„Šis dvaras tarytum išniro iš nebūties, pasirodė viešumoje, įgavo savo tapatybę, tiesiog pranešė apie save. Tiesa, tuomet, 1988-aisiais, pranešė apie save tik vienam keleiviui, užsukusiam į jį vėlų rudenį <…> ilgainiui būtent šis keleivis taps taip nederamai užmirštos Liubavo istorijos ir jos paveldo tyrėju, architektu, krašto istorijos rinkėju, malūno technologijos žinovu.“ Tokiais žodžiais skaitytoją pasitinka...