Pagrindinis puslapis Sena Voruta 1941-ieji: panemunės žydų tragedija

1941-ieji: panemunės žydų tragedija

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Mūsų krašte vokiečių kariuomenė, puolusi iš Smalininkų apylinkių, kurios tuomet buvo Vokietijos jau anksčiau užgrobtame krašte, po poros valandų buvo užėmusi Jurbarką ir žygiavo į rytus.
 
Per kelias valandas rusų okupantus pakeitė vokiečių okupacija, įvedusi vėl naują tvarką – nepraėjus nė dviem savaitėms, 1941 m. liepos 3 d., Jurbarke prasidėjo masinis žydų naikinimas. Tad kokias prieš 69-erius metus vykusias tragedijas mena panemunės kraštas?
 
Panemune nusidriekęs vienas gražiausių Lietuvos turistinių maršrutų nuo Kauno iki Jurbarko. Čia rasime renesanso stiliaus pilių, dvarų ansamblių su jų parkais, išlikusių XIII-XV a. Nemuno gynybinės linijos fragmentų, vertingų panemunių kraštovaizdžių, kultūros vertybių – istorijos, archeologijos, architektūros, urbanistikos, dailės kūrinių. Ir tarp šių gražių ir vertingų paminklų ne visuomet pastebime istorinius paminklus, primenančius Antrojo pasaulinio karo metus. Tai – holokausto paminklai, liudijantys 1941 metais sunaikintas panemunės žydų bendruomenes, žydų ir kitų Lietuvos žmonių kančias.
 
Nors Raudondvaryje nebuvo didelės žydų bendruomenės, tačiau 1941 m. rugpjūčio viduryje, kai Lietuvoje prasidėjo provincijos žydų varymas į getus, Raudondvario žydai buvo suvaryti į Kauno Vilijampolės getą, kuriame dauguma sulaukė mirties.
 
O štai Vilkijoje 1941 metais gyveno apie 400 žydų (apie 48 proc. miestelio gyventojų), valsčiuje – 603 žydai. Čia birželio pabaigoje tik įsisteigus vokiečių komendantūrai, jau liepos 7-8 dienomis komendanto Missenbaumo įsakymu suimta apie 150-200 žydų tautybės vyrų. Dauguma suimtųjų nugabenti į Kauną, o 21 žydas sušaudytas netoli Vilkijos prie Jagminiškių kaimo. Po karo jų palaikai perkelti į žudynių vietą Pakarklės miške prie Jaučakių kaimo.
 
1941 m. rugpjūčio viduryje Vilkija tapo, galima sakyti, svarbiausiu ir didžiausiu Kauno apskrities žydų telkimo centru. 1941 m. rugpjūčio 16-18 d. į Vilkiją atvaryta žydų iš Čekiškės ir Seredžiaus – 62 moterys ir 14 vyrų. Rugpjūčio 18-ąją iš Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir Vilkijos vėl surinkti 138 žydai – 23 vyrai ir 115 moterų. Dalis suimtų žydų išvežti į Kauną. Pasak Vilkijos policijos nuovados viršininko rašto Policijos departamento direktoriui V. Reivyčiui, iš Vilkijos išvežta 280 vyrų ir 120 moterų. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje be vietinių žydų Vilkijos gete dar buvo laikoma 119 kitų valsčių žydų. Prieš sušaudant iš 222 tuo metu Vilkijoje buvusių vietinių žydų surinkta 21 400 rublių.
 
1941 m. rugpjūčio 28 d. prasidėjo masinis Vilkijos geto žydų žudymas. Išvaryti iš sinagogos žydai buvo surikiuoti į kolonas ir nuvaryti į žudynių vietą Pakarklės miške – apie 2 km nuo Vilkijos. Šaudė iš Kauno atvykę apie 25-30 (kitais duomenimis apie 40) 1-ojo policijos bataliono kareivių, kuriems vadovavo ltn. J. Barzda ir viršila Z. Arlauskas. Saugumo policijos ir SD vado K. Jegerio 1941 12 01 ataskaitoje nurodoma, kad operatyvinio būrio 3 padalinys Vilkijoje sunaikino 402 asmenis: 76 žydus, 192 žydes ir 134 žydų vaikus. Be to, dar čia po karo buvo perlaidotas 21 prie Jagminiškių kaimo sušaudytas žydas.
 
Vilkijos žydų žudynių vietoje Pakarklės miške prie Jaučakių kaimo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu: „Šioje vietoje 1941.VII. 28 buvo nužudyta 3500 taikių gyventojų iš Vilkijos, Veliuonos, Seredžiaus ir Raudonės miestelių“. Čia buvo sušaudyti ir Čekiškės žydai.
 
Reikia atkreipti dėmesį, kad iš viso Vilkijoje buvo sušaudyti 423 asmenys. Net jeigu sudėtume, kad vokiečiai sunaikino visus apie 400 Vilkijoje ir 603 valsčiuje gyvenusius žydus, tai būtų tik 1 003 žydų tautybės asmenys. Tiesa, į čia dar buvo gabenami žydai iš kitų valsčių, tačiau niekaip negalėjo susidaryti 3 500 nužudytų žydų. Tad ant paminklo nurodytas skaičius aiškiai neatitinka tikrovės.
 
1941 m. rugpjūčio mėnesį Seredžiuje gyveno 112 žydų šeimų – 356 žmonės. Nors 188 Seredžiaus valsčiaus žydai sumokėjo 18 800 rublių kontribuciją, jau rugpjūčio 16-18 dienomis iš Seredžiaus 62 žydų tautybės moterys ir 14 vyrų išvežti į Vilkijos getą. Jie tikriausiai nužudyti 1941 m. rugpjūčio 28 d. Pakarklės miške prie Jaučakių kaimo. Tačiau Seredžiaus žydai, kartu su kitų valsčių žydais, buvo dar kartą gabenami į Vilkijos getą 1941 m. rugpjūčio 18 d.
 
1941 m. rugsėjo 4 d. kairiajame Dubysos krante, Skrebėnų miške, sušaudyta 80-90 Seredžiaus žydų vyrų. Kaip 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje nurodo Saugumo policijos ir SD vadas K. Jegeris, operatyvinio būrio 3 padalinys Seredžiuje sunaikino 193 asmenis: 6 žydus, 61 žydę ir 126 žydų vaikus. Manome, kad visi jie nužudyti Jaučakių kaime prie Vilkijos.
 
Nužudytiems Seredžiaus žydams Skrebėnų miške jokio atminimo ženklo nėra. Tačiau padedant šio kaimo gyventojui, gyvam liudininkui Leonui Minialgai, mums pavyko nustatyti apytikrę žydų sušaudymo vietą: nuo plento maždaug 150 m Purviškių kryptimi žvyrkeliu iki kaimo turizmo sodybos kairėje kelio pusėje, o žydai buvo sušaudyti dešinėje žvyrkelio pusėje.
 
1941 m. birželio 22 d. vokiečiai užėmė Veliuoną. Iš tuo metu Veliuonoje gyvenusių 700 gyventojų apie 400 buvo žydai. Jau pirmomis okupacijos dienomis Veliuonoje suimta apie 55-60 čia pasilikusių komunistų, sovietinių aktyvistų ir raudonarmiečių, tarp jų ir keli žydų tautybės vyrai. Dauguma suimtųjų buvo ištardyti ir paleisti, o kiti – apie 15-20 žmonių – išgabenti į Kauną.
 
1941 m. liepos pradžioje būrio vado J. Miliaus įsakymu kaip sovietiniai aktyvistai miestelio žydų kapinėse sušaudyti pirmieji trys Veliuonos žydai. Vienam pavyko pabėgti. Jis buvo ne vietinis – iš Jurbarko.
 
1941 m. liepos 19 d. suimta ir į sinagogą suvaryta apie 40-50 vidutinio amžiaus žydų vyrų. Visi jie sušaudyti 1941 m. liepos 20 d. 1,5 km nuo Veliuonos prie Gystaus upelio esančiame pušyne. Juos šaudė vietiniai ir iš Seredžiaus atvažiavę baltaraiščiai.
 
1941 m. rugpjūčio 9 d. Kauno apskrities viršininkui pranešta, kad Veliuonos valsčiuje tuo metu yra 237 žydai. 1941 m. rugpjūčio 22 d. iš 160 vietinių Veliuonos žydų surinkta 16 000 rublių.
 
Tuo metu Vilkija buvo bene svarbiausias Kauno apskrities žydų telkimo centras. Tad į Vilkiją buvo gabenami žydai ne tik iš Čekiškės, bet ir iš Seredžiaus bei Veliuonos valsčių.
 
Žydai iš Veliuonos į Vilkiją gabenti keliais etapais: pirmuoju iš Veliuonos į Vilkijos getą išvežta apie 60, o antruoju – apie 100 žydų tautybės moterų ir vaikų. Jie buvo laikomi Vilkijos sinagogoje, o vėliau dauguma Vilkijoje laikytų žydų išgabenti į Kauną. Ten galėjo patekti ir dalis Veliuonos žydų. 1945 m. Ypatingosios valstybinės komisijos nustatyta, kad iš Veliuonos Kauno link išvežtos 74 žydų šeimos, iš viso 271 žmogus.
 
1941 m. rugsėjo pradžioje trečiuoju etapu iš Veliuonos į Vilkijos getą išvežta apie 200 (kitų liudytojų teigimu – 150) žydų tautybės moterų ir vaikų. Didžiausia tikimybė, kad jie kartu su kitais Vilkijos geto žydais sušaudyti Pakarklės miške.
 
Nepatvirtintais duomenimis, pokario laiku prie Gystaus upelio nužudytųjų palaikai perkelti į žudynių vietą Pakarklės miške netoli Vilkijos (tuomet buvo Vilkijos rajonas, o Vilkija – rajono centras) ir ten pastatytas paminklinis akmuo. Tačiau ir prie Gystaus upelio Veliuonos žydų sušaudymo vietoje išlikęs paminklas su užrašu: „Šioje vietoje hitleriniai budeliai ir jų talkininkai 1941.09.04 nužudė 159 Veliuonos žydus – vaikus, moteris, vyrus“.
 
Miškininkų prižiūrimas vienišas paminklas dar nesunyko, tačiau be vietinių pagalbos jo surasti neįmanoma. Mat jokių ženklų, nurodančių tą vietą, nėra. Reikia pažymėti, kad 1941 m. rugsėjo pradžioje masiniai šaudymai tebevyko Pakarklės miške prie Vilkijos, todėl manome, kad užrašas ant paminklo prie Gystaus upelio taip pat nėra tikslus.
 
Vilkijai tapus vienu didžiausių žydų sutelkimo punktų Kauno apskrityje, čia atgabenti ir Raudonės žydai, kurių likimas toks pat – kapo duobė. Raudonės vardas minimas Jaučakių kaime esančiame paminkliniame akmenyje.
 
Kaip liudija dokumentai, netoli Skirsnemunės, Šilinės pušyne, 12 km į rytus nuo Jurbarko, 1941 m. rugsėjo mėnesį buvo sušaudyta apie 200 žydų. Tačiau dar neaišku, kaip tai įvyko.
 
Nors Jurbarke žydų žudynės prasidėjo 1941 m. liepos 3 d., rugpjūčio 21 d. mieste dar gyveno 684 žydai, iš kurių 64 paskirti priverčiamiesiems darbams. Nurodoma, kad žydai buvo šaudomi dviejose vietose – ant Nemuno šlaito šalia miesto į rytus ir keli kilometrai į vakarus miške Smalininkų link. 1941 m. rugpjūčio 29 – rugsėjo 6 dienomis Jurbarke sušaudyta 412 žydų.
 
Kaip rodo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti tyrimas, nustatyti, koks likimas ištiko apie 200 žydų, kurių trūksta sugretinus dokumentuose pateikiamus skaičius, jau nebeįmanoma.
 
Tos pačios komisijos tyrimas rodo, kad Jurbarke 1941 m. rugsėjo 12 d. dar gyveno 272 žydai; 73 iš jų dirbo, tačiau juos netrukus, padedamas vietinės lietuvių policijos, sušaudė iš Kauno atvykęs nedidelis būrys žudikų. Kur būtent juos sušaudė – nenurodyta.
 
Bandysime spėti, kad sušaudė Šilinės pušyne. Tai, kad Jurbarko žydai sušaudyti Šilinėje, nurodo ir Josifas Levinsonas „Skausmo knygoje“ (V., 1997).
 
Užrašas ant paminklo skelbia: „Jurbarko žydams, kuriuos hitleriniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 m. nužudė, atminti“. Paminklas pastatytas netoli sušaudymo vietos, kurioje, pasak liudininkų, buvo iškastos dvi duobės.
 
Kita versija teigia, kad čia sušaudyti Skirsnemunės ir aplinkinių kaimų žydai. Liudytoja D. Rozenbergienė tvirtina, kad iš Skirsnemunės žydai atvykdavo į Jurbarką uždegti žvakučių ant savo giminaičių kapų. Vadinasi, jie irgi buvo patekę į Jurbarko getą ir sušaudyti kartu su Jurbarko žydais.
 
Nors Šilinės pažintiniame take „Ąžuolynė“ yra nuoroda į žydų žudynių vietą, tačiau ją ne taip paprasta rasti. Pirmiausia reikia patekti į Šilinės pažintinio tako pradžią – automobilių stovėjimo aikštelę, po to eiti keliu, kol pamatysi lordo Džanerio stulpą, kuris nurodo kryptį ir 350 m atstumą. Ir tik tuomet, dar gerokai paieškojęs ir nesupainiojęs su partizanų perlaidojimo vieta, patenki prie paminklo. Jeigu pasitvirtintų versija, kad čia sušaudyti Skirsnemunės ir aplinkinių vietovių žydai, aukų skaičius turėtų būti mažesnis.
 
Keliaudami Panemune visuomet prisiminkime ir tuos žmones, kurie buvo nužudyti tik todėl, kad jie – žydai.
 
 
Nuotraukoje: Veliuonos žydų nužudymo vietą ženklina kuklus paminklas

Naujienos iš interneto