Laimėjai kovą tu, ne sau…
 

Istoriko Valdo Striužo monografija „1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje“* pasirodžiusi 2006 m., skirta tautos sukilimo aukoms atminti. Rašoma apie lietuvių karių ir partizanų 1941 m. birželio antisovietinį sukilimą buvusioje Švenčionių apskrityje, Vilniuje, Varėnos-Valkininkų ir Alytaus krašte. Tai apžvalgos, aukų, sukilėlių sąrašai, atsiminimai, straipsnių santraukos, nuotraukos.

Pažymėtina, kad čia yra nemažai naujų, iki šiol nepublikuotų duomenų bei faktų apie sukilimą, sukilėlių būrius, sudėtį bei veiksmus. Sudaryti, kiek tai buvo įmanoma, tikslūs kovojusių ir žuvusiųjų per sukilimą sąrašai. Ypač vertinta tai, kad V. Striužas surinko svarbių duomenų, iš kurių galima spręsti apie sukilimo mąstą tyrinėtuose Lietuvos rajonuose. Taip pat jo svarbus indėlis tas, kad rinkdamas medžiagą, apibendrino daug duomenų apie žuvusių sukilimo dalyvių žūties aplinkybes, kapavietes. Atliko išsamią įvairių publikacijų sukilimo tema analizę.
 

Čia pateikta viena iš skaudžiausių ir mažiausiai tyrinėtų temų – Lietuvos kariuomenė ir jos veiksmai kritiniais momentais. Ir tik atsivėrus okupantų saugotiems archyvams atsirado galimybė tyrinėti juose slėptus dokumentus. Knygoje atskleidžiami lietuvių karių, patekusių į raudonąją armiją 29-tą teritorinį šaulių korpusą, likimai. V. Striužas padarė milžinišką darbą, užrašė daugelio įvykių liudytojų prisiminimus, sugretinęs juose pateikiamus faktus, išaiškinęs kovų vietas, iki šiol buvusius nežinomus karių kapus.

Vienas iš pagrindinių knygos tikslų – Rytų-Pietų Lietuvos sukilėlių karių ir partizanų kautynių su priešais atskirose vietovėse apžvalgos ir žuvusiųjų metrika (žūties aplinkybės, kapavietės, kapai, vardai, pavardės, kautynės). Pamėginta susisteminti daugelyje šaltinių – II pasaulinio karo laikotarpio spaudoje, kitur skelbtus žuvusių karių sąrašus, suregistruoti sukilėliai iš dar nespausdintų atsiminimų. Daug nežinomų sukilimo karių guli Lietuvos laukuose, miškuose, ilsisi kapinėse, tolimesniuose kraštuose. Tebūna nors kukliu rašytiniu paminklu pagerbtas jų atminimas, didi, pasiaukojama kova dėl tėvynės laisvės.

Monografijoje yra II pasaulinio karo laikotarpio leidiniuose spausdintų vertingų karių atsiminimų (anketų), apžvalginių straipsnių apie sukilimą Vilniuje, Varėnos, Švenčionių kraštuose, Gudijoje (besitraukiančiuose daliniuose, etninėse lietuvių žemėse) sąrašas, santraukos.

Pratarmėje apžvelgtos reikšmingesnės knygos, kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio „Vienų vieni“, Albino Gražiūno „Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944“, istoriko Valentino Brandišausko „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą“ bei kt. apie tautos sukilimą, straipsniai, leidiniai, kuriuose aprašyti išsivadavimo įvykiai. Kai kas ir kritiškai vertinama bei apibūdinama. Knygos pabaigoje išdėstyti tyrinėjimo tikslai, kryptys, svarbesnės išvados.

Pateiktuose atsiminimuose yra labai daug vertingos informacijos ir apie sukilimą, ir apie tą laikotarpį. Pasak ats. vyr. ltn. Algirdo Gamziuko, norisi tikėti, kad ši knyga svariai papildys Lietuvos kariuomenės istoriografiją, o autorių paskatins naujiems darbams. Leidinio paskelbimas neabejotinai turi ne tik pažintinės, bet ir mokslinės reikšmės. Iš esmės – tai istorijos studija, tačiau galima ją įvardinti ir kaip istorijos apybraižą.