A. Antanaitis: Galite patikėti? Lietuvių kalba – nebeprestižinė!

Autorius: Data: 2018-05-29, 14:04 Spausdinti

A. Antanaitis: Galite patikėti? Lietuvių kalba – nebeprestižinė!

Audrys Antanaitis | Alkas.lt nuotr.

Danutė ŠEPETYTĖ, www.respublika.lt

Dar nėra ne pusmečio, kai Valstybinės lietuvių kalbos komisijai vadovauja lituanisto išsilavinimą turintis žurnalistas Audrys Antanaitis. Svarstant jo kandidatūrą Seime, bene didžiausia kliūtimi laikyta aplinkybė, kad jis neturi mokslinio laipsnio, tačiau pakako kelių mėnesių, kad lituanistikos magistro vadovaujama komisija parengtų ir pateiktų Seimui 2018–2022 metų valstybinės kalbos politikos gaires, kurių apskritai nebuvo ištisą dešimtmetį. (Tuomet komisijai vadovavo mokslų daktarės kalbininkės.)

Komisijos pirmininką A.Antanaitį kalbina žurnalistė Danutė Šepetytė.

Na, ir kaip jums naujoji kėdė? Neduria nė kiek?

– Daug kas galvoja, kad „valdiškos“ kėdės yra minkštos, bet iš tikrųjų jos neturi durti, jeigu žmogus yra tam darbui pasiruošęs. Kalbos politikos vadovo kėdė man tikrai neduria, nes visą sąmoningą gyvenimą su kalbos politikos problema susidurdavau nuolat. Mano pogrindinė veikla sovietiniais metais buvo susijusi su kalba, kai aš lietuviškai rašiau atsišaukimus, mano sprendimas studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą turint disidentinę dėmę, buvo sąmoningas, mano darbas ar Lietuvių literatūros institute ar darbas su užsienio lietuvių (Sibiro, Kazachstano, Rusijos) bendruomenėmis irgi buvo kalbos reikalas; daugybę metų domėjausi Pietryčių Lietuvos švietimo ir kalbos problemomis, – visą gyvenimą augau, gyvenau su kalbos politikos reikalais, dėl to manęs neduria šita kėdė. Dabar kalbos problemų yra išties daug ir aš džiaugiuosi, kad galiu savo įdirbį pritaikyti galvodamas ir veikdamas, kaip reikia lietuvių kalbą plėtoti, puoselėti ir modernizuoti.

– Viena iš tų problemų turbūt būtų pakeista valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino tvarka, leidžianti moksleiviui ignoruoti lietuvių rašytojus apskritai. Tiek Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša, tiek Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis nepritarė tokiam pokyčiui, tačiau kas iš to?

– Taip, šiemet lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą bus galima išlaikyti jau nebeskaičius lietuvių autorių, remiantis vien užsienio autoriais. Bet aš labai tikiuosi, kad iki kitų mokslo metų klaida bus ištaisyta ir žmonės, kuriuos minėjote, padės tai padaryti.

– Kokios dar problemos jūsų akimis yra itin aštrios?

– Pirmoji ir pati didžiausia problema yra anglų kalbos skverbimasis. Lietuva gyvena globaliame pasaulyje ir jeigu anksčiau lietuvis apsiribodavo 20 kilometrų spinduliu apie jo bažnytkaimį, tai dabar lietuvių kalbos santykiai su kitomis kalbomis jau tampa problema. Anksčiau ta problema vadinosi lietuvių – rusų santykiai, bet tuomet buvo lengviau, nes rusų kalba buvo priimama kaip okupantų kalba. Dabar anglų kalba mums yra antra sava kalba, ir čia yra pirmasis pavojus, kad mes nebežinome, kada turime kalbėti lietuviškai, kada angliškai. Anglų kalba tampa prestižinė kalba mūsų valstybėje, paverždama prestižą iš lietuvių kalbos. Lietuvių kalba darosi nebeprestižinė. Renginys, kuriame dalyvauja vienas du užsieniečiai, skelbiamas tarptautiniu ir jis vyksta anglų kalba. Lietuvių kalba paniekinama. Pažiūrėkime į viešuosius užrašus Vilniuje – matome daugiausia angliškus, nes galvojame, kad taip yra gražu. Yra net siūlymas, kad anglų kalba taptų antrąja pagalbine valstybine kalba. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad neturime mokytis anglų kalbos, kad neturime mokėti kitų kalbų, bet pirmiausia turime surasti vietą lietuvių kalbai…

– Gerai nugirdau: ar ir valstybinei lietuvių kalbai turime ieškoti vietos?

– Formaliai lietuvių kalba yra valstybinė, bet jos vartojimas labai traukiasi – štai kur bėda. Net moksliniai straipsniai, paskelbti tarptautiniuose žurnaluose ne lietuvių kalba, vertinami daug geriau, negu jie būtų parašyti gimtąja kalba. Net lituanistai studijas išsyk rašo angliškai. Tai reiškia, kad motyvacija vartoti lietuvių kalbą mažėja, ir tai yra faktas, kad lietuvių kalba neranda sau vietos. Įstatymas nustato lietuvių kalbos statusą, bet realiam gyvenime ji traukiasi, užima vis mažesnę vietą. Ir siūlymų, kad ji užimtų vis mažesnę vietą, yra gana daug.

– Šit ir Seime nuaidėjo siūlymas…

– Taip, Tautinių mažumų įstatymo projekte buvo numatyta, jog vietovėse, kuriose yra 30 proc. nelietuviakalbių žmonių, būtų įvesta antroji kalba. Šalčininkų, Vilniaus rajone, galėtų būti lenkų, Visagine – rusų, Klaipėdoje – galbūt irgi rusų. Lietuvių kalbai darosi vis nejaukiau ir nejaukiau, nes, tarkime, lituanistikos veikalai vis mažiau ir mažiau finansuojami, Vilniaus universiteto filologijos fakultete lietuvių kalbos katedros yra sugrūstos į institutus, tarp kurių Lituanistikos instituto nėra. Jau pusę metų svarstomas projektas, kad lituanistinius institutus reikia sujungti į vieną „kolūkį“. Kalbama, kad šitaip siekiama jų veiklą optimizuoti, bet iš tikrųjų reikėtų į lietuvių kalbą investuoti. Taip daro Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, užsimojęs atgaivinti prancūzų kalbos prestižą. Jis steigia prancūzų kalbos namus ir skiria jiems 200 mln. eurų. Jis supranta, kad net nesant kalbai didelio pavojaus, reikia į ją investuoti, o mes žiūrime, kaip sutaupyti lietuvių kalbos sąskaita.

Pasirodo, kad dešimt metų Lietuvoje nebuvo jokios kalbos politikos programos. 2003–2008 metais veikė kalbos politikos gairės, nuo 2008–ųjų nebėra jokių gairių. Dabartinė komisija jau parengė 2018–2022 metų gaires, tikėdamasi, kad Seimas joms pritars ir mes pagaliau vėl turėsime kalbos politiką. Ją papildysime kalbos politikos priemonių planu, veiksmais ir aš tikiuosi, kad valstybinės kalbos traukimąsi mums pavyks sustabdyti, kaip pavyko išgelbėti ir Terminų banką, kuriam grėsė būti uždarytam. Terminų bankas – Lietuvos nacionalinė vertybė, jame sukaupta dešimtys tūkstančių terminų, kurie yra reikalingi modernizuojant lietuvių kalbą ir išlaikant ją lygiavertę su Europos kalbomis.

– Vadinasi, niauriam lietuvybės kontekste ką tik susikūręs lituanistikos stiprinimo sąjūdis nėra perteklinis?

– Joks visuomeninis sąjūdis, kuris rūpinasi kalba, nėra perteklinis, kadangi lietuvių valstybinės kalbos padėtis iš tikro sudėtinga. Svarbu tik, kad visuomeniniai sąjūdžiai vis dėlto veiktų vieningai, nes kartais jie nuklysta į tarpusavio santykių aiškinimąsi ir ima gęsti. Labai gerai, kad sąjūdžiai kuriasi ir valdžios institucijoms bus parodyta, kad lietuvių kalba rūpi visuomenei, nes iki šiol tebėra gajus mitas, kad ji rūpi tik kalbininkams…

– …ir tai ne visiems.

– Dabar iš tikrųjų yra kelios ideologijos ir viena iš jų sako, kad lietuvių kalba nereikia rūpintis, kad lietuvių kalba yra pakankamai stipri ir pati savimi pasirūpins; neva taisyklinga kalba yra nesąmonė, lietuvis, kuriam lietuvių kalba yra gimtoji, kalbos klaidų išvis negali padaryti. Jei nereikia ja rūpintis, vadinasi, nereikia jos ir mokytis, vadinasi, nereikia jokių kalbos taisyklių, jokių terminų? Kaip tai reikėtų vertinti? Praktiškai tai yra per kalbą vykdoma antivalstybinė veikla. Juk kalba, tauta, valstybė yra triada, vienis, ir jeigu neturėsime bent vieno iš jų, neturėsime nieko. Negali išlikti tauta be kalbos, negali išlikti valstybė be tautos. Ir jeigu kokia nors priešiška valstybė norėtų smarkiai mums pakenkti, pirmiausia paleistų užtaisą „kalbėk bet kaip“…

– Tiesą sakant užuominų, net ne užuominų, jau esama. Šit vienos kalbininkės straipsnyje svajojama, kaip būtų gerai, jei Valstybinės lietuvių kalbos komisija „patrauktų nagus“ nuo vadovėlių ir kad lietuvių kalbos mokytojai galėtų dėstyti ką užsimanę.

– Įsivaizduojate, koks chaosas būtų keliuose, jeigu koks nors ideologas paragintų nesilaikyti eismo taisyklių, nes demokratiniame pasaulyje individas turi laisvę važinėti, kaip jam patinka…. Įsivaizduojate, kokia tai būtų nesąmonė? Beje, buvo tų neaprobuotų vadovėlių ir, žinot, kokių šiurpių mes ten radome? Pavyzdžiui, pasaką, kaip negerą mergaitę pikta moteris sumala mėsmale, o jos motina parduotuvėje pirktame farše aptinka mėlynai dažytus dukters nagus… Manot, tai yra normalu? Šeštokams?!

– Manau, pasaulis tiesiog kvailėja akyse.

– Vadinasi, negalima patraukti nagų nuo vadovėlių. Turime turėti kažką bendra valstybėje, turime vertybes diegti, o ne mergaites „malti mėsmalėje“. Prieš kokius 6–7 metus, jei pamenat, irgi buvo propaguojama vienalytė meilė, net buvo išleistos pasakos, kur karalaitis mylėjo karalaitį, princesė – princesę. Šiandien mes nuėjom kur kas toliau.. Aš nieko prieš homoseksualistus neturiu, bet niekaip negaliu suprasti, kodėl būti homoseksualistu šiandien garbinga, o būti lietuviu – jau nebegarbinga.

Kodėl, stebimės, žmonės emigruoja, kodėl jie nepatenkinti, nemyli savo valstybės, – jie myli savo valstybę, bet jie ištvirkinti ideologų, kartojančių „tu negalvok apie tautybę“, „būk europietis“. Natūralu, kad jis, būdamas europietis, ir „varo“ į tą Europą, – koks jam skirtumas, ar Lietuva, ar Airija, ar Ispanija, ar Anglija. Nežinau, sąmoningai ar nesąmoningai, bet, mano galva, gėdijimasis būti lietuviu arba skatinimas gėdytis yra antivalstybinis veiksmas, kaip ir raginimas nesirūpinti lietuvių kalba. Dar ir dėl to visuomenei kalba yra vertinga kaip viena iš judėjimo už savo vertybes dalių, nes tik lietuviškai mes pasakysime, kad mums tos vertybės rūpi, tik lietuviškai mes galėsime pasakyti, kad mums rūpi mūsų Tauta, mums rūpi, kad ji nemažėtų, neišsigimtų, kad neišsižudytų, negertų, – tik tokia Tauta ir bus pajėgi sukurti Lietuvos valstybę, apie kurią seniai svajojame.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

One Comment


  1. Vytautas Šilas, Prieš 3 months ago

    Kiekvienam lietuviui lietuvių kalba turi būti pati svarbiausia kalba!


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra