A†A Prof. Vytautas Merkys (1929 05 05–2012 07 25)

Autorius: Data: 2012-08-06, 13:56 Spausdinti

Prof. Antano Tylos atsisveikinimo žodis Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje

Į paskutinę kelionę palydime ir atsisveikiname su vienu iš kūrybingiausių ir produktyviausių pereito amžiaus antrosios pusės ir dviejų amžių sandūros Lietuvos ir Europos istoriku, profesoriumi, humanitarinių mokslų habilituotu daktaru, Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku, Gardino universiteto garbės daktaru, šeimoje Reginos vyru, Algimanto tėvu, seneliu ir didelio rato mokinių bei gerbėjų mokytoju Vytautu Merkiu.

Aukštas yra Lietuvos istorijos piliakalnis. Į jį įkopti okupacijos metais turinčiam sąžinę ir Lietuvos piliečio atsakomybę buvo labai sunku ir sudėtinga. Ir ne vien dėl to, kad reikėjo labai daug ir sumaniai dirbti, pasitikėti savimi ir savo darbo vaisiais, bet ir nugalėti daugelį iššūkių, juos kantriai ir sumaniai, savęs ir mokslo neišsižadant, įveikti.

Pažiūrėjus į Profesoriaus-istoriko nuveiktų darbų amplitudę atsiveria begalinio darbštumo ir talento susiliejantis horizontas. Ryškiai išsiskiria keturios Profesoriaus akademinės profesionalios veiklos kryptys: moksliniai tyrimai ir jų skelbimas; pedagoginis darbas; leidyba ir akademinės administracijos darbas.

Sakyčiau, vienam tai būtų per daug. Tačiau Profesoriaus kompetencija, paveldėtas mokslininko darbštumas, šiltas komunikabilumas paliko visose paminėtose srityse ryškius ir reikšmingus pėdsakus, pagal kuriuos orientavosi akademinė bendrija ir yra orientyras ateičiai.

Pagrindinis Profesoriaus uždavinys ir tikslas buvo moksliniai Lietuvos istorijos tyrimai. Tyrimų epicentre buvo moderniosios Lietuvos ir lietuvių tautos socialinė, kultūrinė, intelektualinė, politinė ir ūkinė raida XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. Šia problematika Profesorius skaitė pranešimus Lietuvos ir tarptautiniuose moksliniuose forumuose. Visi tyrimų rezultatai apibendrinti autentiškose monografijose „Dalevskių šeima“, „Simonas Daukantas“, „Knygnešių laikai“, „Konstantinas Jablonskis“, „Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m.“, „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864–1904“ ir fundamentalioje monografijoje „Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“.

Paminėtuose darbuose įvertintas Rusijos valdžios engiamos lietuvių tautos savarankiškas nerimastingas veržimasis iš jai engėjų primesto kelio, kurį vysk. Antanas Baranauskas įvardino kaip siekį – „tegul bus Lietuva ir tamsi, ir juoda“. Profesorius atskleidė daugiasluoksnės inteligentijos rūpestį ir kantrų darbą su visa tauta dėl jos kalbos, rašto ir dorovės išsaugojimo ir pamatų dėjimą atkurtai demokratinei Lietuvos valstybei.

Su tyrimų tikslu siejasi ir Profesoriaus redakcinis leidybinis darbas. Profesorius parengė M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“, „Ganytojiškus laiškus“, S. Daukanto raštus, K. Jablonskio ir Igno Jonyno mokslinių studijų rinkinių dvitomius, iš prieškarinės spaudos išrinko publikacijas apie knygnešius, parengė ir išleido 3-iąjį „Knygnešys. 1864–1904“ tomą (Petrui Ruseckui pagerbti / sudar., įvadas ir paaiškinimai V. Merkys).

Profesoriaus pedagoginis darbas siejasi su bendra Lietuvos istorijos instituto ir atkurtojo VDU istorijos doktarantūra ir habilitacija. Profesorius buvo Jungtinės istorijos doktarantūros ir habilitacijos komisijų narys ir disertacijų rengimo komitetų pirmininku bei nariu, skaitė doktorantams paskaitas, perduodamas savo tyrimų rezultatus jauniesiems mokslininkams. Profesorius vadovavo habilitaciniams darbams. Nemažas būrys Profesoriaus mokinių apgynė disertacijas ir darbuojasi  mokslo  ir studijų institucijose. Profesorius buvo aktyvus Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys akademikas. Be viso to, Profesorius parengė Lietuvos istorijos vadovėlius.

Profesoriaus svarbus baras buvo periodinių ir vienkartinių akademinių leidinių redagavimas. Profesorius ilgą laiką buvo „Lietuvos istorijos metraščio“, Lietuvos mokslų akademijos žurnalo „Lituanistica“ redakcinių kolegijų pirmininku bei nariu. Anksčiau redagavo „Vilniaus universiteto istorijos“ tritomį, „Vilniaus miesto istorijos“ I tomą, ekonomikos, Lietuvos enciklopedinius leidinius.

Administraciniai darbo barai – tai Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto, kuriame darbavosi daugiau kaip 30 metų, aspirantas, mokslinis bendradarbis, skyriaus vedėjas, Ekonomikos instituto ūkio ir ekonominės minties istorijos skyriaus vedėjas, Lietuvos istorijos instituto direktorius, VDU profesorius.

Už mokslo darbus Profesoriui suteikta Lietuvos mokslo premija (1997), Lietuvos valstybė apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, Lietuvos mokslų akademija paskyrė Simono Daukanto premiją. Šalia viso to Profesorius buvo apgaubtas Jo mokinių ir istorijos mylėtojų pagarba ir autoriteto pripažinimu.

Profesorius džiaugėsi Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimu, įsijungė į atkuriamąjį darbą, bendravo su Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. Vytauto Landsbergiu. Per 1991 m. sausio sovietinę agresiją didžiavosi Lietuvos istorijos instituto darbuotojų dalyvavimu ginant Televizijos bokštą ir gelbstint sužeistuosius.

Ramus vidurvasaris pašaukė Profesorių, einantį 84 metus, Anapilin. Ši netektis yra skaudi visai Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir visų istorikų bei kultūros tyrinėtojų bendruomenėms.

Šių bendruomenių vardu ir asmeniškai reiškiu gilią užuojautą Žmonai Reginai, sūnaus Algimanto šeimai ir visiems artimiesiems, kupiškėnų bendruomenei, jo bendradarbiams ir mokiniams.

Tegul būna ilgas atminties takas prie Jūsų, Profesoriau, amžino poilsio vietos. Ilsėkitės ramybėje!

2012 m. liepos 28 d.

Danutės Mukienės nuotr.

Nuotraukoje: V. Merkys. Vilnius, 2003 m.

Voruta. – 2012, rugpj. 4, nr. 16 (754), p. 10.

In memoriam , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra