Sukilėlių vadas Eliziejus Liutkevičius

Autorius: Data: 2012-01-09, 11:37 Spausdinti

Sukilėlių vadas Eliziejus Liutkevičius

Algirdas BUTKEVIČIUS

Paskutinis dailininko paveikslas

1863-ieji. Trisdešimt aštuonerių metų dailininkas, Peterburgo Dailės akademijos auklėtinis Eliziejus Liutkevičius Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai tapė paveikslą „Jėzaus krikštas“. Romus ir nusižeminęs Jėzus, ant kurio palenktos galvos, jausdamas šios savo misijos svarbą bei reikšmingumą, lieja vandenį Jonas Krikštytojas. Rankas maldai sudėjusi klupo į savo dieviškąjį sūnų su meile žvelgdama Marija. Iš aukštybių visa tai stebi dangiškasis Tėvas ir baltu balandžiu plasnojanti Šventoji Dvasia.

Dvasinga ramybe dvelkiantis, pagal visus bažnytinius kanonus klasikine maniera nutapytas, tikriausiai, jau paskutinis dailininko paveikslas.

Nes tai – paskutinieji jo gyvenimo metai.

Jau greitai Paberžės kunigas Antanas Mackevičius paskaitys iš sakyklos sukilimo manifestą ir išsives 250 vyrų į Krekenavos miškus ruoštis žygiui, o dailininkas kartu su savo bičiuliu panevėžiečiu fizikos ir matematikos mokytoju Narcizu Lipskiu, dar 1861 metų lapkričio 14 dieną už kovos su caro patvaldyste idėjas specialiu Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu atleistu iš Panevėžio gimnazijos vyresniojo mokytojo pareigų (1863 metų gegužės pradžioje jis žus sukilimui lemtingame mūšyje Biržų girioje – A. B.) surinks būrį vyrų, ginkluotų titnaginiais medžiokliniais šautuvais, dalgiais bei šakėmis ir patrauks į Karpio mišką, o vėliau iš Žaliosios girios atvykęs į Karsakiškio miškus, prisijungs prie Zigmo Sierakausko sukilėlių kariuomenės rinktinės, čia atvykusios po sėkmingo mūšio Raguvos miške.

O kol kas baigia paveikslą Pasvalio bažnyčiai. Iki tol beveik dešimtmetį tapė paveikslus, dekoravo Klovainių, Rozalimo ir kitas bažnyčias, Panevėžyje, tais metais vienintelėje fotografijos ateljė, fotografavo žymesnius asmenis.

Panevėžyje. Fotografijos pradininkas

Panevėžys jam buvo pažįstamas ir artimas iš seniau. Pabiržės valsčiaus Lapiškių dvare 1825 metų birželio 30 dieną gimęs Eliziejus, kaip ir priklauso bajorų luomo atstovui, mokėsi Troškūnų bajorų mokykloje. 1840 metais, kuomet mokykla buvo perkelta į Panevėžį, šiame apskrities mieste apsigyveno ir penkiolikmetis Eliziejus. Jis kartu su savo bendraamžiu, taip pat mokslus Troškūnuose pradėjusiu būsimu 1863 metų sukilimo dalyviu, vadovausiančiu vienam E. Liutkevičiaus dalinio būriui poetu ir Sibiro tremtiniu Juliumi Anusevičiumi baigė Panevėžio apskrities bajorų gimnaziją.

Neabejingas gamtos grožiui, tėvų dvarą Lapiškiuose puošiančiam parkui, laisvalaikiu mėgęs piešti dvidešimtmetis jaunuolis 1845 metais išvyksta į Peterburgą ir iki 1853 metų studijuoja tapybą ir kitus dailės mokslus Peterburgo Meno akademijoje. Studentai turėjo galimybę susipažinti ir su tais metais dar nauju ir neįprastu dalyku – fotografavimu.

Peterburgo Dailės akademijos dailininkas Aleksandras Strausas turėjo įsteigęs fotografijos ateljė Vilniuje. Tikriausiai jo mokinys buvo ir E. Liutkevičius. Jį sudomino fotografijos menas (tuomet tai buvo vadinama amatu), todėl diplomuotas dailininkas, apsigyvenęs Panevėžyje, čia įkuria savo fotografijos ateljė, tampa fotografijos pradininku Panevėžyje.

Visi, rašę apie Eliziejų Liutkevičių tvirtina, kad fotografijos ateljė jam buvo patogu susitikti su žmonėmis, nusiteikusiais prieš caro valdžią. „Čia, – rašė panevėžietis kraštotyrininkas Vytautas Baliūnas, – be caro žandarų įtarimo rinkdavosi nepritariantieji carinei politikai miesto visuomenės atstovai. (…) Šioje fotodirbtuvėje buvo kuriami ir aptariami sukilimo planai“. Kova prieš patvaldystę už tautų laisvę ir apsisprendimą jam buvo artima ir anksčiau. Tikriausiai laisvės idėjos formavosi dar šeimoje, Lapiškių dvare, nes tėvas, dalyvavęs 1831 metų sukilime, matyt, liko ištikimas savo romantiškiems jaunystės idealams, kurie turėjo būti patrauklūs ir sūnui Eliziejui. Gal todėl dar 1848 metais Dailės akademijos studentas E. Liutkevičius ketino vykti į Vakarų Europą ir prisidėti prie revoliucinės kovos. Artimiesiems tuomet jį pavyko nuo to atkalbėti.

Sukilėlių karinių pajėgų organizatorius

Eliziejaus Liutkevičiaus suorganizuotame būryje buvo apie penkis šimtus valstiečių, miestelėnų, moksleivių, smulkiosios šlėktos atstovų, liaudies interesams artimų inteligentų.

Žaliojoje girioje E. Liutkevičius toliau telkė vyrus kovai. Buvęs nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkas, švietimo ministras Konstantinas Šakenis monografijoje „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje“ rašė, kad Eliziejus Liutkevičius, jodinėdamas po sodžius, kvietė visus rinktis į Kudgirio mišką „nusitvėrus tokį ginklą, kokį kas turi“. 1863 metų gegužės 20 dieną Liutkevičius lankėsi Krinčine su 500 sukilėliu būriu, po pamaldų kalbėjo miestelyje, kvietė visus į kovą. Apie E. Liutkevičiaus, pasivadinusio Liudobronskio slapyvardžiu, kovinius sugebėjimus liudija balandžio 26 dieną įvykusios kautynės su majoro Chitrovo daliniu, kuris buvo priverstas pasitraukti. Po šių kautynių Zigmas Sierakauskas Eliziejų Liutkevičių paskyrė sukilėlių karinių pajėgų organizatoriumi, o Liutkevičius, jam perdavęs 300 savo ginkluotų vyrų ir 2 500 rublių, liko Žaliojoje girioje. Liutkevičiaus būrys turėjo susijungti su Sierakausko rinktine prie Biržų, bet sukilėliams nepavyko prasiveržti pro carinės kariuomenės apsupimą.

Paskutinieji mūšiai

Po nesėkmingų mūšių Biržų girioje, prie Gudiškių ir Šniurkiškių kaimų, artėjo dramatiška sukilimo baigtis. E. Liutkevičius tapo Antano Mackevičiaus pavaduotoju. Jų būriuose buvo 800-1000 vyrų. A. Mackevičiaus sukilėlių būriai patraukė į Žemaitiją, o E. Liutkevičiaus vadovaujamas būrys, glaudęsis Žaliojoje girioje, ir toliau atkakliai kovojo.

Gegužės 8 dieną jo vadovaujami sukilėliai, Vabalninke sunaikinę valdybos raštus, pamiškėje prie Lamokų kaimo besivejančius kareivius pasitiko šūviais. Kautynės užtruko tris valandas. Sukilėliai pasitraukė. Liepos 5 dieną prie Vabalninko E. Liutkevičiaus būrys kovėsi su ypatingiems reikalams prie Rygos generalgubernatoriaus skirtu pulkininko Budbergo vadovaujamu daliniu, kuris buvo atsiųstas į Biržus „padėti slopinti sukilimą bei organizuoti sukilėlių sunaikintas administracijos įstaigas“. Šį mūšį aprašo istorikė Ona Maksimaitienė: „Sužinoję apie sukilėlių buvimo vietą, kariniai daliniai po dvi kuopas įžengė į mišką, supdami sukilėlius. Kariniais duomenimis, puolimas buvęs toks stiprus, kad sukilėliai, nespėdami priešintis, palikę stovyklą, kuri buvusi sunaikinta, ir persekiojami išsiskirstė mažomis grupelėmis, (…) sukilėlių žuvę 70, o į nelaisvę patekęs vienas sužeistas, kareivių sužeista 3“.

Liepos 25 dieną Liutkevičiaus vyrai kovėsi prie Mažionių kaimo. 1863 metų spalio mėnesio 7 dieną generalinio štabo papulkininkis (pavardė nenurodyta – A. B.) divizijos vadui raporte apie nesėkmingus mėginimus sunaikinti A. Mackevičiaus ir E. Liutkevičiaus sukilėlių būrius rašė, kad „Mackevičiaus ir Liutkevičiaus būriai, susiskirstę į nedidelius būrius po 25-100 žmonių, veikia iki šiol ir valstiečiams įtaką turi. Jie, kaip ir anksčiau, randa prieglobstį, gauna maisto produktų ir visas reikalingas žinias apie mūsų kariuomenės judėjimą“.

ors vilties kaskart buvo mažiau. Iš aplinkinių kaimų suvaryti valstiečiai Žaliojoje girioje iškirto keturias dešimties sieksnių pločio kvartalines linijas iš Puodžiūnų Karsakiškio link ir iš Margių į Darsiškius. Pro šias proskynas judrios, gerai ginkluotos kareivių kolonos galėjo lengvai sekti ir šaudyti bėgančius sukilėlius.

Generalgubernatorius M. Muravjovas, vėliau už žiaurumą malšinant sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje pramintas Muravjovu Koriku, gegužės 11 dieną paskelbė specialią instrukciją apie griežtą karinį politinį režimą, suteikė kariniams viršininkams teisę per 24 valandas žiauriai bausti prielankumu sukilėliams įtariamus žmones.

Seniūno išdavystė. Sukilėlių vado žūtis

Atėjo 1863 metų lapkričio 11-oji. Sentikių seniūnas Prostoknišinas, susigundęs 100 rublių premija ir medaliu, pranešė papulkininkiui Karpovui, kur yra E. Liutkevičiaus sukilėlių būrio vyrai. Caro kariuomenė besiilsinčius vyrus, užkluptus netikėtos atakos, vijosi aštuonis varstus. Šiame mūšyje buvo mirtinai sužeistas Eliziejus Liutkevičius. Tas mūšis laikraštyje „Ruskij Invalid“ taip aprašytas: „Papulkininkis Karpovas su savo 4-ta caro šaulių bataliono kuopa ir 20 kazokų galutinai sumušė Panevėžio apskrityje Liutkevičiaus būrį. Iš 90 sukilėlių žuvo 56, tame skaičiuje pats Liutkevičius. Karo grobį sudaro 70 arklių, vėliava ir ginklai. Liutkevičius, vežant jį į Panevėžį, pakelyje miręs. Ypatingai smarkiai kovėsi 11 ponų, gindami savo vadą Liutkevičių“.

E. Liutkevičiaus palaikai buvo atvežti į Antašavą. Suvaryti žmonės turėjo atpažinti narsa garsėjantį sukilėlių vadą. Vėliau jo kūnas buvo nugabentas į Panevėžį, užkastas Smėlynės aikštėje, o kapas sutryptas kazokų arkliais.

Šitaip žuvo Eliziejus Liutkevičius, tvirtinęs, kad pagrindinis šio sukilimo tikslas – ne tik iškovoti politinę nepriklausomybę, bet ir išvaduoti valstiečius iš baudžiavos, jiems nemokamai suteikti žemę. Tokios kalbos nepatiko kai kuriems dvarininkams. Jie jį skusdavo ne tik caro, bet ir sukilimo vadovybei, kaltindami, esą jis skaldo sukilimo jėgas, valstiečius nuteikia prieš dvarininkus, sulaikydavo jam siunčiamus pinigus, paraką, maisto produktus. E. Liutkevičius pranešime Kauno vaivadijos viršininkui apie Panevėžio apskrities dvarininkų priešiškumą ir kenkimą sukilėliams 1863 metų rugpjūčio 30 dieną rašė: „Pas mus, Lietuvoje, iš esmės šia klase negali remtis nei laisvė, nei tėvynė, nei pasisekimas, nei laiko dvasia. Todėl, mano manymu, Lietuvoje reikia kelti paprastą liaudį ir remtis šia bundančia arba iš dalies jau pabudusia liaudimi… Mums reikia kurti ateitį… Su vadinamąja aukštąja klase mums sunku rasti bendrą kalbą.“

Prieš savaitę (1863 metų rugpjūčio 23 dieną) Kauno gubernijos bajorų ištikimybės carui visiems laikams raštą pasirašė Kauno gubernijos bajorijos vadas, Joniškėlio dvaro savininkas, gvardijos rotmistras Eustachijus Karpis.

Praėjus 130 metų (1993 m.) aukščiausioje Žaliosios girios kalvoje, prie Stumbriškio, atidengtas panevėžiečio tautodailininko Jono Matulio sukurtas stogastulpis Eliziejui Liutkevičiui ir jo vyrams atminti.

Rašęs apie 1863 metų sukilimą

Prieš keletą dešimtmečių Daumėnų kapines pavadinau literatūriniu panteonu, nes čia amžino poilsio atgulė ne vienas, kurių vardus šiandien aptinkame gimtosios literatūros ir raštijos puslapiuose. Čia ilsisi meilės lyrikos pradininkas Ansgaras Rožėnas, 1841 metais Vilniuje išspausdinto pamokslo apie Biržų bažnyčios klebono Mateušo Markevičiaus teisingą gyvenimą autorius ir leidėjas, Pabiržės bažnyčios kunigas ir parapinės mokyklos mokytojas Tadas Lichodziejauskas, poetas Paulius Drevinis, netoliese, Tatulos pakrantėje, – ir nespėjusio išsiskleisti šviesaus talento Mamerto Indriliūno poilsio vieta.

Vos įėjus į Daumėnų kapines, netoli vartelių, stovi metalinis kryžius su lenkiškais žodžiais, kad čia ilsisi Cezario Anusavičiaus ir Salomėjos Miškovskos palaikai. Čia, greta savo dėdės, 1907 metų vasario 15 dieną buvo palaidotas nuo šiltinės miręs poetas, 1863 metų sukilimo dalyvis, Sibiro tremtinys Julius Anusavičius.

Gimė jis toli nuo čia, Žemaitijoje, Plungės rajone esančiame Smilgių kaime 1825 metų balandžio 24 dieną. Tačiau ir ši data yra tik susitarimo reikalas. Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, pirmasis Pabiržės parapijos knygose aptikęs J. Anusavičiaus mirties akto įrašą, kuriame parašyta, kad jis mirė būdamas 75-erių, manė, jog poetas gimė 1832 metais. Ši data ilgam buvo įsitvirtinusi literatūros istorijoje, antologijose bei enciklopedijose. Tačiau pats poetas eiliuotame pasakojime „Senis, jaunu buvęs“ rašo, kad eidamas šeštus metus, išgirdęs 1831 metų patrankų gausmą. „Gal iš tiesų J. Anusavičius buvo gimęs 1825 ir išėjo į sukilimą, jau baigdamas ketvirtą dešimtį metų? – rašė poeto kūrybą ir gyvenimą tyrinėjęs Vincas Kuzmickas. – Šiuo atveju išeitų, kad į senatvę poetas senbernių įpročiu keletu metų pasijaunino.“

Iš Daniūnų – į 1863-ųjų metų sukilimą

Poeto tėvas Nemezijus Anusavičius iš Pabiržės dvarininko Barausko nusipirko prie Tatulos buvusį Daniūnų palivarką su 100 hektarų žemės. Daniūnų dvarelis, jo apylinkės taps mieliausia vieta gyvenime šilto ir šalto patyrusiam poetui. Jis mokysis Troškūnų bernardinų vienuolių mokykloje, kuri 1840 metais bus perkelta į Panevėžį ir pavadinta gimnazija. J. Anusavičius turėjo visas galimybes mokytis šioje Panevėžio apskrities bajorų gimnazijoje. Tai, kad jis galėjo baigti gimnaziją, rodo ir jo kūrybinio palikimo įvairovė, V. Kuzmicko žodžiais, „visa mums žinoma J. Anusavičiaus kūryba alsuoja karštu tautiniu patriotizmu, poetas pasišovęs taisyti pašlijusius savo epochos papročius, jis geidžia, kad lietuvių tauta sparčiai šviestųsi ir kultūrėtų“. Jo dėdė Cezaris, baigęs Vilniaus universitetą, Žemaitijoje dirbo matininku. Šio darbo išmokė ir savo brolvaikį, kuris 1863-ųjų metų sukilimą sutiko matuodamas Pabiržės apylinkės laukų rėžius.

Apie 1850 metus pradėjęs rašyti eilėraščius ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai, tikriausiai savo dėdės išmokytas į lietuvių valstietį žiūrėti ne iš aukšto, o į kaip būsimą sąjungininką, kuris padės bajorijai siekti politinių ir visuomeninių tikslų, 1863 metų balandžio mėnesį Julius Anusevičius įstoja į Eliziejaus Liutkevičiaus sukilėlių dalinį. Manoma, kad poetas už kažkokius nuopelnus buvęs pakeltas į karininkus, nes jam buvo patikėta vadovauti trečiajam E. Liutkevičiaus būriui. Su Liutkevičiumi jie galėjo būti pažįstami iš mokslo metų Troškūnų ir Panevėžio mokyklose, o su kitu Biržų krašto poetu Eduardu Jokūbu Daukša tikriausiai susipažino tik sukilimo dienomis.

Sugretinęs E. J. Daukšos tardymo dokumentus su J. Anusavičiaus eiliuotais pasakojimais, V. Kuzmickas mano, kad „kurį laiką abu poetai žygiavo petys petin, jiems drauge teko redaguoti E. Liutkevičiaus raportus ir nurodymus, byloti iš bažnyčių sakyklų ir gūdžių pušynų laukymėse.“ Ši bičiulystė su tiems laikams nepaprastai apsišvietusiu, Maskvos, Tartu ir Karaliaučiaus universitetuose studijavusiu E. J. Daukša, sustiprino J. Anusavičiaus troškimą eiliuoti lietuviškai.

Manoma, kad J. Anusavičiui teko dalyvauti 1863 metų rugsėjo 15 dienos kautynėse ties Daumėnų kaimu, kuriose sukilėliai patyrė skaudų pralaimėjimą. Istorikė O. Maksimaitienė rašė, kad kovos lauke krito devyniolika dalgininkų, septyni pateko į nelaisvę, baudėjams atiteko nemažai ginklų ir kito turto. O 1864 metų kovo mėnesį J. Anusavičius, patekęs į nelaisvę kartu su Vaičiuliu, Pavilioniu, Mikšiu, Gasiūnu ir dar keliais valstiečiais, buvo nuteistas šešeriems metams katorgos.

Katorgos metai

Sunki ir ilga buvo kelionė į Sibirą. Sukaustytą geležiniais pančiais poetą geležinkeliu vežė į Nižnij Novgorodą, vėliau – Volgos ir Kamos upėmis baržomis plukdė į Permę. Iš Permės apie penketą tūkstančių varstų iki Nerčinsko rūdynų Kinijos pasienyje teko eiti pėsčiomis. „Katorgininkams ant kojų, o kai kuriems ant kojų ir rankų, uždėdavo metalinius žiedus, nuo jų grandinėmis supančiodavo kojas, surišdavo rankas. (…) Žiedai vasarą įkaisdavo, degindavo ir trindavo prisilietimo vietas, o žiemą prilipdavo prie odos. Kad to išvengtų, katorgininkai po žiedais pakišdavo skudurų.“ – istorijkos laikraštyje „Voruta“ į katorgą tremiamų žmonių kančias aprašo Valentinas Šiaudinis (str. „1863–ųjų sukilimas šiaurės rytų Lietuvoje“). Košmarišką kelionę sunkino tai, jog maisto davinys buvo apgailėtinas. Kad liktų gyvi, katorgininkai valgė šaknis, medžių žievę, nugaišusių sargybos arklių mėsą. Lyjant lietui ir krintant sniegui, nakvojo po atviru dangumi. Ne kiekvienam buvo lemta pasiekti katorgos vietą. Sibiro traktų pakelės buvo nusėtos sukilėlių kapais.

Po metų tokios košmariškos kelionės, ilgėliau stabtelėjęs Tiumenėje, poetas su meile ir ilgesiu rašys:

Upe tėvynės, Tatula miela,
Tavo vandenys karštį man gesė,
Stiklinis ledas ne kartą kėlė,
Sraunas verpetas laivelę nešė.

*******

Mieliausia upe.
Tatula skaisti,
Laukai geltonais
kviečiais užberti,
Kas gi tikėjos, jog
reiks jum apleisti,
Turos, Obijos vandenį gerti?

Nėra išlikę dokumentų, iš kurių būtų aišku, kiek metų sukaustytas grandinėmis ir prirakintas prie karučio, nuleistas į šachtas Nerčinsko rūdynuose Julius Anusavičius kasė volframą, molibdeną ir auksą. Tik žinoma, kad ilgesniam laikui nuteistiems katorgininkams prie geležinių pančių pritvirtindavo 32 kg. svorio karutį, kurį jis visą laiką turėjo stumdyti priešais save. Netgi naktį, gulėdamas ant specialaus gulto, žmogus išlikdavo pririštas prie karučio, kuris stovėjo pakištas po gultu. Labai tikėtina, kad bajoriškos kilmės poetas iš Pabiržės parapijos neišvengė šitokios dalios. Tačiau gilus tikėjimas, netgi religingumas, fizinė ištvermė suteikė jėgų sulaukti tos dienos, kai kalvėje jis buvo išlaisvintas nuo pančių naštos ir jau kaip tremtinys tolimesniam gyvenimui galėjo pasirinkti bet kurį kalvotosios Buriatijos kaimelį.

Apsigyveno pietinėje Baikalo ežero pakrantėje. Iš jo poezijos matyti, kad poetą retkarčiais aplankydavo tremties draugai, jo susižavėjimą ir nuostabą kėlė laukinis šio atšiauraus krašto grožis, o jo poetinė kūryba tikriausiai jam buvo tarsi laisvas, gražus ir viliojantis pasaulis, leisdavęs nors trumpam pamiršti slogią kasdienybę.Vėliau jis gyveno Užkaukazėje, ten mokėsi prancūzų kalbos.

Vėl gimtinėje

Baigdamas savo amžiaus šeštąją dešimtį, praradęs sveikatą, J. Anusavičius gavo leidimą apsigyventi Rygoje. Netrukus persikėlė į Skaistkalnę. Čia gyvendamas tvarkė iš Sibiro atsigabentus poetinių kūrinių rankraščius. Rankraščiai perrašyti labai tvarkingai stropia ir lygia rašysena, matyt, gerokai autoriaus redaguoti ar net perkurti, nes J. Anusavičiaus vientisoje poezijoje, rašo V. Kuzmickas, „tarsi išnyksta daugeliui poetų būdingos poetinio meistriškumo evoliucijos žymės – pačiame XIX a. viduryje sukurti eilėraščiai skamba lygiai taip, kaip ir neabejotinai sueiliuoti pačioje XIX a. pabaigoje ar net XX a. pradžioje.“

Beveik po trisdešimties tremties metų poetas apie 1900 metus sugrįžo į gimtuosius Daniūnus, kuriuose šeimininkavo jo brolis Nemezijus. Poetui priklausė Daniūnų dvaro miškai. Užsisklendęs kampiniame rūmų kambaryje, į kurio langus žvelgė Tatulos krantų alksniai, žilvičiai ir ievos, ištisomis dienomis bei savaitėmis skaitydavo lenkų poetus ir lietuviškus laikraščius. Mėgo klaidžioti Tatulos slėniais, o tyliais vasaros vakarais klausydavosi lakštingalų skardenimo. Amžininkai prisimena, jog žilas senelis dažnai sėdėdavo ant Tatulos kranto ar miške ant kelmo, nesiskirdavęs su popieriais, kažką rašydavo, nekreipdamas dėmesio į einančius pro šalį. Jį laikė keistuoliu. Artimieji, ypač žemaičiai, rimtu poetu jo nepripažino, net kartais pasityčiodavo, kad pažeidęs bajorų tradicijas, susidėjęs su kaimiečiais, rašęs jiems lietuviškai.

Poeto kūrybos yra išlikę apie 20 000 eilučių. Iki šiol išspausdinta apie trečdalį. Gyvam esant, J. Tumas-Vaižgantas, žinomas kaip atkaklus talentų („deimančiukų“) ieškotojas, tris J. Anusavičiaus eilėraščius išspausdino 1900 metų „Tėvynės sarge“. Apie poemėlę „Viena pavasario diena“ Vaižgantas yra sakęs, kad meno atžvilgiu mūsų poezijoje jai lygių beveik nėra, tačiau literatūros tyrinėtojai poeto kūrybą vertina kur kas kukliau, kaip elementarią, nepasiekusią net XIX a. pabaigos lietuvių poetinės kalbos lygmens.

Poetas, ne viename eilėraštyje aprašęs 1863 metų sukilimo kovas, apmąstęs kovų didvyriškumą ir pralaimėjimą, skaudžius tremtinio išgyvenimus, gali būti laikomas ir vienu iš lietuviškosios dramaturgijos pradininkų, parašęs eiliuotą lietuvišką dramos veikalą „Kotryna“.

Literatūra:

Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m. Vilnius. 1969 m.

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. II t. Vilnius. 1965 m.

Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. 1995 m.

Būtėnas D. Eliziejus Liutkevičius. Panevėžio tiesa, 1985 m. balandžio 10 d., nr. 70 (9775)

Vyšniauskas V. Giria priglaudė sukilėlius. Tėvynė, 1989 m. spalio 21 d., nr. 127 (4220)

Butkevičius A. Dailininkas, fotografas, sukilėlių būrio vadas. Biržiečių žodis, 2003 m. lapkričio 11 d., nr. 132 (8179)

Butkevičius A. Ką primena Lebeniškių cerkvė. Biržiečių žodis, 1990 m. sausio 23 d., nr. 10 (6313)

Vaižgantas. Julius Anusavičius. Vaižganto raštai. XI t. Kaunas. 1929 m.

Kuzmickas V. Julius Anusavičius. Viena pavasario diena. Vilnius. 1980 m.

Lietuvių literatūros istorija XIX amžius. Vilnius. 2001 m.

Mikšytė R. Eduardas Daukša ir jo eilėraščiai lenkų kalba. Literatūra ir kalba. 18 t. Vilnius. 1985 m.

Pranskus B. Lietuvių literatūros gretose. Vilnius. 1959 m.

Butkevičius A. Apdainavęs Tatulos upę. Biržiečių žodis. 1996 m. rugsėjo 12 d., nr. 110 (7087)

Butkevičius A. Daumėnų panteonas. Biržiečių žodis. 1989 m. rugpjūčio 14 d., nr. 97 (6244)

www.siaure.lt nuotr.

Nuotraukose:

1. E. Liutkevičius

2. E. Liutkevičiaus tapytas paveikslas „Jėzaus krikštas“ Pasvalio bažnyčioje

Istorija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra