90-metį švenčiantis V. Adamkus apie įsimintiniausią gyvenimo momentą: ašaros bėgo iš akių

Autorius: Data: 2016-11-03, 10:24 Spausdinti

90-metį švenčiantis V. Adamkus apie įsimintiniausią gyvenimo momentą: ašaros bėgo iš akių

Richardas Jonaitis, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt

„Negaliu neišskirti to laimingo momento, kai po 27 metų sapnų ir rūpesčių, keliantis ir gulant su mintimi apie Lietuvą, ir tvirto tikėjimo, kad vis tiek ištrūksime iš Sovietų Sąjungos okupacijos, kuri mus ištrynė iš Europos žemėlapių, sužinojau, kad galiausiai tai pavyko. [...] Aš atvirai pasakysiu, nesigėdydamas: ašaros bėgo iš akių“, – įsimintiniausią gyvenime įvykį prisimena 90-metį švenčiantis kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

LRT TELEVIZIJOS studijoje žurnalisto Richardo Jonaičio kalbintas prezidentas pasidalijo ne tik prisiminimais, bet ir mintimis apie Lietuvą, jos gamtą bei labiausiai rūpimus ir liūdinančius klausimus.

– Prezidente, pasitinkate 90 metų sukaktį. Kokie įvykiai per tuos devynis dešimtmečius Jums buvo patys įsimintiniausi?

– Žinote, tų įvykių mano ilgame kelyje, už kurį aš dėkingas likimui, buvo tiek daug, kad aš pats galvoju: kas man buvo įspūdingiausia ir reikšmingiausia? Turbūt bijočiau pasakyti, kad štai šitas vienintelis įvykis man yra pats įspūdingiausias.

Turėjau laimingą jaunystę Kaune – draugai, gimnazija, sportas… Buvo sunkių laikų – pasitraukimas [iš Lietuvos], ką nėra taip malonu prisiminti. Pradžia Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo gana sunki, tačiau pajutau džiaugsmą, kai baigiau universitetą gana sunkiomis sąlygomis. Tada pajutau tikrą dvasinį pasitenkinimą: „Štai, padariau, atlikau, pasiekiau savo, dabar viskas priklauso nuo manęs.“

Vėliau gana netikėtai pakilau iki vyriausybinio lygmens ir turėjau administracinę galią – daugiau nei 45 mln. gyventojų savo administracijoje ir 25 proc. visos Amerikos pramonės, kuri tuo metu buvo savotiškas atmosferos, gamtos, aplinkos teršėjas. Tai paliko ryškų pėdsaką mano atmintyje.

Negaliu neišskirti to laimingo momento, kai po 27 metų sapnų ir rūpesčių, keliantis ir gulant su mintimi apie Lietuvą, ir tvirto tikėjimo, kad vis tiek ištrūksime iš Sovietų Sąjungos okupacijos, kuri mus ištrynė iš Europos žemėlapių, sužinojau, kad galiausiai tai pavyko.

Nebuvau Lietuvoje tuo metu, kai buvo paskelbta jos nepriklausomybė, bet nuolat palaikiau ryšį su Lietuva ir, praėjus maždaug penkioms minutėms po Seime priimto nutarimo, Čikagoje sužinojome, kad tai įvyko. Aš atvirai pasakysiu, nesigėdydamas: ašaros bėgo iš akių. Sutapimas, bet tuo metu buvo gana didelis susirinkimas ir, kai aš, būdamas Čikagoje, iš Stasio Lozoraičio, savo gero draugo, buvusio Vašingtone, sužinojau, kad šis faktas įvyko, galvojau, kad salė sprogs nuo ovacijų, apsikabinimų, džiaugsmo ir ašarų. Spontaniškai buvo giedamas Lietuvos himnas. Tikriausiai šis momentas įsiminė labiau nei bet kas kitas.

– Po kelių dešimtmečių pertraukos grįžote į Lietuvą. Koks buvo pirmas įspūdis?

– Į Lietuvą atvykau ypatingomis sąlygomis – su diplomatiniu imunitetu, diplomatiniu Amerikos pasu. Per penkias savaites darbo, susijusio su aplinkosauga, Maskvoje (ir ne tik Maskvoje) teko pavažinėti, ir man visą laiką sukosi vienintelė mintis – kaip pasiekti Lietuvą. Nuo Maskvos iki Lietuvos – daugiausiai valanda skrydžio. 27 metus sapnavau tą momentą.

Per Amerikos ambasadą paprašiau, kad man leistų [vykti į Lietuvą] nors trumpam. Atsakymas – ne. Dar kartą įkalbėjau Amerikos ambasadorių Maskvoje kreiptis [dėl leidimo], tačiau po dienos vėl sulaukiau neigiamo atsakymo: ne, jokio leidimo Adamkui įvažiuoti į Lietuvą nėra.

Tada aš pasielgiau gal ir nelabai gražiai. Amerikos ambasadoriui pasakiau: pone ambasadoriau, esame didžiausia ir stipriausia pasaulyje valstybė, ir dabar kažkoks Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijos klerkas jums, tos didžiosios valstybės atstovui, atsako.

Žinoma, aš sąmoningai užgavau ambasadoriaus jautrią vietą. Jis dar kartą kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją ir gavo man leidimą. Ką jis pasakė, kaip jis pasielgė, nežinau, bet aš gavau leidimą įvažiuoti.

Po 27 metų pirmą kartą nusileidau Vilniaus oro uoste. Prisimenu pirmus įspūdžius. Buvau apgyvendintas „Neringos“ viešbutyje ir, kai gavau savo numerį, pradėjau galvoti apie tai, kad, pavaikščiojęs gatvėmis, visur girdėjau rusų kalbą. Per dieną išgirdau tik vieną kitą lietuvišką žodį, ir kur užeisi – ten rusai. Tas mane baisiai prislėgė.

Vos grįžus į Ameriką, ir amerikiečiai, ir Amerikos lietuviai manęs klausė, kokie mano įspūdžiai iš Lietuvos. Aš atsakiau, kad blogi vien dėl to, kad vaikštant gatvėmis ir žiūrint į žmonių veidus matai ne laisvumą, kaip Amerikoje, kur, prasilenkdamas, kartais pasisveikini su nepažįstamaisiais. Mane prislėgė tai, kad einantys žmonės beveik akių nuo grindinio nepakelia, kad tik niekam nereikėtų į akis pažvelgti. Tai man paliko slegiantį įspūdį. Pajutau, kas yra prislėgtas žmogus, ką reiškia baimė ir okupacija…

Visi kiti įvykiai yra žinomi lietuviams. O šiandien galiu pasakyti, kad matau nelabai su demokratija susijusių dalykų, kurie vyksta pasaulyje, skaitau spaudą, slegia aprašomi įvykiai, bet, kita vertus, džiaugiuosi: einame į priekį, matau iniciatyvą, veržlumą tiek pramonėje, tiek žmonių gyvenime.

Kad ir kaip būtų, matau problemas, kurias reikia spręsti, ir spręsti jas reikia greitai, bet pažanga yra. Esame Europos, laisvojo pasaulio dalis. Ypač mūsų jaunimui pasaulis yra atviras, galime semtis iš jo žinių. Žinoma, emigracijos klausimas yra sunkus, nes per palyginti trumpą laiką netekome maždaug trečdalio tautos.

Iš dalies gerai, kad jaunimas domisi, tačiau išvažiuoja talentingi žmonės. Lietuva netenka daug talentų, bet, pasižvalgius po didžiuosius miestus, [džiugina] pasiekimai moksle ir išradimai technologijų srityje. Pabrėžiu būtent didžiuosius miestus, nes nuvažiavus į provinciją, suspaudžia širdį matant liūdnoką vaizdą.

Padarėme milžinišką pažangą, jau nekalbu apie mūsų mokslo laimėjimus, o ypač kūrybinį gyvenimą – muzikos pasaulyje, literatūroje yra kuo pasididžiuoti. O pats svarbiausias faktas turbūt yra tas, kad galų gale esame tarp laisvų Vakarų pasaulio valstybių, turime savo svarų žodį, galime jį išsakyti ir esame girdimi.

– Tarp ryškiausių įvykių minite jaunystės metus, pasitraukimą iš Lietuvos, įsikūrimą Čikagoje ir studijas, bet neminite 1998-ųjų ir 2004-ųjų, kai tapote mūsų šalies prezidentu. Juk tai – didžiulis įvykis Jums pačiam?

– Aišku, tai paliko didelį įspūdį, bet aš sąmoningai neminėjau to atsakydamas į pirmą klausimą, nes visi tai žinome. Turėčiau pasakyti, kad niekad apie tai nesvajojau ir žinau, kad tai yra turbūt aukščiausias pasiekimas mano gyvenime. Mano vienintelis tikslas buvo ir yra atnešti naują dvasią, sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas, įeiti į tarptautinę bendruomenę, ką ir pavyko padaryti.

Šiandieną jaučiu likusį kaltės jausmą, nes man nepavyko Lietuvoje įgyvendinti švietimo reformos, išspręsti socialinių klausimų. Bet viena iš laimingiausių dienų buvo tada, kai gavau Lietuvos žmonių pasitikėjimą ir progą bandyti įdiegti tai, kas, mano supratimu, yra svarbu laisvam žmogui laisvame pasaulyje, ir žvelgiant į ateitį, reikia tikėtis, kad nesustosime, o eisime kartu su visu laisvu pasauliu.

– Į prezidento pareigas įeina daugybė dalykų: susitikimai su politikais, ambasadoriais, galbūt kažkokie rutininiai dalykai, taip pat susitikimai su Lietuvos žmonėmis. Kurios iš prezidentinių pareigų Jums labiausiai patikdavo? Galbūt yra ir tokių dalykų, kurie nepatikdavo?

– Maloniausia pareiga man buvo susitikimai su žmonėmis. Esu apvažiavęs nemažai, kalbėjęsis su žmonėmis, o jautriausias, šilčiausias tų susitikimų elementas buvo jaunimas.

Kalbant apie prezidento darbą, turiu pripažinti, kad buvo sunkumų, ir šiandieną aš galvoju, kad [sunku] ir dabartiniams prezidentams, ir būsimiesiems, sprendžiant tas sunkias socialines problemas, kurios slegia Lietuvą.

Ir man lygiai taip pat. Galbūt mano prezidentavimo pirmosios kadencijos metu sunkiausias uždavinys buvo kaip nors sutramdyti tą kriminalinį elementą. Tuo metu, kai prasidėjo mano, kaip prezidento, darbas, man siaubą keldavo nusikaltimai, vagystės, įsilaužimai… Atrodo, kad kiekviena diena atnešdavo ką nors panašaus. Žinoma, padėtis pagerėjo, bet vis tiek buvo nepatenkinama. Prisimindamas tą laikotarpį, išskirčiau Lietuvos žmonių saugumo, teisės klausimus, kurie pamažu tvarkėsi, bet gana sunkiai.

Kad ir kaip būtų, Lietuvos žmonės tikriausiai prisimena siaučiančias gaujas, kurios organizuotai baugindavo lietuvius, ir tai kėlė nesaugumo, baimės jausmą Lietuvoje. Tad ši sritis, ko gero, buvo sunkiausia, tačiau tai įveikėme, nors nevisiškai.

Kiekvieną rytą peržvelgiu keturis ar penkis laikraščius ir matau aprašomus nusikaltimus, vagystes, finansinius nusikaltimus. Galiu prisipažinti – tuos laikraščius apžvelgiu per pusvalandį, akimis perbėgu per antraštes ir skaitau tik dėmesį patraukusius įdomesnius, svarbesnius tekstus. Bet apie nusikalstamo pasaulio šlamštą – nusikaltimus, žudymus, vaikų mėtymus į šulinį – net neskaitau.

Mane labai liūdina ne tik tai, bet ir kitos socialinės problemos: kai matau vyresnius žmones, nesuduriančius galo su galu. Švaistomasi šimtais tūkstančių litų ar eurų, kurie panaudojami ten, kur veda interesai, o pagalbai žmonėms pinigų trūksta. Man liūdna, bet tikiuosi, kad, laikui bėgant, įveiksime ir tą problemą.

Dabar yra sudaroma nauja vyriausybė. Girdžiu pasitarimus ir džiaugiuosi, kad mūsų Seimas įgauna naują veidą, bus daugiau kaip pusė naujų, jaunų žmonių, kas parodo, kad jaunoji karta domisi mūsų politika.

Bet girdžiu ir diskusijų, kuriose minimi pirminiai, aukščiausi naujos vyriausybės uždaviniai – rūpinamasi alkoholio kainomis, o ne socialinių reikalų sprendimu, žmonių gerovės lygio pakėlimu. Turime susidėstyti tikslus taip, kad galėtume žengti į priekį ir kad kiekvienas Lietuvos žmogus galėtų pajusti, kad jo gyvenimo gerovės lygis yra pakilęs. Svajoju, kad naujoji vyriausybė persvarstytų pirminių problemų klausimus.

– 1998-ųjų vasario 26-ąją, kreipdamasis į susirinkusius Katedros aikštėje, sakėte: „Mums nereikia tuščiažodžių šūkių, mums reikia veiklaus, iniciatyvaus patriotizmo, reikia piliečio, jaučiančio tėvynę savyje, auginančio ją.“ Dabar yra 2016-ieji. Kaip mes turėtume auginti tėvynę savyje?

– Manau, kad ta kryptimi jau esame šį tą nuveikę. Su kiekviena diena judėjome į priekį, nors galvojau, kad galima būtų judėti dvigubai greičiau. Mūsų jaunimas auginamas patriotine dvasia, neprimesta svetimų okupacinių jėgų. Kad ir kaip būtų, gyvenimo lygis yra pakilęs.

Reikia daugiau pastangų, reformos. Reikia pertvarkyti švietimo sistemą, kuri nejuda, peržiūrėti teisėsaugą, įstatymus. Tai yra klausimai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Bet mes vis tiek darome pažangą, negalime sakyti, kad esame atsilikę. Ko gero, kai kuriose srityse pasiekėme ne tik Vakarų kultūros lygį, bet ir esame juos pralenkę savo išradimais, specialistų pasiekimais, esame pirmaujantys pasaulyje. Tai džiugina mane ir nuteikia labai viltingai.

– Naujos knygos pavadinimu „Valdas Adamkus. Pokalbiai nesilaikant protokolo“ autorius Arnas Ališauskas įžangoje rašė: „Kas įsiminė – tai Jūsų nuolatinis klausimas „Ką kalba jaunimas?“ Kodėl Jums toks svarbus jaunimas? Kaip regite Lietuvos jaunimą ir kokių galimybių dabar tas jaunimas turi?

– Jaunimas yra Lietuvos ateitis, tie, kas kurs Lietuvą po mūsų. Ir mes jiems turime tą Lietuvą palikti tokią, kad jie turėtų progą žengti į priekį. Aš matau trūkumų: dalis talentų išvažiuoja iš Lietuvos, o kiti, nedarbo ar ko kito [verčiami], jei neatstovauja nusikalstamam pasauliui, tai praleidžia laiką beprasmiai.

Todėl mano savotiška pareiga yra atkreipti dėmesį į jaunimą, kad tas jaunimas pateisintų mūsų viltis, pateisintų visų žmonių tikėjimą laisve, kad turėtų tikslą išlaikyti Lietuvos prestižą pasaulyje, eiti su pasauliu ir kai kur netgi pasauliui parodyti pavyzdį.

– Pakalbėkime apie meilę. Beveik pusė Lietuvoje susituokusių porų išsiskiria. Jūsų su ponia Alma santuoka trunka daugiau nei 65 metus. Kas yra geros ir tvirtos santuokos pamatas?

– Pirmiausia tai yra žmogaus meilė žmogui. Tai yra visiems žinoma. Skyrybos ir kitos problemos, man atrodo, kyla iš to, kad ne tik jaunose šeimose, bet ir apskritai trūksta pagarbos žmogui, susipratimo, bandymo kasdienybėje iškylančius konfliktus išspręsti kompromiso ar susitarimo, išsiaiškinimo būdu. Tarp dviejų žmonių trūksta bandymo susitarti. Nereikėtų spjauti į viską ir išsiskirti. Jei šeimos nėra, kenčia vaikai; išsiskyrimas turi neigiamos įtakos jiems.

Reikia mylėti kitą žmogų, suprasti, gerbti kito nuomonę, bet kartais prisilaikyti ir savosios. Sutarimas yra svarbiausia. Kantrybė ir pagarba. Turime tai įsisąmoninti, ir abi pusės turi stengsis gyventi pagal tą principą. Tai negali būti vienos pusės sprendimas, čia turi būti abiejų vienas kitą mylinčių žmonių ieškojimas gero kelio, gerovės ne tik sau, bet ir aplinkai.

– Pasikalbėkime apie dar vieną Jums labai svarbią temą – gamtą. Prisiminkime 2006 metus, kai Kuršių Nerijoje kilo didžiulis gaisras – išdegė 235 hektarai Smiltynės miško. Duodamas interviu televizijai su didžiuliu liūdesiu kalbėjote apie šį gaisrą…

– Mane dar šiandien apima siaubas, kai prisimenu, kaip išgirdau, kad Neringoje dega mūsų pušynas. Be išgyventų karo baimių, tai turbūt buvo labiausiai sukrečiantis įvykis mano gyvenime. Kai tik buvo apgesintas gaisras, iškart nuskridau į vietą ir pamačiau siaubingą vaizdą. Dar ir šiandien važiuojant pro šalį į Nidą, galima matyti nukentėjusius plotus. Apsaugok, Dieve, kad daugiau nieko panašaus neįvyktų bet kurioje Lietuvos vietoje.

Džiugu tai, kad mūsų visuomenė, jaunimas, miškų tvarkymo įstaigos sureagavo labai greitai, tuomet susodintos pušaitės dabar jau gerokai pakilusios nuo žemės. Tikriausiai savo gyvenime nesulauksiu to pušyno, kuriuo Lietuvoje džiaugėmės ir didžiavomės, atgimimo, bet visiškai tikiu, kad kada nors vėl turėsime atgijusį pušyną, kuriuo galėsime džiaugtis.

Žinoma, tai priklauso nuo mūsų, mes turime dėti visas pastangas, kad tokie atvejai – tyčiniai ar ne – nepasikartotų. Reikėtų daugiau dėmesio kreipti į gamtos apsaugą, jos priežiūrą. Reikia, kad gamtos apsaugos įsisąmoninimas įvyktų ne kam nors nutikus. Tai turi prasidėti šeimoje. Mano supratimu, jaunimas, augdamas, turi įgyti meilę aplinkai, gamtai ir savitai įsipareigoti, suprasti: tai yra mano turtas, mūsų visų turtas, ir mes turime daryti viską, kad tas turtas išliktų iš kartos į kartą.

– Kokie gamtos kampeliai Lietuvoje Jums yra patys gražiausi?

– Tai – sunkus klausimas, negalėčiau išvardinti kokio trejeto. Mano supratimu, Lietuvos kraštovaizdis yra ypatingas. Mes neturime Alpių, kalnų, bet mūsų lygumos yra gražios, turime kuo pasidžiaugti.

Turbūt vis tiek turėčiau išskirti Neringą. Ji graži ne tik mums, bet ir pasauliui, kuris ją pamato. Žmonės, pamatę Neringą pirmą kartą, klausia, kodėl, turėdami tokį gamtos grožį mes jo nereklamuojame, neparodome visam pasauliui ir laikomės vien tik sau.

Tad Nida, Neringa man daro ypatingą įspūdį. Zarasų kraštas visai kitoks, taip pat turi savitą grožį. Negaliu išvardinti visko, bet nuoširdžiai sakau: Lietuva – išskirtinis kraštas savo grožiu, ypatingumu. Žinoma, kitos vietos Europoje taip pat turi savo išskirtinį grožį, kitokią gamtą, nei Lietuvoje, bet jaučiu, kad mes nė kiek nenuskriausti. Lietuva yra graži, ir mūsų pareiga – ją tokią išlaikyti.

– Ar gamta gali suteikti paguodą sunkiais momentais? O galbūt ir Jūs, būdamas prezidentu, gamtoje ieškodavote kokių nors atsakymų?

– Sprendimų gamtoje neieškodavau, bet gamta man visuomet būdavo atgaiva, atsipalaidavimas. Džiaugdavausi kiekviena valanda, kiekviena minute. Gamta – vienas iš mūsų stipriųjų ramsčių, padedančių džiaugtis gyvenimu.

– Kokią Lietuvą matote po dešimties metų?

– Mano Lietuvos vizija yra tokia: noriu, kad Lietuva klestėtų, eitų į priekį, mūsų jaunimas niekad nepamestų iš savo akiračio Lietuvos vizijos, ir tai pasiektume nuoširdžiu darbu, nuoširdžiu bendravimu ir nuoširdžia meile savo kraštui.

Jei kiekvieno žmogaus širdyje nebus to gero noro, tikslo, egzistuosime, bet turbūt labai tuo pasidžiaugti negalėsime. Mano linkėjimas ateinančioms kartoms yra tvirtai mylėti Lietuvą savo gyvenimu, darbais, įsitikinimais, visuomet atsižvelgti į artimą ir, reikalui esant, jam padėti.

http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/153105/90_meti_svenciantis_v_adamkus_apie_isimintiniausia_gyvenimo_momenta_asaros_bego_is_akiu#wowzaplaystart=2576000&wowzaplayduration=987000

Lietuva ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra