1941 m. birželio 22 d. Budavonės kankiniai – trys kunigai

Autorius: Data: 2021-06-22 , 16:20 Spausdinti

1941 m. birželio 22 d. Budavonės kankiniai – trys kunigai

Vežime sėdi Kunigas Jonas Petrika. Data nežinoma. Nuotrauka iš Vinco Kudirkos muziejaus bibliotekos fondo

Vida Endriukaitytė, Vinco Kudirkos muziejaus vedėja  ir muziejininkė Danguolė Dabrišienė, www.voruta.lt

Šiemet sukanka 80 metų, kai Vilkaviškio rajone, netoli Bartninkų miestelio esančiame Budavonės miške, 1941 m. birželio 22 d. ankstų rytą sovietų kareiviai itin žiauriai nukankino tris kunigus: Lankeliškių parapijos kleboną Vaclovą Balsį, buvusį Marijampolės gimnazijos kapelioną Joną Petriką ir Vilkaviškio kunigų seminarijos dėstytoją ir dvasios tėvą Justiną Dabrilą. Ši tragedija įvykusi pirmosiomis karo valandomis sukrėtė ne tik apylinkių gyventojus bet ir visus apie ją girdėjusius.

Pasak liudininkų, apie 6 val. ryto rusiškai kalbantys kareiviai ir vienas civilis atvažiavo į Lankeliškių bažnytkaimio kleboniją, neva aiškintis dėl nukirpto telefono laido. Neilgai pabuvę išsivežė tuo metu ten buvusius: kleboną V. Balsį, vikarą J. Petriką ir svečią J. Dabrilą. Apie 10 val. atvežę juos į Budavonės mišką sovietų kareiviai ėmėsi egzekucijos, kurią nutraukė nacių aviacija. Pagal liudininkų prisiminimus ir karo pradžios laiką, sadistiškiems veiksmas sovietų kareiviai turėjo pusvalandį. Apie vidurdienį pas vietos ūkininką atėjo pora vokiečių kareivių ir liepė eiti į mišką, kur gulėjo trys kūnai permirkę krauju ir sunkiai atpažįstami nuo sužalojimų. Vieni pirmųjų su amžininkais kalbėję ir dar 1992 m. knygą „Užgesęs saulėtekis virš Budavonės“ parašę, Jonas Šidlauskas ir Valdas Bartasevičius, mini, kad tų įvykių liudininkas Antanas Kiveris prisiminė, kad „nužudytųjų kūnuose aiškiai matėsi po keliolika plačių, tačiau gilių išdraskytais kraštais žaizdų.“[1] Buvo liudijimų apie žaizdas veiduose, išsukinėtus sąnarius ir kojas. Kūnai buvo tiek išniekinti, kad parvežtus į Lankeliškius, juos tvarkė ir rengė parapijos vyrai, neleido artintis moterims.

Kunigas Vaclovas Balsys. Nuotrauka iš Vinco Kudirkos muziejaus bibliotekos fondo 

Budavonės kankinių laidotuvėse dalyvavo minios žmonių. Nors jau vyko karas, žmonės rinkosi iš aplinkinių kraštų, iš toliau atvažiavo kunigus pažinojusieji, šv. Mišias aukojo gausus būrys dvasininkų. Mišiose dalyvavo keletas vokiečių kareivių, kurie, tikėtina dėl ideologinių priežasčių, labai fotografavo įvykius. Po Mišių Justino  Dabrilos šeima jo palaikus išsivežė į savo kraštą ir palaidojo Alksnėnų bažnyčios šventoriuje. Vaclovas Balsys ir Jonas Petrika iš pradžių palaidoti Lankeliškių bažnyčios šventoriuje. Vėliau perlaidoti Kudirkos Naumiesčio Meištų kapinėse, netoli medinės koplyčios (Jonas Petrika – po kelių savaičių, Vaclovas Balsys – tik 1966 m.).

Seminaristai. Data nežinoma. Penktas iš dešinės sėdi Vaclovas Balsys. Toje pat eilėje trečias iš kairės Justinas Dabrila. Nuotrauka iš Vinco Kudirkos muziejaus bibliotekos fondo 

Ar tragedija Budavonės miške tikrai tik nukirpto laido istorija? Ar tai NKVD veikla pasienio regione? Tą birželio 22 d. Vilkaviškio apskrityje sovietai nužudė dar tris žmones. J. Bakševičių – Virbalyje, J. Grybienę – Vilkaviškyje ir J. Kulikauską Kybartuose.[2] Karo pradžia buvo siaubo laikas. Nuo 1940 vasaros okupuotoje Lietuvoje siautėjant sovietų saugumui, karo nuojauta ir nežinomybė gąsdino žmones. Pastebėtina, kad iki tragiškos 22 d. nuošalioje Lankeliškių parapijos klebonijoje viešėjo ne tik jo kurso draugas Justinas Dabrila. Buvo atvykęs vyskupas Vincentas Brizgys, profesorius Ladas Tulaba ir vyskupas Vincentas Podolskis. Savo prisiminimuose „Nuo Dusios iki Tiberio“ L. Tulaba rašo, kad ketvirtadienį iš Lankeliškių pirmasis išvyko vyskupas Podolskis, o penktadienį – vyskupas Brizgys ir jis pats,[3] o jau  sekmadienį – 22 d. įvyko tragedija.

Kas buvo Lankeliškių klebonas ir kiti du kunigai, kurie žuvo Budavonės miške?

     Vaclovas Balsys gimė nepaprastai religingoje ir  pamaldžioje šeimoje, Stoškų kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Naumiesčio parapijoje, 1905 m. Baigęs Naumiesčio progimnaziją, mokslus tęsdamas  Marijampolės gimnazijoje žinojo, kad pasirinks kunigystės kelią. Šeima didžiavosi šiuo jo pasirinkimu. Tai buvo tradiciniai Zanavykijos ūkininkai. Visi šeimos nariai daug ir kantriai dirbo bendram šeimos gerbūviui. Neišsiskirdavo nei Vaclovas, kuris, studijuodamas Vilkaviškio kunigų seminarijoje, atostogų metu, grįžęs į tėviškę, padėdavo ūkyje. 1928 m. jis išventinamas kunigu, 1927 m. įstojo Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos-filosofijos fakultetą ir su pertraukomis 1929 m. baigia ir išlaiko teologijos licenciato egzaminą. 1930 m. yra paskiriamas Naumiesčio parapijos vikaru, 1936 m. – tampa Lankeliškių parapijos klebonu. Čia jis iš karto prigyja ir atsiskleidžia sielovadininko, kaimo kunigo pašaukimas. Jam artima kaimo gyventojų kasdienybė, jis supranta jų darbus. Labai skatina ir organizuoja burtis jaunimą. V. Balsiui dirbant Lankeliškiuose, įkuriama pavasarininkų organizacija jaunimui ir angelaičių – vaikams, o taip pat Lietuvos katalikių moterų bendrijos skyrius. Jis tampo siela, vienijančia tiek jaunus, tiek pagyvenusius parapijiečius. Pats mėgo dainuoti ir turėjo gražų balsą, todėl dažnai įsitraukdavo į bendruomenės šventes. 1940 m. rudenį vikaro pareigoms klebonas priima gyventi, sovietams uždraudus tikybos mokymą mokyklose, Marijampolės gimnazijos kapelioną, kunigą Joną Petriką.

Pirmas iš dešinės kunigas Jonas Petrika. Fotokopija iš Vinco Kudirkos muziejaus bibliotekos fondo

     Jonas Petrika gimė 1885 m. Būblelių kaime, netoli Naumiesčio. Tėvams iš anksto numačius jam dvasininko kelią, jaunuolis mokosi Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, o 1908 m. įšventinamas kunigu. Iki Pirmojo pasaulinio karo dirba vikaru įvairiose Suvalkijos parapijose, o karo metu pasitraukęs į Rusiją, į Voronežą – kapelionu lietuvių gimnazijoje. Po karo šį darbą tęsia Marijampolėje Rygiškių Jono gimnazijoje. Be tikybos, gimnazijoje dėsto  prancūzų kalbą. Labai mėgo dailę, literatūrą, muziką, buvo aktyvus visuomeninkas, vadovavo ateitininkų organizacijai.  1940 m. bolševikų valdžios pašalintas iš darbo, atvyksta dirbti į Lankeliškius. Čia pasak jį aplankiusių giminaičių, parapijos gyvenime dalyvavo nelabai aktyviai. Buvo uždaras, tarp knygų ir maldos tarsi bandė pabėgti nuo jį supančios vis žiaurėjančios realybės, „lyg kažką blogo nujausdamas, tada daug ir karštai meldėsi ir kalbėjo, kad, nors sovietinė valdžia atėmė darbą, tačiau gilaus tikėjimo į Visagalį Dievą niekada neatims“[4]

Nuotraukos fotokopija iš knygos „Užgesęs saulėtekis virš Budavonės“

Trečiasis Budavonės kankinys – Justinas Dabrila, liudininkų pasakojimuose, vienintelis miške vilkėjęs sutaną, gimė 1905 m.  Nasiškių kaime, Vilkaviškio valsčiuje, pasiturinčio ūkininko šeimoje.  Pagal giminės tradiciją pasirinko dvasininko kelią, baigė Vilkaviškio gimnaziją. 1922 m. kartu su Vaclovu Balsiu ir Vincentu Brizgiu mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, kuri tuo metu įsikūrusi Zyplių dvare, Šakių rajone. 1927 m. ją baigęs, kaip ir V. Balsys, dėl amžiaus, kunigo šventimus gauna tik po metų.  Įstoja į Vytauto Didžiojo universitetą Teologijos – filosofijos fakultetą.

Antras iš kairės kunigas Jonas Petrika Žvirgždaičiuose 1931 m. nežinomų asmenų vestuvėse. Nuotrauka iš Vinco Kudirkos muziejaus bibliotekos fondo 

Tarpukario Kaunas Lietuvos kultūros centras, darė didelę įtaką J. Dabrilos gyvenimui. Čia jis pamato Čiurlionio kūrinius, vaikšto į kiną ir teatrą, klauso jau tuo laiku klasikais tapusių dėstytojų (V. Mykolaičio – Putino, J. Tumas -Vaižganto, A. Jakšto – Dambrausko ir kt.) paskaitų. Baigęs universitetą svarsto apie misionieriaus kelią, įstoja į jėzuitų ordiną, metus pragyvena Vokietijoje, vėliau Olandijoje, , bet vėliau šį sprendimą pakeičia. Gabus kalboms ir mėgstantis mokslą jaunas kunigas išsiunčiamas studijuoti į Romą, kur studijuoja Grigaliaus universitete, apsigina teologijos mokslų daktaro disertaciją. Visų nuostabai,  grįžęs į Lietuvą paskiriamas dirbti Vilkaviškio gimnazijos kapelionu. Tačiau visai dėl to nenusimena. Yra mėgstamas mokinių ir bendradarbių. Dosnus finansiškai nepriteklių patiriantiems, o svarbiausia labai rūpinasi gimnazistų ugdymu. Organizuoja Vilkaviškyje kultūros renginius ir kino filmų transliavimą, kviečiasi klasikinės muzikos atlikėjus, kad ne tik sostinės jaunimui būtų pasiekiamas kultūrinis gyvenimas. Pats labai domisi fotografija, nusiperka fotoaparatą ir fotografuoja artimuosius ir auklėtinius. 1936 m. paskiriamas Vilkaviškio kunigų seminarijos dėstytoju ir dvasios tėvu. Čia taip pat sąžiningai ir su atsidavimu atlieka savo darbą, ugdant naujuosius dvasininkus.  1940 m. įsigalėjus bolševikams J. Dabrila išvyksta į Kauną, bet vėliau dėl neramumų netrukus grįžta tėviškėn. 1941 m. karo išvakarėse, dviračiu atvyksta pas savo kurso draugą V. Balsį, į atokų nuo pagrindinių kelių Lankeliškių bažnytkaimį, kur tikisi prabūti neramius laikus.

Vaclovo Balsio kapas Kudirkos Naumiesčio Meištų kapinėse. Nuotrauka Vidos Endriukaitytės

Vaclovas Balsys ir Justinas Dabrila yra nepriklausomos Lietuvos žmonės. Mokyklą jau baigę laisvoje Lietuvoje. Ir jų gyvenimai iš dalies nedaug kuo skiriasi nuo šiandienos jaunimo. Studijos, kelionės po Europą, kultūra, menas, viltingas tikėjimas žmonėmis ir savo darbu ir tikėjimas. Visi trys kunigai apibūdinami, kaip giliai tikintys ir tikėjimu gyvenantys, sąmoningai pasirinkę ir išlaikę išbandymuose savo tikėjimą. Liudijimas to, ką tiki – tikrasis tikėjimo parodymas. Yra pasakojančių, kad anksti rytą kaimo žmonės eidami link savo darbų, matė sunkvežimį su vežamais dvasininkais, kurie “atrodė ramūs, susikaupę, veiduose nepastebėjusi baimės ar panikos.“[5] Jonas Paulius II savo apaštališkame paraginime „Pastores dabo vobis“ apie kunigų ugdymą šiandieniniame pasaulyje, kuris rašytas jau daug metų po karo, pabrėžė, kad: „pirmiausia kunigo pareigą Kristaus pavyzdžiu įgyvendinti „radikalų savęs atidavimą“, Sinodo Tėvai skelbia: „Būtina teigti Kryžiaus, Velykų slėpinio centro, jausmą. Susitapatinimo su nukryžiuotu Kristumi, su Kristumi kaip tarnu dėka pasaulis, kuriame viešpatauja sekuliarizacija, godumas ir malonumų vaikymasis, vėl gali atrasti paprastumo, kentėjimų ir net kankinystės vertę“[6]

Jono Petrikos kapas Kudirkos Naumiesčio Meištų kapinėse. Nuotrauka Vidos Endriukaitytės

Po metų, 1942 m. aukoms atminti, jų nukankinimo vietoje pastatytas paminklas (pagal kunigo Pijaus Brazausko projektą), simbolizuojantis ant aukšto postamento pastatytus tris sujungtus kryžius. Po karo sovietai paminklą susprogdino ir bandė teigti, kad šį nusikaltimą pirmąją karo dieną įvykdė naciai. 1989 m. paminklas atstatytas su autentišku įrašu: „Šioje vietoje bolševikų nukankinti 1941.VI.22 kunigai V. Balsys, J. Dabrila, J. Petrika“. Šie trys kunigai įrašyti į XX a. tikėjimo kankinių sąrašą.

Literatūra:

[1] Šidlauskas J., Bartasevičius V. „Užgesęs saulėtekis virš Budavonės“, Vilkaviškis. 1992. P. 63.

[2] Ten pat. P. 12.

[3] Tulaba L. „Nuo Dusios iki Tiberio“ I d. 1993. Draugas. P. 242.

[4] Pocienė – Balsytė N. „Kunigo Vaclovo Balsio gyvenimo ir kančios kelias“, Kėdainiai. 2016. P. 65.

[5] Šidlauskas J., Bartasevičius V. P. 15.

[6] PASTORES DABO VOBIS. Jonas Paulius II. 1992. I.6 in: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/ap-paraginimai/1992-03-25_pastores-dabo-vobis#i147-a

Antrasis pasaulinis karas Istorija Rezistencija Rusijos okupacija , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra