Užsieniečius lietuviškai kalbėti mokanti žurnalistė

Komforto zonoje Lietuvoje gyvenusi tuometinė Lietuvos radijo ir televizijos laidos „Labas rytas“ redaktorė bei žurnalistė Asta Borusevičiūtė vieną gražią dieną išvyko į Vokietiją. Ten atvykti ji buvo pakviesta bendraminčių iš Maltos ordino pagalbos tarnybos, kurios veikloje ji aktyviai dalyvavo. Jau šešerius metus sėkmingai Hamburge gyvenanti ir dirbanti aktyvistė po šiai dienai ne tik tęsia savo profesinę veiklą ir vadovauja Hamburge įsikūrusiai lietuviškajai mokyklai „Abėcėlė“, bet ir moko visus norinčius lietuvių kalbos.

Apie staigius likimo posūkius, gyvenimo Vokietijoje subtilybes ir profesinius pasiekimus kalbiname ją.

Asta, jau šešerius metus gyveni viename didžiausių Europos uostamiesčių, Hamburge. Kodėl tavo lietuviškasis laivas nuplaukė ir prisišvartavo vakaruose?

Aš pasakysiu tik taip, kad staigmenoms reikia visada būti pasirengus. Tai ugdo būti lanksčiais ir gyvenimui dovanoja naujų iššūkių. Taip nutiko ir man. Tiesą sakant, ši staigmena man tik dar kartą įrodė, kad svajonės tikrai pildosi. Norėjau visada save išbandyti užsienyje, tačiau nenorėjau išvažiuoti tik tam, kad išvažiuočiau. Tyliai sau svajojau, jei išvažiuosiu, tai tik tada, kai turėsiu darbo pasiūlymą savo profesinėje srityje. Kadangi dirbau žurnaliste, supratau, kad svajonei išsipildyti kaip ir nėra šansų.

Tačiau vieną dieną, kaip iš giedro dangaus, Hamburgo maltiečiai sako man: „Asta, mums tavęs reikia, atvažiuok“. Žinoma, vokiečiai pažinojo mane, nes aš buvau aktyvi savanore Vilniaus Maltos ordino pagalbos tarnyboje, vadovavau jauniesiems maltiečiams ir globodavau vokiečius maltiečius, kai šie vizituodavo Lietuvoje. Kadangi vokiečių kalba buvo mano pagrindinė užsienio kalba mokykloje (mokiausi Naujosios Akmenės Ramučių vidurinėje mokykloje, dabar – gimnazija), jos mokytis man jau nebereikėjo. Beliko tik priimti iššūkį dirbti viešųjų ryšių skyriuje, atsisveikinti su savąja komforto zona ir susikrauti lagaminus.

Pagal specialybę, kurią įgyjai Lietuvoje, esi žurnalistė. Kaip pavyksta palaikyti savo profesinę kryptį išvykus į užsienį? Gal rašai straipsnius jau ir vokiečių kalba?

Nors be problemų bendrauju vokiečių kalba, vis dėlto tobuliausio šios kalbos lygio, manau, man nebepavyks pasiekti. Gali būti, kad aš nesu pakankamai gabi kalboms, o gal atvažiavau jau tokiame amžiuje (būdama beveik trisdešimties), kai kalbą  jau per vėlu tobulai įvaldyti. Taip laisvai kaip lietuvių kalboje aš vokiečių kalboje nesijaučiu, todėl žurnaliste šioje kalboje netapsiu. Bet žurnalistikos nepaleidau. Šiuo metu rašau dienraščiui „Lietuvos rytas“, o atradimais čia dalinuosi savo tinklaraštyje „Atrasti Vokietiją“.

Turimomis žiniomis vienas iš tavųjų tikslų Hamburge – vaikų ugdymas, esi lietuviškosios mokyklėlės „Abėcėlė“ vadovė. Kaip sekasi? Kokie tavo/vaikų pasiekimai? 

Dirbti su vaikais man visada labai patiko. Kai atvykau į Hamburgą, iškart susiradau lietuvių bendruomenę, o kai sužinojau, kad tuometinė Hamburgo lituanistinės mokyklos vadovė Salomėja ieško kolegės, nedvejodama prisijungiau. Prieš trejus metus ji man perdavė pagrindinę mokyklos atsakomybę.

Mūsų mokyklėlė šeštadieninė yra labiau laisvalaikio mokykla, kurioje svarbu bendrauti lietuviškai, pažinti lietuviškas abėcėlę, tradicijas, dainas ar šokius, nei mokytis gramatikos subtilybių. Nėra lengva išlaikyti vaikų motyvaciją dar ir šeštadieniais eiti į mokyklą, todėl  labai svarbus vaidmuo atitenka jų tėveliams. Be jų pastangų, lituanistinės mokyklos ilgai neišsilaikytų.

Kaip žinia, dauguma užsienio lietuviškųjų mokyklėlių gauna finansavimą ir iš Lietuvos. Kuo gyva (finansiškai) mokyklėlės veikla? Ar Jums yra svarbi parama iš Lietuvos?

Mokykloje dirbame savanoriškais pagrindais. Finansavimą iš Lietuvos gauname tik projektams, ne už mokyklos veiklą. Tačiau Užsienio reikalų ministerija arba Švietimo riekalų ministerija mus aprūpina vadovėliais ar kitą mokomąja medžiaga. Tai taip pat parama ir aš tai vertinu.

Asta, mums taip pat yra žinoma, kad papildomai mokai lietuvių kalbos pagrindų, norintiems jos mokytis. Kiek suaugusiųjų šiuo metu mokai ir kokie pasiekimai? 

Draugių vyrų paskatinta, ėmiausi mokyti lietuvių kalbos ir suaugusiųjų. Šiuo metu turiu šešis mokinius. Visi jie lietuvių kalbos mokosi iš meilės savo antrajai lietuviškai pusei, tik vienas mokinys mokosi darbo reikalais, mat keletą mėnesių praleis Lietuvoje ir nori nors šiek tiek ką nors suprasti.

Mūsų kalba – tikrai nėra lengva. Kiek aš dar pati naujų dalykų joje atrandu! Todėl didžiulė pagarba tiems, kas imasi jos mokytis. Smagu matyti, kai mokiniai vis laisviau jaučiasi lietuvių kalboje, net jei kai kurie ir nedrįsta drąsiai prabilti. Bet jeigu lietuvės žmonos pradeda skųstis, nebegalinčios lietuviškai laisvai su draugėmis paslaptimis pasidalinti, nes mylimasis supranta, priimu tai kaip komplimentą.

Kokia būtų tavo nuomonė dėl gimtosios kalbos išlaikymo užsienyje? Pasidalink esamomis poreikio tendencijomis iš Hamburgo.

Stebėdama mokinius ir bendraudama su mamomis lietuvėmis, žinau, išlaikyti gimtąją kalbą užsienyje kainuoja daug pastangų. Bet stengtis reikia, ir tikrai verta. Net jei kartais būna etapų, kai vaikai nemato prasmės mokytis lietuvių kalbos (ta dažniausiai nutinka paauglystėje), nuleisti rankų negalima. Užaugę vaikai tikrai už tai padėkos. O ir seneliai džiaugsis galėdami su savo anūkais bendrauti lietuviškai.

Labai smagu vaikus stebėti iš po vasaros, visada žinau, kas atostogavo Lietuvoje. Tų vaikų lietuvių kalbos žodynas per atsotogas gerokai prasiplečia. Tai dar vienas labai geras būdas mokytis lietuvių kalbos.

————–

Kalbinta viena iš A. Borusevičiūtės mokinių, liuksemburgietė Amanda Kleinbart, jau ilgą laiką gyvenanti ir dirbanti Hamburge, pasakojo, jog pagrindinis jos tikslas, kodėl ji pradėjo mokytis lietuvių kalbos – lietuvis draugas.

„Kai pirmą kartą išgirdau lietuvių kalbą, nesupratau nė vieno žodžio, nepaisant to, jog esu imli kalboms ir mano šeimoje buvo kalbama net keliomis jų. Aš manau, kad lietuvių kalba – ypatinga ir labai poetiška, nepaisant to, jog sunkiai išmokstama. Šiandien dienai mano kalba pasiekė B1 lygį ir aš laukiu nesulaukiu toliau mokytis jos pas Astą, kadangi man tai suteikia daug laimės ir sėkmės. Džiaugiuosi kaskart nuvykus į Lietuvą ir galėdama vis geriau kalbėti ir supratsi ką man sako aplinkiniai.“, – pasakojo A. Kleinbart.

Kalbino Evelina KISLYCH

Nuotr. Sergėj Šišulin