2012-ųjų rudens kelionė po Vilniją

Autorius: Data: 2012-10-11, 13:11 Spausdinti

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Šių metų rugsėjo 15 d. įdomią ekskursiją „Vilniaus ir Šalčininkų rajonų paveldas: vietos dvasia“ autobusu surengė VšĮ „Ekonominių-socialinių tyrimų ir mokymų centras“. Apie pravažiuojamus ar lankomus objektus išsamiai pasakojo kelionės vadovė žurnalistė Aurelija Arlauskienė.

Pirmiausia sustota Baltarusijos pasienyje prie Medininkų memorialo, prie kurio padėjome gėles. Apžiūrėjome vagonėlį, kuriame 1991 m. liepos 31 d. apie 5 val. ryto Rygos OMON smogikai nužudė 7 nepriklausomos Lietuvos pareigūnus, kurie vykdė sienos kirtimo ir muitinės kontrolę. Tik didžiulių Lietuvos ir amerikiečio karo gydytojo, kurio pavardė iki šiol nutylima, pastangomis vienintelis Tomas Šernas buvo išplėštas iš mirties nagų. Iš naujo mokėsi kalbėti, mąstyti, vaikščioti. Deja, automato buožės smūgiai, sutrenkę kaklą, buvo lemtingi – T. Šernas negali vaikščioti. Jam nuolat reikia gydytis. Dabar jis Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonas, LERB generalinis superintendentas. Kasmet liepos 31-ąją Medininkuose ir Antakalnio kapinėse pagerbiamas žuvusių pareigūnų atminimas. A. Arlauskienė išleido knygą „Tomas Šernas: vakar buvo rytoj“ (2006), kurioje pateikiama daug faktų apie jo gyvenimą, tragediją, reabilitaciją, dalyvavimą evangelikų reformatų veikloje.

Toliau Medininkai – kaimas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, 31 km į pietryčius nuo Vilniaus, 2 km nuo sienos su Baltarusija. Tai sena gyvenvietė, minima jau nuo XIV a. Medininkuose, Lietuvai 1387 m. priėmus krikščionybę, buvo įkurta viena iš septynių pirmųjų parapijų ir pastatyta bažnyčia, kuri vėliau buvo nugriauta. Dabar netoli pilies yra medinė vienabokštė Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia (pastatyta 1931 m.). Retas gal žino, kad Medininkų pilis, pastatyta XIV a., yra seniausia, didžiausia pagal plotą ir geriausiai išsilaikiusi aptvarinė (sienų perimetras 568 m) pilis Lietuvoje (architektūros ir istorijos paminklas). Tuo metu Medininkai buvo svarbus gynybinis centras. Legenda liudija, kad Medininkų pilį statė milžinai. Jie buvo tokie stiprūs, kad mūrydami sienas skolindavo vienas kitam įrankius ir svaidydavo juos iš Medininkų į Krėvą ir atgal. Medininkų pilis buvo dažnai puolama kryžiuočių, vėliau ir grobikų iš rytų. Po 1527 m. užpuolimo pilis buvo apleista, per 1655 m. karą su Rusija – apgriauta ir nebeatstatyta. Ilgą laiką ji buvo nenaudojama. Mūsų laikus pasiekė tik mūrinės pilies fragmentai – gynybinė siena ir pagrindinio bokšto dalis. Pilies statinius perdavus Trakų istorijos muziejui, jo darbuotojai pradėjo prižiūrėti teritoriją. 2010 m. piliai pritaikyti turizmo reikmėms skirta 8 mln. litų ES paramos lėšų. Šiuo metu projektas baigtas. Oficialus Medininkų pilies atidarymas įvyko š. m. rugsėjo 27 d. Atstatytame pilies šiaurės rytų bokšte (donžone) įrengta muziejaus ekspozicija, kurią su dideliu smalsumu apžiūrėjome ir nenusivylėme. Istorinėje aplinkoje tarp sienų, kurios buvo neįveikiamos iki šaunamųjų ginklų atsiradimo, galima apžvelgti nors ir mažą dalelę garbingos LDK istorijos.

1 salė (rūsys) – „Lietuvos mūro pilys“, kur pristatoma: Vilniaus pilių kompleksas, Kauno pilis, Krėvos pilis, Medininkų pilis, Trakų pusiasalio ir salos pilys. Archeologiniai radiniai: plytos, statybinių medžiagų liekanos ir kt. Salės centre: akmeniniai sviediniai, patrankos.

2 salė (I aukštas) „Lietuvos karyba“ XIV–XVIII a.

3 salė (II aukštas) „Lietuvos sidabras“ X–XX a.

4 salė (III aukštas) Prezidento a. a. Algirdo Mykolo Brazausko medžioklės trofėjų ir peilių įspūdinga kolekcija.

O nuo bokšto stogo atsiveria ne tik pačios pilies, bet ir Medininkų aukštumos panorama. Apie 3,5 km į pietvakarius nuo Medininkų yra aukščiausios Lietuvos vietos – Aukštojo ir Juozapinės kalvos, virš jūros lygio iškilusios beveik 300 m.

Juozapinės geomorfologinis draustinis − saugoma teritorija Vilniaus rajone, išskirta siekiant išsaugoti Ašmenos aukštumai būdingą senojo reljefo moreninio masyvo fragmentą su Juozapinės kalnu. Jis įsteigtas 1992 m. (plotas 251 ha). Medininkų aukštuma yra seniausia Lietuvoje, nes jos nepasiekė paskutinysis ledynas. O kai jis pradėjo tirpti ir trauktis − sniegynų, o vėliau ir lietaus vanduo išraižė atitirpstantį aukštumos paviršių. Dabar ji išakėta raguvomis, sauslėniais bei upelių slėniukais. Joje nėra nė vieno ežero − nes laikas su savo aršiausia jėga − tekančiu vandeniu seniai juos nudrenavo, išardė krantus, teliko slėniai, raguvos ir raguvėlės. O tarp jų kalvos − stambios, lėkštašlaitės arba keterėtos, taip pat pavieniai statesni eroziniai palikuonys − kaip vandenskyros tarp slėniukų. Štai tokį būdingą šiai aukštumai paviršių ir saugo Juozapinės geomorfologinis draustinis.

Aukščiausios Lietuvos kalvos: Aukštojo kalnas, Juozapinės kalnas

Aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalnas (Aukštojas – vyriausio baltų dievo vardas). Kalvos aukštis siekia 293,84 m virš Baltijos jūros lygio. Visai šalia šios kalvos dunkso Juozapinės kalnas (292,83 m) iki šiol jis laikytas aukščiausiu Lietuvos teritorijos tašku ir tokiu žymėtas visuose žemėlapiuose. 2004 m. naujausia technologija buvo atlikti pakartotiniai matavimai, kurie patvirtino pietinę kalvą, dabartinį Aukštoją, esant aukštesnę. Pagal šiuos duomenis, Juozapinės kalnas yra trečias pagal aukštį Lietuvos teritorijos taškas. Antras – Žibartonių kalnas, Rukainių seniūnijoje, Vilniaus raj. (293,57 m virš jūros lygio).

Kalno paviršius suformuotas per priešpaskutinį ledynmetį. Suklotas iš moreninio priemolio ir priesmėlio su žvirgždo, gargždo ir riedulių priemaiša. Kalno šiaurinis ir rytinis šlaitai lėkšti, o pietinis ir vakarinis statesni, suraižyti raguvų. Priklauso Juozapinės valstybiniam germorfologiniam draustiniui.

Vardas kalvai suteiktas 2005 11 18 Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3–329, kuriame rašoma: „Patvirtinti Lietuvos Respublikos aukščiausios žemės paviršiaus vietos (293,84 m virš jūros lygio), esančios Juozapinės k., Medininkų sen., Vilniaus r., pavadinimą – Aukštojas.“, „nukarūnuojant“ iki tol aukščiausia Lietuvos kalva laikytą Juozapinės kalną.

Dabar tvarkoma akmens, skirto karaliaus Mindaugo karūnavimo įamžinimui, ant Juozapinės kalno aplinka. Nuo čia pamiškėje matosi ir Aukštojas. Tenka pastebėti, kad tos kalvos nelabai įspūdingos, nes vos kyšo virš horizonto.

Toliau per Turgelius pasiekiame Tabariškes, Šalčininkų raj. (apie 30 km nuo Vilniaus, 8 km į rytus nuo Turgelių), kurios yra vos 1 km į vakarus nuo Baltarusijos sienos.

Anos Krepštul muziejus

Šalčininkų rajono šiaurės rytuose esantis Tabariškių kaimas rūpestingai saugo unikalios tautodailininkės Anos Krepštul atminimą. Š. m. liepos 26 d. Tabariškėse vyko vienos įdomiausios ir kūrybingiausios Šalčininkų rajono asmenybės – Anos Krepštul – muziejaus naujos parodų salės atidarymas.

Jos vardo muziejaus direktore tapo tragiško likimo menininkės sesuo mokytoja Danuta Moločko. Ji mums ir atskleidė savo talentingos sesers gyvenimo ir kūrybos puslapius. Ana Krepštul (1932–2007) visą gyvenimą praleido gimtajame Tabariškių kaime, nes dėl ligos niekur negalėjo išvykti. Ji buvo I grupės invalidė, labai sirgo, net 77 kartus jai lūžo kaulai. Tačiau šios savamokslės dailininkės paveikslai (nutapė daugiau kaip 3500 paveikslų) pasklido po visą pasaulį. Daug jos darbų puošia Lietuvos (Šumske, Eišiškėse, Turgeliuose ir Tabariškėse) bei Lenkijos bažnyčias.

Būdama dešimties Ana susirgo kaulų tuberkulioze, ir pradėjo lūžinėti kaulai. Ligų ir skausmo kamuojamai mergaitei tėvas Stanislavas – Tabariškių mokyklos mokytojas, vėliau direktorius – nupirko piešimo sąsiuvinį, spalvotų pieštukų, supažindino su piešimo pagrindais. Ana pradėjo piešti. Nenorėdama būti tėvams našta, Ana pradėjo siūti, tapė tik laisvalaikiu. Tapybos dėka ji atrasdavo dvasinę harmoniją.

Paskutiniaisiais metais visai nesikėlė iš lovos ir nebegalėjo tapyti. Jai tai buvo tragedija, tačiau moteris nepasidavė, gulėdama siuvinėjo. Tad yra daugybė ir jos siuvinėtų paveikslų.

Apžiūrėjome menininkės piešinius, nuotraukas, laiškus, rankdarbius bei kitus su šia talentinga asmenybe susijusius daiktus.

Ana Krepštul – viena iš įdomiausių ir gražiausių Šalčininkų rajono asmenybių. Jos nepalaužiama valia, stiprybė, ramybė, požiūris į pasaulį – yra pavyzdys kiekvienam, kančių nepatyrusiam žmogui. Dailininkės kūryba spinduliuoja grožiu, gėriu ir ramybe. Ne vienas jos paveikslas buvo kuriamas didelėmis pastangomis, dažnai su kančia, tačiau toks darbas – tai raginimas pastebėti gyvenime viską, kas yra gražu.

2008 10 05 Šalčininkų rajono Tabariškių pagrindinėje mokykloje (Turgelių seniūnija) buvo atidarytas Anos Krepštul muziejus. Pirmas muziejaus „Atminties knygoje“ pasirašė J. E. vyskupas Juozas Tunaitis. Ekspozijai pritaikyti du naujai suremontuoti mokyklos kabinetai. Eksponuojami tautodailininkės paveikslai, nuotraukos, apdovanojimai. Viename kambaryje yra atkurtas menininkės kambarys: pastatyta lova, invalido vežimėlis ir kt.

Tuomet Butrimonių vidurinei mokyklai Šalčininkų rajone suteiktas jos vardas. Ta proga mokykloje pašventinta atminimo lenta.

Tabariškių šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

Apie ją profesionaliai papasakojo parapijos klebonas Valdemaras Ulčukevičius.

LDK raštininkas Mykolas Skarbekas-Važinskis 1770 m. Tabariškėse pastatė medinę Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią ir paskyrė jai fundaciją. Kartu pasirūpino prie jos įkurdinti basuosius karmelitus. Tabariškių vienuolynas buvo nedidelis – išlaikymas suteiktas trims vienuoliams kunigams. Karmelitų vienuoliai rūpinosi parapijos mokykla ir ligonine, prie vienuolyno 1809 m. buvo įsteigta vargšų prieglauda. Bažnyčiai suręsti buvo pakviesti aukšto lygio profesionalūs statytojai, drožėjai bei tapytojai. 1809 m. įkurta parapija, 1812 m. vienuolynas perstatytas, o 1832 m. caro valdžios uždarytas. Bažnyčioje yra išlikusių vertingų XVIII a. molbertinės tapybos pavyzdžių. Taip pat išlikę unikalūs savitų barokinių formų relikvijoriai, liturginiai indai, nešiojami altorėliai ir kt.

Tuometinė Vilniaus dekanatui priklausiusi parapija jungė apie 6 600 tikinčiųjų, dabar – 450.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir varpinės su vartais ansamblis yra liaudies architektūros formų, turintis baroko bruožų. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, statyta 1890 metais. Vienuolyno pastatai neišliko. Bažnyčia raiškaus silueto, bazilikinė, trijų navų, su trisiene apside ir bokšteliu. Viduje vyrauja didelė vidurinės navos ir presbiterijos erdvė, interjeras puošnus. Pirmiausia dėmesį patraukia vėlyvojo baroko bruožų turintys trys presbiterijos altoriai, gausiai augaliniais motyvais dekoruota barokinė sakykla, taip pat kiaurapjūviais rokailių bei gėlių žiedų medžio drožiniais papuoštas vargonų prospektas.

Didysis altorius dekoratyvių, grakščių architektūros formų. Jį puošia tarp kolonų stovinčios 4 rokokinės, manieringų judesių skulptūros ir visoms karmelitų bažnyčioms būdingas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas. Nors dabartinis paveikslas sukurtas jau po vienuolyno uždarymo, jo ikonografija liudija karmelitų tradiciją ir jų įdiegtą pamaldumą Škaplieriaus Karalienei. Šalia, rytinėje apsidės sienoje, įkomponuotas titulinis šv. arkangelo Mykolo paveikslas ir drobė, vaizduojanti Šv. Dvasios atsiuntimą. Mažesniuose ir mažiau puošniuose presbiterijos šoniniuose altoriuose yra Gailestingojo Jėzaus ir Šv. Juozapo paveikslai, sukurti jau XX a.

Iš barokinės karmelitų šventovės įrangos išliko ir vertingi šoninių navų altoriai. Jie abu vienodi, plastiškų formų, puošti medžio drožyba, kolonėlėmis, retabulai skulptūriniai, susidedantys iš dekoratyvių gembių, stovinčių iš šonų ant cokolių, ir debesų reljefų, juosiančių paveikslus (altoriuose esantys Švč. Marijos su kūdikiu ir Kristaus Širdies paveikslai sukurti vėliau). Ant gembių įkomponuotos manieringų judesių angelų figūros.

Bažnyčioje yra išlikusių vertingų XVIII a. molbertinės tapybos pavyzdžių. Tai 1774 m. sukurtas bažnyčios koliatoriaus ir fundatoriaus A. Važinskio portretas, šv. Onos su šv. Juozapu ir šv. Joakimu paveikslas. Gražus paveikslas vaizduojantis Kristų su nendre (Ecce Homo). Jį dengia puošnūs aptaisai, liudijantys tikinčiųjų pagarbą šiam atvaizdui. Taip pat vertingi bažnyčioje išlikę XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti arnotai. Bažnyčios kriptoje prieš didįjį altorių palaidotas fundatorius ir kiti Važinskių giminės nariai, tarp jų ir A. Važinskio sesuo Joana (1762-1832), 48 metus buvusi vieno iš Vilniaus vienuolynų viršininkė. Yra išlikę jų paminklinės lentos.

Tik Vilniaus krašte galima pamatyti bažnyčias, kur įėjimas į šventorių yra varpinėje – Tabariškėse, Dieveniškėse, Šumske (Vilniaus r.).

Turgeliai

Turgelių pavadinimas kilo iš lietuviško žodžio „turgus“. Miestelis yra apie 30 km į pietryčius nuo Vilniaus ir 18 km į šiaurę nuo Šalčininkų. Tolimoje praeityje Turgeliai buvo vadinami Mažuoju Merkiu arba Mangirdų Merkiu. Vietovė yra įsikūrusi slėnyje, dešiniajame Merkio krante.

Turgelių dvaras, vadinamas Mažąja Merkine, minimas XV a. pabaigoje. Kaimas įsikūrė prie 1511 m. pastatytos bažnyčios. Vietoje sudegusios 1722 m. pastatyta nauja. XVIII a. prie bažnyčios veikė parapinė mokykla, Turgelių palivarkas priklausė Merkinės dvarui. XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje miestelyje vyko prekymečiai, buvo kelios parduotuvės ir smuklė.

Dabar didžioji dalis gyventojų yra lenkai.

Turgelių kraštotyros muziejus 1964 m. buvo įkurtas Turgelių vidurinėje mokykloje. Šiuo metu jame yra 7 skyriai ir apie 4 tūkstančius eksponatų. Lenkiškos vid. mokyklos direktorė, muziejaus vadovė, žymi kraštotyrininkė Lucija Jurgelevič išsamiai papasakojo apie Turgelių praeitį, gausius ir įdomius muziejaus eksponatus, o ypač išsamiai apie Paulavos (Pawlow) respublikos įkūrėjo Povilo Ksavero Bžostovskio gyvenimą bei veiklą, kurio vardu 1998 11 27 mokykla ir pavadinta.

P. K. Bžostovskis (1739–1827) buvo Turgelių parapijos klebonas, mokslo mylėtojas, literatas, vertėjas, filantropas ir nacionalinio meno mecenatas, rašytojas, LDK raštininkas ir referendorius, Stanislovo Augusto laikų Respublikos epochos valstiečių santykių reformatorius, nuolatinių studijų ir akademinių konsultacijų valstiečiams pradininkas, mokyklos valstiečių vaikams steigėjas, Paulavos respublikos įkūrėjas. Jis buvo puikiai išsilavinęs humanistas širdimi pasirinkęs dvasininko kelią ir tęsęs jį iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Jo filosofinės pažiūros remiasi XVIII a. antrojoje pusėje iškilusiu ir besivysčiusiu prancūziškuoju fiziokratizmu.

Muziejuje eksponuojamos XVIII a. gyvavusios Paulavos respublikos dvaro rūmų šviestuvai, krosnių ir lubų geometrinių bei gamtinių papuošimų fragmentai, baldai, leidiniai, dokumentai. Jame galima pamatyti lietuvių liaudies buities reikmenis, taip pat sovietmečiu naudotus indus, prietaisus bei daug kitų įdomių dalykų.

Beje, mokyklos valgykloje pigiai ir skaniai papietavome.

Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Pirmoji medinė bažnyčia Turgeliuose pastatyta 1511 m. Vietoj sudegusios bažnyčios 1722 m. pastatyta nauja. Nuo 1777 m. veikė parapinė mokykla. Dar 1795 m. kunigas P. K. Bžostovskis naujos bažnyčios statybai paskyrė 20 000 auksinų. 1827 m. dalis parapijos kaimų kalbėjo tik lietuviškai. 1830 m. ir vėliau lietuviškų pamaldų bei pamokslų nebuvo. 1832 m. bažnyčiai priklausė jurisdika miestelyje, Viktariškių palivarkas ir Pamerkio kaimas. 1836–1837 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. 1897 m. patvirtintas jos padidinimo projektas, nes bažnyčia tapo ankšta (jai priklausė nuo 8 iki 9 tūkstančių parapijiečių), 1900 m. pamaldos perkeltos į mūrinę kapų koplyčią, statytą 1842 m. Iki 1909 m. bažnyčia padidinta.

Dabartinė didinga Turgelių bažnyčia perstatyta pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksiejaus Polozovo projektą, kurį buvo galima patvirtinti tik 1897 m. [tais metais carinė valdžia atšaukė draudimą statyti katalikiškas bažnyčias]. Bažnyčios sieninė tapyba buvo sukurta 1928–1930 metais. Kompozicijos nutapytos skliautuose, virš vargonų choro, taip pat vidurinėje navoje, šoninėse navose ir presbiterijoje. Manoma, kad bažnyčią tapė Vilniaus tapytojai – Kačinskis ir Svarčinskis.

Bažnyčia istoristinė, turi neobaroko bruožų, stačiakampio plano, dvibokštė. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

2004–2010 metais buvo restauruoti bažnyčios bokštai, bažnyčios frontonas, pakeistas šventyklos stogas ir sustatytos naujos statulos iš lauko pusės: Dievo Motinos iš Lurdo, Dievo tarno Jono Pauliaus II ir palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos. Svarbiausias darbas – naujasis pagrindinis altorius ir presbiterija iš marmuro, taipogi buvo perdirbti šoniniai altoriai. Darbai atlikti pagal architekto Vytauto Tracevičiaus projektą.

2008 04 20 įvyko naujojo altoriaus konsekracija bei pašventinimas naujų kryžiaus kelio stacijų ir statulų: Dievo Motinos iš Lurdo, Dievo tarno Jono Pauliaus II ir palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos. Šį aktą atliko Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Paulavos respublika

Aukštupio Merkinė – sena dvarvietė, priklaususi Radviloms, Sluškoms, Potockiams, Duninams, Sanguškoms, Korsakams. 1767 m. iš Ipolito Korsako, Naugarduko stalininko, dvarą nusipirko jaunas kunigas, tuometinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės veikėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis, studijavęs Romoje, vėliau paskirtas LDK didžiuoju raštininku, LDK referendoriumi. Nusipirkęs dvarą (3040 ha) ir pavadinęs savo vardu Paulava (Pawlow) ėmėsi reformų. Išleido Paulavos respublikos nuostatus, kurių privalėjo laikytis visi respublikos gyventojai. Buvo įkurta savivaldos bendruomenė su dviejų rūmų parlamentu, respublikoje buvo savi pinigai, uniformuota valstiečių milicija, ypatingas dėmesys skirtas švietimui, sveikatos apsaugai. Paulavos respublikoje buvo panaikinta tuo metu klestėjusi baudžiava.

Dabar sunku patikėti, kad prieš 300 metų netoli Turgelių, tiksliau nuo Turgelių Ilgosios gatvės nutolęs vos 300 metrų, klestėjo P. K. Bžostovskio dvaras. Įvažiuojant senuoju keliu iš Vilniaus, atsiverdavo gražūs vaizdai: sutvarkytas parkas, tolumoje matomi P. K. Bžostovskio Romos stiliaus mediniai rūmai, 1772 m. specialiai statyti aukštais pamatais, vienaaukščiai, su kolonomis ir verandomis pagal tuometinę madą. Dvaro sodai ir parkas garsėjo turtinga augalija. Prieš rūmus – arklidės, dvaro darbininkų namai, nedidelė vežiminė, atskirai valgykla ir skalbykla. Namo dešinėje – oranžerija, vėliau Potockių praturtinta viduržiemio augalų kolekcija.

T. Kosciuškos sukilimo pralaimėjimas bei paskutinis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalinimas tapo pagrindine Paulavos respublikos žlugimo priežastimi.

Dvaras sudegė Antrojo pasaulinio karo metu. Gražiai prižiūrimoje dvarvietėje pastatytas paminklas Paulavos respublikos prezidento P. K. Bžostovskio atminimui. Čia lankosi ir jaunavedžiai po tuoktuvių.

Jašiūnų dvaro sodyba

XV–XVIII a. Jašiūnų gyvenvietė priklausė vienai iš galingiausių ir tuo metu turtingiausių Lietuvos didikų giminių – Radviloms. 1811 m. dvarą nupirko Ignacas Balinskis. Dabartiniai dvaro rūmai pastatyti 1824–1828 metais ir yra vieni iš originaliausių Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūrinių. To laikotarpio kūrinys – ir peizažinis Jašiūnų parkas (11 ha), pradėtas sodinti dar prieš rūmų statybą. Jašiūnai laikomi vienu iš svarbiausių XIX a. kultūros centrų Vilniaus krašte. Dvare dažnai lankydavosi Vilniaus universiteto profesorius, biologas, chemikas, gydytojas Andrius Sniadeckis. Paskutiniu metu savo gyvenimo metus šiame dvare praleido A. Sniadeckio brolis Jonas Sniadeckis, astronomas, matematikas, Vilniaus universiteto rektorius. Manoma, kad dvare lankėsi ir poetas Adomas Mickevičius.

Jašiūnų dvaro sodybos kompleksas yra kultūros paveldo paminklas, įtrauktas į kultūros paveldo registrą ir išskiriamas kaip turintis archeologinę, istorinę, urbanistinę bei kraštovaizdinę vertę.

Tai vienas iš pagrindinių turizmo traukos objektų Šalčininkų rajone, tačiau nerestauruojamas ir nepritaikomas dvaro pastatas nyksta.

Jašiūnų dvare yra išlikusi oficina, buvusios arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo patalpomis antrajame aukšte. Prie arklidžių – svirnas (liaudies architektūros statinys).

Pagrindinio fasado antrasis aukštas papuoštas 4 dorėninių kolonų portikais.

XIX a. 2-ojoje pusėje klasicistinis vidaus dekoras perdirbtas, pastatytas bokštinis aštuoniakampis priestatas. XX a. pabaigoje rūmai buvo restauruoti (architektė M. Butautienė).

Apie Jašiūnų dvaro buvusią didybę, kasmet vis labiau nykstančius rūmus ir vis laukiamą restauravimo darbų finansavimą kalbėjo didelis vietos patriotas, Mykolo Balinskio vid. mokyklos direktorius Kazimieras Karpičius. Kalbėdamas senose kapinaitėse, kuriose palaidoti dvaro savininkai, jis su ironija pastebėjo, kad anksčiau jų vartai buvo rakinami nuo gyvulių, o dabar jie kitokie – dvikojai.

Kelionės metu įsitikinome vietos gyventojų nuoširdumu bei tuo, kokį turtingą ir įvairiatautį, daugiakalbį kultūros paveldą galime rasti Vilniaus krašte, kuriuo labiau turėtų susidomėti ne tik vilniečiai. Lankykime ir pažinkime mūsų gražiąją Tėvynę – Lietuvą.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Medininkų memorialas

2. Medininkuose nužudyti Lietuvos pareigūnai

3, 4, 5, 6. Medininkų pilis

7. Ant Juozapinės kalno

8. Anos Krepštul paveikslas

9. Anos Krepštul kambario fragmentas jos vardo muziejuje

10. Tabariškių bažnyčia

11. Tabariškių bažnyčios centrinis altorius

12. Turgelių bažnyčia

13. Turgelių Povilo Ksavero Bžostovskio kraštotyros muziejuje

14. Paminklas Paulavos respublikos prezidentui kun. Povilui Ksaverui Bžostovskiui

15. Jašiūnų dvaro rūmai

16. Jašiūnų dvaro kapinaičių tvora

Rytų Lietuva , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra