40 metų Lietuvos liaudies buities muziejuje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Rugsėjo 27 diena man ypatinga – prieš 405 metus Jonas Karolis Katkevičius laimėjo Kircholmo mūšį, o prieš 65 metus gimė mano geriausias vaikystės draugas Alis – Eligijus Juvencijus Morkūnas. Ne mane vieną žavi didysis Lietuvos karvedys, su 3 800 karių nugalėjęs 14 000 – mūšio lauke liko 9 000 nukautų ir sužeistų švedų, Jono Karolio kariuomenėje – 100 nukautų, 300 sužeistų… Apie šį karvedį ir Kircholmo (Salaspilio) mūšį, be abejo, rašys (ir rašo) istorikai. Aš, pasitikslinęs kelis savo draugo gyvenimo momentus, parašysiu keletą žodžių apie jį.
 
Gimęs 1945-aisiais, patyrė ir pokario sunkumų, bet vis tiek tai buvo geriausias, kaip jis pats sako, laikotarpis – mylintys Tėvai, tetos, Babunė, mūsų valčių mūšiai Nevėžyje, auksinės vasaros miesto vaikui pas tetą, netoli Mamos tėviškės – ir žydintys jazminai, tetos gražūs darželiai, alyviniai obuoliai, ir plaukiojimas lovyje po liūčių užlietas pievas, ištvinus upeliukui, ir skaidri, vingiuojanti Žadikė su velėtojomis prie tilto, ir Šidlausko malūnas, ir pašto su broliu vežiojimas, ir jų draugas, gal 5 ar 6 kartus vyresnis Antanas Litvinas. O vakare, nusilaksčius per dieną, po vakarienės tetos Elytės: „Vaikai! Šikt, myžt, praustis, poteriaut ir – į lovą!“ Kietas miegas ir vėl puikiausių įspūdžių pilna diena. Nelabai norėjosi grįžti į mokyklą. Joje dėl to, kad turėjo savo nuomonę, nebuvo labai mėgiamas mokytojų. Ta antipatija buvo abipusė. Po 8 klasių išėjo į Elektros aparatūros gamyklą dirbti, monotoniškai, su presu: pakiši detalę – puansonas kaukšt, pakiši – kaukšt. Kartą ir per pirštą kaukštelėjo… Paskui – mokslai Kauno technologijos technikume, aparatininko darbas gimtuosiuose Kėdainiuose pramonės gigante – Chemijos kombinate. Gelbstint cechą nuo gaisro kilo sprogimas ir tada apdegė kojos!
 
Iš prigimties ne šiaip smalsus, bet žingeidus ir domėjosi viskuo (momentas iš vaikystės – keliu pro tetos namus važiuoja pilni kareivių sunkvežimiai, kaip nepažiūrėsi, kur jie važiuoja – su broliu įsikaria į pačią beržo viršūnę, per tą laiką prasideda susišaudymas, tetos apačioje eina iš proto, maldaudamos Eligutį ir Remigutį kuo greičiau leistis žemėn!). O kas ten laikrodžio viduje ar patefone? Ir Eligijus ligi šiol dėkingas Tėčiui, kad leisdavo viską išardyti, bet su sąlyga, kad ir sudės kaip buvę. Dažniausiai tai pavykdavo. Jaunimo techninės kūrybos parodoje su draugu Vyteniu Adomu Andriūnu savo gamybos automobiliu „go kart“ užėmė antrą vietą Lietuvoje. dėl domėjimosi technikos dalykais įstojo į KPI – Kauno politechnikos institutą, bet kartą per atostogas Vilniuje ant stulpo pamatė skelbimą, kuriame buvo kviečiama į kraštotyrinę ekspediciją Gervėčiuose ir – sudie Politechnika ir santechnika – nuo 1970 m. vasaros pradeda dirbti LLBM. Čia, kaip ir bet ką darydamas, visas atsiduoda darbui, nes niekada nedirbo „pakeltomis girnomis“.
 
Kuriant muziejų, nebuvo rašomos pareigybės, kiekvienas, dirbdamas savo tiesioginį darbą, pridėdavo ranką ten, kur buvo reikalingiausia, be atsikalbinėjimų ar pasipūtimo. Taip ir Eligijus, būdamas moksliniu bendradarbiu, buvo ir kroviku, ir kūriku – per ekspediciją į jį, kompanijoje jauniausią, mėgstantį piešti ne kartą kreipdavosi: „Na, o pirtį gal iškūrens dailininkas.“ Piešdavo daiktus, piešiniu ar schema dažnai paaiškina mechanizmo veikimą ir dabar. (Pirmoji jo piešinių paroda buvo surengta per Gervėčių ekspediciją) Knygos „Lietuvos technikos paminklai. Vėjo malūnai“ grafinių iliustracijų autorius – Eligijus, bet iš kuklumo nepažymėjo šios savo autorystės. Lygiai taip pat iš kuklumo paprašė nerašyti jo pavardės prie kolegų, Tarptautinės molinologų asociacijos TIMS (The International Molinological Society) 12-ojo simpoziumo, vykusio 2007 m. Olandijoje, narių škicų. Keleto (16) dalyvių škicai publikuoti simpoziumo leidinyje „T.I.M.S. 12th Symposium 2007 Transactions“, 85 puslapyje („An ‘unknown’ artist’s impression of some symposium participants“).
 
Polinkis į humanitarinius dalykus pasireiškė anksti – dirbdamas Chemijos kombinate užsisakinėdavo Lietuvos mokslų akademijos leidinį „Lietuvos mokslų akademijos darbai. Serija A.“ (Pašte sakė, kad Kėdainiuose šį leidinį užsisakinėja tik du žmonės, vienas iš jų – E. J. Morkūnas).
 
Dirbdamas muziejuje, nusprendžia studijuoti istoriją (nors dar technikume už puikiai atsakytą klausimą dėstytojas rašydavo jam dvejetą, vis pabrėždamas, kad domėtis istorija yra gerokai pavojinga. Ir jis buvo teisus, nes studijuojant KPI, po suorganizuoto minėjimo J. K. Katkevičiui, Eligijumi susidomėjo sovietinis saugumas). Ir studijų pradžios metus Eligijus pasirinko taip, kad baigtų jubiliejiniais metais, kai VU švęs 400 metų jubiliejų.
 
Taigi, 1979 baigė VU, apsigynęs diplominį darbą „Lietuvos vėjo malūnai XIX a.–XX a. I pusėje“, 1982 m., bendradarbiaudamas su fotografu Anatolijumi Andrejevu (jau a. a.), atrinkęs jo fotografuotų malūnų nuotraukas ar užsakęs jam nufotografuoti vieną ar kitą malūną ar malūnų detales, išleido knygą „Lietuvos technikos paminklai. Vėjo malūnai“. Tai buvo pirmoji knyga iš numatytų išleisti apie technikos paminklus – vandens, garo, motorinius malūnus, kalkines, kalves ir pan. Tos knygos neišvydo dienos šviesos, tuometinė valdžia buvo prieš tokių leidinių spausdinimą.
 
Taigi, žmogus su polinkiu ir į humanitarinius, ir į technikos dalykus 40 metų dirba Lietuvos liaudies buities muziejuje. Ką gi jis per tuos metus nuveikė? Pasakodamas pats, pasinaudosiu ir p. Danos Zacharevičienės straipsniu, rašytu prieš penkerius metus, „Vorutai“ sveikinant Eligijų 60-mečio proga.
 
Eligijus statė muziejų kartu su Vytautu Stanikūnu, Leonardu Lekavičiumi, Stasiu Dauniu, pakvietusiu jį į šią darbovietę, Petru Vėlyviu, Romu Vilyviu, Janina Lamauskaite, žinoma, ir su vėliau atėjusiais į muziejų. Surado, pasiūlė į muziejų Kantvonų, Plynių, Santeklių malūnus, Aristavėlės dvaro rūmus, vadovavo, identifikavo, fiksavo, markiravo ne tik jų, bet ir kitų sudėtingų objektų: milo vėlyklos, Plokščių mokyklos, Vaivadiškių malūno perkėlimui į muziejų, vykdė technikos objektų ir miestelio statybos etnografinę priežiūrą. Per ekspedicijas rinko eksponatus. Ilgametė bendradarbė Janina Samulionytė suskaičiavo, kad iki tapdamas direktoriaus pavaduotoju, Eligijus surinko 47% muziejaus eksponatų. Galima būtų jį apibūdinti, kaip muziejaus fanatiką. Kadangi viskas jam buvo įdomu, apvažiavęs veik visą Lietuvą įsiminė daugybę pastatų taip gerai, kad net paskambinus jam telefonu ir paklausus, pavyzdžiui, apie kokį vandens malūną, esantį atkampioje vietoje, nupasakos iš atminties visą maršrutą ir objekto istoriją.
 
Su kolegomis kūrė miestelio koncepciją, aktyviai dalyvavo jį projektuojant. Įrengė milo vėlyklos, vėjo malūnų, kalvės ir daugelio kitų objektų interjero ekspozicijas, įrengė (vienas ar su kolegomis) dinamines medžio tekintojo, puodžiaus, knygyno, arbatinės ekspozicijas miestelyje. Muziejų Eligijus vadindavo savo meiluže, o miestelis jam kaip kūdikis – su kolegomis kūrė miestelio koncepciją, aktyviai dalyvavo jį projektuojant, parenkant vietą, komplektuojant pastatus ir renkant eksponatus bei rengiant ekspozicijas. Ir dabar, būdamas direktoriaus pavaduotoju muziejininkystei ir informacijai, aktyviai dalyvauja projekte „Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelio komplekso užbaigimas“, kuris vykdomas iš Lietuvos tūkstantmečio programos lėšų, pastaraisiais metais organizavo arbatinės iš Šeduvos, gyvenamųjų-prekybinių namų iš Kėdainių ir Musninkų, muzikontinės iš Plungės pristatymą visuomenei, organizavo, Lietuvos tūkstantmečio vardo varpo miestelio bažnyčios varpinei nuliedinimą Lenkijoje.
 
Didelis E. J. Morkūno indėlis kuriant muziejaus Tremties ir pasipriešinimo sektorių. Su „Alkos“ klubu perkėlė ir statė muziejuje kalvę-pirtį. Yra kelių muziejaus tarybų ir daugelio komisijų narys.
 
Kartu su kolegomis daugelį metų organizavo muziejuje Užgavėnių renginį, Žirginio sporto šventes, su Kultūros ministerija (su Romanu Senapėdžiu)– senųjų automobilių paradą ir varžybas, pradėjo organizuoti muziejuje amatininkų dienas, kurios davė impulsą panašiems renginiams visoje Lietuvoje. Pasireiškia ir kaip artistas interpretacinėje muziejaus Žolinės programoje.
 
E. J. Morkūnas yra daugelio projektų sumanytojas ir įgyvendintojas. Laimėjo Atviros Lietuvos fondo konkursą ir su kolegomis iš Kauno politechnikos universiteto sukūrė tinklalapį „Liaudies buities muziejai Lietuvoje“. Kompaktinė plokštelė „Lietuva iš tremties į Europą“ buvo pristatyta ne tik Lietuvoje, bet ir UNESCO būstinėje Paryžiuje ir rekomenduota platinti ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Su kolegomis sukūrė kompaktinę plokštelę „Etnografija vaikams“ (jo sumanymas, scenarijai ir režisūra).
 
Daug ką darė pirmasis: buvo vienas pirmųjų tuometinėje TSRS pradėjęs 1974 m. dirbti miestelių tyrinėjimo darbą kaip muziejininkas, 1994 m. suorganizavo pirmąjį muziejuje suaugusiųjų švietimo seminarą (su Švedijos aukštesniąja liaudies mokykla), buvo pirmasis interpretatorius muziejuje (geležies parduotuvės ekspozicijoje), vienas iš pirmųjų Lietuvos muziejininkų, apgynęs humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Vilniaus valstybiniame universitete (1993 m.), sukūrė kultūros fondo klubą „Tėvonija“, jo ir Ruslano Aranausko iniciatyva klubas muziejui padovanojo šv. Florijono paminklą.
 
Eligijus yra knygos „Lietuvos technikos paminklai. Vėjo malūnai“ teksto ir piešinių autorius, leidinio „Senieji amatai“ autorius ir iliustruotojas, Lietuvos liaudies buities muziejaus leidinio „Miestelis“ sudarytojas, leidinio „Mūsų praeitis“ 3 tomo vienas iš sudarytojų, knygų „Vandens malūnai Rytų Lietuvoje“ ir „Lietuvos technikos paminklai“ bendrautoris, daugelio mokslinių ir populiarių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje autorius, skaitė pranešimus malūnų, miestelio, paveldosaugos temomis Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje.
 
Dr. E. J. Morkūnas yra atestuotas nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, technikos vertybių ekspertas. Buvo siaurojo geležinkelio komplekso (vieno iš stambiausių paveldo objektų) pavertimo paminklu iniciatorius ir vykdytojas (kartu su dr. Vytautu Viršilu, Ona Stasiukaitiene ir Egle Stulpiniene). Atliko Lietuvos plačiųjų geležinkelių senųjų statinių paveldosauginę ekspertizę.
 
Buvo aktyvus Kraštotyros, „Vilnijos“ ir istorikų draugijų narys, yra Tarptautinės molinologų asociacijos narys, Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos Kultūros ir švietimo komiteto, Etikos komisijos pirmininkas, Kauno apskrities Švietimo tarybos, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos narys, Vasario 16-osios minėjimo Kruonyje iniciatorius ir jau 20 metų su kolega Vytautu Markevičiumi šiuos minėjimus organizuoja.
 
Mėgsta ne tik piešti, bet ir drožinėti. Suprojektavo ir kartu su kolega Vytautu Markevičiumi savo lėšomis pastatė keletą proginių stogastulpių (Kruonyje ir Pašuliuose – partizanams, čečėnams – Kaune, broliui – Vilniuje, J. Aisčiui – Kauno marių pakrantėje ties gimtąja poeto vieta, kuriamame Odontologijos muziejuje Šv. Apolonijos koplytstulpį – Kėdainiuose), išdrožė daugybę skulptūrėlių, taip pat ir Marijos Maloningosios skulptūrėlę muziejaus miestelio bažnyčios šventoriaus vartams.
 
Savo 40 metų darbo muziejuje proga E. J. Morkūnas šiemet surengė parodą „Mūsų jaunystės technika“. Kolegos padėjo tvarkyti eksponatus, parašyti jų anotacijas, dizaineriai – sudėlioti parodą. Muziejininkas džiaugėsi, kad pagaliau ją pristatė ir ilgai puoselėta idėja realizuota. Eligijus papasakojo, kad parodos prižiūrėtoja Aldona Grasilda Žumbakytė labai imli moteris, įsiklausė į jo pasakojimus, dar pasiklausinėjo, kas jai neaišku, ir dabar gražiai pristatinėja parodą lankytojams.
 
Su žmona Teodora išaugino ir išmokslino 3 dukras. Pirmoji, Aistė, nuėjo tėvo pėdomis, apsigynė daktaro disertaciją iš istorijos srities, antroji, Šarūnė – biologijos mokslų daktarė, trečioji, Radvilė, baigusi Lietuvos muzikos akademiją ir Vilniaus dailės akademijos UNESCO katedros kultūros vadybos magistrantūrą, pasuko politikon ir buvo išrinkta į Europos Parlamentą. Visos sukūrė šeimas ir dirba Lietuvoje ir Lietuvai. Dukros jau padovanojo seneliams 5 vaikaičius…
 
Džiaugiuosi, kad mano draugas, švenčiantis du tokius gražius jubiliejus, niekada nešykštėjo savo žinių perduoti kitiems ir niekada neatsisakė padėti.
 
Sveikatos jam!
 
Asmeninio dr. E. J. Morkūno albumo nuotr.
 
Nuotraukoje: Dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas (stovi centre) su šeima vasarą Salų kaime
 
Voruta. – 2010, spal. 2, nr. 19 (709), p. 4.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra