1972-ieji: sovietinės propagandos gniaužtuose

Autorius: Data: 2012-05-21, 13:44 Spausdinti

1972-ieji: sovietinės propagandos gniaužtuose

Arvydas KŠANAVIČIUS, Kaunas

Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – tokiu žodžių junginiu skaitytoją visuomet pasitikdavo kiekvienas laikraščio numeris. Tiksliau sakant, anuomet jie vadinosi „organais“. Antai „Tiesa“ – Lietuvos komunistų partijos centro komiteto, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organas; „Komjaunimo tiesa“ – Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos centro komiteto organas; „Kauno tiesa“ – Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto komiteto ir miesto darbo žmonių deputatų tarybos organas. Na, ir taip toliau, ir panašiai.

Bevartant šią sovietinę spaudą ir beieškant joje istorijos šaltinių, susijusių su Romo Kalantos susideginimu bei antisovietiniais neramumais Kaune, nuotaika galutinai subjūra. Tokia nykuma, tokia klaiki nuobodybė ir neviltis nuo šių organų sklinda, kad net norisi šaukti – kaip šaukia subjektas Edvardo Munko paveiksle, kurį neseniai aukcione „Sotheby‘s“ pardavė už rekordinę 119,9 milijonų dolerių sumą.

2012 metų gegužės 14 dieną sukako lygiai 40 metų nuo Romo Kalantos susideginimo Kaune, tad pasklaidykime tuos pageltusius komunistinių organų – „Tiesos“ ir kitų panašių „tiesų“ – puslapius, kuriuose sovietinės propagandos smagračiai negailestingai traiškė tikrąją TIESĄ.

Pirmoji prabilo šeštadieninė „Kauno tiesa“ (redaktorius Z. Baltušnikas). Paskutiniame 1972 metų gegužės 20 dienos numerio puslapyje (p. 6) išspausdintas tekstas „Kauno miesto prokuratūroje“. Jame rašoma: „Ryšium su gautais klausimais dėl R. Kalantos savižudybės 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje miesto prokuratūra praneša, kad šis įvykis tiriamas. Tardymo organų nutarimu paskirtos ekspertizės, jų tarpe teismo medicininė psichiatrinė.

Ekspertų psichiatrų komisija, kurią sudaro J. Andriuškevičienė – psichiatrė, Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto medicinos fakulteto docentė, V. Berneris – Respublikinės Kauno psichoneurologinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, A. Daukšienė – tos pat ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja, J. Gutmanas – Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis psichiatras, J. Šurkus – psichiatras, Kauno medicinos instituto profesorius, atliko teismo psichiatrinę ekspertizę ir ištyrę turimus dokumentus, R. Kalantos užrašus, laiškus, piešinius, klasės darbus, taip pat priėmę dėmesin jo tėvų, mokytojų, draugų parodymus, padarė išvadą, kad R. Kalanta buvo psichiškai sergąs žmogus ir nusižudė, būdamas liguistoje būsenoje.“

Kitą dieną, 1972 metų gegužės 21-ąją, šį „Kauno tiesos“ tekstą perspausdino kiti organai – „Tiesa“ (redaktorius nenurodytas) 4 puslapyje bei „Komjaunimo tiesa“ (redaktorius V. Chadzevičius) 2 puslapyje.

Be to, 1972 metų gegužės 21 dienos „Kauno tiesoje“ (p. 6) daug dėmesio skiriama ne tik R. Kalantos susideginimo faktui, bet ir neramumams Kaune, kilusiems gegužės 18-19 dienomis. Tik, žinoma, publikuojamuose tekstuose neįžvelgsime jokio politinio atspalvio. Neramumai traktuojami kaip paprasčiausias chuliganų siautėjimas. Šiame „Kauno tiesos“ numeryje spausdinama Kauno miesto Vykdomojo komiteto pirmininko drg. (draugo – toks anuomet buvo kreipinys) V. Mikučiausko kalba, pasakyta kauniečiams per televiziją 1972 metų gegužės 19 dieną. Jis kreipėsi į kauniečius „norėdamas paaiškinti kai kuriuos mūsų miesto viešosios tvarkos klausimus“. Paminėjęs R. Kalantos susideginimo faktą bei išvardinęs teisminės medicininės komisijos narius, nustačiusius, kad R. Kalanta „buvo psichinis ligonis ir savižudybę įvykdė ligos būsenoje“, Vykdomojo komiteto pirmininkas pabrėžė: „Kai kurie neatsakingi asmenys, grupė paauglių, nesuprasdami ir neteisingai įvertindami anksčiau minėtą faktą, be jokio atsakomybės jausmo bandė trikdyti mieste rimtį, pažeidinėti viešąją tvarką. Buvo imtasi priemonių viešajai tvarkai užtikrinti, pažeidėjai patraukti administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Ir ateityje, pažeidus viešąją tvarką, visu griežtumu bus taikomi tarybiniai įstatymai.“ Toliau Vykdomojo komiteto pirmininkas pasidžiaugė, kad „Kauno miesto darbo žmonių kolektyvai pritaria ir teisingai supranta mūsų pravedamas aktyvias priemones, smerkia pažeidėjų neatsakingus veiksmus“. Savo kalbą per televiziją V. Mikučiauskas užbaigė šiais žodžiais: „Mes kreipiamės į mokyklų vadovus, mokytojus, tėvus, jaunimą ir kviečiame prisidėti prie viešosios tvarkos mieste užtikrinimo. Mes suprantame, kad šie veiksmai yra atsitiktinio pobūdžio. Tikimės, kad mūsų gimtasis Kaunas ir toliau liks aukštos kultūros ir pavyzdingos viešosios tvarkos miestu.“

Toje pačioje „Kauno tiesoje“ (p. 6) taip pat spausdinami į laikraščio redakciją atsiųsti laiškai, smerkiantys chuliganiškus veiksmus ir pritariantys priemonėms dėl viešosios tvarkos užtikrinimo. „Chuliganams – jokių nuolaidų!“ – skelbė antraštė. Antai J. Sikorskis, Garbės ženklo ordino F. Dzeržinskio staklių gamyklos brigadininkas, Socialistinio darbo didvyris ir A. Tamašauskas, šaltkalvis, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, laiške rašė: „Grupės chuliganų ir dykaduonių išpuoliai mūsų miestui garbės nedaro. Dori ir sąžiningi darbininkai smerkia išsišokėlius, jie visada pasiryžę padėti viešosios tvarkos saugotojams. Mes sakome: „Chuliganams – jokių nuolaidų! Visą energiją nukreipkite naudingam darbui. Žinokite, kad nebaudžiamai kelti netvarką jums niekas neleis! Toks mūsų darbininkiškas žodis.“ Darbo Raudonosios vėliavos ordino P. Ziberto kombinato trečiojo cecho audėja B. Šulinskienė savo laiške teigė: „Aš – audėja. Kartu su savo darbo draugėmis triūsiam savo Tėvynės labui, visų žmonių gerovei, nes nėra nieko gražesnio ir vertingesnio, kaip atkakliai dirbti, kurti materialines gėrybes. Mes visos labai pasipiktinome ir smerkiame tvarkos pažeidėjus, kviečiame visus kolektyvus sustiprinti auklėjamąjį darbą, o pasitaikantiems iškrypėliams duoti prideramą atkirtį.“

„Kaip ir visi mano kurso draugai, aš smerkiu chuliganiškus išpuolius tų, kurie patys nežinodami ko nori, bandė trukdyti miesto rimtį, – rašė Politechnikos instituto trečio kurso studentas J. Mizara. – Jų veiksmai visiškai neatspindi miesto jaunimo siekių, nes jaunoji karta trokšta gerai dirbti, mokytis, gilinti savo žinias, ruoštis tapti gera vyresniosios kartos pamaina. Mes esame pasiryžę padėti jiems suprasti savo poelgių beprasmiškumą, būti gerais žmonėmis. O tie, kurie nenori to suvokti, turi susilaukti pelnytos bausmės.“

Reikia pažymėti, kad panaši retorika dominavo visuose laiškuose, kuriuose smerkiami „chuliganų veiksmai“. Trumpai tariant, laikraščio skaitytojams norėta įteigti, kad tvarkos drumstėjai yra paprasčiausi chuliganai, asocialūs asmenys.

Minėtame „Kauno tiesos“ 6 puslapyje išspausdintame straipsnyje „Kas jie, tvarkos pažeidėjai?“ rašoma: „Gegužės 18 ir 19 dienomis mūsų mieste grupelė chuliganų pažeidinėjo viešąją tvarką, trikdė kauniečių ramybę. Redakcija, norėdama informuoti skaitytojus, kas jie, kreipėsi į miesto prokuratūrą. Čia sužinota, kad tai daugiausiai jau ne kartą už chuliganizmą ir kitus nusikaltimus teisti asmenys. Tai apsileidę ilgaplaukiai, netvarkingos išorinės išvaizdos, iškrypėliai chuliganai.“

Žodžiu, jokios politikos. Nors, pavyzdžiui, 1972 metų gegužės 25 dieną kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto laikraštyje „Gimtasis kraštas“ (vyr. redaktorius Vacys Reimeris) išspausdintame straipsnyje (p. 8) „Visuomenė smerkia“ visgi žodžius „politinis“ ir „antitarybinis“ aptinkame: „Dori ir sąžiningi Kauno miesto gyventojai, nuoširdžiai užjausdami Kalantų šeimą, nelaimei ištikus, griežtai smerkia išsišokėlius – viešosios tvarkos pažeidėjus ir antitarybines užsienio informacijos pastangas, iškraipant faktus, suteikti įvykiui politinį pobūdį.“

O štai 1972 metų gegužės 27 dieną „Tiesoje“ (p. 3) „ryšium su tuo, kad Vakarų buržuazinė spauda ir radijo stotys skleidžia įvairius gandus dėl R. Kalantos savižudybės, radijo klausytojams pageidaujant“ paskelbtas Lietuvos radijo korespondento Zenono Lapinsko interviu su Romo Kalantos motina Elena Kalantiene. Jame akcentuojama, kad R. Kalanta buvo komjaunuolis, bažnyčios nelankė ir apskritai „visoje mūsų šeimoje nėra vietos religiniams prietarams“, o prie savižudybės Romą privedė sutrikę nervai. Tik vėliau, 1989 metų pradžioje, paaiškėjo, kad E. Kalantienė šių teiginių niekada nesakiusi. Apie tai sužinome iš Algio Petrulio straipsnio „Romas Kalanta. Laužas Atgimimo naktį“ („Gimtasis kraštas“, 1989, sausio 12-18, nr. 2, p. 7).

Žodžiu, sovietinė propaganda atliko savo pragaištingą darbą – tvarkos trikdytojai buvo pasmerkti ir nubausti. 1972 metų spalio 5 dieną „Tiesoje“ (p. 4) paskelbtame P. Jankausko ir A. Marcinkevičiaus straipsnyje „Tvarkos ardytojai nubausti“ paminėtos nuteistųjų pavardės: Vytautas Kaladė, Juozas Macijauskas, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Virginija Urbonavičiūtė. Kaip teigiama straipsnyje, „teisiamųjų kaltė teismo proceso metu visiškai įrodyta, ir visi teisiamieji prisipažino kalti, pasmerkė savo antivisuomeniškus veiksmus. Jie aiškinosi, kad, ardydami viešąją tvarką, elgėsi lengvabūdiškai ir apgailestavo tai padarę.“

Straipsnio pabaigoje – pagrindinis akcentas: „Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, nusprendė nubausti V. Kaladę ir A. Kačinską laisvės atėmimu trejiems metams, paskiriant jiems atitinkamai sustiprintą ir griežtą režimą, o kitus teisiamuosius – laisvės atėmimu nuo pusantrų iki trejų metų; V. Urbonavičiūtę, atsižvelgiant į nepilnametystę nusikaltimo įvykdymo metu, nuoširdų prisipažinimą ir apgailestavimą, – be laisvės atėmimo pataisos darbams vieneriems metams.“

„Bernardinai.lt“

Nuotraukose: 

1. Paminklas „Laisvė“ Kaune. Skulptorius Juozas Zikaras (Autoriaus nuotr.)

2. 1972 m. gegužės 18-19 d. Kauno įvykiuose aktyviai dalyvavusiems asmenims: Vytautui Kaladei, Antanui Kačinskui, Rimantui Baužiui, Virginijai Urbonavičiūtei, Kaziui Grinkevičiui, Vytautui Žmuidai, Jonui Prapuolenaičiui ir Juozui Macijauskui Lietuvos TSR prokuratūros 1972 m. gegužės 29 d. iškeltos baudžiamosios bylos pirmojo tomo viršelis (Šaltinis: Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47644/3, t. 1, viršelis)

3, 4, 5, 6. 1972 m. gegužės 18 d. Kauno m. vykusių eitynių vaizdai. Nuotraukos saugomos 1972 m. gegužės 18-19 d. Kauno įvykių dalyviams iškeltoje baudžiamojoje byloje (Šaltinis: Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 47644/3, t. 1, l. 78, 80, 85, 90)

Voruta. – 2012, geg. 26, nr. 11 (749), p. 1, 13.

Istorija , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra