1941 m. Birželio sukilimo paminėjimas Alytuje

Autorius: Data: 2011-06-27, 12:01 Spausdinti

Gintaras LUČINSKAS, Alytus

2011 m. birželio 22 d. Alytuje vyko 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo 70-mečio paminėjimas. Į Šaulių namų salę atvyko šauliai, tremtiniai, politiniai kaliniai ir jų bičiuliai, miesto bendruomenės nariai.

Renginys prasidėjo valstybės himno atlikimu, tylos minute buvo pagerbtas žuvusiųjų sukilėlių ir karo aukų atminimas. Jaunieji šauliai ir tremtiniai išnešė padėti gėlių vainikus ant Alytuje žuvusių sukilėlių kapų Šv. Angelų Sargų kapinėse bei prie tautos kančių memorialo „Nurimęs varpas“ Alytaus Miesto sode.

Sveikinimo žodį taręs Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės vadas ats. kpt. Skirmantas Valatkevičius akcentavo, jog prieš 70 metų įvykęs Birželio sukilimas parodė, kad Lietuva nesusitaikė su sovietų primesta valdžia ir tik nacių okupacija neleido įtvirtinti atkurtos Nepriklausomos valstybės. Sukilime dalyvavo apie šimtas tūkstančių gyventojų, daugiausiai jaunimas.

Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė, poetė Emilija Krušinienė kalbėjo eilėmis. Laisvės kovos prasmę ji perteikė eilėraštyje „Laisvės kovotojams“.

Šaulys, kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas, pristatydamas savo autorinę knygą „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ (2-asis leidimas), apžvelgė to laikmečio istorinius įvykius:

Prieš 70 metų, 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje prasidėjo ginkluotas visuotinis sukilimas, kurio tikslas buvo išsivaduoti nuo sovietų okupantų ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ši tema yra „politiškai“ nepatogi, nes nėra aiškaus valstybinio požiūrio į sukilimo dalyvius. Sukilimas truko apie savaitę laiko, jis sutapo su Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžia.

Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija – priešsukiliminė organizacija, kurios dauguma narių dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime. Ši organizacija – viena skaitlingiausių antisovietinių organizacijų Lietuvoje prieš nacių-sovietų karą. Žinomos 588 narių pavardės iš 760. Vien šis skaičius liudija, koks stiprus buvo Dzūkijos žmonių pasipriešinimas sovietų santvarkai. Pagrindinis organizacijos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Iki karo pradžios organizacijos nariai platino atsišaukimus, kėlė Lietuvos valstybės vėliavas, boikotavo sovietinius renginius ir rinkimus į valdžios organus, rinko aukas areštuotųjų šeimoms paremti ir ginklams pirkti, sekė sovietinį aktyvą, kaupė ginklus, ruošėsi tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose.

1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiofoną LAF-o įgaliotinis Leonas Prapuolenis perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė sudarytos Vyriausybės sąrašą. Laikinoji Vyriausybė išleido įsakymą, kad visi buvę laisvos Lietuvos tarnautojai grįžtų į savo vietas ir pradėtų eiti ankstesnes savo pareigas. Tose policijos nuovadose, į kurias seni pareigūnai dar negrįžo, policijos organizavimo darbo turėjo imtis šauliai, partizanai ir susipratę aktyvūs vietos lietuviai patriotai.

Birželio 23-iąją Alytuje gimnazijos mokytojo Mykolo Babiliaus iniciatyva buvo sušauktas vietos gyventojų susirinkimas, kad išrinktų Komitetą viešajai tvarkai palaikyti. Lietuvių komitetas paskyrė laikinai eiti apskrities viršininko pareigas kpt. Stepą Maliauską, o laikinu Alytaus miesto komendantu – kpt. Domininką Jėčį. Pirmomis karo dienomis Alytuje susiformavo trys šaulių-partizanų būriai: kpt. D. Jėčio būrys veikė dešiniajame Nemuno krante, ltn. Vlado Šimoliūno būrys – prie kelio į Kauną, o ltn. Benjamino Meškelio būrys – artilerijos kareivinių rajone.

