70 metų jubiliejus – be geriausio kadro

Autorius: Data: 2012-08-16, 13:01 Spausdinti

Praėjusią savaitę garbingą 70 metų jubiliejų minėjo vienas iš žymiausių Lietuvos fotomenininkų brolių Černiauskų – Mindaugas.

Šia proga Molėtų viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta spaudinių paroda, Molėtų krašto muziejuje – aptarta brolių Černiauskų ir jų draugų surengta paroda. Šia proga apie ilgą nueitą fotografo kelią kalbėjomės su jubiliatu ir jo meiliai vadinamu broliuku Algimantu. Nors jubiliejų minėjo vienas iš žymiųjų fotografų brolių Černiauskų – Mindaugas, tačiau į pokalbį atėjo ir Algimantas, nes, kaip vėliau sužinota, jie kitaip negali. Kai kas brolius Černiauskus lygina su lietuvybės skleidėjais broliais Vileišiais, kurie, kaip ir Černiauskai, rašydavosi tik pavardę neatskleisdami savo, kaip asmenybės išskirtinumų, nes manė viską darantis vardan vieno tikslo – Lietuvos tautinio atgimimo, ir šiems darbams atidavė brandžiausius savo gyvenimo metus.

Mindaugas ir Algimantas Černiauskai, lygiai taip pat, visą gyvenimą stengėsi vienas kitą papildydami, vardan Lietuvos, tik savaip, į ją žvelgdami per fotoobjektyvą, tačiau visus darbus skyrė taip pat Lietuvai. Dirbo visus tuos 40 metų abu broliai ir tebedirba vedami meilės savo kraštui, žmonėms, artimui, bei sako, kad svarbiausia Lietuvą ne žodžiais, bet darbais mylėti, tuomet ir gyventi čia bus daug geriau. Kad ir labai norėtum, bet negalėtum atsikirti, kuri nuotrauka yra kurio, nes, atrodo, jie abu žvelgia taip pat, taip pat mato pasaulį ir juo džiaugiasi. „Mes esame broliai ir didžiuojamės tuo, todėl vienas kitą taip ir vadiname. Nėra taip svarbu, ką mes padarėme kiekvienas atskirai, svarbiausia – ką padarėme kartu, nes svarbu – ką daro tauta, ką sugeba sukurti valstybė. O apskritai apie visus šiuos asmeninius dalykus mes žadame išsamiai papasakoti penktojoje savo knygoje, kuri jau yra sudėliota mintyse. Pirmoji mūsų knyga buvo išleista su Molėtų krašto muziejaus pagalba, vėliau savo laiko sulaukė ir dar trys knygos, savo laiko sulauks ir penktoji. Svarbiausia, tiek kuriant nuotraukas, tiek leidžiant knygas išlaukti tinkamo momento, o kada jis ateis žino tik Aukščiausias“, – sakė broliai bei pasakojo, kad jiedu rimtai fotografuoti pradėjo nuo 1977 metų, tuomet pirmą ir vienintelį kartą respublikinėje parodoje dalyvavo kaip atskiri autoriai ir abu laimėjo po diplomą.

Fotografija namuose juos lydėjo nuo vaikystės, nes tėtis jaunystėje, prieš karą, fotografavo. Mindaugas pasakojo puikiai atsimenąs, kaip po karo tėčiui suko dviračio pedalus, kad degtų lemputė, o tėvelis kontaktiniu būdu spausdino nuotraukas. Jų tėtis buvo labai darbštus žmogus ir fotoaparatą buvo įsigijęs dar prieš karą, tačiau fotografija jam tebuvo galimybė užfiksuoti tai, kas gražu, artima. Apie visą tuometinę fotografijos virtuvę vyriškiai kalbėjo, kad dar prieš karą buvo puikiai išvystyta paštų sistema, tad fotografai tik užsakydavo iš Akfos prekes ir po dviejų savaičių jau jas gaudavo. Taip pat tuo metu į Vokietiją specialiuose vokuose jau galima būdavo siųsti juostas ir sulaukti nuotraukų. Anot pašnekovų, ne tik ši, bet ir leidinių prenumeratos sistema kaimuose tuomet būdavo daug geriau išvystyta ir kaimo žmonės prenumeravo bei skaitė daug daugiau spaudos nei šiais laikais. Žinoma, ir žmonės buvo visai kitokie, jie tiek daug kaip šiandien nereikalavo, mokėjo džiaugtis tuo, ką turi, buvo orūs, kas puikiai atsispindi nuotraukose. O ir nuotrauka tuomet buvo vertinama visai kitaip, nes tai buvo brangus malonumas, kuris daugeliui žmonių leido pažinti kitus kraštus. Žmonės fotografavimui ruošdavosi kaip didelei šventei. Šiandien fotoateljė beveik nebeliko, retas kuris fotografas jose užsiima žmogaus gyvenimo atspindžio kūrimu nuotraukoje, kaip tai būdavo daroma anksčiau. Fotosesijos jau yra visai kas kita, tai gerų kadrų gaudymas. O į klausimą apie geriausią savo gyvenimo nuotrauką abu broliai atsakė, kad pačios geriausios nuotraukos per šį gyvenimo laikotarpį jie dar nepadarė, nes kol kas dar vis tik mokosi gerai fotografuoti.

Kas jums yra fotografija – darbas, gyvenimo būdas, o gal turite ir savo apibūdinimą? Kaip vertinate šiuolaikinę fotografiją?

Fotografiją priskiriame baisioms priklausomybių ligoms, nes ji, kaip narkotikas – iš jos pinigų mes neužsidirbame, tačiau jai išleidžiame labai daug laiko ir lėšų. Nors su fotoapataru rankose praleista labai daug metų, tačiau dar ir šiandien mes jį kaskart imame su virpuliu, nes fotoaparatas mums yra gyvas daiktas – tęsinys mūsų. Ir archyvas, jeigu kiti fotografai gali pasigirti padarę tūkstančius nuotraukų, tai mes – tik kelis šimtus, tačiau ir iš jų dar nemažai būtų tokių, su kuriomis negailėdami galėtume atsisveikinti, nes jos neatitinka mūsų pačių sau išsikeltos kartelės. Jeigu per metus padarome 5 geras nuotraukas, jau manome, kad metai buvo geri. Mes išieškome kiekvieno kadro, nešaudome taip, kaip jaunimas dabar, kur papuola, o tuomet tik iš šimtų renka vieną pavykusį kadrą, tačiau tada kyla klausimas ar tai – menas, ar atsitiktinumas? Nuotraukos daromos juostiniu fotoaparatu ar spaudžiant ant plokštelės to neleidžia. Kai kurios mūsų nuotraukos yra padarytos iš vieno ar dviejų dublių. Fotografuoti šiais laikais gali kiekvienas, tačiau pastebėti tinkamą, daug pasakantį kadrą labai sunku. Jauni autoriai kuria ciklus, tačiau retas kuris išdrįsta kurti vieną fotografiją, nes tai padaryti yra labai sunku. Galime sukurti Molėtų kaminų ciklą ir tai padaryti per pusdienį, bet galima ilgai ieškoti ir rasti vietą iš kurios matysis daug Molėtų kaminų ir visus juos nufotografuoti vienoje nuotraukoje. Gerų kadrų ieškojimams reikia laiko, kurio jaunimas nenori skirti, nes kartais reikia savaitės ar net ilgesnio laikotarpio, kad padarytum gerą nuotrauką. Baisiausias dalykas, kuris gali nutikti fotografui, tai, kad jis pradeda kartotis. Mes labiausiai mėgstame fotografuoti žmonės, o žmogaus veidas pats kalba už save, tačiau norint gražiai nufotografuoti žmogų, reikia į jį mylėti, žiūrėti į jį su pagarba. Niekada nerodėme ir nenorėjome parodyti žmogaus nuopolio, to mums nereikia, nes silpnybių turime visi. Peizažo, žmogaus du kartus tokio paties nenufotografuosi niekada, kiekviena kartą tokios nuotraukos prilygsta sustabdytai dieviškajai akimirkai. Lygiai taip pat, darant nuotraukas juostiniu fotoaparatu, jos niekada neišeina vienodos, o su šiuolaikine technika gali nors ir šimtą vienodų nuotrakų padaryti, jos gražios, ryškios, bet bedvasės. Nuotrauka atspausta rankomis, mums daug gražesnė, gyvesnė, tarsi kupina tos vadinamosios dieviškos medžiagos, kuri matoma tik profesionalo akiai. Rankomis darytos nuotraukos gal ir ne tokios tobulos, bet jose yra dvasia. Šiuolaikinę fotografiją galėtume prilyginti vaikščiojimu ašmenimis, nes labai greitai gali paslysti ir iš norėtos labai geros nuotraukos nieko negauti. Šiuolaikiniai jauni fotografai – ieškotojai – menininkai, bet ir tai yra gerai, nes tik ieškojimuose gimsta esmė. Tačiau, nereikia pamiršti, kad svarbiausia fotografijoje yra esamo momento, nuotaikos fiksavimas, sugebėjimas ją perteikti kuo natūraliau, o estetiniais dalykais, jau turėdamas gerą nuotrauką, gali įvairiai žaisti laikui bėgant. Mindaugas ir šiandien fotografuoja tik juostiniu fotoaparatu, o aš perėjau prie skaitmeninio, tačiau kartas nuo karto vis pasvajoju apie grįžimą prie juostinio fotoaparato.

Ar esate fotografavę vienas kitą?

Ir taip, ir ne. Yra nemažai kadrų, kuriuose esame užfiksavę vienas kitą. Dažnai mūsų pačioje pradžioje klausdavo, kaip mes fotografuojame dviese, juk fotografija yra labai intymus dalykas ar žiūrime per tą patį objektyvą? Mes tą patį objektą fotografuojame iš kelių taškų, tad vienas kito siluetus esme užfiksavę, tačiau specialiai fotoportretų vienas kito nedarėme.

Kodėl be nuotraukų nutarėte leisti ir knygas?

Lietuviai – unikali tauta, turinti kuo didžiuotis, juk kas trečias lietuvis yra Leonardas da Vinčis, tačiau ne kiekvienam jo gyvenimo kelyje pavyko sutikti tinkamus mokytojus, kurie jį pakreiptų tinkama linkme. Vaizdu gali pasakyti labai daug, tačiau, kai kalbiesi su žmogumi apie jo gyvenimą, labai daug lieka už kadro nepasakyta. Tos istorijos labai įdomios, mūsų pačių drauge su tais žmonėmis išgyventos, tad norisi, kad ir jos būtų plačiau žinomos. Tačiau su žodžiais, kaip ir su nuotraukomis, labai sudėtinga, nes reikia daug ieškoti, reikia turėti labai turtingą žodyną, norint, kad žodis su žodžiu puikiai derėtų ar į sklandų sakinį susijungtų, o dar geriau būna, kai gali rasti vieną žodį, kuris visą sakinį turiniu atspindi. Su knygomis susijusi ir smagiausia gyvenimo dovana, kurią gavome labai netikėtai užsukę į vieną sodybą pas kaimo žmogų ir jis iš spintos gilumos, suvyniotą į drobulę, kaip didžiausią brangenybę, ištraukė mūsų knygą. Tokia akimirka niekam neprilygs.

Kokią įsivaizduojate fotografijos ateitį?

Labai sunku prognozuoti, nes prieš dešimt metų niekas net įsivaizduoti negalėjo, kad fotografija taps skaitmeninė, kad atsiras tiek daug įvairių galimybių. Tačiau, kaip nemirė teatras atsiradus kinui, tai liks ir analoginė fotografija visada šalia prie vis modernėjančių naujovių.

Kalbėjosi Monika Rybelienė, Molėtai

Autorės nuotr.

Nuotraukoje: Fotomenininkai broliai Černiauskai

Voruta. – 2012, rug. 1, nr. 18 (756), p. 11.

Fotomenininkai , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra