Autorius: Voruta Data: 2013-02-04 , 13:07 Spausdinti

2013 m. vasario 6 d., trečiadienis, 17.30–18.30 val. LDM Taikomosios dailės muziejus

Istorikai D. Mačiulis, R. Petrauskas, D. Staliūnas studijoje „Kas laimėjo Žalgirio mūšį?“ atskleidžia kaip ir kodėl kito Žalgirio mūšio vaizdinys Vidurio ir Rytų Europoje: kaip lenkiškoje tradicijoje jis turėjo padėti sureikšminti lenkų ir Jogailos vaidmenį, kaip lietuviai pergalę priskyrė Vytauto sumanumui ir drąsai, o sovietiniai ideologai siekė šį istorinį mūšį paversti amžinu broliškų sovietinių tautų draugystės įrodymu. Ir kodėl šis vėlyvųjų viduramžių mūšis turi keturis pavadinimus – Tannenberg, Grunwald, Žalgiris, Дуброуна?

Knyga pradedama mūšio aprašymų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu analize. Pirmoji mūšio aktualizacija pastebima XVI a. LDK raštijoje, kuomet Žalgiris tapo svarbia ankstyviausio lietuviško istorinio pasakojimo dalimi. Mūšis plačiai vaizduotas to meto kronikose ir metraščiuose, prisimintas ir politiniuose debatuose su lenkais Liublino unijos išvakarėse. Vėliau iki maždaug 1940 m., t.y., kol Lietuvoje dominavo antilenkiškas istorinis naratyvas, šis istorinis įvykis nevaidino svarbesnio vaidmens krašto istorinėje kultūroje. Išimtimi tapo tik jubiliejiniai – 1910 m., kai lenkai organizavo dideles iškilmes tuo metu Austrijos-Vengrijos imperijai priklausiusioje Galicijoje, pirmiausia – Krokuvoje. Tais metais visų ideologinių pakraipų lietuvių laikraščiai „prisiminė“ šią datą. 1910 m. jubiliejaus šventimas maksimaliai išryškino tai, jog šio mūšio vaizdinys yra kelių modernių tautų (lietuvių, lenkų, baltarusių) atminties kultūros savastis, o LDK simbolinio istorinės atminties kapitalo dalybos pasiekė savo apogėjų. Tarpukario Lietuvos atminimo kultūroje buvo apstu istorinių vaizdinių iš LDK epochos – pastarieji pirmiausia tarnavo lietuviško valstybingumo tradicijos liudijimui, o jų priešakyje stovėjo Vytauto Didžiojo vaizdinys. Žalgirio mūšio vaizdinys pirmiausia buvo pajungtas šio valdovo kulto kūrimui – pergalė šiame mūšyje laikyta geriausiu Vytauto Didžiojo karinio genijaus įrodymu. Tarpukario Lietuvoje Žalgirio mūšio vaizdinys intensyviai naudotas ir konstruojant pasakojimą apie senas šlovingas lietuviško ginklo tradicijas.

1940 m. Lietuvai praradus nepriklausomybę ir tapus Sovietų Sąjungos dalimi lietuviškoji atminties kultūra  buvo adaptuota sovietiniam istorinės atminties kraštovaizdžiui. Ypač plačiai Žalgirio mūšio vaizdinys naudotas sovietinėje antinacinėje propagandoje II pasaulinio karo metu.  Sovietiniame propagandos diskurse vokiečių naciai buvo paversti kryžiuočių ainiais, šiuos prisiekinėta sumušti surengus „antrąjį Žalgirį“, kuriame bus galutinai sutriuškinta „fašistinė gyvatė“. II pasaulinio karo metais Žalgirio idėja tarnauja kaip būsimo neišvengiamo nacių sutriuškinimo simbolis  ir kaip ryškiausias vaizdinys, liudijantis istorinę lietuvių ir slavų ginklo brolybę, kuri  naudojama iliustruoti taip vadinamajai „tautų draugystės“ ideologemai. Žalgirio simboliu tuo metu aktyviai naudojosi ne tik sovietinės Lietuvoje veikėjai, bet ir vyriausieji Sovietų Sąjungos propagandinio diskurso „inžinieriai“.

Pokariu, sovietinėje Lietuvoje, Žalgirio vaizdinys toliau visuomenės istorinėje atmintyje diegtas kaip istorinis („kovoje prieš bendrą priešą patikrintas“) lietuvių ir slavų tautų draugystės simbolis.  Toks Žalgirio mūšio vaizdinys buvo įtvirtintas  oficialiame sovietiniame Lietuvos istorijos naratyve šešto dešimtmečio pabaigoje. Šiame naratyve akcentuoti istoriniai lietuvių ryšiai ne su lenkais, bet su rusais. Tiesa, opoziciniuose visuomenės sluoksniuose, taip pat iš dalies emigracijoje, tokia oficiali mūšio interpretacija (istorijos moksle propaguota pirmiausia Juozo Žiugždos) neprigijo. Tuo tarpu sovietinę interpretaciją įgijęs Žalgirio mūšis įgijo teisę „legalizuotis“ atminties kultūroje sovietinėje Lietuvoje.  Be to, šios ideologinės Žalgirio mūšio vaizdinio interpretacijos apnašos lietuviškai visuomenei netrukdė didžiuotis šiuo istoriniu įvykiu, simbolizuojančiu LDK galią.

Šioje knygoje analizuojama ne tik mūšio interpretacijų kaita istoriniuose veikaluose bei publicistikoje ar propagandoje, bet ir grožiniuose kūriniuose, vaizduojamajame mene, taip pat šio simbolio sklaida kitose sferose.

Įėjimas į renginį laisvas.

Renginyje dalyvauja:

Dr. Dangiras Mačiulis Lietuvos istorijos institutas

Prof. dr. Rimvydas Petrauskas Vilniaus universitetas

Dr. Darius Staliūnas Lietuvos istorijos institutas

Dr. Darius Baronas Lietuvos istorijos institutas

Dr. Jolita Mulevičiūtė Lietuvos kultūros tyrimų institutas

Moderuoja doc. dr. Nerijus Šepetys Vilniaus universitetas

Renginio organizatorius: Lietuvos istorijos institutas Renginio partneriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus, leidykla „Mintis“

Uncategorized D. Mačiulis, knyga „Kas laimėjo Žalgirio mūšį?, Lietuvos istorijos institutas, R. Petrauskas