Per pirmą savaitę „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai, pasivadinę partizanais (šauliai-partizanai, lietuviai partizanai), visoje Dzūkijoje suorganizavo valsčių tautinius komitetus, savivaldą ir sukarintą policinę struktūrą – Tautinio darbo apsaugą (TDA).

1941 m. Birželio sukilimas paneigė sovietų propagandos teiginius, kad Lietuva savo noru 1940 m. įstojo į Sovietų Sąjungą. Toks visuotinis sukilimas buvo vienintelis sovietų pavergtose teritorijose. Sukilėliai atkūrė savivaldos institucijas. Nepriklausomybės „de jure“ nepavyko išsaugoti, nes raudonuosius okupantus pakeitė rudieji okupantai – naciai.

Po pranešimo buvo klausiama, kodėl Alytuje nėra gatvės, kurios pavadinimas butų susijęs su 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimu (Sukilėlių, Birželio 23-osios) ir sukilimo organizatorių Alytuje vardais (kpt. Domininko Jėčio, ltn. Benjamino Meškelio). Taip pat Alytuje niekaip neįamžintas pirmomis karo dienomis žuvusių alytiškių (per bombardavimą žuvo ir Wermachto kariai per „keršto-atsiskaitymo“ akciją sušaudė apie 300 žmonių) atminimas. Atsakymų nesulaukta, nes paminėjime nedalyvavo nei vienas Alytaus miesto savivaldybės atstovas.

Sausio 13-osios brolijos Alytaus skyriaus narys Alfonsas Vitkauskas teigė, kad 1941 m. Birželio sukilimas – tai Tautos sukilimas, kuris įrodė, kad Lietuvos valstybingumo idėja buvo gyva. Sukilimo poveikis tęsėsi partizaninėse kovose ir rezistencijoje po antrosios sovietų okupacijos ir atvedė iki 1990 m. Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos.

Labai simboliška, kad birželio 22 d. ryte Alytaus pakraštyje pradėti vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, siekiant surasti 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriaus Alytuje ir Dainavos apygardos partizanų vado kpt. Domininko Jėčio-Ąžuolio palaikus (1947 m. rugpjūčio 14 d. MGB-istai 4 partizanų, žuvusių rugpjūčio 11 d. vadavietėje Punios šile, kūnus užkasė netoli Žydų kapinių), kuriuos atliko Lietuvos Nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto istorikai-archeologai bei Lietuvos gyventojų ir genocido rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) specialistai. 10 alytiškių šaulių padėjo tyrinėtojams atlikti kasinėjimo darbus. Prie paieškos grupės prisijungė ir įžymiojo partizanų vado vaikaitis, tautodailininkas Gediminas Jėčys. Pavakarėje atvykęs iš paieškų teritorijos į renginį Šaulių namuose, G. Jėčys perdavė tyrinėtojų nuoširdžius pasveikinimus ir įteikė šauliams, padėjusiems kasinėjimo darbuose, LGGRTC išleistą vertingą leidinį – atlasus „Pietų Lietuvos partizanų sritis“.

Renginio metu skambėjo Alytaus tremtinių ir politinių kalinių choro „Atmintis“ (vad. S. Mikalonis) ir Alytaus ansamblio „Dzūkijos aidas“ (vad. R. Tamašauskienė) tautinės-patriotinės dainos.

1941 m. Birželio sukilimo 70-mečio iškilmingas paminėjimas parodė, kad žmonių sąmonėje tautos istorinė atmintis vis dar gyva, kad gūdus sovietmetis ir kolaborantai komunistai nenuslopino laisvės troškimo. Tą simbolizavo ir renginio pabaigoje visų dalyvių atlikta lietuvių liaudies daina „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos!“

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Choras „Atmintis“ meninės programos metu

2. Poetė E. Krušinienė kalba eilėmis

3. Kalba partizanų vado vaikaitis G. Jėčys

4. Koncertuoja ansamblis „Dzūkijos aidas

5. Apie sukilimo dalyvius pasakoja G. Lučinskas (Onutės Jankauskienės nuotr.)

6, 7. Renginio dalyviai dainuoja patriotines dainas

Istorija , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra