2013-uosius skelbkime Visuotinės kultūros metais

Autorius: Data: 2013-01-24, 08:45 Spausdinti

Giedrius KUPREVIČIUS

Su gerbiamais skaitytojais susitinkame šiemet pirmą kartą, tad sveikinu įžengusius į 2013-tuosius, kurių turinys ir kokybė priklausys tik nuo mūsų pačių ir mūsų visų sugebėjimo ramiau žvelgti į smulkmenas, o esminius dalykus spręsti protu, o ne vien vadovaujantis emocijomis ar viešai apsipykus su oponentais. Ko man labiausiai gaila praėjusiuose metuose? Ogi prarastos bendravimo kultūros.

Pasirodo, kad visi tie taip sureikšminti socialiniai tinklai, lyg ir pašaukti kurti tampriau bendraujančią visuomenę, ugdyti pilietiškumą ar atidą vienas kitam tapo kažkokiu šiukšlynu, kuriame galima viešai vienas kitą užgaulioti, tyčiotis, žeminti. Toji visa bravūra tapo lyg elgesio norma, nes niekas nedrįsta pasakyti, jog tokia socialinė aplinka prie gero neveda. Taip ir įvyko – daugybė pasibaisėtinų įvykių vienaip ar kitaip užgimė būtent socialinių tinklų raizgalynėje.

Nesu „Facebook“ bendruomenės nariu, tačiau kiek panardęs, atradau nesuvokiamą blaiviu protu virtualų pasaulį, kuriame jauna mama, pavyzdžiui, skelbia 57 ką tik gimusio vaikelio nuotraukas, iš jų kelios itin fiziologiškos, o 6238 praneša, kad jiems tai patinka. Kitas facebook`istas iškloja visą tiesą apie kažkokią savo draugo draugę, su nuotraukomis ir pasibaisėtinais komentarais, ir vėl apie 4000 prisijungusių praneša, kad jiems tai patinka. Televizijos ekrane du nesuvaldę burnos subrendę vyrai dar bando paaiškinti, kad gi nieko nebuvo, o komentatoriai svetainėse jau vertina – patinka, patinka, patinka.

Gal vienas kitas bando prieštarauti, tačiau tuomet sulaukia baisių replikų. Štai vieno universiteto rektorius aiškina populiariame portale apie aukštojo mokslo perspektyvas, gi komentatoriai (visi anonimai) išvadina tą garbingą, teisėtai rinktą ir mokslo pasaulyje gerbiamą žmogų išdaviku, niekšu, idiotu, nemokša ir t.t. Sudarinėjami kažkokie patvorinių, srutinių, parazitinių žmonių sąrašai, kai kurie net vadinami Lietuvos vardu – ar tai sveikos visuomenės elgsena? Pyktis, pagieža dabar tapo tokie madingi, kad kitaip kalbėti jau greitai iš viso nebemokėsime, tik rėkdami, grasindami, kaltindami.

Ne vieni tokie Europoje, gal net pasaulyje – žmonija gerokai palūžo, išsikvėpė, pavargo ar tai nuo begalinių krizių (beje, daugelis jų, atrodo, dirbtinės), nebenuspėjamų gamtos išdaigų, nuo irstančios šeimos slėgimo. Dažnai, sėsdamas prie naujos partitūros ilgai turiu nuteikinėti save, kad yra kiek kitaip, stengiuosi išmesti iš sąmonės visus mane supančius negatyvus, begalines blogas naujienas, smurto ir apgaulės garbinimą, Dievo ir Tėvynės niekinimą, autoritetų peradresavimą.

Ir tuomet įsijungiu radiją, antrąją Lietuvos radijo programą, TV kanalą „Kultūra“, susirandu puikia kokybe transliuojamą internetinę „Medici“ programą ar persijungiu į nuostabią BBC trečią radijo kanalą, galiu pakeisti jį į klasikinės muzikos stotį „Klara“ ar jau nuo ketvirto dešimtmečio be pertraukų iš Niujorko transliuojamą WQXR, dar nesunkiai pasiekiamą TV kanalą „Mezzo“ ar tiesiog nueinu į koncertą, operos spektaklį, dramos teatrą, muziejų, paskaitau puikią knygą, susitinku su draugais. Yra gi ką veikti, pasirodo. Pasaulis pilnas įvairovės, o ne vien pripildytas kasdien tos pačios žinios apie tą patį žmogų, dargi nelabai švarų.

Sakote, tam reikia laiko, pinigų? O ar laidoti savo brangų laiką kasdien penkiskart stebint tą pačią naujieną ne gaila,  ar ne baugu, kad beprasmės diskusijos apie tai, kaip viskas blogai, taipogi suryja mūsų gyvenimo laiką negrįžtamai ir niekuo, be pykčio, tos atsiradusios pauzės neužpildo. O tasai anonimiškas pasaulio plūdimas internete – ne prarastas laikas? Gi rašantys tik savo rašliavas ir skaito, kitų nemato, negirdi. O vakarėliai, daugeliui tapę gyvenimo būdu, o girtuokliavimas, besaikis miegas ir tinginystė – ne laikas, ne pinigai?

Ne, gerbiamieji, ne čia problema, o tame, kad 2012-aisiais dar vis laidojome savo kultūrą, švietimą, mokslą, pažangą ir vykdėme tai su pasimėgavimu, kasdien, nuoširdžiai ir metodiškai. Sudarėme puikias sąlygas bujoti prastumui, chamiškumui, cinizmui, grobuoniškumui, iškreiptos tiesos įvaizdžiui, nepamatuotiems reikalavimams, gatvės teismui ir t.t. Tuomet nebestebina nei pasibaisėtinas vaikų nusikalstamumas, nei subrendusių vyrų nepraustaburnystė. Ne, tokia aplinka man nepriimtina.

Tačiau taip pasakęs stoju prieš visuomenę, tampu, anot Henriko Ibseno, „tautos priešu“, nes nesuvokiu, kad yra tik taip, kaip nori toji visuomenė matyti. Kitaip būti negali, rėkia ji, o aš sakau – gali. Tad ir vėl linkstu prie mano jau išvardintų kitokių informacijos kanalų, kurių nevaržo nerašyta cenzūra ar baimė išgirsti kitokią nuomonę – nuomonę, kurią išsako ne bailus anonimas, o Lietuvos mokslininkas, intelektualas, pilietis.

Dabar dažnai tenka bendrauti su Lietuvos akademikais. Žinoma, daug kam jie asocijuojasi su namų nerandančiais sukrypusiais seniais, kalbančiais su vabalais ar žolėmis, o aš nirštu, kad jų balso mūsų eteriuose nėra, jų iš viso nėra, nors ne vienas jų vertas gal ir Nobelio, jei suprastume, kokų išminčių, kokių šviesių protų turime. Žinoma, gerai kai žymus mokslininkas veda žaidimą vaikams, tačiau to iš tokio kalibro žmogaus šiais laikais jau maža.

Daugelis galime laisvai žiūrėti japonų nacionalinės televizijos kanalą anglų kalba. Atkreipėte dėmesį, kaip apie visas dideles problemas ir esminius valstybes reikalus kalba ne kažin kokie iš nežinia kokių minties pelkių įsibrovę politikai, o reikalus išmanantys mokslo žmonės, filosofai, kurie ne tik pasako, bet juos dar ir išgirsta. Tiesa, jie nešoka ir nedainuoja, nejuokina ir nepasakoja išskirtinai atvirų istorijų. Taip, yra laikas linksmybėms, bet skirkime jo ir rimtai analizei, diskusijai. Apie tokių laidų poreikį byloja ir augantys jau atsiradusių analitinių programų reitingai.

Ach, įsileidau į samprotavimus, kurie gal tik man įdomūs ar svarbūs, tačiau jei esu pakviestas pasikalbėti su jumis, reiškia, norėta kad ir mane bent kiek išgirstų, kad kartu pamąstytume, apie ką gi čia tas muzikantas kalba. Tad štai ir pasakiau – nelaidokime kultūros, nesišaipykime iš kalbos, mokslo ir meno autoritetų, ypač savųjų. Prisiminkime puikius Oskaro Milašiaus žodžius, įrašytus jo Pažinimo Giesmėje: „Mokslo, meno ir tikėjimo smukimas reiškiasi kalbos aptemimu“.

Daug gražių dalykų buvo 2012-taisiais, ne vien liūdni ar nemalonūs, prisiminkim, kaip jautriai ir sutartinai paminėjom Maironio jubiliejų, tačiau kas gi trukdo mums šiuos metus skelbti Visuotinės kultūros metais, apimančiais ne vien meną, bet ir politiką, ekonomiką, švietimą, mediciną, tikėjimą, eismą, viešą internetinę erdvę, šeimą… Gi kitaip, ar yra prasmė laukti Šv. Velykų?  Sau jau esu atsakęs – yra.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Balsas.lt nuotr.

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra