A. Juozaitis. Lietuvis nėra vienišas, nes greta jo „alsuoja“ latvis

Autorius: Data: 2019-08-27 , 14:48 Spausdinti

A. Juozaitis. Lietuvis nėra vienišas, nes greta jo „alsuoja“ latvis

Avydas Juozaitis su bendražygiais sveikino 100-metį švenčiančią Latviją | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Viktoras Avuotinis (Viktors Avotiņš), „Neatkarīgā“, www.alkas.lt

Pakeliui į Estiją mūsų namuose su šeima lankėsi lietuvių filosofas, rašytojas ir publicistas, vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų ir lyderių Arvydas Juozaitis. Nuo 2009 iki 2012 m. Arvydas gyveno Rygoje, išmoko latvių kalbą, būdavo su rygiečiais per dainų šventes ir šiokiadieniais. Rygos patirtis įkvėpė jį knygai „Ryga – kita civilizacija“, už kurią autorius gavo Baltijos asamblėjos literatūros premiją. Arvydas buvo vienas iš kandidatų į Lietuvos prezidento postą. Man asmeniškai šis žmogus (įskaitant jo šeimą) yra labai simpatiškas. Šį kartą paprašiau jį apibūdinti tiek veiksnius, nulėmusius Lietuvos prezidento rinkimų rezultatą, tiek situaciją visoje Lietuvoje. Ir Baltijos kelią.

– Kas nulėmė Lietuvos prezidento rinkimų baigtį?

– Apskritai, bendras įspūdis ir mano asmeninė patirtis įrodo, kad prezidento rinkimai buvo organizuojami tokiu būdu, kuris šiuolaikiniame pasaulyje labiausiai įmanomas – rinkimai perkeliami į televizoriaus ekraną.

– Tad didelis vaidmuo buvo skirtas technologijoms?

– Taip, pagrindinį vaidmenį vaidino technologijos. Laimėjo prezidentas, rodytas televizorių ekranuose daugiau nei dešimtmetį. Ekrane jis buvo kaip vienas iš Švedijos bankų atstovų, ekspertų. Gitanas Nausėda buvo vadinamas ekonomistu, o tai keista, nes veikė jis kaip finansininkas. Finansinis verslas nėra tikra ekonomika. Bet jis buvo rodomas kaip ekonomistas, nes tai atrodo rimčiau. Jo rinkimai atspindėjo televizijos įtaką lietuvių smegenims.

Praktiškai tai buvo neįveikiama force majeure padėtis. Pavyzdžiui, kampanijos metu aplankiau 430 vietovių. G. Nausėda ir Ingrida Šimonytė, kurią iškėlė konservatoriai (G. Nausėda iš pradžių irgi buvo pasirinktas konservatorių, bet paskui juos paliko; matyt, taip buvo apskaičiuota), buvo ne daugiau kaip penkiasdešimtyje vietų. Bet jie abu pirmajame ture gavo po trisdešimt procentų. Ir – visur, kur buvau kaip Sajūdžio legenda, kaip Sajūdžio kūrėjas ir viešasis asmuo, – kone visur jie gavo tą patį savo procentą. Aplankiau visas apskritis, visas savivaldybes… Tačiau tai nedavė reikiamo rezultato.

Nes televizija praktiškai ir iš esmės yra tapusi valdžios forma. Kai žmonės ką nors mato per televizorių, jie jaučia, kad tai yra jėga. Ir jau nebe jėga susitikti su žmonėmis, paspausti tūkstančius rankų, – ne, tai jau nebe jėga. Asmeninis sąlytis su žmonėmis jėga buvo prieš dešimt metų ir daugiau metų, ir tada, kai tu lankeisi pas žmones, kalbėjai su jais, sakei, kad žinai jų problemas, kad turi programą, kurios jiems reikia. Tada, jei paviešėjai miestelyje, kuriame gyvena koks tūkstantis žmonių, net jei į susitikimą atvyko tik penkiolika ar dvidešimt žmonių, ir tada visas miestelis žinojo, kad tu ten buvai. Kalbėjo, aptarinėjo. Prieš dešimt metų tai darė įspūdį ir įtaką. Šiandien nebedaro jokio įspūdžio. Įsijungė žmogus TV ekraną ir kaip bažnyčioje pasijunta.

– Man, senam vilkui, vis dėlto neaišku, kodėl šis žiniasklaidos, televizijos įspūdis atrodo stipresnis nei asmeninis kontaktas?

– Latvijoje prezidento pergalę lėmė jo indėlis į Latvijos istoriją. Jūsų dabartinis prezidentas (Egilis Levitas) formavo valstybės sistemą. O mūsų prezidentas? Jo nuopelnas iki šiol yra tas, kad jis – didžiųjų Švedijos bankų atstovas. Jis nėra vien tik televizijos sukurtas žmogus.

– Bet mūsų Prezidento rinkimų sistema skiriasi nuo jūsiškės. Ir daugelis iš mūsų mano, kad jūsiškė sistema demokratiškesnė.

– Taip. Šitaip lengviau, bet, pasirodo, ne demokratijai, o masinei indoktrinacijai. Mūsų rinkimai turi daugiau teatro elementų.

– Bet argi prezidento rinkimuose neturėtų dalyvauti daugiau žmonių?

– Viena vertus, tai turbūt teisingiau. Bet, kita vertus, televizorius iškreipia daug ką, esmę.

– Ar manote, kad jūsų ir mūsų prezidentai jau iš esmės neatstovauja tautinei valstybei? Daugelis Latvijoje mano, kad tautinė valstybė su jai būdingu savitumu čia išnyko. Dabar tai tik Europos ar JAV palydovas. Kaip yra Lietuvoje?

– Nacionalinis – tai nereiškia nacionalistinis. Tai reiškia, kad lemiamąją galią turi pagrindinė tauta. Tai yra apsisprendimo pagrindas. Taigi, Lietuvoje yra beveik tas pats. Tačiau Lietuvoje blogiau yra tai, kad Seime neturime tokių jėgų, kokias turi jūsų Nacionalinis susivienijimas (Nacionāla apvienība). Mes neturėjome tokių jėgų. Kai į valdžią atėjo konservatoriai, jie pasireiškė kaip nacionalinės jėgos. Bet per dvejus ar trejus metus jie persiorientavo į didžiojo kapitalo interesus. Ir dabar jie aiškiausiai pareiškia, kad visos Lietuvai privalomos globalistinės taisyklės, nesvarbu, ar jos kilusios iš Briuselio, ar iš tarptautinių organizacijų, yra privalomos.

– Čia tas pats. Tačiau Latvijoje Liaudies frontas prarado savo pozicijas anksčiau (1992 m.) nei Sąjūdis…

– Atėjo „Latvijos kelias“ … Atsirado ir socialdemokratai …

– Taip, Latvijos kelias taip pat mylėjo kapitalą, o mūsų socialdemokratai taip ir nesugebėjo tapti politiniais lyderiais. Kiek stiprus yra kairysis sparnas Lietuvos politikoje?

– Lietuvoje kairysis sparnas buvo tarptautinis išsyk. Jie iškart pareiškė, kad turėtų pristatyti Europos socialdemokratijos tradiciją Lietuvoje. Ir kad jie yra seniausi, svarbiausi, nes jie atstovauja Lietuvos partijai, kuri istoriškai buvo įkurta 1896 m. Tačiau iškart paaiškėjo, kad jie susiję ir su senais komunistais, kurie labai sėkmingai dalyvavo privatizacijoje ir faktiškai finansavo socialdemokratus.

Nepaisant to, kad pats Algirdas Brazauskas kaip asmenybė buvo labai priimtinas lietuvių mentalitetui. Kaip šalies žmogus, kaip „žemės žmogus“, kuris gynė Lietuvą Maskvoje. Kartu su Vytautu Landsbergiu jie buvo tarsi dviveidis Janusas. Jie papildė vienas kitą.

– Kokią matote savo šalies perspektyvą? Realią ir idealią? Kur joms abiem rasti išteklių?

– Turime keistą biudžeto struktūrą. Nežinau, kaip yra Latvijoje, bet Lietuvoje du trečdalius biudžeto sudaro pridėtinės vertės mokestis (PVM). Tai reiškia, kad biudžetas gaunamas iš vartotojo. Ne iš gamintojo. Praktiškai tai yra savižudybės kelias. Turime pakeisti šią struktūrą taip, kad du trečdalius biudžeto duotų gamintojas.

Bet ir su gamintojais taip pat įdomu. Pelno mokestį į biudžetą – iki 70 procentų ir daugiau – sumoka mažos ir vidutinės įmonės. Didelės įmonės, dideli bankai nuo savo pelno į biudžetą moka juokingai mažai. Jei tai tęsis, lietuvių tauta iš tikrųjų bus sunaikinta. Per kokius penkiasdešimt metų. Kaip ką tik paskelbė Jungtinių Tautų statistikos tarnyba, Lietuva užima pirmąją vietą tarp greičiausiai nykstančių tautų. Tai baisi perspektyva. Ir nors ši žinia buvo tik tarp kitų naujienų, ji yra juk turi būti pagrindinė. Lietuva gali netekti savo pagrindinės tautos. Savo savimonės, savo tapatybės. Po penkiasdešimties metų Lietuvoje gali gyventi kiti žmonės ir nekalbėti lietuviškai. Tai siaubinga.

Kita ateities perspektyva yra toji, kurios norime ir kurios šalininkas esu aš. Ji numato atkurti mažą ir vidutinį gamintoją. Šiandien tokių įmonių yra per šimtas tūkstančių. Tai pakankamas skaičius. Kraujo apytaka. Ir reikia dėti visas pastangas, kad būtų nustatytas priimtinas gamybos paprastumas Lietuvoje.

Pas mus per pastaruosius trisdešimt metų mokesčių įstatymai pasikeitė, galite įsivaizduoti, penkis šimtus kartų… Tai juokinga? Baisoka. Kaip pradėti kalbėti apie naujus mokesčių įstatymus? Žmonės nuo to jau pavargę. Tai bus kritiškai nepopuliarus pasiūlymas, nes prarastas pasitikėjimas mokesčiais. Jų struktūrą reikia keisti. Taigi mes turime būti labai atsargūs, bet ir griežti, ir tai turime daryti nepaisydami nieko.

Todėl manau, kad pirmieji žingsniai, kuriuos turime žengti, yra įkurti savo Lietuvos nacionalinių jėgų aljansą. Nacionalinių ir centro jėgų. Turi būti sukurta politinė organizacija. Pavyzdžiui, jūsų Nacionalinė sąjunga ankstesnėje Saeimoje turėjo keturis ministrus. Kiek dabar?

– Du.

– Tačiau mes taip pat praradome konservatorių pradinę galią. Ir socialdemokratai, ir konservatoriai dabar elgiasi panašiai. Šiandien turime keturias liberalų partijas. Paskutinė įsteigta partija yra „Laisvės“ partija. Tai jauni žmonės, sulaukę trisdešimties. Bet jiems rūpi tik Europos problemos, kylančios iš visų be galo neatsakingų žmogaus teisių.

Visokios LGBT problemos, genderizmo problemos, pabėgėlių problemos… Jie neturi nieko bendra su tautinės valstybės išsaugojimu, kūrimu, pažanga. Jų galvose dominuoja tarptautinės problemos. Tai parodė ir daugelio pyktis dėl lietuvių kalbos, esą jos per daug. O ji tampa vis netaisyklingesnė. Šalia to, labai plinta primityvi anglų kalba, kurios standartai jauniems žmonėms yra tarsi bendravimo būdas. Tautinė kultūra, jos siela sparčiai nyksta.

Ir – ar tai įsivaizduojama Latvijoje? – mūsų perdėm liberali publika nuolat šaiposi iš dainų švenčių. Eurovizijos dainų konkursas daugeliui tapo aukščiausio lygio renginiu (kasmet), kultūros politikos dalimi, kurią išdidžiai siūlo ne tik spauda, bet ir aukščiausio lygio valstybės tarnautojai. Taip lietuviai nuo pat vaikystės pratinami dainuoti angliškai, jaustis taip, tarsi anglų kalba būtų pasaulio centras. Mūsų vaikų dainų konkursas, kasmet rengiamas per nacionalinę televiziją (Dainų dainelė), egzistuojantis nuo sovietmečio – net jis vyksta kone išvien anglų kalba. Ši politika yra labai įspūdinga, ji plūsta kaip vanduo … Galima sakyti, kad virtualus neoliberalus pasaulis vis labiau ir labiau daro įtaką Lietuvai.

Taigi turime labiau pasipurtyti, nes šiemet tam yra palanki situacija – Baltijos keliui sukanka 30 metų, o tai proga mums kilstelėti nukritusią savimonę.

– Taigi, ką Baltijos kelias davė dabartinei (ne tada)?

– Baltijos kelias mums davė du dalykus. Tai įdomu, nes šie dalykai yra susipynę ir susiję. Tai yra asmens laisvė. Nes stovėdamas grandinėje tu stoji į ją laisvas kaip individas. Nes esi drąsus. Bet kartu ir saugus. Kai stovime mes visi, tai visų, kolektyvinė laisvė. Ir šie du dalykai susijungia. O be šio sąlydžio, santalkos nieko nebūtume pasiekę.

Šiandien šie dalykai jau yra atskirti. Mano laisvė – liksiu šalyje tiek, kiek noriu. Į visa kita man nusispjaut. Tai mano laisvė! Valstybės laisvė dabar yra kas? Galai žino, kas. Prieš trisdešimt metų visa buvo kartu. Tuomet tai buvo didžiausias laimėjimas. Ir niekas negali paneigti, niekas – net priešas negali paneigti, kad šie du dalykai buvo istorinė visos Baltijos stiprybė. Asmeninė ir nacionalinė laisvė (dėmesio!), ir visų trijų – tuo metu dar vis okupuotų šalių – jėga.

Savo prezidentinę rinkimų kampaniją aš naudojau būtent tam, jog priminčiau, kad esame paveldėję šią santalkos jėgą. Ir kad mes su latviais ir estais važiuojame tuo pačiu traukiniu.

Žinot, per pirmuosius susitikimus su rinkėjais man buvo lyg ir baisoka eiti į žmones… Jau dešimt metų buvau rašytojas ir buvau pamiršęs agitaciją. Bet jau pirmųjų susitikimų metu vienas kitas paklausė: ar Baltijos kelias įmanomas šiandien? Man tai tarsi buvo išgaravę iš galvos. Bet žmonės man priminė, ir aš ėmiau ieškoti atsakymo. Jei žmonėms tai svarbu, jei jie šitai prisimena, vadinasi, gyva. Tada šis Ariadnės siūlas yra gyvas. Už jo reikia kabintis ir eiti iš labirinto. Tai gali mus susieti su praeitimi ir kreipti į ateitį.

Kitas dalykas, grynai politinis, buvo toks klausimas: kaip mes, tokie maži, sugebėjome įveikti Galijotą? Bet tai tik posakis. Pats Galijotas nebebuvo Galijotas. Tai buvo iš vidaus suiręs, supuvęs darinys. Ir kartais mes patys klaidiname save tuo teiginiu. Dovydas, Galijotas… Mūsų atveju Dovydas neišaugo iki karaliaus.

– Sakote – asmens laisvė dabar yra atskirta nuo valstybės. Bet jei kalbėtume apie visą mūsų bendruomenę, kaip Lietuva dabar žiūri į Baltijos šalis? Ką ji mato jose? Tiesiog kaimynai? Nes kartą jūs rašėte: „Štai du likimo broliai Baltijos pakrantėje. Tai mes – lietuviai ir latviai; latviai ir lietuviai. Tik dvi likusios tautos iš kadaise gausios baltų šeimos. Nesunku suprasti, kodėl lietuvis pasaulyje nesijaučia vienišas – šalia jo kvėpuoja „latvis“. Ir jei kartais Lietuva elgiasi drąsiau, nei leistų aplinkybės, taip yra todėl, kad „už jos stovi Latvija“.

– Dabar liūdna sakyti, kad aukščiausiu lygiu – prezidento, premjero, netgi ministrų, partijos lyderių – tai praktiškai nieko nebereiškia. Latvija mūsų Seimo lyderių galvose yra tuščia vieta. Man liūdna tai pripažinti. Dėl mano asmeninės kaltės? Taip, ir dėl bendros atsakomybės (nėra visuotinės nuostatos Latvijos adresu) mūsų prezidentė, kaip jai įprasta, neįstengė, nei pasveikinti Latvijos, nei mandagiai ir džiugiai aplankyti Latvijos jūsų šimtmečio proga.

Net savo paskutinėje kalboje Seime Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie Latviją. Baltijos valstybės jai tarsi visai neegzistuoja. Gal tik kaip kažkoks mitas kartu su Skandinavija. Žinoma, tai ir Amerikos politikos įtaka, ir net Vokietijos. Nors gal daugiau Angelos Merkel politika. Mūsų prezidentė buvo asmeniškai artima A. Merkel. Man net atrodė, kad Merkel įtakojo Grybauskaitę kaip savo bandomąjį projektą, nes ši ir su Rusija, ir su Ukraina darė kažką tokio, ko pati Merkel negalėjo padaryti.

Taigi, Baltijos regionas iš tikrųjų dabar nėra mūsų artimasis. Tai blogai. Ir net mūsų premjero S. Skvernelio pareiškimas, kad latviai nebėra mūsų broliai ir seserys, o yra konkurentai – ženklas. To negalima pareikšti taip vienpusiškai. Taip, mes galime būti konkurentai, bet pirmiausia esame broliai ir seserys. To niekad negalima nutylėti, tai pašiepti. Taip, mes, turime plačiausius ryšius transporto ir energetikos srityse. Bet – ar jūs galite įsivaizduoti? – mūsų ambasada Latvijoje per 30 metų neturėjo ir vis dar neturi kultūros atašė, kad Latvijoje nėra nė vienos Lietuvos TV korespondentų punkto, nėra televizijos atstovų. Laimė, Latvijos nacionalinė TV turi savo televizijos korespondentų punktą Vilniuje.

Ši sistema kurta dešimtmečiais. Dabar visą mūsų užsienio politikos dėmesį faktiškai koreguoja ir užima Lenkija. Lenkai spaudžia Lietuvą keliose srityse jau ir vidaus politikoje. Net kultūros srityje.

Kokia mano politika? Galiu pasakyti vieną ateities vektorių: Latvija mums yra svarbiausia; turime išsaugoti mūsų Baltijos regiono, baltų tautų vienybę, o tai įmanoma tik kartu su Latvija. Mes tikrai galime būti strateginiai Lenkijos partneriai, kokie esame šiandien, tačiau istoriniai ir likimo partneriai esame tik su Latvija. Įskaitant naujų įmonių steigimą ir ypač vidutinio verslo kontaktus. Ir – valstybinius projektus.

– Ko palinkėtum Lietuvai ir Latvijai?

– Linkiu mums kartu – išlikimo ir pažangos. Mano svajonė yra suburti centro jėgas. Tai reikštų, kad politiką lemtų ryšiai ir praktika, kai tarp prezidentų, premjerų ir vyriausybių nėra nesusipratimų. Taip, Seime yra grupė ryšiams su Latvija, taip, porą dešimtmečių veikia Latvijos ir Lietuvos forumas. Bet tai nieko neduoda. Mums reikalingas naujas praktinis ir kasdienis bendravimas. Visų pirma, toną gali užduoti prezidentai. Jie gali reguliariai susitikinėti, aptarinėti problemas, tartis be jokių tarpininkų. Tai nesunku. Ir skelbti viešai, ką nusprendžia. Tam net nereikia pinigų. Tik palanki atmosfera, palankus požiūris į vienas kitą – mūsų kelias. Manau, kad galima pradėti nuo to. Ir tai gali būti nauja – mūsų visų centro pozicija.

„Neatkarīgā“ ,  2019 m. rugpjūčio 22 d.

Iš latvių kalbos vertė Alvydas Butkus

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra