Lietuvių Dievo Gailestingumo simpoziumas Brazilijoje

Autorius: Data: 2012-03-30, 08:17 Spausdinti

Rima GIRNIUVIENĖ, JAV LB Bostono pirmininkė

Popiežius Jonas Paulius II 1993 metais beatifikavo „Dievo gailestingumo apaštalę“, Vilniuje ir Krokuvoje gyvenusią seserį, Faustiną Kovalską. Jubiliejiniais 2000 metais jis ją paskelbė Bažnyčios šventąja, kartu įsteigdamas Dievo Gailestingumo šventę, kuri yra minima sekmadienį po šventųjų Velykų. Ypatingą pamaldumą Dievo gailestingumui Šventasis Tėvas patvirtino šiai temai paskirdamas vieną pirmųjų savo enciklikų „Dives in Misericordia“ („Apstus gailestingume“), kuri buvo paskelbta dar 1980 metais.

2011 metus Lietuvos vyskupai paskelbė Dievo gailestingumo metais. Vilniaus Arkikatedroje buvo pašventintos ir į visas Lietuvos vyskupijas išlydėtos paties Išganytojo, per šv. Faustiną perduotu prašymu, Vilniuje nutapyto ir tikinčiųjų Dievo Gailestingumo šventovėje gerbiamo Gailestingojo Jėzaus paveikslo foto kopijos. Visus metus jos keliavo iš parapijos į parapiją, iš bendruomenės į bendruomenę ne tik Lietuvoje, bet ir tarp tautiečių užsienyje, primindamos tikintiesiems, kad pagrindinė Dievo savybė yra jo gailestingumas – belieka tik jį priimti ir sąmoningai tuo gyventi. 2012 metų kovą šis paveikslas iškilmingai atkeliavo pas Braziljos lietuvius į Sao Paulo miestą Pietų Amerikoje.

2012 m. kovo 10 d. Sao Paulo mieste (Brazilijoje) įvyko Dievo Gailestingumo simpoziumas. Jis buvo suorganizuotas prelato Edmundo J. Putrimo iniciatyva ir įgyvendintas, padedant Brazilijos, Kanados bei JAV lietuviams bei Brazilijos katalikams. Simpoziumas buvo gražus pavyzdys, kaip lietuviai katalikai iš skirtingų pasaulio kraštų gali gražiai bendradarbiauti su Sao Paulo katalikų bendruomene, suruošiant puikų renginį.

Dievo gailestingumo simpoziumas vyko Mosteiro San Bento (šv. Benediktino vienuolyno) salėje, Sao Paulo miesto centre. Vienuolynas buvo įkurtas 1664 metais. Dalyvių susirinko apie 350.

Sveikinimo žodį pasakė Benediktinų vienuoijos Abatas Mathias Tolentino Braga. Po jo kalbėjusio prel. E. J. Putrimo kalbą, Lucia Juodelytė vertė portugališkai ir susirinkusiems atskleidė sunkų Lietuvos kelią sovietmečiu, kaip, kad šiek tiek kitu aspektu iš dalies tą daro per visą pasaulį šiuo metu „žygiuojanti“ Rutos Sepetis knyga „Tarp pilkų debesų“ („Between Shades of Gray“ ), kuri jau išversta į 22 pasaulio kalbas.

Prel. E. J. Putrimas savo įžanginėje kalboje sakė, kad Brazilijoje yra daugiau nei 100 000 lietuvių kilmės gyventojų. Emigracija iš Lietuovs į Braziliją tęsėsi nuo 1923 m. iki 1940 metų, kai Sovietų Sąjungos tironas Josifas Stalinas okupavo Lietuvą ir ją per prievartą inkorporavo į falsyvinę valstybę pavadinta Sovietų Sąjunga. Ištisus10 metų nuo sovietų okupacijos pradžios įvyko didžiausias žmonių praradimas, kai šimtai tūkstančių nekaltų žmonių iš Lietuvos ir kitų rytų Europos kraštų buvo ištremti gyvuliniais vagonais į tolimą Sibirą. Ši baisi kelionė užtrukdavo net 3 mėnesius. „Man pernai per Velykas teko aplankyti dvi lietuvių bendruomenes Irkutske ir Krasnojarske visai netoli Kinijos ir Mongolijos „rubežiaus“. Buvau sujaudintas, kai žmonės pasidalino savo ištrėmimo istorijomis. Tuo pačiu buvau ir sužavėtas, kad per tokius gyvenimo sunkumus sustiprėjo šių tremtinių noras išsaugoti savo tikėjimo vertybes bei pasitikėjimą Dievu. Aplankydamas lietuvių šeimas Sibire ir keletą katalikų bažnyčių, kurios vėl buvo atidarytos po Sovietų Sąjungos imperijos sužlugimo, pastebėjau, kad daug kur pagarbiai yra pakabintas Dievo Gailestingumo paveiklas.“

Mes liekame dėkingi Dievui už palaimintąjį Joną Paulių II, kuris rėmė katalikų bažnyčią Lietuvoje per sovietinę okupaciją. Dėl KGB policijos persekiojimų, Katalikų bažnyčią turėjo veikti slaptai pogrindyje. Dėkojame Dievui, kad 1991 metais Lietuva atgavo savo  nepriklausomybę ir, kad kalatikų bažnyčia galėjo atmesti pogrindžio-katakombines slaptas veiklas ir vėl tapo laisva bažnyčia visuomenėje. Pernai Lietuva atšventė savo 20 metų nepriklausomybės atgavimo sukaktį. Lietuvos vyskupai tuos metus paskelbė „Dievo Gailestingumo“ metais, kaip padėką už laisvės dovaną. Manau, nei vienas iš mūsų negalime išsivaizduoti, kokia yra trapi ir brangi laisvės dovana iki kol ji būna atimta.

Šita Dievo Gailestingumo paveikslo kopija kardinolo Audrio Juozo Bačkio buvo pašventinta Vilniaus arkikatedroje ir iškilmingai įnešta Sao Paulo lietuvių šokių grupių „Rambyno“ ir „Nemuno“. Paveikslo originalas kabo Dievo Gailestingumo šventovėje Lietuvos sostinėje Vilniuje.

O kaip atsirado tas paveikslas? 1934 metais vienuolė šv. Faustina turėjo mistinį apsireiškimą – regėjo Jėzų Kristų, kuris per ją norėjo perduoti pasauliui gailestingumo žinią. Gailestingasis Jėzus prižadėjo, kad tas, kuris melsis Dievo gailestingumo vainikėlį (maldų pynę) ir melsis Juo pasitikėdamas, nepražus. Jis įsakė šv. Faustina, kad būtų nutapytas Jo paveikslas parodant Jo gailestingą širdį. Tiek paveikslą, tiek pamaldumą į Dievo gailestingumą patyrė popiežius Jonas Paulius II, kurio dėka žinia apie šį apsireiškimą paplito po visą pasaulį. Paveikslo kopijos šiandien pažįstamos daugeliui žmonių gyvenančių įvairiose šalyse, o ypač Pietų Amerikoje. Šv. Faustina savo dienraštyje rašė, kad įšgyvendama Dievo gailestingumo malonę, „tikiu ir raginu – nepaliaukime melsti Dievo gailestingumo pasauliui, kurį kamuoja vargas ir nerimas. Melskime pagalbos sau, šeimoms, mūsų Tėvynei; melskime taikos, teisingumo ir solidarumo visoms tautoms. Melskime Dievo gailestingumo kenčiantiems, prislėgtiems, netekusiems vilties, ligoniams ir apleistiesiems. Dievo gailestingumas visus priglobia, paguodžia, sustiprina, padrąsina“ (D 1074).

Mano pagrindinė mintis organizuojant šį simpoziumą buvo pagarbinti Dievo gailestingumą Sao Paulo mieste. Lietuva, lyg toks tolimas ir mažas katalikiškas kraštas Europoje Baltijos jūros pakrantėje, gali pasidalinti su Brazilija, viena iš didžiausių katalikiškų kraštų, šiuo giliu dvasiniu turtu - Dievo gailestingumo pamaldumu.

Po prel. E. Putrimo, apie Dievo gailestingumį Šventajame Rašte kalbėjo prof. dr. Zaninna, o apie Dievo gailestingumą socialinėje veikloje – Benediktinų vienuolis Jonas Evangelisto Kovas.

Labai gražiai buvo suorganizuota meninė simpoziumo dalis. Kaip pagrindinis programos akcentas buvo pakviestas Monrealio choras (Kanada), kuris, su kompozitoriaus Aleksandro Stankevičiaus vadovavimu ir pagalba, yra pradėjęs savitą unikalų reiškinį: nešti 2010 metais kompozitoriaus A. Stankevičiaus sukurtą ir lotynų kalba giedama „Requiem“ per skirtingų šalių lietuvių ir kitataučių katalikų bendruomenes. 2010 metais atlikę „Requiem“ Montrealyje, jie organizuodavo apsikeitimus natomis su kitų miestų chorais, kurie patys išmokdavo kurinį. O vėliau Motnrealio choras prisijungdavo savaitgaliui bei kartu surepetavę jį atlikdavo. Taip ir įvyko per šį simpoziumą – prisijungė Sao Paulo lietuvių choras su vadovu Audriu Tatarūnu bei atliko šį puikų kūrinį.

A. Stankevičiaus „Requiem“ 2011 metais skambėjo Chambly, Toronte (Kanada), Los Angele, Bostone (JAV) ir dabar – Sao Paulo (Brazilija) miestuose. Visi „Requiem“ išmoke giedotojai – lietuviai ar ne – yra kviečiami prisijungti ir dalyvauti kitame koncerte. Taip šio straipsnio autorė iš Bostono (JAV), kartu su keliomis kitomis bostonietėmis, atsidūre Sao Paulo Dievo gailestingumo simpoziume.

Sao Paulo „Requiem“ iš Portugalijos atvykusi Dalia Uzdilaitė papuošė jaunų Braziljijos lietuvaičių šokio judesiais, kuriuos atliko Sao Paulo „Nemuno“ ir „Rambyno“ jaunų šokėjų kolektyvai, besiruošiantys XIV Lietuvių šokių šventei Bostone 2012 metų liepos 1 d. Nors iš pradžių nemačiusiems buvo nelengva įsivaizduoti, kaip galima šokio judesiais apipinti „Requiem“ dais, kaip pvz., „Kyrie“ ar kitas, bet galutiniu rezultatu liko patenkinta ne tik publika su dalyviais, bet ir pats kompozitorius A. Stankevičius, kuris pats pianinu Sao Paulo akomponavo „Requiem“.

Šeštadienio vakare simpoziumo metu Brazilijos lietuviai ir vietiniai brazilai užpildė visą vienuolyno salę. Taip pat ir sekmadienį, Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, šv. Mišių metu šv. Juozapo bažnyčia Villa Zelina rajone buvo pilnutėlė lietuvių. Taip, kaip Sao Paulo lietuviai sako, labai retai atsitinka.

Labai įdomi bei nauja patirtis pabendrauti su Brazilijos lietuviais buvo ir šio straipsnio autorei, jau 18-ka metų gyvenančiai Bostone (JAV). Skirtingai nuo daugelio Bostono lietuvių, Sao Paulo lietuviai gyvena viename rajone – Villa Zelina. Jie, nors daugelis sutiktųjų buvo vyresnio amžiaus, jau yra gime Brazilijoje, nes jų tėvai ir kai kurių seneliai buvo čia atvažiavę 1926, 1927, 1936 metais, o ne pokario laikotarpyje, bėgdami nuo sovietų. Kadangi Brazilijoje niekas beveik nekalba angliškai, tai buvo įdomu bandyti susikalbėti lietuviškai ir išgirsti senovinę lietuvišką kalbą – kokia ji Lietuvoje buvo XIX amžiaus pradžioje. O taip pat susitikti ir pabendrauti su šio tolimo krašto lietuviais, kurie iš pradžių, kaip ir visur lietuviai, sutikę su šiokiu tokiu nepasitikėjimu, išleido su šiltais apsikabinimais, pasibučiavimais, vaišėmis, dainomis bei nuvežimu į oro uostą penktą valandą ryto.

Smagu, kad galime suartėti Dievo gailestingume, „Requiem“, lietuviškumo ir paprasto žmogiškumo padėdami.

Norėčiau palinkėti, kad Dievo Gailestingumas ir A. Stankevičiaus „Requiem“ pasiektų ir suvienytų lietuvius įvairiuose tolimuose žemės kampeliuose.

Nuotraukose: Lietuvių Dievo Gailestingumo simpoziumo Brazilijoje metu

4-oje nuotr.: Kompozitorius ir dirigentas A. Stankevičius

Lietuva - JAV , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra