A. Guoga: 5 patarimai naujajai Vyriausybei

Autorius: Data: 2016-11-30, 17:17 Spausdinti

A. Guoga: 5 patarimai naujajai Vyriausybei

Tokia jau ta žmogiška prigimtis – visada išsirenkam ne tuos. Šie Seimo rinkimai ne pirmieji, kai laimėjusi partija, dar net darbų nepradėjusi, kalama prie kryžiaus. Bet ką jau padarysi, tokia jau ta demokratija. Kai jau išrenkam, tai turim duoti naujai valdžiai pasitikėjimo kreditą. Kadangi apie šviežiai išrinktą valdžią dar galima kalbėti tik būsimuoju laiku, tai apie ją šiek tiek vėliau. Bet leiskite detaliau pažiūrėti į praėjusios kadencijos valdančiųjų gerus darbus ir „nuodėmes“.

Pliusai ir minusai

Socdemai „Kubiliaus nustekentos Lietuvos“ (jei kam nors neaišku, aš ironizuoju) vairą perėmė labai užtikrintai. Sakė, dabar jau kad griebsim, tai kalnus nuversim. Bet XVI Vyriausybės įsibėgėjimas truko ilgai, labai ilgai, kaip to seno garvežio socdemų numylėtuose „Lietuvos geležinkeliuose“. Gal todėl netrukus Algirdo Butkevičiaus vadovaujamą Vyriausybę ėmė vytis lemtinga kritikos banga, išsilaikiusi tempą iki pat kadencijos pabaigos ir vis grasinusi praryti koaliciją negrįžtamai.

Turiu pripažinti, kad trūko aiškios šalies krypties strategijos. Kas mes norime būti? Maža agrarinė valstybė, nykstanti tauta, o gal aukštųjų technologijų ir inovacijų centras? Į šį klausimą atsakymo neišgirdau visus ketverius metus. Dauguma Vyriausybės veiksmų buvo fragmentiški bandymai taisyti pasekmes, o ne iš esmės spręsti problemas. Čia ir buvo tas didžiausias praeitos Vyriausybės minusas, už kurį ir aš ne kartą kritikavau Premjerą bei jo kolegas. Ambicijos, vizijos trūkumas. Juk negalime pasiekti geriausių rezultatų, jei net slapčiausiose fantazijose negalime sugalvoti, kad tai apskritai įmanoma.

Reikia pridurti, jog XVI Vyriausybei trūko veržlumo ir žinių pritraukiant investicijas, kuriant kokybišką švietimo sistemą, pertvarkant valstybės tarnybą. Negaliu nepaminėti ir didesnių ar mažesnių skandalų. Prisiekę socdemų gerbėjai kartoja, kad visi jie buvo be pagrindo išpūsti burbulai. Ne, mielieji, nebūna dūmų be ugnies. Skandalai akivaizdžiai išmušė pagrindą iš po kojų Premjerui ir jis jau nesugebėjo, bent viešumoje, koncentruotis į tai, kas svarbiausia, o tik teisinosi, kaltino ir vėl teisinosi.

Kad ir kaip ten bebūtų, kritikuoti iš šalies visuomet yra labai smagu. Taip, aš nuoširdžiai manau, kad aršiausi A. Butkevičiaus ir jo Vyriausybės kritikai užsižaidė žaidimą „Kas kiečiau pavarys ant Premjero“. Bet tuo pačiu nebematė ir gerų dalykų, kurių, turime pripažinti, socdemų Vyriausybei galiausiai pavyko pasiekti.

Tikrai ne viskas buvo taip blogai. Turiu pasveikinti Vyriausybę ir A. Butkevičių su keliais tikrai svarbiais strateginiais darbais, kurie buvo nelengvi ir nevienareikšmiškai vertinami, tačiau reikalingi kaip oras. Euro įvedimas buvo svarbiausias ir ryžtingiausias šios Vyriausybės darbas. 2015 m. tapome 19-aja euro klubo nare. Tai istorinis momentas Lietuvai, įvertinimas už stabilią ekonominę politiką ir ateities augimo garantas. Ne ką mažiau svarbus ir sudėtingas strateginis žingsnis buvo SGD terminalo projekto užbaigimas. 2014 m. spalį į Klaipėdą atplaukė mūsų energetinės ir iš dalies ekonominės nepriklausomybės garantas – „Independence“. Tai žingsnis parodęs mūsų šalies gebėjimą keistis, vykdyti ilgalaikius, grandiozinius projektus. Kadencijos pabaigoje žengtas dar vienas strateginis žingsnis į ateities gerovę – priimtas socialinio modelio įstatymo projektų paketas su garsiuoju Darbo kodeksu, kuris yra vienas pagrindinių ateities ūkio augimo dedamųjų visai šaliai. Darbas buvo padarytas, nes buvo reikalingas mūsų valstybei. Valdantieji pasielgė valstybiškai ir garbingai nenumesdami šio projekto ateities Vyriausybėms. O juk būtų buvę taip lengva ir reitingai gal nebūtų taip drastiškai kritę.

Patarimai naujai Vyriausybei

Ateinanti Vyriausybė negauna saldainio. Ūkio augimas siekia vos porą procentų. Jei norime rimto, kokybiško proveržio, mūsų ekonomika turėtų augti 5 – 6 proc. per metus. Šiandien Lietuvai labiausiai reikia ilgalaikės, tvarios strategijos, kuri būtų suprantama plačiajai visuomenei. Nes ta atskirtis tarp „valdžios“ ir „paprastų žmonių“ nebegali tęstis. Visi turime suprasti vardan ko dirbame ir kokių rezultatų galime tikėtis. Kol valdantieji nesupras, kad jų darbas yra pateisinti žmonių lūkesčius, tol nieko nebus. Paklausus gatvėje žmonių, ko jie labiausiai tikisi iš valdžios, dažniausiai sulauksite atsakymų: kad nevogtų, kad galvotų apie žmones, o ne apie save, kad kurtų geresnį gyvenimą Lietuvos žmonėms.

Aišku, kiekvienam geresnio gyvenimo apibrėžimas gali būti vis kitoks. Kai kam – pensija, pakelta 40 eurų, kai kam – kokybiškas išsilavinimas, dar kitiems – galimybė dirbti ir užsidirbti oriam gyvenimui. Taip kad užduočių naujajai valdžiai – gausybė. Reikia atsiraitoti rankoves ir imtis darbo. O mums visiems,  stebintiems procesą, siūlau būti konstruktyviems, aktyviai dalyvauti procesuose, ne tik aklai kritikuoti. Aš taip pat noriu prisidėti, kuo galiu, nes naujos valdžios sėkmė yra ir visos Lietuvos sėkmė.

Daug dirbu ir Europos Parlamente, ir už jo ribų, diskutuoju su ryškiausiais Europos ir Lietuvos ekspertais, turiu nemažą lagaminą asmeninės patirties. Visa tai leidžia man gana aiškiai matyti žingsnius, kurių verkiant reikia mūsų šaliai.

5 būtiniausi darbai, kurių turėtų imtis naujoji Vyriausybė:

1)      Kokybiška švietimo sistema. Šiandien verslas darbo jėgą vertina ne pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių procentą, o pagal kvalifikuotų darbuotojų, galinčių atlikti darbdavių užduotis, skaičių. Laipsniais matuokime temperatūrą, o ne žinias ir gebėjimus. Atsakingai žiūrėkime ne tik į aukštąjį mokslą, tačiau ir profesinį bei ypač vidurinį išsilavinimą. Visame pasaulyje linksniuojama tema – STEM (mokslo, technologijų, inžinerijos bei matematikos) mokymas, Lietuvoje didelio dėmesio nesusilaukia. O juk ir be gilios analizės aišku, kad būtent šios disciplinos yra ir bus kertinės. Taikydami senus mokymo metodus, naujų talentų neišauginsime.

Labai svarbus momentas yra mokytojų darbo sąlygos ir motyvacija. Sunku tikėtis, kad geri ir talentingi specialistai eis mokyti vaikus, esant dabartinėms darbo sąlygoms. Švietimo sistemai sunku konkuruoti su verslu, ypač technologinėse specialybėse. Praėjusią savaitę girdėjau puikų posakį – jei prieš 200 metų gyvenusį žmogų atkeltum į dabartinį pasaulį, jis nesuprastų, kas darosi aplink, tačiau atvedus jį į Lietuvos mokyklą, jis jaustųsi daugmaž komfortabiliai, kadangi ne tiek daug ir pasikeitė.

2)      Ūkio augimas. Jei norime keisti žmonių gyvenimus, mūsų šalies ūkio augimas turėtų būti 5 – 6 proc. Paskutiniais duomenimis, jis siekia vos 1,5 proc. Tokie skaičiai nuvilia. Ką daryti? Visų pirma, turėtume susitvarkyti savo kieme – valstybės ūkyje. Sutvarkius valstybinių įmonių valdymą, jos galėtų veiktų daug efektyviau ir į biudžetą atnešti apie trečdalį milijardo eurų kasmet. Antra, valstybė turi atsigręžti į sparčiausiai augantį verslo sektorių – skaitmeninę ekonomiką. Lietuvos Informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektorius vis dar atsilieka nuo vakarų valstybėms įprasto daugiau kaip 20 proc. indėlio į šalies BVP. Būtent todėl kiekvienas politikų žingsnis turėtų būti žengiamas, galvojant apie skaitmeninių technologijų investicijas ir žiniomis grindžiamą kapitalą. Būtent todėl naujos Vyriausybės programoje visas programas turėtų sieti inovacijų įgyvendinimo kiekvienoje srityje ašis. Tokią žinutę išgirdome prieš kelias savaites Vilniuje iš TVF ekspertų – inovacijos turi tapti prioritetu. Čia jau atsiliekame ne tik nuo estų, bet ir nuo latvių, kurie šviežiai įteisino dideles mokestines lengvatas inovatyviems startuoliams.

3)      Demografinės krizės suvaldymas. Šalies ūkis buvo, yra ir liks didžiausias žmonių emigracijos priežastis. Daug mūsų tėvynainių gyvena užsienyje ir tai yra faktas, kurio negalime ignoruoti. Išvykusius žmones reikia įtraukti į šalies gyvenimą – įteisinti dvigubą pilietybę, elektroninį balsavimą. Taip pat nemažiau svarbu palaikyti su jais ryšį, parodyti, jog Lietuva eina tinkama linkme. Turime suprasti, koks didžiulis ekonominis potencialas slypi emigrantuose, kurie ne tik gali grįžti patys, bet kartu gali parsivežti ir užsienyje įgytas žinias bei patirtį. Tokių pavyzdžių gausu, esu vienas iš jų.

4)      Viešojo sektoriaus efektyvumas. Europoje jau senai einama valstybės sektoriaus mažinimo kryptimi, o Lietuvoje mindžikuojama, nesiimant jokių ryžtingų sprendimų, nors žmonių, kuriems valstybės tarnautojai turi tarnauti, vis mažėja. Turime gana solidų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio fondą, kurį sudaro beveik 1,5 mlrd. eurų, tačiau skundžiamės valstybės aparato neefektyvumu. Kaimynai latviai ir estai šią problemą ėmė spręsti iš esmės jau prieš keletą metų. Tikslas aiškus – turėti kvalifikuotą, efektyvią ir gerai apmokamą valstybės tarnybą, geriausius protus turime įdarbinti ten, kur jie sukurs didžiausią naudą. Kad tai būtų įmanoma, reikia mažinti valdžios aparato skaičių ir didinti algas tikrai kvalifikuotiems specialistams.

5)      Socialinės apsaugos sistema. Socialinėje apsaugoje labiau nei bet kur kitur reikalingas ilgalaikis matymas. Geriausia darbuotojo socialinė apsauga – gerai apmokama, motyvuojanti darbo vieta, o be verslo intereso kurti tokias darbo vietas nepajudėsime nė iš vietos. Daugelio akimis naujasis socialinis modelis ir jo Darbo kodeksas atima nemažai darbuotojams skirtų socialinių saugiklių. Mano galva, jis kaip tik gerina darbuotojų padėtį. Darbdavys laisvesnis teisiniuose santykiuose su darbuotoju. Tai reiškia, kad ir naujas darbo vietas jis kurs laisviau, nesibaimindamas dėl užgriūsiančios nepakeliamos naštos. daugiau darbo vietų – didesnės galimybės dirbti ir užsidirbti. Tik konkurencija gali užtikrinti stabilią ir gerai apmokamą darbo vietą, kai darbdavys nėra tikras dėl darbuotojo, o ne atvirkščiai. Pažiūrėkime į Didžiąją Britaniją, kur išvažiavę šimtai tūkstančių mūsų tautiečių. Ten darbo santykiai daug liberalesni nei tie, kurie turėtų įsigalioti ateinančiais metais Lietuvoje, tačiau kasdien į Angliją išskrenda po lėktuvą, pilną mūsų piliečių. Naująją valdžią raginu neatidėlioti darbo kodekso įsigaliojimo.

Dar vienas labai svarbus ir net gi strateginis tikslas yra įmokų į privačius pensijų fondus išsaugojimas ir net gi laipsniškas kėlimas. Aišku viena – visuomenė sensta, dabartinė pensijų sistema nebėra tvari. Šiandien dirbantiems ir kuriantiems žmonėms nėra aišku iš kokių lėšų jiems bus mokamos senatvės pensijos, todėl alternatyva yra būtina.

Aišku, sunku tikėtis, kad viską vienu atsikvėpimu pavyks imti ir tobulai įgyvendinti. Nebus taip. Bus ir klaidų, ir trukdžių, ir nenoro keisti ar keistis. Išvada viena – turime per daug valstybės tarnautojų, kurių didelė dalis nėra pakankamai kvalifikuoti. Vis tiek labai linkiu naujajai valdžiai bent jau judėti šia kryptimi. O mums visiems – ne tik kritikuoti, bet ir prisidėti prie bendros klestinčios valstybės kūrimo.

Naujienos Vilnius



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra