo mobilizacijos, Verutė rengė jiems fiktyvius dokumentus. Tikslu, kad nebūtų išaiškinti tikrieji vyrų amžiaus duomenys, buvo pasirūpinta Saldutiškio bažnyčios metrikacijos archyvinėmis knygomis. Vincas Stundžia su žmona buvo pamaldūs ir aktyvūs Saldutiškio bažnyčios choro dalyviai. Puikiai sutarė su Saldutiškio bažnyčioje 1939 – 1944 metais dirbusiu klebonu Juozapu Gustu (1906 – 1958) ir 1944 m. pabaigoje jį pakeitusiu klebonu Juozu Frainu. Su jų nuožiūra buvo atrinktos tos metrikacijos archyvinės knygos, kuriose buvo įrašytos tam laikotarpiui mobilizacijai tinkamos vyrų gimimo datos. Knygos buvo kruopščiai paruoštos ir priglaustos irgi Stundžių kluono slėptuvėje. Ten glaudėsi ir dar kai kas… Antra slėptuvė, ilgesniam gyvenimui šaltuoju laikotarpiu, buvo įrengta Stundžių senoje pirkaitėje, kuri tarnavo ūkio pašarine virtuve.

              Verutė su broliu Hubertu sutarė, kad būtina įsirengti slaptą žeminę ir Kemešio kaime. Šią užduotį atliko brolis Hubertas su sesers Bronės vyru Juozu Gimžausku. Tai buvo jau ir jų slėptuvė, nes 1944 m. vasarą buvo paskelbta mobilizacija. Vyrai tiesiog buvo gaudomi. Sugautieji būdavo aprengiami tarybinio kario uniformą ir siunčiami į frontą. Vieni slėpėsi eidami į miškus ir ten rengėsi sau bunkerius. Kiti ieškojo išeities, klastodami savo gimimo datas. Tačiau naujoms ,,gimimo‘‘ datoms įrodyti reikėjo pagrindimo, dokumentinio įrodymo. Ir tada Verutė paruošdavo tuos ,,įrodymus‘‘ – fiktyvius dokumentus. Tai mini ir L. Vilutis:

            ,,… Verutės ir jos pagalbininkų nepriekaištingai paruošti ,,pasai‘‘ daugeliui padėjo tapti jaunesniais ar laikinai senstelėti, taip išvengiant padėti galvas ,,za vlast sovietov‘‘. O rudenį, kai jau buvo suorganizuota ,,Tigro‘‘ rinktinė, veikusi net trijose apskrityse, minėtieji pasai, kompetentingai sutvarkyti, daugeliui padėjo išnirti į viešąjį gyvenimą, nes buvo svarbu išsaugoti kuo daugiau žmonių ateičiai. 1944 – ųjų rudenį Verutė su svarbiom užduotim vykdavo į Vilnių, Panevėžį, nes vyrams tokios kelionės buvo pavojingos… 44 pabaigoje, 45 pradžioje – rašė L. Vilutis, –  į tautiečius kreipiausi dviem atsišaukimais. Verutė juos daugino rotatoriumi, paruošdavo po kelis šimtus egzempliorių, rūpindavosi platinimu…‘‘ (9).

Nedaug pakitusi, maždaug tą laikmetį primenantį Stundžių sodyba. 1974 m.

Neatskleista Verutės slaptavietė – Stundžių sodyba

              Stundžių sodyba, fotografuota 1974 metų vasara. Mažai dar pakitusi per 30 metų, kai 1944 metais sodybos kluone ir pirkaitėje, jos šeimininkas Vincas Stundžia įrengė slėptuves. Per visą šį laikotarpį apie slėptuves tylėjo, o sodybą kruopščiai prižiūrėjo. Tiesa, 1950 m. dalis jo sodybos pastatų buvo nacionalizuoti. 1951 m. susikūręs kolūkis Stundžių tvartus pradėjo naudoti ūkio galvijams, o kluone buvo ūkio pašarų sandėlis. V. Stundžia buvo paskirtas galvijų šėriku. Tai irgi turėjo įtakos, kad slėptuvė nebuvo atskleista, nes kluone mažai lankėsi pašaliniai.

                  Kairėje matosi mažytis pastatėlis – kalvė, o virš jos didžiulis pastatas – kluonas. Jame 1944 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. buvo įrengta slėptuvė. Jos įrengimą jau minėjau. Nuotraukos dešinėje – sodo medžių guote kyšo tik stogas. Tai skarda dengtas, dvigalis Stundžių gyvenamas namas. Jo kairėje – medžių kertė, kurioje vos įžiūrimas Stundžių pirkaitės stogas. Pirkaitė susidėjo iš dviejų sandėlių. Pirmąjame buvo kraunami pašarai (kolūkiniu laikotarpiu) tik Stundžių šeimos karvėms. Pirkaitės antroji patalpa – vasaros virtuvė, o žiemos metu joje buvo verdami ar pašildomi pašarai gyvuliams. Šios patalpos paslaugomis dažnokai vasarą ir ištisai žiemą naudojosi ir Verutė. Tačiau aplinkybės vertė turėti ir kitas, atsargines slėptuves, kuriose buvo įteikiami rezistentams fiktyvūs dokumentai, aptariami kovos būdai.

                Verutės apdairumo ir iniciatyvos dėka iš kelių apylinkėje esančių bunkerių (Šarkių, Kemešio, Indubakių, Šiškinių…) ,,reprezentaciniu‘‘ buvo pasirinktas Šarkių, esantis maždaug viduryje (einant laukų takais) tarp Dryžių ir Kemešio kaimų. Tarp Stundžių sodybos Dryžiuose ir Verutės namų Kemešyje. Jame vykdavo pasitarimai, įteikiami rezistentams fiktyvūs dokumentai.

          Šarkių bunkerį mini Aurelija Kairytė – Smolianskienė str. ,, Nurimęs Šarkių kaimas saugo ir šiurpius, ir mielus prisiminimus‘‘.  Ji rašo:

          ,,…  Partizanų bunkeris į pievas einančio griovio šlaite buvo įrengtas prie pat Šarkių ošiančioje Kemešio girioje. Pasak pašnekovo Mindaugo Leleivos (g. 1937 m.), Šarkių apylinkėse galėjo slapstytis apie dvylika partizanų, bet, ko gero, nebeįmanoma jų bunkerio surasti, nes tų, kurie ten lankydavosi, jau nebeliko šioje žemėje. Kaip teigė pašnekovas, stribai į bunkerio vidų sumetė granatas ir susprogdino, kai viduje jau nebuvo žmonių‘‘…. (10). Dabar jo vieta nežinoma.

              Taip buvo naikinami  rezistencijos objektai, skandinant užmarštin jų buvimo vietas. O ar jos bus identifikuotos, jaunimo patriotinio ugdymo tikslais? Lokalizuotos bunkerių buvimo  vietos ir pavaizduotos Lietuvos žemėlapyje, parodytų pasipriešinimo mastą okupantams. Manau, kad Utenos, Ignalinos ir Švenčionių r. teritorijose tokių objektų būtų daugiausia, lyginant su kitais  Lietuvos rajonais.

          Įrengtą Šarkių bunkerį ir atliktus kitus Verutės organizacinius ir ,,ūkinius‘‘ pasirengimo rezistencijai darbus Leonas Vilutis rado atvykęs iš Vakarų Lietuvos 1944 m. spalio pabaigoje. Tai mini L. Abarius savo magistriniame darbe ,,LP 3 – ji Vytauto apygarda. Istorinė apžvalga‘‘. Jis rašo:

           ,,… Utenos ir Švenčionių apskričių partizaninio sąjūdžio organizacija yra susijusi su Leono Vilučio-Arūno, Bitinėlio veikla… 1944m. vasarą LLA narys L.Vilutis, būdamas Žemaitijoje, susitiko su LLA Šiaulių apygardos vadu Sakalu ir vyriausiąja LLA vadovybe… Atvykus gen. M. Pečiulioniui-Miškiniui, įvyko rezistencijos vadų pasitarimas, kuriame L. Vilučiui buvo įsakyta, praėjus frontui, grįžti į gimtąjį kraštą ir įkurti „Vanagų“ rinktinę, kuri nuo rytinių Lietuvos vietovių turėtų būti pavaldi būsimai Šiaurės Lietuvos apygardai, kurios štabe L.Vilučiui buvo numatytas operatyvinio sk. viršininko postas…  1944m. spalio mėnesį, atvykęs į Švenčionių apskr. Saldutiškio valsčių, Vilutis-Arūnas jau rado pirmuosius partizanų būrius (suburtus V. Deveikytės – A.K.). Vykdydamas LLA štabo įpareigojimą, spalio 22 d. savo namuose sušaukė rezistencijos vadų pasitarimą‘‘ (11).   O 1945 m. analogiškas pasitarimas per Sekmines įvyko Kemešyje V. Deveikytės tėvo namuose.

              Pirmieji partizanų būriai buvo suburti iš besislapstančių nuo mobilizacijos į sovietų armiją vyrų. Verutė juos agitavo jungtis į būrelius ir įsirengti ilgalaikes slėptuves – bunkerius, kuriuose galima būtų saugotis ir ilgesnį laiką. Pagrindinė sąlyga, kad būreliuose būtų tik gerai pažįstami arba artimi, giminystės ryšiais sujungti nariai ir apie tas slaptavietes nežinotų pašaliniai. Kemešio kaime tokią žeminę įsirengė Verutės brolis Hubertas su sesers Bronės vyru Juozu Gimžausku (vėliau – Vorkutos kaliniu). Verutės iniciatyvos dėka buvo koordinuojami ryšiai su Šarkių, Indubakių, Šiškinių, Kiauneliškio bei kitų kaimų įsirengtų slėptuvių nariais. Pirmieji partizanų būriai buvo susibūrę iš besislapstančių vyrų. Jiems apsigynimui reikėjo ginklų. LLA organizacijos karininkų V. Deveikytei buvo palikti tik keli pistoletai… Iškilo būtinybė apsirūpinti ginklais. Verutė pirmais okupacijos metais dar vis dirbdama Saldutiškio valsčiaus sekretore, puikiai žinojo apie naujos valdžios užmojus burti ,,liaudies  gynėjų‘‘ būrius. Iš jų keli pirmieji ginklai ,,geruoju‘‘ (už butelį) ir ,,piktuoju‘‘ pateko pas rezistentus. Tuo rūpinosi ir naujai atvykęs operatyvinio skyriaus viršininkas Leonas Vilutis – Arūnas. Per ryšininkę V.Deveikytę-Ramunę, Arūnas užmezgė ryšius su Vilniaus apygardos LLA vadu Tuinyla. Motyvuodamas patirties ir kadrų stoka, L.Vilutis paprašė paramos kuriant rinktinės organizaciją (12).

               1944 m. vėlų rudenį partizanų  kovos veiksmai jau nuskambėjo po Šiaurės Rytų Lietuvos apylinkes. Laimonas Abarius rašo:

              ,,1944 m.  lapkričio mėnesį ant Ginučių piliakalnio įvyko pirmasis Tigro rinkt susirėmimas su okupantu. Mūšiui vadovavo ats. ltn. J. Gimžauskas-Beržas, Kirdeikių Vanagų kuopos vadas. Mūšio metu priešas patyrė nuostolius, o partizanai be aukų, sulaukę sutemos, pasitraukė…‘‘ (13).

             Reikia priminti, kad pradžioje kovotojus intensyviai guodė ir skatino viltingais pažadais iš užjūrio radijo bangomis. Tačiau realybė vietoje buvo kitokia. Pradėjus košti miškus, daugėjo eilinių susirėmimų tarp partizanų ir ,,stribų‘‘. Buvo sėkmių ir nesėkmių, daug praradimų. Kraštotyrininkų surinkti duomenys liudija pasipriešinimų okupantams mastą. Ypač didelės kovos užvirė 1945 metų kovą Labanoro miško prieigose. Dvi dienas vyko mūšiai. Juose žuvo per 73 rezistentus. Tai ilgiausiai valdžios struktūrų trukęs mūšis su rezistentais Lietuvoje. Apie jį linkmeniškis (Ignalinos r.) Vladas Terliackas rašė:

                 ,,… Lietuvos rezistencinių kovų istorijoje sunku būtų surasti joms prilygstančių mūšių (Kiauneliškio mūšis – A.K.) pagal trukmę ir aukų skaičių iš abiejų pusių. Reikia didžiuotis, kad paprasti artojai dvi paras priešinosi profesionaliems kareiviams, nė vienas neiškėlė rankų…‘‘  (14).

                  Apie buvusias intensyvias rezistentų kovas, šiame krašte liudija ir krašto pamiškėse aptikti užsandarinti indai su rezistentų užrašais. O Antanų miško (Adutiškio apylinkės) pakrašty rastas Lietuvoje didžiausias rezistentų dokumentų telkinys. Apie tai rašė vietinė ir respublikinė žiniasklaida. (15).

                Rastieji dokumentai ir kiti faktai liudija, kad išlikę gyvi ir žuvę rezistentai, nors ir nujausdami kovų baigtį, turėjo vilties, kad jų kova nėra beprasmė. Jie turėjo viltį: išauš laisvės rytas Lietuvai, o jų auka –  įprasminta dokumentuose, tarnaus jaunimo patriotiškumo puoselėjimui.

             Rezistencinėje istoriografijoje pateikiami duomenys, kad 1945 m. sausio-kovo mėn. miškų košimai ir areštai suardė Tigro rinktinės štabo ir kuopų ryšius. Be to, 1945 01 09 žuvo šiame krašte  Tigro rinkt vadas9.   Suėmus L. Vilutį – Arūną ir kiek vėliau sunaikinus A. Kirnicko-Romelio kuopą (1945 – 03 – 12 Labanoro miškuose), gerokai praretėjo kovotojų ir tigro rinktinės štabas. Ryšių atstatymui, dideles pastangas dėjo ryšininkė Veronika Deveikytė – Ramunė. Jos ir jos pagalbininkų dėka štabas gaudavo informaciją apie išlikusių kovotojų dislokaciją ir jų turimą ginkluotę.  Istoriografijoje pateikiami duomenys tikina, kad tuo metu Tigro rinktinė Utenos ir Švenčionių apskrityse dar turėjo apie 300 LLA narių – laisvės kovotojų. Jų ginkluotėje buvo 24 kulkosvaidžiai, 216 šautuvų, 45 automatai ir kt 11 (16).

         Vincas Stundžia buvo nagingas kalvis. Į jo nediduką pamiškėje budintį pastatėlį – kalvę (Nr. 4), dažnai užsukdavo ne tik Dryžių, bet ir tolimesnieji kaimiečiai. Atveždavo restauracijai plūgus, aptempti šynomis ratus, kaustymui arklius ir net… ,,pagaląsti‘‘ peilius. Su juo konsultuodavosi ir norintys įsirengti elektros malūnėlius. Jo sodyboje puikiausiai veikė tokio tipo elektros įrenginiai. Užsukdavo ir šiaip smalsuoliai, pasidalinti ir pasiklausyti parapijinių ir užjūrio naujienų. Kalvę vizituodavo ,,raudonieji‘‘ ir ,,žalieji‘‘. Vincui buvo didelis galvos skausmas, kad tik tos ,,spalvotųjų‘‘ vizitacijos nesutaptų. Tačiau išgirsta kalvėje informacija, tuojau pasiekusi Verutės ausis,  buvo analizuojama ir derinama su kitais rezistencinės žvalgybos daviniais.

           Kartą atnešusi ,,pagaląsti‘‘ kelis surūdijusius peilius, kaimynystėje gyvenanti našlė Paulina Jurgelevičienė, dalijosi naujienomis. Pradėjusi nuo Saldutiškio mokyklos mokytojo Antano Aglinsko (Margirio), kuris išėjo ,,į mišką‘‘, atsargiai užsiminė, jog girdėjusi, kad ir valsčiaus sekretorė Verutė gali būti su ,,žaliais‘‘. ,,Stribai‘‘ jau ant jos padėjo akis… O paskui įkyriai pradėjo dairytis po kalvę. Vincui paklausus, ko ji ieško, neslėpdama leptelėjo: ,,adrezankos‘‘. Tada paaiškėjo, kad ją neva įpareigojo ,,stribai‘‘, patikrinti kalvę, ar Vincas nenupjausto šautuvams vamzdžių, gamindamas (adrezankas) žaliesiems patogesnius nešiojimui ginklus. Paulinos ,,išsiplepėjimas‘‘,  Verutei Deveikytei buvo signalas, kad ji sekama.

                  Nedelsdama, ,,mokymosi‘‘ į miestą išvykimo tikslais, Verutė atsisakė sekretorės pareigų  Saldutiškio valsčiuje. V. Deveikytė tapo nelegale. Saldutiškio valsčiaus sekretorės pareigose įsidarbino jos  draugė Verutė Strolytė, vėliau ištekėjusi už Jono Gasiulio. Pradžioje reikalingą rezistentams informaciją apie ,,stribų‘‘ ir kegebistų planuojamas baudžiamąsias valsčiuje akcijas, V. Deveikytė, jau vadinama ,,Ramune‘‘ ir kitais slapyvardžiais, gaudavo iš draugės V. Strolytės. Ilgainiui, paaiškėjus bandymų į rezidentus infiltruoti kegebistus, V. Deveikytė – Ramunė atsisakė vietoje bet kokių susitikimų, išskyrus tik artimuosius. O V. Strolytė draugavo ir apsivedė su Jonu Gasiuliu. J. Gasiulis – V. Stundžios artimas  giminaitis, sesers sūnus. Tai rezistentė Ramunė reikiamą informaciją iš valsčiaus ir Utenos r. gaudavo jau iš jai talkinusio Vinco Stundžios. Vincas su J. Gasiuliu buvo ne tik giminės, bet ir geri draugai, sutarė ūkio darbuose, o kartais po darbų ir prie stalo.

          Apie V. Deveikytės veiklą mini ir  L. Abarius, kad ryšių užmezgimo tikslais ji vykdavo į susitikimus miškų slaptavietėse ir miestų daugiabučiuose:

         ,,1947 m. gegužės pabaigoje į Ukmergę pas Febronijos Kimštienės seserį atvažiavo partizanų ryšininkė Ramunėlė – Deveikytė Verutė g. 1925 m. Kemešio k., Saldutiškio vls., (nelegalė, viena pagrindinių Vytauto apygardos vado Jono Kimšto – Žalgirio ryšininkių). Ji ir atvežė laišką nuo J. Kimšto. Šis prašė, kad per Jonines, birželio 23 d., žmona Febronija atvažiuotų su ta mergina. Turėjo vykti partizanų sąskrydis, kuriame dalyvautų ir profesorius Markulis – partizanų BDPS centro viršininkas Erelis. Dėka šio profesoriaus, 1947 m. sausio mėn. buvo įkurta partizanų Šiaurės Rytų Lietuvos sritis. Jos vadu paskirtas J. Kimštas-Žalgiris…‘‘ (17).

              Išdavystės. Žūtis

                Verutės, kaip svarbios rezistencinių ryšių koordinatorės  Ramunės, susitikimo vieta su rezistencijos vadais buvo išduota. Romas Veteikis (Verutės sesers sūnus) Atgimimo laikotarpiu išsiaiškino išdavikų asmenybes.

  ,, 1949m. sausio mėn. Miškinis per štabo viršininką Laisvūną užmezgė ryšius su Kuktiškių valsč, pasyvių partizanų šeima. MGB pavedimu Laisvūno ryšininkė, agentas Laimutė, paruošė Kuktiškių valsč. bunkerį, kuriame turėjo būti Vytauto apygardos štabas. 1949 02 11 MGB operatyvinė grupė šį bunkerį sunaikino, žuvo Juozas Skurskis-Laisvūnas ir keturi su juo buvę kovotojai‘‘ (18).

       Ir antra žinutė apie žūtį: ,,1949-ieji, 6-ieji okupacijos metai, prasidėjo skaudžiomis netektimis partizanų vadovybės gretose. 1949 02 11 agento Laimučio išduoti Kuktiškių valsčiuje Jurgio Graužinio sodyboje žuvo Vytauto apyg. štabo viršininkas Juozas Skurskis-Laisvūnas ir Kovo būrio vadas141. Sužeista Verutė – Ramunė buvo suimta ir nukankinta‘‘.

          Mirties aktas

            Aktas, sudarytas 1949 m. vasario 11 d., Utenoje, kad Utenos valsč. MGB v-kas ltn. Sbitnevas, 137 ŠP 6 kuopos vadas kpt. Kundal, sudarė aktą, jog vasario 11 d. MGB kovine grupė iš 12 asm. realizuodami agentūrinius – operatyvinius duomenis Kuktiškių vlsč. Vidžiūnų k. Jurgio Graužinio namuose tvarte surado banditišką bunkerį, kurį atidarant banditai pasipriešino ir buvo nukauti, tai: Skurkis Juozas, Petro – Laisvūnas, Vytauto apygardos štabo v-kas, banditas Beržas ir ryšininkė Ramunė, kuri kontūzyta ir paguldyta į Utenos ligoninės stacionarą. Paimta trofėjų:

             Rankinis kulkosvaidis – 1, PPŠ automatas – 1, vokiškas šautuvas – 1, pistoletų – 3, žiūronų – 2, ragelių PPŠ automatui – 2, diskų kulkosvaidžiams -5. Šovinių automatiniams ginklams – 135, šautuvui šovinių – 120. Pinigų – 125 rubliai. Banditų lavonai pristatyti į Utenos MGB.

                                                                   *** 

               Mirtimi alsuojančios pokario paslaptys gaubė vienkiemius, pamiškių gyvenvietes ir stropiai buvo slepiamos net gyventojų atmintyje. To laikmečio socialiniai neramumai vertė tėvus šeimose būti ,,konspiracijoje‘‘ net ir su savo mažamečiais vaikais. Taip buvo ir Verutės vyresniosios sesers Onos ir jos vyro Vinco Stundžių šeimoje, auginusioje devynis vaikus.

             Vincas Stundžia sužinojęs, kad V. Deveikytė paguldyta į Utenos ligoninę, pasitelkęs patikimus draugus, rinko informaciją apie ligoninės ir rezistentės Verutės palatos apsaugą. Rengėsi jos išvadavimui. Dėl slaugių budėjimo grafiko kaitos, operacija nepavyko. Apie tą pasirengimą, išgirstą namuose, Stundžių vyresniosios dukros Bronės prisiminimų epizodai.

        ,,…- Man buvo jau aštuoneri – pasakojo Bronė. – Žiema. Naktis. Kieme už lango girgždėjo sniegas. Stovėjo du vežimai su pakinkytais arkliais. Nubudau naktį išgirdusi virtuvėje tėvo ir vyrų kalbas apie kažkokį pasirengimą išvykai į Uteną. Kalbėjo pašnibždom. Tačiau išsiskirdavo nepažįstami vyriški balsai ir jų tariami žodžiai: ,,užvalkalai batams…ligoninė… slaugė juos nugirdys… kareiviai miegos… suvyniosim paklodėsan…‘‘ Tyliai pravėriau iš kambario į virtuvę duris. Mama karpė baltą paklodę. Teta Bronė (Gimžauskienė – A.K.) siuvo kažkokius užvalkalus. Vienas kailiniuotas vyras ant batų movė užvalkalą. O tėtis ir kažkokie vyrai tuos užvalkalus trynė česnakais. Kiti vyrai kalbėjo, kad reikia dar apšlakstyti žibalu ir tik tada apsukti batus,  kad nesuuostų šunys. Pajutę, kad pravertos durys, mama mane  paguldė miegoti. Ryte tik paklausė, ką sapnavau. Išleisdama mokyklon prigrasino, kad sapnų pasakoti kitiems nereikia, nes jie tik pasijuoks. Tačiau tada aš supratau, kad naktį girdėtas pokalbis ir matyti vaizdai buvo ne sapnas, o kažkokia baisi paslaptis. Apie kurią reikia tylėti. Ryte mama vaikščiojo ašarotomis akimis, o tėvo vis nebuvo…  Grįžusi iš mokyklos namuose radau ant stalo degančią žvakę, sėdintį senelį, atverstą maldaknygę…‘‘   O vėliau sužinojo, kad teta Verutė žuvo.

             Ona ir Vincas Stundžiai, pagimdę ir užauginę devynis vaikus, abudu nuėję sunkų, pavojingą ir garbingą gyvenimo kelią, atlikę savo šventą pareigą DIEVUI, TĖVYNEI ir ŠEIMAI, išėjo į amžiną POILSĮ, palikdami gyvąją atmintį – vaikus, anūkus… Ona su šiuo pasauliu atsisveikino 1972 m. rugsėjo 30 d., o Vincas 1977 m. gruodžio 27 d. Abudu juos priglaudė ir amžiną ramybę suteikė smėlėta Saldutiškio kapinių žemė.

            Verutės slėptuvės – Stundžių sodybos likimas         

                Stundžių kluonas, nacionalizuotas valstybės, priklausė Saldutiškio ūkiui. Vėliau, statant ūkio stambesnius fermų pastatus, buvo tik epizodiškai naudojamas. Jo priežiūra rūpinosi buvęs savininkas Vincas Stundžia. Jam mirus, kluono pastatas buvo paliktas likimo valiai. Jo griuvėsius matome jau 1984 m. nuotraukoje, virš mažojo pastatėlio – kalvės, riogso buvusio kluono likučiai…

Stundžių sodyba 1984 m. gegužės 1 d.

               Kol stovėjo tėvų sodyba, Stundžių atžalos tęsė tėvų šeimoje susiformavusias tradicijas.     Viena jų – Motinos dienos minėjimas. Ūgtelėję ir baigę mokslus Stundžių vaikai, kėlė sparnus iš namų. Kūrė savo šeimas, suko gūžtas. Tačiau gegužės mėnesio 1 – ją (buvo nedarbo diena) atvažiuodavo pasveikinti mamos. Taip tėvų šeimoje gimė tradiciją – Gegužės 1 – ją susirenka vaikai su savo šeimomis ir pagerbia TĖVUS. Ši pagarbos tėvams tradicija buvo tęsiama ir mirus tėvams.

                Nuotraukos Nr. 5 pirmame plane, viena grupelė Stundžių moteriškos lyties atžalų, grįžtančių aplankius Tėvų amžino poilsio vietą. Iš kairės į dešinę Stundžių marčios su dukromis: Nijolė (1945 – 1996), prie jos pasilenkusi jos dukra Neringa (1972), stovi trimetė Regina (1981) ir jos mama Milda  (1955), bei Stundžių dukros: Birutė (1941), Irena (1946) ir Bronė (1940).

                  Pradžioje į tėvų sodybą gyventi su savo šeima atsikėlė mokytoja Molėtų r. dirbusi  Stundžių dukra – Verutė Gaižauskienė. Todėl dar kurį laiką buvo tęsiamos tėvų šeimoje puoselėtos tradicijos. Svarbiausia jų – Gegužės 1 – osios susitikimai tėvų sodyboje. Tačiau 1984 m. Stundžių sodybos vietoje buvo suprojektuotas, o vėliau pradėtas statyti didžiulis gyvulininkystės kompleksas. Sodas buvo iškirstas, ūkiniai pastatai nugriauti, o iš gyvenamo namo medienos Verutė Saldutiškyje rentėsi savos sodybos pastatus. Buvusioje Stundžių sodybvietėje greitai išdygęs gyvulininkystės kompleksas, Atgimimo laikotarpiu bankrutavo. Jo dalys buvo privatizuotos.

 Literatūra

  1. Leonas Vilutis. Rezistencijos dukra. ,,Dobilas‘‘ (Vilkaviškio r.), 1991 – 08 – 07. Nr. 49.
  2. Utenos krašto enciklopedija.
  3. Leonas Vilutis. Rezistencijos vingiuose. ,,Dobilas‘‘ (Vilkaviškio r.), Nr. 39.
  4. Leonas Vilutis. Verutė Deveikytė – Ramunė. ,,Tremtinys‘‘, 1991 m. liepa, Nr. 3.
  5. Laimonas Abarius. Magistrinis darbas pavadinimu ,,LP 3 – ji Vytauto apygarda. Istorinė apžvalga‘‘. 2010 m. Vilnius.
  6. Laimonas Abarius. Ten pat …
  7. Leonas Vilutis. Rezistencijos dukra…ten pat.
  8. Leonas Vilutis. Rezistencijos d….. t. p.
  9. Leonas Vilutis. Rezistencijos… t. p.
  10. Aurelija Kairytė – Smolianskienė. Nurimęs Šarkių kaimas saugo ir šiurpius, ir mielus prisiminimus. ,,Utenos diena‘‘, 2020 – 09 – 02.
  11. Laimonas Abarius. Magistrinis darbas tema: ,,LP 3 – oji Vytauto apygarda. Istorinė apžvalga‘‘.

12.Laimonas Abarius. Ten pat.

  1. Laimonas Abarius. T. p…
  2. Vladas Terliackas. Gimtasis Krivasalis, ,,Mūsų Ignalina‘‘ (Ignalinos r.), 2010 – 01 – 29 ir 02-12.
  3. Jonas Baltakis. Rasti partizanų užrašai. ,,Mūsų Ignalina‘‘, ,,Lietuvos rytas‘‘ – 1999 m. liepa.
  4. Laimonas Abarius. Magistrinis darbas…
  5. Laimonas Abarius. Ten pat.
  6. Laimonas Abarius. Ten pat.

 

Istorija Rezistencija , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra