1988-ieji, tautos susirinkimas

Autorius: Data: 2013-10-14, 13:02 Spausdinti

Leonardas ALEKSIEJŪNAS, Vilnius

 

Prieš 25-erius metus, 1988-ųjų rugpjūčio 23-iąją, Vilniaus Vilngio parką užtvindė žmonių jūra. Taip atsiliepta į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kvietimą susiburti paminėti 1939 m. rugpjūčio 23-iosios, kai buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutartis. Ji, Molotovo-Ribbentropo pakto slaptieji protokolai, nulėmė, kad Baltijos valstybės neteko nepriklausomybės. Tragiškosios datos minėjimas išsiliejo neregėto Lietuvoje masto (mėginta skaičiuoti – 150 tūkst. žmonių) mitingu. Jam pirmininkavęs Sąjūdžio vadovas prof. Vytautas Landsbergis pavadino jį tautos susirinkimu.

Sutinkant mitingo 25-metį, Vilniuje, Lietuvos radijo ir televizijos rūmuose, atidaryta fotožurnalisto Leonardo Skirpsto fotografijų paroda „1988 08 23. Vingio parkas”. Autorius 1956 m. gimė Palangoje, čia 1975 m. baigė vidurinę mokyklą, 1980 m. – Vilniaus universitetą, darbuojasi sostinėje. Apie jį, išsergėjusį fotoaparatu užfiksuotas istorines Atgimimo akimirkas, apie to meto Lietuvą žodį tarė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signatarai – rašytojas Kazys Saja, žurnalistas, redaktorius Rimvydas Valatka, kiti parodos pristatymo dalyviai. Ne vienas jų galėjo fotografijose pasižiūrėti, kokie buvo prieš ketvirtį šimtmečio per didžiąją tautos susitelkimo akciją prie Neries vingio.

K. Saja sakė negalįs atsistebėti, prisimindamas anuometę Lietuvą. Tą dieną į Vingio parką atėjo žmonės, labiau linkę duoti negu imti. Rašytojas sutiko ir garbų savo pažįstamą – Valdą Adamkų, tada JAV Gamtos apsaugos agentūros (EPA) Vidurio Vakarų regiono administratorių, Didžiųjų ežerų nacionalinės programos tvarkytoją. „Tai dvasinis tautos renesansas, prilygstantis tam laikotarpiui, kai Lietuva vadavosi iš carų priespaudos. Tokio reginio, tokio dvasios nusiteikimo negalėjau tikėtis net susapnuoti.“ Šie būsimojo Lietuvos Respublikos Prezidento žodžiai apie atgimstančią tėvynę bei mitingą buvo išspausdinti „Gimtojo krašto“ savaitraštyje (1938 m. rugsėjo 1–7 d. Nr. 35).

Reportažo iš Vingio parko „Gimtajame krašte“ autorius, dabar „Vorutai“ rašantis apie mitingo 25-metį, norėtų grįžti prie to, kas matyta, girdėta, jausta 1988-ųjų rugpjūčio 23-iąją, įamžinta kolegos fotografijose.

Prie mikrofonų – poetas Justinas Marcikevičius. Dalelė atpasakojamų sakinių iš jo kalbos.

Prieš 49-erius metus lairaščiuose pasirodė nuotrauka: Stalinas, pakėlęs taurę šampano, sveikina Molotovą ir Ribbentropą, pasirašiusius Tarybų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sustartį… Po savaitės šampanas Stalino, Ribbentropo ir Molotovo taurėse virto krauju – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nepuolimo paktas atrišo rankas Hitleriui, leido jam per trumpą laiką užimti vos ne visą Europą… Mokėčiau piešti, 1939–1940-uosius metus pavaizduočiau tokia karikatūra: Hitleris ir Stalinas – vienas iš vienos, kitas iš antros pusės – ryja Europos žemėlapį, užsigerdami iš bokalų, kuriuose yra ir lietuvių tautos kraujo, ašarų, skausmo, nevilties.

Poetas pakvietė prisiminti visų tautybių, visų politinių ir religinių įsitikinimų žmones, visus kritusius su ginklu rankoje, mirusius iš bado, žuvusius nuo karinio ir politinio teroro, užgesusius tremtyje ir politinėje emigracijoje.

Tūkstančių stovinčių žmonių tylos minutė.

Lietuvos užsienio reikalų ministro 1938–1940 m. Juozo Urbšio balsas iš įrašo. Pasakojimas apie susitikimą su J. Stalinu Maskvoje, jo ultimatyvius reikalavimus, kuriems turėjo paklusti Lietuva.

J. Marcinkevičiaus skaitomi susirinkusiųjų Vingio parke rezoliucijos reikalavimai: „Paskelbti Molotovo-Ribbentropo paktą su slaptaisiais jo protokolais ir žemėlapiais sąjunginėje spaudoje ir pasmerkti jį už grubų ir begėdišką tarptautinės teisės, taikos ir žmogiškumo pažeidimą. Įstatymu numatyti dokumentų įslaptinimo laiką – tokį, koks priimtas demokratinėse valstybėse.“

Prof. V. Landsbergis: „Ar kiekvienai nekaltai aukai jau garsiai pasakyta, kad ji – nekalta? Šalis dar turi apsivalyti nuo stalinizmo. Nuo primityvaus įsakinėjimo, daužymo kumščiu į stalą, ar tai būtų respublikų, ar žmonių santykiai. Baisus mūsų santykiuose ir mūsų sielose teberusenantis stalinizmo AIDS. Turime pasveikti arba mirsime.“

Istorikas Gediminas Rudis teigė, kad 1940 m. Lietuvoje nebuvo gerai žinomų revoliucinės situacijos požymių. „Viršūnių“ krizė buvo suorganizuota iš Kremliaus. A. Smetona pabėgo į Vokietiją ne sukilusios liaudies vejamas. Ne liaudis nuvertė ir A. Merkio vyriausybę.

Akademikas Antanas Buračas protestavo prieš sąjunginių žinybų diktatą, paragino sušaukti Lietuvos mokslų akademijos sesiją, kad būtų apsvarstyti pasiūlymai parengti naują respublikos Konstituciją.

Kalbėjo poetas Sigitas Geda, filosofas Arvydas Juozaitis, istorikas Liudas Truska, Lietuvos KP CK sekretorius Lionginas Šepetys, kunigas Edmundas Atkočiūnas, tuometis užsienio reikalų ministras Vladislovas Mikučiauskas, kompozitorius Julius Juzeliūnas, kino režisierius Arūnas Žebriūnas, rašytojai Virgilijus Čepaitis, Vytautas Petkevičius, Kazys Saja. Vinco Kudirkos eilėraštį „Ne tas yra didis“ deklamavo aktorius Ramūnas Abukevičius, savo eiles skaitė poetas Jonas Kalinauskas.

Dar norėčiau priminti J. Marcinkevičiaus kalbos pabaigą: „Tegyvuoja tauta, laisvai bendraujanti su savo istorija!” Bei pakartoti porą eilučių iš ano reportažo: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, – giedojo minių pritvinęs Neries vingis.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra