40-metį mininti kova už žmogaus teises

Autorius: Data: 2016-12-19, 13:56 Spausdinti

40-metį mininti kova už žmogaus teises

Dalia SAVICKAITĖ, Ignalina

1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje 33 Europos valstybės, JAV, Kanada ir Sovietų Sąjunga pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijos Baigiamąjį aktą. Šiame susitarime buvo suformuoti Europos saugumo ir tarptautinio bendradarbiavimo principai ekonomikos, mokslo technologijos, aplinkos apsaugos srityse. Trečiojoje Baigiamojo akto dalyje aptartas valstybių bendradarbiavimas humanitarinėse srityse ir žmogaus teisių priežiūra. Su žmogaus teisių apsauga susiję tarptautiniai susitarimai Sovietų Sąjungai virto formaliais dokumentais ir buvo visiškai ignoruojami: jau 1976 m. spalio 19 d., už religinės literatūros platinimą Lietuvoje buvo suimti ir nuteisti Jonas Matulionis ir Vladas Lapienis. Šie ir įvairūs kiti žmogaus teises ignoruojantys draudimai sudarė galimybes plėtotis desidentiniam judėjimui bei sąlygojo visuomeninių grupių, kreipiančių visuomenės dėmesį į Helsinkio nutarimų vykdymą Sovietijoje atsiradimą. Idėja įkurti viešai veikiančią ir nuo valdžios nepriklausomą organizaciją kilo akademikui Andrejui Sacharovui. Ši organizacija turėjo registruoti ir tirti Baigiamojo akto nutarimų pažeidimus, informuoti apie tai tarptautinę bendriją bei šį dokumentą pasirašiusias valstybes. Pirmoji tokia organizacija įsikūrė Maskvoje 1976 gegužės 12 d., jai vadovavo fizikas, profesorius Jurijus Orlovas. Tais pat metais tokios grupės įsikūrė Ukrainoje ir Lietuvoje, sekančiais – Armėnijoje. Šios organizacijos Sovietų Sąjungoje veikė atvirai ir buvo savarankiškos, nors jų veikėjai jausdavo “ypatingą” dėmesį.

Lietuvos Helsinkio grupė (LHG) įsikūrė 1976 m. lapkričio 25 d. ir šiemet mini keturiasdešimtmetį. Jos įkūrimo iniciatoriai – politinis kalinys Viktoras Petkus, poetas Tomas Venclova, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas. Susitikimuose ant Tauro kalno buvo sutarta, kad grupė neturės jokio statuto ir vadovo, narys steigėjas galės vetuoti bet kokį vėlesnį kandidatą neaiškindamas priežasčių, Lietuvos gyventojų grupės, religijos, rezistentų ir desidentų sluoksniai bus atstovaujamos vienodai. Pusiausvyrą išlaikantis atstovavimas buvo svarbiausia LHG sukūrimo sąlyga. Po neilgų pokalbių prie steigėjų prisidėjo buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, kunigas jėzuitas Karolis Garuckas. Šie penki asmenys yra laikomi LHG steigėjais. K.Garuckas atstovavo Lietuvos Katalikų bažnyčiai, poetė O.Lukauskaitė-Poškienė – Tautinei inteligentijai, nepriklausomos Lietuvos tradicijoms ir principams, poetas T.Venclova – naujosios kartos lietuvių inteligentijai, E.Finkelšteinas – žydų atgimimo ir kovos dėl emigravimo teisės veteranas – Lietuvos žydams ir kitoms tautinėms mažumoms. V.Petkus buvo vadinamas grupės siela, sugebėjęs sujungti skirtingus asmenimis po viena “vėliava”. Jį pažinojo ir juo pasitikėjo įvairūs Lietuvos visuomenės sluoksniai. Apie grupės įsteigimą pirmą kartą oficialiai pranešta gruodžio 1 d. Maskovoje, rusų desidentų suorganizuotoje neoficialioje spaudos konferencijoje J.Orlovo bute. Tą dieną paskelbtas ir grupės sukūrimo manifestas, kuriame atkreiptas dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus, bet ir į patį Lietuvos okupacijos faktą; dokumentas dėl vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus tremties fakto; dėl LTSR AT dokumento, varžančio religinių bendruomenių teises. Šalia to, kad LHG nuolat informuodavo pasaulio bendruomenę apie žmogaus teisių pažeidimus, jos veiklos ypatingumas buvo ir tame, kad ji nuolat primindavo apie Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą neteisėtumą. Iki 1981 m.pabaigos grupė išleido apie 30 numeruotų dokumentų, kuriuos skelbdavo pogrindžio leidiniai.

LHG, pasirinkusi atvirą veiklos būdą, greitai sulaukė KGB dėmesio ir represijų. 1977 m. rugpjūčio 23 d. KGB suėmė V.Petkų, nuteisė jį 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metų tremčiai. Tais pačiais metais po keleto nesėkmingų mėginimų T.Venclovai buvo leista išvažiuoti į JAV pagal Berklio universiteto kvietimą: taip tikėtasi nutraukti jo veiklą grupėje. 1977 m. jam atimta SSSR pilietybė ir uždrausta įvažiuoti į šalį. Saugumo struktūros jį visaip kompromitavo. 1979 m. iš LHG pasitraukė E.Filkenšteinas, mirė Ceikiniuose (Ignalinos r.)  kunigavęs K.Garuckas. 1979-1980 m. į LHG įstojo Bronius Laurinavičius, Mečislovas Jurevičius, Algirdas Statkevičius, Vytautas Skuodis, Vytautas Vaičiūnas, Balys Gajauskas. 1980 m. vasario 14 d. suimtas ir priverstinai psichiatrinėje ligoninėje buvo gydytas A.Statkevičius, suimti M.Jurevičius ir V.Vaičiūnas, 1981 m. lapkričio 24 d. neaiškiomis aplinkybėmis autoavarijoje žuvo kunigas Br. Laurinavičius. LHG pasipildė naujais nariais: Vytautu Bogušiu, Gintautu Iešmantu, Edmundu Paulioniu, Nijole Sadūnaite ir kt. Grupės veikla susilpnėjo, dalį jos funkcijų perėmė komitetas Katalikų teisėms ginti. 1988 m., kuomet sugrįžo V.Petkus, grupės veikla vėl suaktyvėjo. 1989 m. LHG įėjo į Nepriklausomybės sąjungą, kurioje buvo ir Lietuvos laisvės lyga, Demokratų partija, Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga “Jaunoji Lietuva”, Krikščionių demokratų partija ir Politinių kalinių gelbėjimo komitetas. Prasidėjo kova už Lietuvos išlaisvinimą iš SSSR. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo LHG turėjo 41 narį (suimtus pakeisdavo kiti). Savo veiklos LHG nenutraukia ir šiandien, jos tikslas išliko toks pat – ir toliau atkreipti visuomenės dėmesį į žmogaus teisių bei laisvių pažeidimus.  Valstybiniame archyve šiomis dienomis veikia jos veiklą pristatanti paroda.

Išeivija Lietuva - Suomija Pasaulis Teisėsauga , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra