Zigmas TAMAKAUSKAS, www.voruta.lt

Jau netrukus Lietuvoje viešės popiežius Pranciškus. Visi laukiame  šio palaimingo susitikimo, jo žodžių, kurie įsipins savo dvasiniu žiedu į mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio vainiką.  Šia proga  prisimintinas  ir pirmasis mūsų krašto žmonių gyvas susitikimas su popiežiumi, įvykęs prieš 27 metus  Lomžoje. Tada susitikome  su Jonu Pauliumi II, vėliau – 2014 metais paskelbtu šventuoju. Šis šventasis popiežius, turėjęs keliauninko ir poligloto vardą,   Katalikų  Bažnyčiai vadovavo beveik 27 metus. Taigi  mūsų rašinys lyg sutaps  laiko tėkmės  požiūriu su šia data.

1991 metais Lietuvos Prisikėlimo rytmetį dar temdė sovietinės kariaunos žvanginami ginklai, užimtų pastatų tamsa, okupantų tankų riaumojimai,  neįstengę užgožti mūsų tautos Tikėjimo ir Vienybės Šviesos. Birželio trečiosios dienos popietėje, palaiminti Kauno Petrašiūnų parapijos  Šv. Vincento  Pauliečio bažnyčios  klebono kunigo Albino Graužinio, dabar jau iškeliavusio į Viešpaties namų buveinę, išvykome į Lenkijos Respubliką, kurioje turėjo įvykti istorinis susitikimas su Popiežiumi. Nuo seno gyvuoja posakis: nematei popiežiaus, nematei Romos. Šį kartą lyg pati Roma artėjo prie mūsų, artėjo savo dvasinių sparnų didybe ir nuoširdžiu paprastumu.

Prie valstybės sienos privažiavome pavakary.  Pasirodė   muitininkai – savi, lietuviškai kalbantys.  Nejučiomis tada pliūptelėjo sielos pasididžiavimas – vėl mes esame valstybė, esame tos valstybės – Lietuvos Respublikos piliečiai, turime savo valstybingumo ženklą – lietuvišką muitinę, savo žemę, savas, nors dar gležnas sienas. Supratome, kad turime neteršti lietuvio vardo, nedrumsti prekeiviškumo vilionėmis šios kelionės tikslo. Gera buvo, kad tai suvokė mūsų autobuso keleiviai  – nė vienas nepažeidė šių principų.  Prie mūsų valstybės durų ant aukšto stiebo plevėsuojanti Trispalvė,  kaip  gerosios motinos saulėta ranka, mojuodama palinkėjo mums laimingos kelionės. Lyg užmiršome, kad dar reikia pravažiuoti sovietinių muitininkų rėtį: buvo patikrinti sąrašai, pasai, palygintos pasų nuotraukos su veidu, patikrinti bagažai.

Lenkiją pasiekėme apie 19 valandą.  „Kiek turite „vodkos“, „šampano“? – paklausė lenkų muitininkai, peržvelgę akimis autobuso vidų. Nė vienas svaigalų neturėjome. Tačiau, deja, ne visų autobusų keleiviai buvo tokie sąmoningi. Pasitaikė ir tokių žmonių, kurie , dėdamiesi maldininkais, vežėsi butelių su alkoholiu, neturėdami nei savigarbos, nei gėdos. Gerai, kad tokius pavyko sulaikyti dar lietuviškoje muitinėje.

Lenkija mus sutiko pasipuošusi Popiežiaus portretais, savo tautinėmis bei Vatikano valstybės vėliavomis. Kai kur gatvės ir namai buvo pasipuošę šviečiančiomis girliandomis, įvairiaspalviais kaspinėliais, langų ertmėje įrengtais altorėliais.

Važiuodami Lenkijos žeme, pro autobuso  langą su draugišku žvilgsniu mojuodami rankomis, stengėmės pasveikinti vietos gyventojus. Tačiau dauguma į mūsų draugišką gestą nieko neatsakydavo, kai kas šiek tiek pamojuodavo, o kai kas net rankų neištraukdavo iš kišenių. Matėme ir besvirduliuojančių  žmonių bespalvių žvilgsnių.

Artėjant prie Lomžos – saulė vis labiau ritosi prie žemės. Lyg draugiškesnius žmones pradėjome sutikti, pamatydavome ir šypsenų, ir draugiškų rankų pamojavimo. Apie pusę dvyliktos nakties lenkų policijos grakštaus automobilio buvome palydėti į maldininkų autobuso stovėjimo vietą – Petnicą, esančią už penkių kilometrų nuo Lomžos. Netoliese gyvenantys žmonės parodė vandens čiaupą nusiprausti, pasiūlė nakvynę ant šieno. Kas turėjo miegmaišius – nuėjo, o kas ne – pasiliko nakvoti autobuse. Aš taip pat susirangęs ant sėdynės šiek tiek snustelėjau autobuse. Rytas išaušo gana greitai. Apsidairę pamatėme daugybę dvejomis eilėmis tvarkingai išsirikiavusių autobusų, kurių vakare nebuvo. Tarp stovinčių autobusų susidarė lyg savotiška gatvė. Kai kurios mūsų moterys atsikėlusios apsirengė tautiniais  drabužiais. Visa mūsų buveinė nušvito margomis drabužių spalvomis, trispalvėmis vėliavomis. Pasigirdo lietuviškų religinių giesmių ir patriotinių dainų garsai. Tačiau šią šventinę nuotaiką sugadino lenkų policininkų paskleista žinia, kad šią naktį Vilniuje buvo užimtas parlamentas, esą daug sužeistų, užmuštų ir suimtų…  Pagalvojome – nejau naujas okupantų siautėjimas?  Gal pasinaudota aplinkybėmis – daugelio žmonių išvažiavimu į Lomžą, Jelceno rinkimų užimtumu ar dar kuo nors?…  Visokios mintys lindo į galvą. O gal visa tai netiesa, gal vien kieno paleista „antis“?  Nutilo mūsų dainos, kur ne kur pasigirdo ryškesni maldos garsai. Susirūpinę savo krašto negandomis, pamažu pajudėjome link Lomžos. Pakeliui  mus pasiekė kita žinia – parlamentas Vilniuje gyvas,  jo užimti sovietinė kariauna  dėl ten susirinkusių daugybės žmonių  nedrįso. Po tokios žinios lengviau atsidusome, veidai pragiedrėjo, iš žmonių širdžių nuaidėjo padėkos giesmė Aukščiausiajam , dar aukščiau pakilo mūsų nešamos Trispalvės.

Niekada Lomža nematė tiek  daug lietuvių.  Vien tik iš Lietuvos  jų atvažiavo šešiolika tūkstančių. O kur dar keli tūkstančiai lietuvių iš Suvalkų, Seinų, Punsko, Lomžos.  Lyg visa Lietuva atvyko susitikti su Popiežiumi.

Miesto laukymėje, greta tuomet naujai statomos Dievo Gailestingumo bažnyčios, akį patraukė  gyvų gvazdikų žiedų sienelės fone įrengtas didžiulis altorius.  Prie jo Popiežius turėjo aukoti šv. Mišias, skirtas Lomžos vyskupystės žemdirbiams. Dalyvauti Šventojo Tėvo aukojamose Mišiose   čia susirinko apie 200 tūkstančių žmonių.  Nors visą dieną prastovėta nevalgius vėjo nešiojamų dulkių lauke – valgyti visai nesinorėjo. Lenkų skautai – berniukai ir mergaitės labai uoliai iš savo nešiojamų kibirėlių pagirdydavo ištroškusius vandeniu. Maistą atstojo dvasinis nusiteikimas. Buvo perspėta, kad čia ateiti bus galima tik iki 13 valandos, paskui neįleisią. Todėl ir pradėta rinktis iš ryto, nes norėta užsiimti geresnes, artimesnes vietas prie parengto tako, kuriuo turėjo pravažiuoti Popiežius. Tačiau to padaryti nepavyko. Žmonės pagal pažymėtą leidimo numerį buvo skirstomi į įrengtus gardus. Prie įėjimo kiekvienas kruopščiai buvo apžiūrimas. Ypač atidžiai buvo tikrinami krepšeliai. Jokio stiklinio indo nebuvo galima įsinešti.

Į Lomžą iš Lietuvos buvo atvykęs ir didelis būrys saviveiklininkų, tačiau oficialiai jiems pasirodyti nebuvo leista, motyvuojant tuo, kad tai nebuvo suderinta iš anksto.

17 valandą virš mūsų galvų pasirodė skrendantis malūnsparnis. Jis  keletą kartų apskriejo ratu   ir nuskrido.  Už keliolikos minučių netoli nuo mūsų danguje pasirodė jau žymiai didesnis, baltos spalvos sraigtasparnis. Netrukus per garsiakalbį  išgirdome informatoriaus balsą:  „Mūsų lauko erdvėje pasirodė Popiežiaus lėktuvas“…  Ši paaiškinamoji  informacija buvo pasakyta ir lietuviškai.

Apskriejęs lauką, baltasis sraigtasparnis dingo.  Po neilgo laukimo pasigirdo vis stiprėjantys plojimai. Sargybinių automašinų lydimas lauko asfaltuotame take pasirodė stiklinio gaubto uždengtas lėtai važiuojantis automobilis. Jame stovėjo, laimindamas kryžiaus ženklu susirinkusius, baltais drabužiais apsitaisęs ilgai lauktas Šventasis Tėvas.  Subangavo ištiestose rankose laikomi Popiežiaus portretai, vėliavos. Vatikano, lietuviškomis ir lenkiškomis vėliavomis buvo papuoštas altoriaus šonas bei aikštė. Pasigirdo giesmės melodija. Popiežius, dar kartą palaiminęs susirinkusius, pradėjo aukoti šv. Mišias drauge su jo laukusiais aukštais Bažnyčios kunigais – vyskupais, kardinolais.

Baigdamas šv. Mišių auką, Popiežius pasakė labai mielus žodžius, skirtus lietuviams: Meilės kupinus žodžius skiriu jums, mylimi lietuviai iš Seinų ir Suvalkų žemės, ir tiems, kurie į šią Eucharistiją ir rytdienos susitikimą atvyko iš Lietuvos į Lomžą.

Po Popiežiaus aukotų šv. Mišių aikštėje pasiliko tik lietuviai. Jiems  atvykę lietuvių kunigai aukojo šv. Mišias. Iš susirinkusių krūtinių plačiai nuvilnijo  Antano Strazdo parašyta ir vyskupo Motiejaus Valančiaus įvesta į Lietuvos bažnyčias giesmė „Pulkim ant kelių“ bei kitos religinės  giesmės.

Nekantraudami laukėme rytdienos – birželio 5-osios, kada lietuviai turės progos Lomžos Šv. arkangelo Mykolo katedroje susitikti su Šventuoju Tėvu. Jau nuo ankstyvo ryto vietos ir atvykę lietuviai pradėjo rinktis prie katedros. Vieni turėjo leidimus patekti į jos vidų, kiti – į šventorių, o treti vylėsi pamatyti Popiežių nors iš tolo. Iš 20 tūkstančių atvykusių į bažnyčią buvo įleisti vos du tūkstančiai. Man teko būti katedroje kartu su kunigu Kęstučiu Kazlausku greta Didžiojo altoriaus, visai netoli Popiežiaus.

… Plojimais sutinkami  į katedros vidų įėję Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius, tuometinės mūsų Vyriausybės atstovai.

Aštunta valanda ryto.  Visi atsistoja – į katedrą įžengia gausių plojimų lydimas Šventasis Tėvas su mūsų kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Jonas Paulius II eina lėtu žingsniu ne prie jam parengto sosto, o prie susirinkusių žmonių, juos laimindamas, paduodamas ranką, lietuviškai sveikindamasis: Garbė Jėzui Kristui. Jo rankos šilumą teko patirti ir man. Popiežiaus skaidrią šypseną, jo gerą akių žvilgsnį daug kartų teko matyti televizoriaus ekrane, tačiau šį  sykį visa tai patyriau tiesiogiai, artimai, dvasinio pakilimo šventovėje. Pagalvoji, kad kiekvieną mūsų šventę turėtų įprasminti ne išgerto alaus bokalai, ne svetimų dainuškų tarškalynės riksmas, o prasmingas dvasingumo   ryšys, dvasinis džiaugsmas, mus jungianti lietuviška daina, džiaugsmingai bei pagarbiai  pakelta Trispalvė ar Vyties ženklas. Dvasinis pradas, lemiantis  žmogaus būtį, artina žmogų ir prie Dievo, sužadina jame kuriamąsias galias, praskaidrina sielą. Tai jausdami gal ir geriau suprastume vieni kitus, būtų mažiau neteisybės, tų alinančių kivirčų, pavydo ir neapykantos. Gera būtų jei mus pasiektų dabar jau Viešpaties ramybėje esančio Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II ne kartą mūsų tautai siųstas palaiminimas.

Lietuvos kardinolas  Vincentas Sladkevičius , sveikindamas Popiežių, pažymėjo, kad čia gyvenantys lietuviai „ ne emigrantai, o nuo seniausių laikų vietiniai gyventojai, išsaugoję per kartų kartas savo brangųjį dvasinį paveldą – meilę katalikiškam tikėjimui, lietuviškai kalbai ir kultūrai“. Mūsų kardinolas tada išreiškė ir diplomatinių santykių tarp Vatikano ir Lietuvos Vyriausybės atnaujinimo viltį.

Kalbėjęs Popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad kiekvienas žmogus bei tauta turi teisę siekti laisvės ir teisingumo. Ir čia pat  į susirinkusius kreipėsi lietuviškai:

Lietuva! Girdžiu tavo balsą. Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios tautos. Ir atsiliepiu į šį balsą iš čia, kai esu taip arti. Tikiuosi, kad šis susitikimas su lietuviais Lomžoje priartins tą dieną, kai keliaujančio Popiežiaus kelyje bus ir Lietuva.

Toliau Šventasis Tėvas juokaudamas pasakė, kad jis nemokąs taip lietuviškai kalbėti kaip  kardinolas Vincentas Sladkevičius, bet iki kelionės Lietuvon išmoksiąs.  Tai nebuvo vien pasakyti žodžiai. 1993 metų rugsėjo pradžioje viešėdamas jau laisvoje Lietuvoje, atsikračiusioje  okupacinės kariuomenės,  Jonas Paulius II  visas kalbas, skirtas lietuviams, tarė gražiais, taisyklingai sukirčiuotais sodriais lietuviškais žodžiais, išreikšdamas dar kartą tikrą pagarbą ir meilę mūsų tautai.

Beveik valandą trukusį susitikimą su Jonu Pauliumi II vainikavo Švč. Mergelei Marijai – mūsų tautos globėjai, skirta Maironio sukurta ir Česlovo Sasnausko  muzikiniu apvalkalu apvilkta  giesmė  „Marija, Marija“. Ją paprašė pagiedoti pats Popiežius per mūsų kardinolą. Giesmės aiduose dar kartą pajutome tą didžiulę vienybės dvasinę jėgą, susitelkimo būtinumą, Šventojo Tėvo artumą. Prisiminėme 1988 metais  paskelbtus  Švč, M.  Marijos metus, nuo kurių stebuklingai  prasidėjo ir Lietuvos atgimimo procesas – gimė Lietuvos sąjūdis, atvedęs mūsų kraštą į Nepriklausomybės aušrą. Gaila tik,  kad kai kurie dabar įkopę į Valstybės aukštumą žmonės,  vengia ar nenori  prisiminti  tų gyvybingų mūsų tautai tuometinio Sąjūdžio turėtų idėjų.

Po  susitikimo su Popiežiumi šventas Mišias aukojo   kardinolas Vincentas Sladkevičius su Lietuvos vyskupais.

Grįždami į namus stabtelėjome prie namų slenksčio Seinuose ir Punske. Seinai buvo žymiu švietimo ir kultūros centru, kuriame plėtojosi lietuvybės židinys. Ypač 1826 metais  įkurtoje Kunigų seminarijoje.   Seminarijos daugumą sudarė lietuvių klierikai. Čia jie buvo įkūrę slaptą lietuvių klierikų draugiją, kurios tikslas – geriau išmokti lietuvių kalbą, platinti lietuvišką spaudą, domėtis savo krašto istorija, palaikyti žmonėse lietuvišką tautinę dvasią. Draugijos nariai rašinėdavo į „Apžvalgą“, „Ūkininką“, „Varpą“.  Įdomu pažymėti, kad gresiant pavojui išaiškinti ir likviduoti minėtą draugiją – ji buvo reorganizuota į klierikų penkiukių organizaciją.  Jos branduolį sudarė penki asmenys. Kiekvienas iš jų  dar organizuodavo savo penkiukes. Pažymėtina, kad vienas iš šios organizacijos pirmininkų buvo vėliau tapęs žymiu filosofijos profesoriumi ir Ateitininkų organizacijos kūrėju – prelatas Pranas Kuraitis. Dar būdamas klieriku Pranas Kuraitis 1903 metais Seinų seminarijoje per surengtą šventojo  Tomo Akviniečio minėjimą pirmą kartą viešai savo pranešimą paskaitė lietuviškai. Malonu prisiminti, kad man būnant ministrantu Kauno katedroje, turėjau progos su profesoriumi Pranu Kuraičiu pabendrauti.  Nuoširdžiai pergyvenome sovietinės okupacijos metais  jo suėmimą bei nuteisimą.

Seinų kunigų seminarija Lietuvai davė žymių rašytojų, knygnešių, mokslo žmonių. Iš jų – jau minėtas profesorius Pranas Kuraitis, Martynas Sidaravičius, Jonas Totoraitis, Jonas Reitelaitis, Pranciškus Būčys, Motiejus Gustaitis, Vincas Mykolaitis Putinas, Vincas Kudirka, Petras Kriaučiūnas…

Seinuose ir apylinkėse 1919 – 1920 metais vyko kovos su lenkų kariuomene. Deja, jėgos buvo nelygios – Seinai , vienas iš lietuviškiausių to meto kampelių buvo prarastas. Tas kovas mena nelygioje kovoje  kritusių mūsų karių  savanorių kapai Berznyko bažnytkaimio kapinėse.

Seinuose dirbo ir mirė vyskupas Antanas Baranauskas. Jį pagerbėme Katedros dešinėje koplyčioje, kur jis yra palaidotas. Prisiminėme jo jaunystės idealizmą, nemirtingąją lietuviškojo miško simfoniją – „Anykščių šilelį“.  Susitikome su čia gyvenančių lietuvių būriu. Jie pasiguodė savo vargais kovojant dėl lietuvybės išlikimo, dėl teisės lietuviškai melstis jų tėvų statytoje bažnyčioje.

Atvykus į Punską, pasitaikė malonus netikėtumas – dalyvavome naujai pastatyto kryžiaus, žuvusiems Suvalkų trikampyje lietuviams pagerbti pašventinimo ceremoniale. Punsko daugumą sudaro lietuviai. Ši vietovė ir vadinama  tame krašte gyvenančių lietuvių centru

Į namus grįžome praplėtę savo akiratį, dvasiškai praturtėję – jaunesni ir stipresni.

Šiais metais,  minint garbingojo Popiežiaus, tikro mūsų tautos bičiulio Jono Pauliaus II Lietuvoje viešėjimo 25-ąsias metines ir prisimenant    su juo susitikimą Lomžoje – dar kartą prieš akis praslenka šio žmogaus  kilni asmenybė, Vilniaus arkivyskupijos klausimo išsprendimas ją įtraukiant į Lietuvos bažnytinės provincijos struktūrą, didelio Lietuvos patrioto, garbingojo arkivyskupo Julijono Steponavičiaus grąžinimas į Vilniaus katedrą ir jo siekių išlikti lietuviškai katedrai palaikymas, susitikimai su Šventuoju Tėvu Vilniuje, Kaune, Šiluvoje, Kryžių kalne, pagaliau jo dideli nuopelnai sutraukiant sovietinės vergovės grandines, jo viešėjimo Lietuvoje vaizdai.  Prisimintinos ir   Popiežiaus atvykimo į Lietuvą išvakarėse didelį susidomėjimą turėjusios  mano parengtos kilnojamos  parodos „Jono Pauliaus II žingsniai“, rodytos  miesto mokyklose, įmonėse bei  kitose įstaigose.

Gyvenimo kelio ratas vis sparčiau  sukasi.  Tame rate – ir mūsų  buveinės paveldas,   mūsų prisiminimai:  vieni ryškesni, kiti jau išblėsę. Svarbu to rato sūkuriuose neprarasti istorinės atminties, savo savitumo, svarbu neištirpti vadinamo „pasaulio žmogaus“ kosmopolitinio liberalumo vilionėse, svarbu išlaikyti savo tautinę dvasią, jos  dvasinę  krikščionišką kultūrą, kurią taip vertino Jonas Paulius II.  Sakoma:  žmogaus  dvasia praturtėja tuo, ką ji gauna, širdis – tuo, ką duoda. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ne tik praturtino mūsų dvasią, bet ir padovanojo mums savo širdies dalį.

Artėja Baltų vienybės diena, o su ja ir popiežiaus Pranciškaus viešnagė mūsų žemėje. Tikimės, kad ir šio popiežiaus žodžiai prisidės prie Lietuvos žmonių, prie  mūsų tautos vienybės išsaugojimo, dar labiau pažadins mūsų tautos širdyje  glūdinčias dvasines kūrybines  jėgas.