Pagrindinis puslapis Sena Voruta A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija“ – mokslinė ar bulvarinė?

A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija“ – mokslinė ar bulvarinė?

Tomas BARANAUSKAS, Vilnius

 

Pirmoji istoriko knyga
Pagaliau pasirodė ir buvo pompastiškai pristatyta pirmoji Alfredo Bumblausko knyga „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, 485, [2] p.). Knyga buvo rengiama, finansuojama ir reklamuojama visą dešimtmetį. 1996 m. jos rengimą parėmė Atviros Lietuvos fondas, 2001 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija knygos leidimui skyrė 40 tūkstančių litų. Dar 110,3 tūkstančio litų knygos leidimui skyrė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Knygą taip pat parėmė Saulius Karosas, Kultūros paveldo centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija… Žodžiu, „Senosios Lietuvos istorija“ pareikalavo nemažai valstybės bei nevalstybinių fondų lėšų, autoriaus bei jo gausių talkininkų darbo ir laiko, kol pagaliau pasiekė skaitytoją.
Istorikas, iki šiol labiau žinomas kaip populiarių televizijos laidų vedėjas, pirmą kartą plačiau išdėstė savo Lietuvos istorijos viziją, kuri turėtų patraukti visuomenės dėmesį dėl kelių priežasčių. Pirma, autorius žinomas iš televizijos laidų (mažiau žinomas iš mokslinių tyrinėjimų, bet tai visuomenei ne taip jau ir aktualu). Antra, knyga reklamuojama jau seniai – dar 1998 m. Kultūros ministerijai A. Bumblausko paruoštoje „Gyvosios istorijos programoje“, kurioje paties A. Bumblausko darbams buvo skirta 40 proc. viso teksto, ji pavaizduota kaip itin svarbi Lietuvos istoriografijos raidos gairė , nors, kaip dabar žinome, iki jos užbaigimo dar buvo likę daugiau kaip šešeri metai. Juo labiau reklamos netrūksta dabar, knygai jau pasirodžius – gegužės 2-ąją pristatyta pačiam Prezidentui, ji neliko nepastebėta ir žiniasklaidos . Pagaliau trečioji priežastis – daug iliustracijų ir ne pernelyg daug teksto – kaip tik tai, ko reikia daug dėmesio istorijos studijoms negalinčiam skirti žmogui.
Vaizdų pasaulis
Iliustracijos – bene vertingiausia knygos dalis. Anot autoriaus, jų knygoje – apie 1400 (p. 9). Realiai jų, tiesa, kiek mažiau, bet vis dėlto nemažai – galima priskaičiuoti apie 1100 iliustracijų ir dar bemaž 100 kartoschemų. Ne visos iliustracijos tiesiogiai susijusios su Lietuvos istorija – yra nemažai užsienio valstybių istorijos paminklų, šiandieninių kūrinių (proginės monetos, paveikslai, paminklai ir pan.), keli gamtos vaizdai, o taip pat apie 40 fragmentų, iškirptų ir išdidintų iš didesnių iliustracijų. Tokios iliustracijų gausos iš tiesų dar nebuvo nė viename iki šiol išleistame Lietuvos istorijos vadovėlyje, ir tai, be abejo, yra akivaizdus A. Bumblausko knygos privalumas, dėl kurio knygą bus įdomu pavartyti ne tik istorijos mėgėjui, bet ir profesionalui.
Vis dėlto atidžiau pažvelgus į iliustracijas ir jų komentarus ne vienu atveju tenka nusivilti. Nepaisant autoriaus pasigyrimų, jog šią knygą „galima prilyginti istorijos vaizdų enciklopedijai“, kurioje vaizdai „pateikiami ne kaip iliustracijos, o kaip ikonografijos šaltiniai“ (p. 9), geriau su šaltiniais susipažinęs skaitytojas iškart pasiges profesionalumo atsirenkant ir komentuojant tuos šaltinius.
Antai visas knygos atvartas paskirtas Marienverderio pilies kolonos kapitelyje pavaizduoto kryžiuočių mūšio su lietuviais (XIV a. I pus.) pristatymui (p. 86–87). Tačiau analizei pasirinktas ne originalus kapitelio atvaizdas, nes „jis gaubia apskritą koloną“ ir dėl to esą sunku jį pamatyti, o Marienburgo pilies restauratorių, juo sekant, sukurtas židinio karnizo bareljefas. Autorius nė nepastebi, kad naujųjų laikų menininkai gana laisvai interpretavo originalaus kapitelio duomenis, pridėjo dvi papildomas karių figūras (viena iš jų A. Bumblausko knygoje išdidinta ir analizuojama kaip autentiškas šaltinis – p. 87 viršuje dešinėje), sukūrė ar modifikavo smulkesnes detales. Pavyzdžiui, lietuvis, kuris vaizduojamas „vienintelis su kitokiu šalmu, primenančiu riterių šalmus“, dėl kurio autorius spėlioja, kad gal čia vaizduojamas trofėjinis šalmas (p. 87 apačioje), iš tiesų ant originalaus kapitelio vaizduojamas su visiškai kitokiu smailiu šalmu, dėl kurio panašių spėlionių neiškiltų . Nesiseka autoriui net suskaičiuoti 12 jo „šaltinyje“ pavaizduotų karių – jis suskaičiuoja 4 kryžiuočius ir 9 lietuvius (p. 86), t. y. iš viso 13.
Ne geresnės žinios atsiskleidžia ir pristatant Trakų pilies reprezentacinės salės freskas (p. 159). Anot autoriaus, „apie jas galima spręsti tik iš 1822 m. Vincento Smakausko darytų kopijų“, nors istoriografijoje gerai žinomos ir dailininko restauratoriaus Jerzio Hoppeno 1933 m. darytos spalvotos kopijos, tikslesnės už grafinius V. Smakausko piešinius , o vienos freskos labai blankų atvaizdą galima įžiūrėti ir šiandien pačioje pilyje.
Vieną klaidą pastebėjo, matyt, pats autorius, todėl ji pataisyta pastebėtų klaidų lapelyje: 150 puslapyje „publikuojama ne šv. Jurgio, net Grudzionco komtūrijos ir miesto vėliava,“ – pažymima taisant klaidą, ir priduriama: „Šv. Jurgio vėliavos atvaizdas: Sven Ekdahl Jono Dlugošo „Prūsų vėliavos“ – Žalgirio mūšio šaltinis“. V., 1992, p. 157“. Deja, ir šį kartą autorius nepataikė. Nurodytame puslapyje iš tiesų yra ne šv. Jurgio vėliava, o tik tai, ką Dlugošas pavadino šv. Jurgio vėliava (raudona vėliava su baltu kryžiumi, o tikroji šv. Jurgio vėliava – balta su raudonu kryžiumi).
Knygos iliustracijas ištinka ir kitokio pobūdžio nelaimės. Pavyzdžiui, nuostabi A. Kuncevičiaus Medininkų pilies nuotrauka iš paukščio skrydžio išspausdinta apvertus ją veidrodiniu principu (p. 81). Greta puikuojasi XIV a. Lietuvos gynybinių įtvirtinimų sistemos kartoschema, kurioje Birštonas kažkodėl virsta Aukštadvariu (tokios pilies nė nebuvo – tikrajame Aukštadvario piliakalnyje stovėjo Navės ar Navinės pilis, o Birštone – Birštono pilis).
Atidesniu žvilgsniu žvelgiant į A. Bumblausko knygos iliustracijas, panašius pavyzdžius būtų galima tęsti, tačiau nesinorėtų pernelyg griežtai vertinti šio išties novatoriško A. Bumblausko vadovėlio aspekto – vis dėlto ne taip lengva nepasiklysti tarp daugiau kaip tūkstančio iliustracijų, sukauptų pasitelkus ne vienos A. Bumblausko seminarus lankiusių studentų kartos darbus.
„Tiriamoji didaktinė mokslinė sintetinė studija“
Ką gi galima pasakyti apie knygos tekstą? Jau skaitant įvadą aiškėja, kad jis bus ne mažiau novatoriškas už iliustracijas. Aptariamas vadovėlis, anot autoriaus, yra ne šiaip vadovėlis, o „tiriamoji didaktinė studija“ (p. 9). Arba, kaip ją apibūdino knygos leidimą palaiminusi Vilniaus universiteto istorijos fakulteto mokslo taryba, – „mokslinė sintetinė studija“ (p. 4). Didaktiniai uždaviniai „vertė išgryninti teorinį knygos modelį ir periodizaciją, pabandyti suderinti įvykinės istoriografijos iškeltą „lemtingų įvykių“ sampratą su modernistinės istoriografijos formuluojamu „procesų ir struktūrų istorijos principu“. Čia, sako autorius, bus pateikti „geopolitinių permainų, ūkio, valdžios, kultūros, idėjų, mentaliteto, kasdienybės istorijos apibūdinimai“, o taip pat atliktas teorinis tyrimas ir dedukciškai suformuluotas istorijos proceso lygmenų raidos modelis.
Tiek procesų, struktūrų ir išgrynintų teorijų siūlantis įvadas skatina neprabėgti vien paviršiumi, bet įsigilinti ir į autorinio teksto novatoriškumą.
„Nėra katės, nėra ir civilizacijos“
Pirmiausia tad žvilgsnis krypsta į kasdienybės istoriją, juo labiau, kad pagoniškosios Lietuvos kasdienybei skirtas skyrelis pavadintas gana neįprastai – „Kasdienybė, arba Lietuvoje pasirodo katės“ (p. 92). Gal neverta ginčytis, kiek korektiška išvada, kad XIII a. Lietuvoje nebuvo kačių, padaryta iš fakto, kad ankstyviausi šiuo metu žinomi kačių palaikai Lietuvoje rasti 1390 m. gaisrų sluoksniuose Maišiagaloje ir Kernavėje. Tačiau randamas išties originalus paaiškinimas, kodėl tuo metu kačių nebuvo. Nupiešęs itin skurdžios to meto lietuvių buities vaizdelį, autorius daro išvadą: „Tad ką tokioje šalyje galėjo rasti patogumus mėgstanti katė? Mėsos nuo stalo jai nenumes, pieno pagailės, o ir šilumos per mažai. Matyt, katė yra tam tikras civilizacijos ženklas. Tai, kad jo nebuvo, rodo, kokio lygio buvo pagoniškoji visuomenė. Nėra katės, nėra ir civilizacijos.“
Ką gi, žmogus, mylintis ir lepinantis savo katę yra geras žmogus, bet mokslininkas, pagal savo išlepintą augintinį sprendžiantis apie visą kačių giminę, nėra labai įžvalgus mokslininkas. Panašu, kad A. Bumblausko žinios apie kates ir apsiriboja žiniomis apie savo katę, kuri, anot jo, ir įkvėpusi parašyti šį originalų skyrelį . Tačiau katė yra vienas iš tobuliausių ir ištvermingiausių plėšrūnų, kuriam žmogaus rūpestis nėra reikalingas, kad galėtų išgyventi. Tiek to, istorikas – ne zoologas, bevartant civilizacijų, žmogaus ir gyvūnų santykių klodus jo visada tyko neištirti pavojai.
Gyvenimas be degtukų
Tačiau šalia samprotavimų apie kates dar galima pasiskaityti ir kitų originalių samprotavimų lietuvių buities tema, kaip antai:
• „Nebuvo net krosnies: namo vidury kūrenosi laužas“ (šalia, p. 93, įdėta Kernavės amatininko trobos interjero rekonstrukcija su aiškiausiai matoma krosnimi).
• „Nebuvo degtukų“ (belieka pridurti: taip pat elektros ir net interneto).
• „Avalynė labai paprasta, iš odos ir kailio. Veltinių nebuvo. Įsivaizduokite šaltą žiemą su tokia avalyne į Estiją plėšti žygiuojantį lietuvį!“ (tačiau šalia, p. 93, publikuojama ano meto bato nuotrauka, pažymint: „Akylas žvilgsnis ras skirtumų nuo šiandieninių batų, bet iš esmės batas toks pat“ – nežinia, kodėl gretimuose puslapiuose tokie prieštaringi tų pačių batų vertinimai – gal skirtingi A. Bumblausko seminaruose dalyvavę studentai rašė, o gal pirmuoju atveju turėta galvoje, kad toji avalynė batuotam katinui netiktų, nes visa tai rašyta aiškinant, kodėl Lietuvoje negalėjo gyventi katės).
• „Vargu ar labai skyrėsi kunigaikščio ir valstiečio buitis“… (rodos, nereikia komentarų).
Sunku patikėti, kad tokie dalykai rašomi į moksliškumą pretenduojančiame veikale… Žinoma, reikia suprasti, kad „kasdienybės istorija yra bene mažiausiai tirta Lietuvos istorijos sritis“, kaip pažymi pats autorius. Neabejotina, kad tai labai apsunkina moksliškai įvertinti katės vietą civilizacijų istorijoje ar veltinių privalumus odinių ir kailinių batų atžvilgiu. Šiame tyrinėjimų etape išties, matyt, belieka manyti, kad lietuviai žygiuodavo į Estiją nušalusiomis ir gangrenuojančiomis kojomis ir dėl to labai stebėtis – o juk yra kuo stebėtis! Bet tai, žinoma, tik šiame A. Bumblausko tyrinėjimų etape – na, o kritiškesnis skaitytojas turbūt supras, kad ne viskas taip baisu: kariai iš žygių grįždavo sveikomis kojomis, o kunigaikščiams tikrai neteko gyventi vienoje patalpoje su gyvuliais, kaip valstiečiams, o ir pasišviesti jie be baimės galėjo ne tik spingsulėmis ir balanomis, o ir žvakėmis… Juo labiau, kad Lietuvos pirkliai vašką veždavo parduoti net į užsienį…
Beje, kalbant apie Lietuvos pirklius, tai yra dar viena džiugi žinia A. Bumblauskui. Rygos skolų knygoje 1296 ir 1305 m. minimi Kernavės pirkliai Remeikis ir Studila nėra „vieninteliai šaltinyje paminėti pirkliai iš Lietuvos“, kaip teigia knygos autorius (p. 62). Iš tiesų jų gerokai daugiau – priskaičiuojama iki 30-ies. Ir nors dalies jų ryšys su Lietuva abejotinas, yra ir nebejotinų Lietuvos pirklių (Petras Lietuvis, Lietuvis iš Svyrių, Pabiltis iš Krėvos ir kt.) .
Kad ir kokie kurioziški mums pasirodytų kai kurie A. Bumblausko teiginiai, negalime nepastebėti, kad autorius labiausiai stengiasi užbėgti už akių pagoniškosios Lietuvos visuomenės idealizavimui, nepagrįstam jos kultūrinio lygio išaukštinimui. Čia reikėtų kalbėti faktų kalba, ir A. Bumblauskas drąsiai imasi tokios misijos, tik gaila, kad tokiame kilniame Lietuvos istorijos demitologizavimo darbe jam nuolat koją pakiša kompetencijos stoka.
Traidenis su plyta rankoje
Autoriui norisi parodyti, kad lietuviai pagonys, statę medines pilis, buvo šiuo požiūriu labai atsilikę nuo vokiečių: „Paprastai norint užtarti protėvius sakoma: mūsų kraštuose nėra uolienų, todėl medinės pilys dar nerodo atsilikimo. Tačiau patriotizmas negali nurungti faktų: kryžiuočiai vien per pirmąjį užkariavimų dešimtmetį (1231–1242) Prūsijoje pastatė apie 20 mūrinių pilių“ (p. 48). Faktų nurungti išties negali niekas, bet ne viskas faktai, kas faktais vadinama. XIII a. I pusėje Vokiečių ordinas Prūsijoje statė medines pilis, o mūrinės pilys statytos šiuo požiūriu pirmavusioje Livonijoje . Paskutiniajame XIII a. ketvirtyje, o ypač XIV a., mūrinių pilių statyba suklesti ir Prūsijoje, bet medinių pilių Vokiečių ordinas irgi neatsisakė, jas statė atsakingiausiuose kovų su lietuviais fronto ruožuose. Mat tvirtumo medinėms pilims pakanka, o pastatyti jas galima greičiau ir pigiau – tai itin svarbu karo sąlygomis.
Lietuvių santykis su mūro statyba A. Bumblauskui liko gana mįslingas, jo vertinimuose nevengiama minties šuolių ir kraštutinumų. Iki galo neištirtame Kernavės Aukuro kalne rasta viena suskilusi plyta skatina jį kurti pasaką apie tai, jog lietuviams mūras buvo tokia naujiena, kad galima įsivaizduoti „Traidenį iš žygio atsigabenus plytą ir rodantį tautiečiams, kokias statybas reikėtų pradėti Lietuvoje“ (p. 61). Žinoma, kad XIV a. I pusėje lietuviai pradėjo statyti mūro pilis, pasitelkę vokiečių meistrus. Tokiu būdu pilių nebuvo galima pastatyti daug, bet mūro architektūra tapo žinoma Lietuvoje, ir į Kernavės piliakalnį plyta jau nepateko kaip egzotiška retenybė (čia stovėjusi medinė pilis sudeginta 1390 m.).
Nesutarimai su faktais ir pačiu savimi
Kartais A. Bumblauskas tiesiog nustebina. „…Vismantas – tas pats Mindaugo sąjungininkas, žuvęs prie Tverų; jo našlė tapo Mindaugo žmona, karaliene Morta,“ – rašo jis (p. 53). Kitoje vietoje pats Bumblauskas cituoja Ipatijaus metraščio žinias apie šį Mindaugo „sąjungininką“: „…Vismantas – jį gi nužudė Mindaugas ir jo žmoną pasiėmė ir jo brolius užmušė – Gedvilą, Sprudeikį“ (p. 33), o taip pat kitą to paties metraščio vietą, kur pasakojama, kaip Vismantas žuvo, kovodamas priešmindauginės koalicijos pusėje (p. 37). Kyla klausimas – gal A. Bumblauskas neskaitė savo paties knygos?
Nesutaria su savimi autorius ir dėl kai kurių datų. Kęstučio dukra Danutė Ona į Mozūriją (turėtų būti: Mazoviją) išteka tai 1375 m. (p. 68), tai 1380 m. (p. 119). Gediminas valdė iki 1341 m. (žinia, iki mirties) (p. 71), bet, pasirodo, 1342 m. jis „atidavė valdyti Trakus savo sūnui Kęstučiui“ (p. 158), matyt, trumpam prisikėlęs iš mirusiųjų. Kęstutis Marienburgo pilyje buvo kalinamas ir iš jos pabėgo tai 1361 m. (p. 83), tai 1362 m. (pastaroji data – klaidinga, p. 50). Jogailaičiai Vengriją valdo tai iki 1506 m. (turbūt korektūros klaida, p. 66), tai iki 1526 m. (p. 174–175). Vytautas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tampa tai 1390 m. (klaidinga data, matyt, vietoj 1392 m., p. 67), tai 1401 m. (p. 143, 145, 168).
Lietuvos valstybės susikūrimą A. Bumblauskas datuoja apie 1240 m. (pagal E. Gudavičių), pažymėdamas, kad „1235 m. rusų metraščiai mini „Mindaugo Lietuvą“, ir tai esą gali reikšti, kad tuomet „gal būta ir Dausprungo Lietuvos“ (p. 36). Nesileidžiant į diskusijas dėl tokių interpretacijų, pažymėtina, kad „Литва Миндовга“ Ipatijaus metraštyje minima ryšium su 1238 m. įvykiais, ir reiškia ne „Mindaugo Lietuvą“, o „Mindaugo lietuvius“, pasiųstus į pagalbą Danilui Romanovičiui .
Kūrybiškas šaltinių papildymas
Atpasakodamas ar komentuodamas šaltinius A. Bumblauskas nesivaržo nuo savęs pridėti niekuo neparemtų detalių. Komentuodamas Bazelio epigramą (seniausią prūsų kalbos tekstą, įrašytą 1369 m. rankraštyje su žymaus prancūzų mokslininko Nikolo Orezmo traktatu), A. Bumblauskas teigia: „…šiomis eilėmis jis [epigramos autorius] priekaištauja bičiuliui, kuris neturėjęs pinigų sumokėti už išgertą alų“ (p. 57). Apie alų Bazelio epigramoje neužsiminta – tik apie užmokestį už gėrimą. Ir nors galima suprasti, kad alui gėrimų pasaulyje A. Bumblauskas alternatyvų nemato, šitokių pažiūrų nederėtų primesti nežinomam XIV a. prūsui.
Net ir tiesiogiai aiškindamas, ką rašo ir ko nerašo šaltinis, A. Bumblauskas nesugeba suvaldyti fantazijos: „Pirmą sykį minėdamas Birutės vardą ir jos pareigas – prižiūrėti šventąją ugnį, – Lietuvos metraštis vaidilutės sąvokos nevartoja“ (p. 119). Reikia pažymėti, kad Lietuvos metraštis (jo ištrauka pateikta tame pačiame puslapyje) nieko neužsimena ir apie Birutės pareigą „prižiūrėti šventąją ugnį“. Į metraščio atpasakojimą įvedęs tokias Birutės „pareigas“, interpretacijoje A. Bumblauskas eina dar toliau ir, samprotaudamas apie ugnį prižiūrinčias moteris, jau spėja, kad „gal atsirado vaidilučių viršininkė, savotiška abatė“.
Lygiai taip pat negalima tikėti A. Bumblausko teiginiu, kad „Lietuvos metraštis teigia Vytautą buvus Birutės vyriausiuoju sūnumi, gimusiu iškart po Birutės ir Kęstučio vedybų“ (p. 119). Nieko panašaus Lietuvos metraščiai neteigia .
Perversmas mūsų galvose
Apskritai, skaitant A. Bumblausko knygą, ne kartą tenka krūptelėti iš netikėtumo: „E. Gudavičius pagrindė, kad Mindaugas nužudė Ruškaičius (J. Marcinkevičiaus minimus Vyžeikį ir Višlį)“ (p. 45). Iš tiesų E. Gudavičius nieko panašaus nepagrindinėjo ir pagrįsti negalėjo, nes šaltiniuose Ruškaičiai žinomi kaip Mindaugo karvedžiai, arba, kaip sako E. Gudavičius, „bent dalis jų ištikimai palaikė Mindaugą, šiam vienijant Lietuvą ir įtvirtinant savo realią valdžią“ . Jie E. Gudavičiaus pabrėžtinai priskiriami prie tų kunigaikščių, kurių „Mindaugas nenužudė ir nepašalino, bet jie buvo (veikiausiai tapo) jo vasalais“ .
Tiesa, galbūt E. Gudavičiaus nuomonė ir pasikeitė, nes aptariamą A. Bumblausko knygą jis pats recenzavo (p. 4) ir dėl tokių nesąmonių, reikia manyti, nepriekaištavo. Ir kurgi čia priekaištausi, jei E. Gudavičius – vienas iš pagrindinių šio vadovėlio veikėjų? Jis – ir „šiuolaikinės integralios civilizacinės istorijos koncepcijos“ kūrėjas, netgi „pasaulio istorijos modelio“ autorius (nors ir neteko girdėti apie kokius nors apčiuopiamus E. Gudavičiaus nuopelnus visuotinės istorijos baruose), ir tiesiog istorikas, sukėlęs „perversmą mūsų galvose“ (p. 8).
Buitiniu natūralumu dvelkiantys E. Gudavičiaus dialogai su vadovėlio autoriumi tarsi kokie šaltiniai cituojami aptariant Mindaugo (p. 37) ir Vytauto vaidmenį (p. 166). Tokio citavimo priežastis, matyt, yra išimtinė E. Gudavičiaus pastebėjimų reikšmė. Mat dėl Mindaugo padaryta išvada, kad „jo kariauna elgėsi kaip reketininkai“, bet „savi reketininkai“, o Vytautas lyginamas su kitais „didžiaisiais“, tame tarpe – Stalinu: „Aišku, Stalinas didysis, bet reikia pridurti – šunsnukis“ (čia nepacituotas kitas E. Gudavičiaus pasisakymas, kuriame sakoma, kad ir Vytautas – „šunsnukis, bet savas šunsnukis“ ).
Kai pacituota šitiek išminties, dargi pabrėžiant, kad svarbu „matyti Vytautą pasaulio istorijos kontekste – kaip Edvardas Gudavičius“, negi kreipsi dėmesį į tokias smulkmenas kaip kažkokių Ruškaičių likimas?
Trys Jonai Gediminaičiai, arba tas beprotiškas genealogijos pasaulis
Jei vartant A. Bumblausko vadovėlį, skaitytojo žvilgsnis stabtelėtų ties Gediminaičių genealogine lentele, jo laukia staigmena: Algirdas Jonas, Jaunutis Jonas ir Kęstutis Jonas (p. 71). Nejaugi net trys Gedimino sūnūs, įskaitant ir du žymiuosius paskutinius pagonis, turėjo vienodus krikšto vardus? Skaitytojas, vis dar pernelyg patikliai žiūrintis į A. Bumblausko tekstą, čia galėtų nuoširdžiai nustebti. Žinia, Jono (tiksliau, Ivano) vardu buvo pasikrikštijęs Jaunutis, bet tik jis. Supratingesnis skaitytojas, žinoma, supras, kad tai – eilinė korektūros klaida ir pernelyg nesmerks autoriaus. Tačiau tai ne vienintelis genealoginis nesusipratimas A. Bumblausko knygoje, ir ne viską galima paaiškinti tik korektūros klaidomis.
Gediminaičių genealoginėje lentelėje bei skyrelyje „Pirmosios moterys Lietuvos istorijoje“ randame ir nebūtų Gedimino dukterų vardų: „Danutė Elzbieta ištekinta už Plocko k.“, „Eutemija Marija ištekinta už Haličo-Voluinės k.“ (p. 68, 71). Už Plocko kunigaikščio ištekėjusios Elžbietos Gediminaitės pagoniškas vardas (kaip ir Onos Gediminaitės vardas Aldona) žinomas tik XVI a. kronikininkui Motiejui Stryjkovskiui. Tačiau M. Stryjkovskis ją vadina Danmila (Danute jos nevadina joks šaltinis, tai – vienos iš Kęstučio dukterų vardas) . Gediminaitės, ištekėjusios už Haličo–Volynės kunigaiščio Boleslovo Jurgio II, vardas istorijos šaltiniams apskritai nežinomas. Ofka (Eufemija) Marija ją pavadino žinomas XIX a. mistifikatorius Teodoras Narbutas, remdamasis tik jam vienam težinomais šaltiniais .
Tik A. Bumblauskui žinoma, kad Gedimino sūnus Karijotas „žuvo po 1385 m.“ (p. 71). Iš tiesų jo mirties aplinkybės nežinomos, o pati mirtis datuojama apie 1365 m.  Mažiau suklysta dėl Kęstučio mirties datos, bet čia ir suklysti buvo sunkiau, nes dramatiški paskutiniai Kęstučio gyvenimo puslapiai žinomi dienų tikslumu ir yra ne kartą plačiai nagrinėti istorikų. Anot A. Bumblausko, tai – 1382 m. ruduo (p. 116), o iš tikrųjų – rugpjūčio vidurys .
Anot A. Bumblausko, „rašto šaltiniai teigia, jog Traidenis keršijęs už Mindaugo sūnaus Vaišelgos nužudymą – tai liudija buvus kažkokį giminystės ryšį tarp Traidenio ir Mindaugo“ (p. 44). Teiginys autoriui atrodo toks svarbus, kad jį reikia pakartoti dar kartą: „Atrodo, kad Traidenis buvo Mindaugo giminaitis ir šalininkas: mat kerštavo už Mindaugo sūnaus Vaišelgos nužudymą“ (p. 60). Ir pagaliau trečią: „Kažkoks giminystės ryšys siejo Traidenį su Mindaugu“ (p. 67). Ką gi sako tie „rašto šaltiniai“? Veltui juose ieškotume bent menkiausios užuominos apie panašius Traidenio keršto planus ar, juo labiau, veiksmus. Vienintelė Ipatijaus metraščio užuomina apie Vaišalgo (Vaišelgos) žudiko Levo Danilovičiaus baimę dėl galimo lietuvių keršto pažymėta gerokai po Traidenio mirties – 1286 m.  Tuo tarpu apie Traidenio santykius su Levu iškart po Traidenio atėjimo į valdžią tas pats metraštis sako visai ką kitą: „Traideniui dar kunigaikščiaujant lietuvių žemėje, su Levu [jis] gyveno didelėje santarvėje, keitėsi gausiomis dovanomis…“
Bumblausko Europa
Savo vadovėlyje A. Bumblauskas siekia parodyti Lietuvą europiniame kontekste. Tai, žinoma, galima būtų pavadinti jo knygos novatoriškumu, jeigu panašios kalbos pastaruoju metu nebūtų virtusios mados reikalu. Kiek šiuo atžvilgiu knygoje esama realaus novatoriškumo, galima spręsti tik iš to, kaip sekasi autoriui atskleisti tą europinį kontekstą.
Vadovėlis pradedamas nuo temos „Europa atranda Lietuvą“, atradėjo vaidmenį priskiriant 1009 m. Lietuvos pasienyje žuvusiam šv. Brunonui (su tuo, kaip žinia, susijęs pirmasis mums žinomas Lietuvos paminėjimas). Tačiau jei Europa „atrado“ Lietuvą, vadinasi Lietuva nebuvo Europos dalis. „Ką vadiname Europa?“ – ta proga klausia A. Bumblauskas ir iškart atsako: „…net geografinė Europos samprata yra istorinės raidos nulemtas dalykas. Antai XV–XVI a. Europos rytinė riba buvo į Azovo jūrą įtekantis Donas, o XVIII a. rytine riba jau buvo laikomas Uralas“ (p. 14).
Čia stabtelėkime ir pastebėkime, kad Donas Europos riba buvo laikomas ne tik XV–XVI a. Tai dar Antikos laikų tradicija, gyvavusi per visus viduramžius. Šis įvaizdis iki naujųjų laikų nekito, todėl Lietuva, jei ankstyvaisiais viduramžiais ji ir nebuvo gerai pažįstama, vis tiek neabejotinai priklausė Europai. Pasaulis pagal viduramžių sampratą dalintas į tris dalis: Europą, Aziją (jas skyrė minėtasis Donas) ir Afriką (Libiją) . Jeigu mėgintume įrodinėti, kad Lietuva nepriklausė to meto Europai, reikėtų įrodyti, kad ji priklausė Azijai.
A. Bumblausko Europos samprata kita, atsieta nuo pasaulio sampratos, jam nesvarbu, kas yra už Europos ribų. Pasaulis jam padalintas tik į dvi dalis – Europą ir ne Europą. Jis piešia 11 kartoschemų, kuriose „Europa“ nuo Kretos-Mikėnų ir senovės graikų civilizacijų išauga iki Romos imperijos ir, galiausiai, – šiuolaikinės Europos Sąjungos (p. 15). Dabartinės, 2004 metų, Europos samprata A. Bumblausko kartoschemose ne mažiau komplikuota, nei jos istorinė raida. Balkanų šalys (išskyrus Graikiją) ir Turkija vaizduojamos, kaip „šalys, siekiančios tapti Europa“, Rusija ir Ukraina – pusiau siekiančios, pusiau esančios Europa (nelabai aišku, ką reiškia šis fenomenas), o pačiame Europos centre esanti Baltarusija išvis nepriskirta Europai.
Rodos, su tokiomis painiomis Europos sampratomis nėra prasmės ginčytis. Buvimas ar nebuvimas Europoje čia išimtinai priklauso nuo A. Bumblausko valios. Kokius nors kitus kriterijus sunku įžvelgti, o, užsiminęs apie elementarią geografiją ir realiai gyvavusius ar gyvuojančius Europos apibrėžimus, gali likti nesuprastas. Juk tokiomis Europos vizijomis pagrįstas visas veikalo „konceptualumas“ ir „išgrynintas teorinis modelis“. Visa senosios Lietuvos istorija vadovėlyje suskirstyta į pagonybės epochą (1009–1387), europėjimo epochą (1387–1569) ir baroko epochą (1569–1795).
Beje, Bumblausko „baroko epocha“ irgi nesutampa su įprasta baroko sąvokos reikšme – pasirodo „baroko“ epochoje (jos „saulėlydyje“) sukurti ir brandžiausi klasicizmo architektūros paminklai (p. 408–409), 1767–1772 m. veikusios Vilniaus-Radomo ir Baro konfederacijos apibūdinamos kaip „barokiniai maištai“ (p. 402) – tai irgi atskleidžia gana originalų „baroko“ suvokimą (žinia, minėtų konfederacijų programose nebuvo siekio apginti barokinę architektūrą ir meną).
O ką konkrečiai A. Bumblauskas žino apie Europos istoriją? Nepasiklysti Lietuvos istorijos faktuose jam, kaip matėme, sekasi sunkiai, bet galbūt tai dėl to, kad autoriui reikėjo dar giliai perprasti visą europinį kontekstą, ir būtent Lietuvos vietos Europoje parodymas išperka visas smulkesnes nuodėmes? Neeidami pernelyg toli, pasižiūrėkime, kaip A. Bumblauskas suvokia kai kuriuos esminius mūsų artimiausių kaimynų istorijos momentus.
Riuriko kelionė į Kijevą
A. Bumblausko žinios apie kaimynų istoriją ne mažiau stulbinančios, kaip apie kačių reikšmę civilizacijos istorijoje: „Senrusių valstybė Kijevo Rusia susiformavo IX a. II p. Metraščio „Senųjų laikų pasakojimas“ žiniomis, 862 m. į Kijevą buvo pakviestas variagų (taip senrusiai vadino vikingus) kunigaikštis Riurikas. Jis ir sukūrė valstybę“ (p. 21).
Rusai ir ukrainiečiai tikrai būtų nustebinti iki šiol negirdėtos žinios, kad Riurikas buvo pakviestas ne tik į Naugardą ar Ladogą, bet į Kijevą. Maža to, jis net sukūrė Kijevo Rusios valstybę, o pakvietė jį ne kas kitas, o senrusiai… Metraštininkai ir šiaip istorikai sieja Riuriką tik su Naugardo žeme ir apskritai Šiaurės Rusia, o Kijevo užėmimą priskiria Riuriko įpėdiniui Olegui (šis įvykis tradiciškai datuojamas 882 m., nors tai greičiau sąlyginė data).
Šitie „senrusiai“ (t.y. „Kijevo valstybės žmonės“, kaip apibrėžia savo naujadarą autorius), pasirodo, tolesnėje Lietuvos istorijos raidoje pakaitomis su vokiečiais tolydžio „pargriaudavo“ Lietuvą, bandančią stotis ant kojų (p. 21). Ši žinia, matyt, turėtų pakelti ukrainiečių tautinį pasididžiavimą, nes iki šiol manyta, kad tai Lietuva buvo užkariavusi ir porą šimtmečių valdė dalį Ukrainos su Kijevu…
Susidvejinęs Ordinas
Gerai žinoma, kad 1236 m. įvykęs Šiaulių (Saulės) mūšis buvo lemtingas Livonijoje įsikūrusio Kalavijuočių ordino likimui. Jau 1237 m. gegužės 12 d. popiežius Grigalius IX patvirtino šio ordino susijungimą su Vokiečių (Kryžiuočių) ordinu, netrukus Livonijos žemės magistru buvo paskirtas Vokiečių ordino Prūsijos žemės magistras Hermanas Balkas, kuris su 54 riteriais atvyko į Livoniją .
Paskaičius A. Bumblausko versiją, aiškėja, kad viskas buvo kitaip. Pasirodo, Kalavijuočių ordinas neišnyko, o tik „tapo Vokiečių ordino vasalu ir nuo tada vadinamas Livonijos ordinu“ (p. 46). Tai jokiu būdu ne atsitiktinė netiksli formuluotė, o gilus A. Bumblausko įsitikinimas: visas kryžiuočiams skirtas poskyris taip ir pavadintas: „Vokiečių valstybės baltų žemėse: Vokiečių ir Livonijos ordinai“.
Gal ir nereikėtų šio niekada neegzistavusio „Livonijos ordino“ laikyti A. Bumblausko išradimu – šis nelabai tikslus terminas Vokiečių ordino Livonijos žemei pavadinti yra plačiai paplitęs mūsų istoriografijoje, bet nedaug terasime atvejų, kai vadinamasis „Livonijos ordinas“ taip aiškiai atsiejamas nuo Vokiečių ordino, kurio dalimi jis iš tiesų buvo. Savo ruožtu kita Vokiečių ordino žemė, – Prūsija, – kurios statusas iki 1309 m., kai čia persikėlė didžiojo magistro rezidencija, niekuo nesiskyrė nuo Livonijos (abi žemės protarpiais netgi turėjo bendrą magistrą), A. Bumblausko vadinama tiesiog „Vokiečių ordinu“ ir toks pavadinimas rašomas greta „Livonijos ordino“…
Esant tokiam Vokiečių ordino struktūros supratimui, viską vainikuoja apibendrinimas: „Abu ordinai gyvavo iki XVI a., kol galiausiai buvo supasaulietinti – Vokiečių ordinas 1525 m. virto Prūsijos hercogija, o Livonijos ordiną pasidalijo Lietuva ir Švedija…“ (p. 46).
Autoriui, kuriam „labiausiai rūpi… kaip praeities fenomenai gyvuoja dabartyje“ (p. 9), turbūt bus įdomu sužinoti gerai žinomą faktą, kad Vokiečių ordinas niekada nebuvo supasaulietintas ir nevirto į jokią Prūsijos hercogystę, o sėkmingai gyvuoja iki šiol. Nuo 2000 m. jam vadovauja 65-asis didysis magistras Bruno Platteris, reziduojantis Vienoje . Supasaulietintos ar padalintos buvo tik Ordino valdos Prūsijoje ir Livonijoje.
Tolesnę Prūsijos istoriją autorius suvokia irgi miglotai. Antai po pirmojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1772 m. Prūsijai neva atiteko Pamarys ir „pirmą kartą istorijoje buvo sujungta Rytų ir Vakarų Prūsija, arba Brandenburgas, o Lenkija atkirsta nuo jūros“ (p. 402). Iš tiesų Prūsijai atitekusios Lenkijos (Karališkosios) Prūsijos teritorijos buvo pavadintos Vakarų Prūsija (Westpreußen; taip niekada nebuvo vadinamas Brandenburgas), ir jos neapsiribojo tik Pamariu (tiksliau – Rytų Pamariu). Buvusios Prūsijos kunigaikštystės valdos, prijungus prie jų Varmės vyskupystės žemes, tuo pačiu metu pavadintos Rytų Prūsija (Ostpreußen). Žinotina ir tai, kad 1772 m. Prūsijos atgautos teritorijos nebuvo vokiečių užvaldytos pirmą kartą istorijoje, o iki Trylikamečio karo (1454–1466 m.) priklausė Vokiečių ordinui.
Ar egzistuoja bulvarinė istoriografija?
Šiose pastabose atkreipiau dėmesį tik į akivaizdžius netikslumus, nors autorius panaudojo nemažai labai ginčytinų, jei nepasakytume fantastinių, teorijų, rastų mokslinėse studijose (visų pirma E. Gudavičiaus darbuose). Tarp tokių galima paminėti XIII a. kunigaikščių valdų žemėlapius, sukurptus pagal panašiai į jų vardus skambančius vietovardžius, o kartais ir jų nelabai paisant (p. 33, 37), mažai kieno pripažįstamą teoriją apie „diarchinę“ pagoniškosios Lietuvos santvarką (p. 76), jokiems šaltiniams nežinomo Gedimino sūnaus Vytauto atradimą (p. 71) ir pan.
Knygos teksto lakoniškumas vertė autorių praleisti daugybę įdomių Lietuvos istorijos siužetų, bet užtat vietos pakako ir pasamprotavimams apie sovietinius kolūkius, kalbant apie XIII–XIV a. žemėvaldą, ir puodeliui su Vytauto atvaizdu iš A. Bumblausko namų servizo (p. 165), ir dar daugeliui kitų tiesiogiai su tema nesusijusių dalykų.
Kelionę po A. Bumblausko knygą metas baigti, nors panašaus pobūdžio pastabomis dar būtų galima dalintis ilgai. Kitam skaitytojui gal visų pirma į akis kristų kiti dalykai – mano pastabų kryptį lėmė didesnis domėjimasis viduramžių laikotarpiu.
Išvadą iš šios kelionės po spalvinguosius A. Bumblausko vadovėlio puslapius, galima padaryti vieną: aptartoji knyga išties yra šis tas kokybiškai naujo, lyginant su ankstesnėmis Lietuvos istorijomis. Galima sakyti, kad tai – pirmoji tikra bulvarinė Lietuvos istorija, ir jos vietą galima suprasti tik įvertinus ją bulvarinės spaudos kontekste.
A. Bumblausko knygos negalima pavadinti mėgėjiška, ir ne tik dėl to, kad „moksline sintetine studija“ ją pavadino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslo taryba. Autorius – profesionalus istorikas, turintis istoriko išsilavinimą ir iš to užsidirbantis pragyvenimui. Knygos tekste rasime gausybę faktų, kurie, net jei ne visada tiksliai pateikti, nebūtų žinomi mėgėjiškos istorijos autoriui. Nors šen bei ten žiojėja naujausios istoriografijos pažinimo spragos, bet rasime ir nemažai visai „karštų“ istoriografijos naujienų.
Iš kitos pusės, akivaizdu, kad autorius nesirūpino knygos tikslumu, nevengė šokiruojančių pasamprotavimų, kuriuose katės tampa civilizacijos indikatoriais, Traidenis negali atsidžiaugti vienintele turima plyta, o buities sąlygomis neišsiskiria iš valstiečių būrio. Tokių ir panašių nusišnekėjimų, o taip pat ir gausių klaidų bei netikslumų, nei su istorijos mokslu, nei su istoriko profesiniais įgūdžiais niekaip nesusiesi.
Bulvarinė spauda apskritai yra profesionali spauda. Ją rašo profesionalai, tik jie nesirūpina faktų tikslumu ir išvadų korektiškumu, tačiau sugeba iškelti sensacingus teiginius ir patraukti skaitytojo dėmesį. Bulvarinis žurnalistas, kaip ir bulvarinis istorikas, gal ir kompromituoja savo profesiją, bet sugeba išreklamuoti save, priversti masinį skaitytoją rinktis būtent jo produkciją.
Jei šiuo metu kas ir skiria bulvarinę istoriografiją nuo bulvarinės žurnalistikos, tai tik tai, kad pastaroji išsilaiko pati, o A. Bumblausko bulvarinės istoriografijos kūrinys pareikalavo šimtatūkstantinių valstybės dotacijų.
Ką gi, bulvarinės spaudos paklausumas rodo, kad tokios spaudos poreikis yra. Tad savo nišą turėtų surasti ir bulvarinė istoriografija – galbūt savo spalvingumu ir „akademinių“ sensacijų paieškomis ji patrauks masinio skaitytojo dėmesį ir kai ką paskatins pasidomėti rimtesne istorine literatūra. Tad valstybės paramą šiai naujai istoriografijos šakai šiame etape galbūt galima ir suprasti, o kartu tikėtis, kad ateity ji atsistos ant kojų ir galės save išlaikyti pati.

 

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, 2005 m. birželio 4 d., Nr. 11 (581), p. 1; nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, 2005 m. birželio 18 d., Nr. 12 (582), p. 1, 6–7.

Naujienos iš interneto